Dienoraštis

 

Prancūzų rašytojas André Gide’as (1869–1951) dienoraštį rašė nuo jaunystės metų iki beveik paskutinių gyvenimo dienų. „Šiaurės Atėnuose“ (2023.IV.7, IV.21) spausdinta ištraukų iš 1889–1925 m. A. Gide’o dienoraščio. Čia pateikiami vėlesnio laikotarpio dienoraščio fragmentai (nuo 1926 m. iki paskutinio įrašo 1949 m.).

 

 

1926

 

Spalio 12 d. Kiuvervilyje nuo 8 d. Kasdienės pianino pamokos, kol galiu tverti. Šešios septynios valandos kasdien. Pasikartota Chopino sonata b-moll (mažiau – laidotuvių maršas), nemažai etiudų ir preliudų, du Bacho Presto g-moll (Brahmsas) ir Albénizo „Lavapiés“.

 

Spalio 16 d. Vėl Paryžius. Šurmulys. Jaučiuosi tampąs nekomunikabilus. Nebėra jokio noro šnekėtis. Ir dar akivaizdžiau: jokių troškimų.

 

1927

 

[Vasaris.] Nieko tokio, jei aš iš tikrųjų nemokėjau sutapti su prisiimtu personažu tiek, kad apsigaučiau, ir depersonalizuotis tiek, kad užsitraukčiau priekaištą, jog niekad nesugebėjau nupiešti jokio kito portreto, išskyrus savąjį, nors ir kokie nepanašūs vienas į kitą būtų Saulius, Kandaulis, Lafkadijus¹, „Pastoralinės simfonijos“ pastorius, Laperūzas arba Armanas². Man tik sunkoka grįžti į save, nes iš teisybės gerai nebežinau, kas esu; arba, jei norite: aš niekados nesu; aš tampu.

 

Kiuvervilis, kovo 6 d. Galvoje per daug projektų. Ir noras dirbti prie visų vienu metu. Smegenys dar niekad nebuvo aktyvesnės. Bet mintis apie mirtį nepalieka manęs nė akimirką. Buvau parašęs: baimė; bet tai ne baimė… arba tiesiog baimė nespėti atsiskaityti sau (kitą dieną parašyčiau: Dievui). Dievo idėja, ko gero, padeda pastatyti pastatą; bet kaip ramstis, iš pradžių prilaikantis skliautą; pabaigtas skliautas apsieina be ramsčio. Beje, mūsų susikurta Dievo idėja lieka tokia miglota ir tokia asmeniška, kad man nelabai svarbu, ar ją neigsiu, ar ja tikėsiu. Dievas man – tai didysis Pakaitalas. Ir aš galiu šaukti kartu su Hugo:

 

Jis yra. Jis yra. Jis yra beprotiškai.

 

Tik pamanykit! Lyg nežinočiau, kas Jis toks. Net pats mūsų garbinimas lieka žmogaus masto. Kam pulti dėl to į neviltį?

 

Heidelbergas, gegužės 12 d. Nelogiškumas erzina. Per daug logikos varo nuobodulį. Gyvenimas nepasiduoda logikai, ir visa tai, ką sukuria vien logika, lieka dirbtina ir ribota. Vadinasi – žodis, kurį turi ignoruoti poetas ir kuris egzistuoja tik galvoje.

 

Kiuvervilis, birželis. Jie sako, kad reikia sukurti sistemą. Dirbtinė konstrukcija, iš kurios kaipmat pasitraukia gyvenimas. Savajai sistemai aš leidžiu susiformuoti pamažu ir natūraliai. Tai, kas nepasiduoda logikai, – brangiausia mūsų dalis, o iš silogizmo negalima išgauti nieko, ko ten iš anksto neįdėjo protas. Aš be prievartos leidžiu po truputį susiderinti prieštaringiausioms savo prigimties propozicijoms. Užgniaužti savyje dialogą – tai, tiesą sakant, sustabdyti gyvenimo raidą. Viskas baigiasi darna. Kuo aršesnė ir atkaklesnė buvo nesantarvė, tuo labiau tarpsta sandora.

 

Rugpjūčio 13 d. Stebiuosi, kad galiu šitaip skirtis nuo savęs paties.

