Du Wolfgango Amadeaus Mozarto laiškai tėvui Leopoldui Mozartui

 

Wolfgangas Amadeus Mozartas (1756–1791), vaikystėje išgarsėjęs kaip vunderkindas, buvo žinomas visoje Europoje. Jo gastrolės driekėsi nuo Londono, Amsterdamo, Paryžiaus, Leipcigo iki Ženevos, Venecijos, Milano, Romos. Greta kūrybos jis įgijo ir neeilinę atlikėjo praktiką: griežė smuiku, altu, skambino klavesinu, fortepijonu, vadovavo orkestrams, operų pastatymams. Visa jo atlikimo patirtis, atlikimo menas neabejotinai buvo jo tėvo Leopoldo Mozarto (1719–1787) pedagogikos vaisius. Mozarto tėvas buvo vienas garsiausių to meto smuiko pedagogų, sūnaus gimimo metais išleidęs „Smuikavimo mokymo pagrindus“ (Versuch einer gründlichen Violinschule) – vieną pirmųjų smuiko vadovėlių, iš kurio vėliau mokysis ištisos muzikų kartos.

Su intensyvia atlikimo ir kūrybos veikla buvo susijęs ir dar vienas Mozarto užsiėmimas, būdingas Apšvietos laikotarpiui, – laiškų rašymas. Jo būta labai produktyvaus laiškų rašytojo. Adresatai buvo draugai, pažįstami ar darbo reikalais susieti žmonės, bet pirmiausia – šeima, o dar konkrečiau – tėvas, iš sūnaus sulaukdavęs daugiausia laiškų. Juose dokumentuojamos kelionės, projektai, patirti įspūdžiai, santykiai, požiūris į gyvenimą, muzikos kūriniai. Šie laiškai yra tapę reikšmingu kompozitoriaus Mozarto biografijos, kūrybos studijų šaltiniu.

Mozarto ir tėvo santykis – plačiai aptarinėta tema. Viena vertus, tėvas buvo jo svarbiausias mentorius, auklėtojas, palydovas, vadybininkas, dorovės ugdytojas. Kita vertus, Leopoldas buvo labai stipraus, valdingo, gal net despotiško charakterio asmenybė, ir jo griežtumas tramdė, alino menišką sūnaus polėkį, bet nenustelbė pagarbos tėvui.

Pateikiami du Mozarto laiškai tėvui liudija svarbias jo gyvenimo situacijas: pirmajame prabylama apie užgimusią meilę jaunai merginai Constanze Weber (Mozartas ją vedė 1782 m. rugpjūčio 4 d.), o antrasis yra paskutinis, rašytas tėvui (šis mirė 1787 m. gegužės 28 d.). Šis laiškas svarbus ne tik kaip brandžios kritinės muzikinės minties dokumentas, bet ir kaip vienas svarbiausių ir asmeniškiausių Mozarto prisipažinimų, liudijančių jo religines ir teologines nuostatas.

 

Vytautė Markeliūnienė

 

 

Viena, 1781 m. gruodžio 15 d.