 

Spalio 20 d. Mano močiutė Rondeaux irgi buvo pasilikusi pabaigai geriausia, ką turėjo pasakyti, paskutinius pamokymus ir patarimus, kuriuos troško perduoti vaikams. Kai ji pajuto, kad iškilmingoji valanda artėja, susikvietė juos visus prie savęs, bet tą akimirką jai atėmė kalbą ir vietoj nuostabios prakalbos ji tegalėjo surikti iš visos gerklės. [...]

Ko gero, kaip tik tai laukia manęs, jei susivėlinsiu.

Negaliu pasitenkinti absoliučiu Roger Martino du Gard’o nihilizmu. Nesišalinu jo, neatstumiu, bet tariuosi einąs toliau, peržengiąs jį. Noriu kurti iš naujo anapus jo. Man atrodo baisinga, kad žmogui reikia Dievo idėjos norint jaustis tvirtai žemėje; kad jis, norėdamas pastatyti ką nors patvaraus, yra priverstas sutikti su absurdiškais dalykais; kad pripažįsta neįstengiąs reikalauti iš savęs to, ką iš jo dirbtinai išgaudavo religiniai įsitikinimai, taigi viską paleidžia vėjais, vos tik jo dangus lieka tuščias.

 

Geriau jau Sizifas paliktų ramybėje savo akmenį ir užliptų viršun, kad „valdytų padėtį“. Bet akmuo vis tiek turėtų būtų geros kokybės. Kiek daug esama jaunų rašytojų, kurie sulinkę ridena kartoninį akmenį, arba tokių, kuriems tereikia kilstelėti knygų spintą.

 

Spalio 23 d. Ak, kaip darosi sunku suprasti visas tas mintis, kurioms dar neseniai teikė peno aistra, visus tuos jaudulius, kuriuos ji keldavo, kai išsenka geismo šaltinis. Ir kaip tada stebėtis nenuolaidumu tų, kurie niekada nebuvo valdomi aistros?.. Senatvei ateinant rodosi, kad tavo reikmės šiek tiek išpūstos, ir stebiesi matydamas, kaip už tave jaunesni žmonės dar leidžiasi jų kamuojami. Kai vėjas nebepučia, bangos atslūgsta; visas vandenynas užminga, kad galėtų atspindėti dangų. Išmokti norėti to, kas neišvengiama, – štai kur slypi visa išmintis. Visa senio išmintis.

 

Lapkričio 6 d. Aš esu netikintis. Niekada nebūsiu šventvagis.

Tie, kurie tariasi veikią pagal gyvenimo taisykles, man atrodo, kad ir kokios puikios šios būtų, mulkiai ar bent jau nevėkšlos, negebantys naudotis gyvenimu – turiu galvoje, leistis gyvenimo mokomi. Šiaip ar taip, nepakenčiami žmonės. 

 

Lapkričio 25 d. Ko gero, sunkiausia ryžtis būti nuoširdžiam, kai reikia pripažinti progresuojantį nuosmukį senstant. Dienoraštis, kuris į tai atsižvelgtų, būtų be galo naudingas. Aš, beje, netikiu, kad šis nuosmukis neatšaukiamas, ir jeigu ne šiek tiek susilpnėję jutimai (ypač rega), visai nejausčiau amžiaus poveikio; jeigu nematyčiau veidrodyje ir nuolat sau nekartočiau, niekas neprimintų, jog prieš tris dienas man sukako penkiasdešimt devyneri. Bet gal tai ir yra vienas iš senatvės pranašumų – kad ji pati nelabai pastebi tai, kas visiems bado akis.

 

1928

 

Kiuvervilis, sausio 2 d. Pianinu skambinu mažai arba visai ne; instrumentas išsiderinęs, o dešinės rankos bevardis ir mažylis pusiau surakinti reumato. Nesvarbu: aš pradedu metus visiškai susiėmęs ir šypsausi susitaikęs su tuo, kas neišvengiama.

 

Balandžio 18 d. Mano rašiniai panašūs į Achilo ietį – antras prisilietimas išgydytų tuos, kuriuos ji iš pradžių sužeidė. Jeigu kuri nors mano knyga jus trikdo, perskaitykit ją iš naujo; po akivaizdžiais nuodais aš pasirūpinau paslėpti priešnuodį; kiekviena iš jų ne tiek kelia nerimą, kiek įspėja.