Matrès chèr Père! […] Mielasis Tėve! Jūs reikalaujate paaiškinti žodžius, kuriuos parašiau Jums savo paskutinio laiško pabaigoje. Ak, kaip norėčiau, kad nebūčiau atvėręs Jums savo širdies; bet, kita vertus, tikrai būčiau sulaukęs Jūsų priekaištų, jog „dabar ne laikas apie tokius dalykus galvoti“, bet argi būna kada nors ne laikas galvoti? Kol kas noriu pasitenkinti tuo trupučiu, ką turiu, tada, kliaudamasis laimingu atsitiktinumu, galėsiu čia visai pakenčiamai gyventi, o paskui ir vesti. Jus gąsdina ši mintis? Na ką Jūs, mielasis, gerasis Tėve, prašau mane išklausyti. Teko atskleisti Jums savo norus, dabar leiskite atskleisti Jums savo priežastis, ir, beje, labai svarias priežastis. Gamta mane šaukia taip pat stipriai kaip ir kitus, gal net stipriau negu kokį tvirto kūno bernioką. Negaliu gyventi taip, kaip šiandien gyvena daugelis jaunų žmonių. Pirma, esu per daug religingas, antra, per daug myliu savo artimą ir esu per daug sąžiningas, kad galėčiau suvedžioti nekaltą mergaitę, o trečia, mane kausto siaubas ir pasibjaurėjimas, drovumas, ligų baimė, be to, man per daug rūpi mano sveikata, kad galėčiau prasidėti su kekšėmis. Todėl galiu prisiekti, kad niekada neturėjau panašių reikalų su jokia moterimi. Jei taip būtų nutikę, neslėpčiau to nuo Jūsų; klysti žmogui yra įprasta, ir vienas paklydimas tėra paprasčiausia silpnybė, nors negalėčiau prisiekti, kad, vieną kartą paslydęs, pajėgčiau susilaikyti panašiomis aplinkybėmis. Garbės žodis. Suprantu, kad ši priežastis (kad ir kokia svarbi ji būtų) nėra pakankamai svari. Labiau čia kaltas mano temperamentas, kuris linkęs į ramų naminį gyvenimą, ne į triukšmingas pramogas, man, kuris nuo jaunumės nebuvau įpratęs rūpintis savo daiktais – skalbiniais, drabužiais ir panašiai, – žmonos reikia kaip nieko kito. Patikėkite, aš dažnai per daug išlaidauju, nes nieko netausoju. Esu įsitikinęs, kad su žmona (ir su tomis pajamomis, kokias gaunu pats vienas) sugebėsiu verstis daug geriau. O kiek nereikalingų išlaidų atkris! Tiesa, atsiras greičiausiai kitokių, bet jas galėsiu numatyti, joms pasiruošti ir, kitaip tariant, gyventi tvarkingiau. Vienišiaus gyvenimas, mano akimis žiūrint, tėra pusė gyvenimo, tiesiog taip aš suprantu, nieko negaliu padaryti; daug apie tai galvojau, svarsčiau ir esu tuo įsitikinęs.

O betgi kas yra mano meilės objektas? Tik prašau, neišsigąskite ir dėl to. Nejaugi viena iš Weberių mergaičių? Taip, viena iš Weberių! Bet ne Žozefina, ne Sofija, o Konstancija, vidurinioji. Jokioje kitoje šeimoje man neteko matyti tokių skirtingo būdo personų kaip šioje. Vyresnioji yra tinginė, stačiokiška veidmainė ir intrigantė. Langė* – apsimetėlė ir pikta koketė. Jauniausioji dar per jauna kuo nors būti; ji gerutė, bet perdėm lengvabūdiška būtybė: tesaugo ją Dievas nuo suvedžiotojų! O vidurinioji, mano geroji, brangioji Konstancija, tiesiog kankinė šalia jų ir galbūt todėl pati nuoširdžiausia, sumaniausia, vienu žodžiu, pati geriausia iš jų; ji imasi visų darbų namuose, bet niekuo negali įtikti. Ak, mano brangusis Tėve, reikėtų šūsnies popieriaus lapų aprašyti visus mūsų abiejų pasimatymus tuose namuose; bet jei norėsite, padarysiu tai kitame laiške. Ilgai nebevarginsiu Jūsų tuščiomis kalbomis, tik dar noriu papasakoti Jums šiek tiek apie savo mylimą Konstanciją. Ji nėra baisuoklė, bet ir gražuole jos nepavadinsi; visas jos grožis – dvi mažos juodos akutės ir dailus stotas. Ji nesupranta juokų, bet turi pakankamai sveiko proto, kad galėtų atlikti žmonos ir motinos pareigas. Nėra linkusi išlaidauti, jokiu būdu; priešingai, ji pratusi rengtis kukliai, nes tiek, kiek savo vaikams galėjo duoti jų motina, ji atidavė kitom dviem, tik ne jai. Žinoma, ji mėgsta būti gražiai ir tvarkingai apsitaisiusi, bet ne išskirtinai, o daugumą moteriai reikalingų dalykų moka pasidaryti pati, kasdien pati susišukuoja, išmano namų ruošą ir turi pačią geriausią širdį pasaulyje. Aš myliu ją, ir ji mane karštai myli: sakykite, ar galėčiau norėti geresnės žmonos? Dar štai ką turiu Jums prisipažinti: tada, kai nutraukiau sutartį, jokios meilės dar nebuvo, ji užgimė ilgainiui, dėl jos švelnios globos ir tarnystės (kai buvau jų nuomininkas). Todėl nieko labiau netrokštu, kaip turėti nors šį tą pastovaus (tam, ačiū Dievui, turiu vilties), ir nesiliausiu Jūsų prašyti, kad leistumėte man išvaduoti tą vargšę merginą ir padaryti mus abu laimingus, o kartu suteikti laimės ir mums visiems. Juk būsite laimingas, jei laimingas būsiu aš? Juk mano pastovumas, kurio siekiu, pradžiugins ir Jus, brangusis Tėve!

Na štai, atvėriau Jums savo širdį ir paaiškinau savo žodžius. Dabar prašau Jus paaiškinti man savuosius, išsakytus paskutiniame laiške: „Nepatikėsi, bet aš negalėjau žinoti apie tau pateiktą pasiūlymą, į kurį, kaip girdėjau, nieko neatsakei.“ Nesupratau nė žodžio ir nežinau apie jokį pasiūlymą. Tad pasigailėkite savo sūnaus! Tūkstantį kartų bučiuoju Jums rankas ir esu amžinai paklusnus Jūsų sūnus

W. A. Mozartas

 

 

Viena, 1787 m. balandžio 4 d.

Matrès chèr Père! […] Per šią gavėnią čionai atvyko Rammas** ir Fischeris*** – bosas ir obojininkas iš Londono. – Pastarasis [Rammas] nuo to laiko, kai mes jį girdėjome Olandijoje, groja nė kiek ne geriau, todėl tikrai nenusipelno tokios reputacijos, kuria mėgaujasi. Bet čia tik tarp mūsų. – Anuomet buvau tokio amžiaus, kai dar nesugebi įvertinti, tik gerai atsimenu, kad labai juo žavėjausi, kaip ir visas pasaulis; – tai galima suprasti, bet turėkime galvoje, kad mano skonis smarkiai pasikeitė. – Maniau, kad laikysis senosios mokyklos stiliaus – bet kur tau! – groja kaip apgailėtinas mokinukas – jaunasis André, Fialos**** mokinys, groja šimtą kartų geriau – o jau Koncertai – jo paties kompozicijos sukurti – kiekviena riturnelė trunka penkiolika minučių – tada pasirodo herojus – kilnoja sunkias it švinines kojas – trepsi čia viena, čia kita koja į žemę – garsas nosinis, o temos skamba tarsi vargonų tremolo – ar galit tai įsivaizduoti? – ir tai gryna tiesa, bet sakau ją tik Jums. – Ką tik gavau žinią, kuri mane smarkiai sukrėtė – tuo labiau kad sprendžiant iš Jūsų paskutinio laiško galima buvo manyti, jog jaučiatės, ačiū Dievui, gana gerai; – o dabar sužinau, kad vis dėlto sergate! Turbūt nereikia nė sakyti, kaip laukiu iš Jūsų paguodžiančios žinutės; tikrai labai jos tikiuosi – nors esu įpratęs visada visuose dalykuose būti pasirengęs blogiausiam. Kadangi mirtis, gerai pagalvojus, yra tikroji mūsų gyvenimo pabaiga, prieš kelerius metus aš taip susidraugavau su šia iš tiesų geriausia žmogaus drauge, kad jos įvaizdis manęs nė kiek nebebaugina, sakyčiau, net ramina ir guodžia! Ir dėkoju Dievui už tą laimę, kurią jis suteikė man leisdamas ją pažinti – juk suprantate mane – kaip raktą į tikrąją palaimą. – Niekada neatsigulu miegoti nepagalvojęs apie tai, kad nors ir esu dar jaunas, rytojaus galiu nebesulaukti – o juk nė vienas, kuris mane pažįsta, nepasakys, kad būdamas tarp žmonių esu rūškanas ar bedžiaugsmis – už šią palaimą kasdien dėkoju savo kūrėjui ir iš širdies linkiu jos kiekvienam žmogui. Šiuos pamąstymus jau aprašiau Jums laiške, kai gedėjau savo mieliausio ir geriausio draugo grafo Harzfeldo – jam tebuvo 31 metai. Liūdžiu ne dėl jo, bet dėl savęs ir visų tų, kurie jį taip pat gerai pažinojo, kaip ir aš. Noriu tikėti, kad dabar, kai rašau šį laišką, Jūsų savijauta jau šiek tiek geresnė; bet jeigu jausite, kad būklė negerėja, labai prašau, neslėpkite to nuo manęs, parašykite visą tiesą arba perduokite per kitus, kad kaip įmanydamas greičiau galėčiau atskubėti Jums į glėbį; prisaikdinu Jus viskuo, kas mums šventa. – Vis dėlto viliuosi netrukus sulaukti mane nuraminsiančio laiško, ir su ta malonia viltimi aš, mano žmona ir Karlas 1 000 kartų bučiuojame Jums rankas

amžinai paklusnus Jūsų sūnus

W. A. Mozartas

 

Vertė Agnė Blaževičienė