 

Birželio 9 d. Marcas po mūsų grįžimo³ beveik nieko nenuveikė; ar bent jau nedirbo iš tikrųjų. Bijau, kad jis neatsižadėtų geriausios savo dalies dėl to, kad taip lengviau.

[...] „Pinigų padirbinėtojus“ parašiau dėl jo, norėdamas pelnyti jo dėmesį, jo pagarbą, lygiai taip, kaip visoms ankstesnėms mano knygoms įtaką darė Em.⁴ arba bergždžia viltis ją įtikinti. Opus vienatvės ir nusiraminimo poreikis. Man neberūpi vilioti kitų, ko niekada nebūna be nuolaidų ir tam tikro apsigaudinėjimo. Reikia susitaikyti su tuo, kad mano kelias nutolina mane nuo tų, prie kurių linksta širdis; ir netgi pripažinti, kad toks ir yra mano kelias – kad jis mane atskiria nuo kitų. Jei mokėčiau iš tikrųjų melstis, šaukčiau Dievui: padaryk taip, kad man reikėtų tik Tavęs. Kūno pagundos ne tokios smagios kaip širdies ir proto.

 

Dvasiai reikia atsiremti į materiją; bet materija pasiekia gyvenimą tik persmelkta dvasios.

 

Paryžius, [liepos? rugpjūčio?] 22 d. Nėra nė vieno mano draugo, apie kurį, piešdamas jo portretą, neatrodyčiau „kalbąs blogai“. Meilė gali būti akla; draugystė – ne; ji neturi būti akla; galima netgi mėgti draugo trūkumus; mėgti, kad padėtum jam juos pažinti. Negi man reikia draugystės be įžvalgumo? Noriu, kad draugystė eitų iki neapykantos nuolaidžiavimui.

 

1929

 

Sausio 18 d. Kiek nedaug valandų, akimirkų kasdien iš tikrųjų praleidi gyvendamas! Kokias milžiniškas dykumas tenka pereiti dėl kelių pergalingų oazių!

 

Sausio 20 d. Parašiau Marcui: „Iš baimės per daug gyventi per tave, panorau kurį laiką apsieiti be tavęs; nebegyvenu.“

 

Sausio 21 d. Tai, ką vadinu nuovargiu, yra senatvė, nuo kurios atilsį duoti tegali mirtis.

[...] Man atrodo, kad labiausiai į askezę mane stumia estetinės priežastys. Senos rankos, regis, suvytina tai, ką glosto; bet jos savaip gražios, kai sudedamos maldai. Jaunos rankos skirtos glamonėti ir meilei pridengti; gaila jas sudėti per anksti. Taip, šis maldos gestas gerai imituoja mistinį apkabinimą to, kas neapčiuopiama, to, ką pasitraukus tikrovei ir likus vienam apglėbia mylinčios rankos.

 

Sausio 29 d. Aš mokėsiu sau įrodyti, kad šitas rudens laikas yra gražiausias gyvenimo laikas – jeigu jį gerai priimi.

Kaip nedera jaunystės laikyti tik pažadu, taip ir į senatvę nedera žiūrėti tik kaip į nuosmukį. Kiekvienas amžius gali pasiekti savitą tobulumą. Reikia sugebėti save tuo įtikinti, matyti veikiau tai, ką metai mums atneša, o ne tai, ką iš mūsų atima, ir teikti pirmenybę dėkingumui, o ne apgailestavimams.

 

Kovo 5 d. Negalėčiau prisiekti, kad tam ti kru gyvenimo tarpsniu nebuvau ganėtinai pasiruošęs atsiversti. Ačiū Dievui, keli mano bičiulių atsivertimai padarė tvarką. Nei Jammes’as, nei Claudelis, nei Ghéonas, nei Charlie Du Bos⁵ niekad nesužinos, koks pamokomas man bus buvęs jų pavyzdys. Kartoju tai, skaitydamas Charlie dienoraštį – nekuklumo ir nesąmoningo pataikavimo sau paminklą. Jis kiaurai persisunkęs stebėtinu poreikiu žavėtis savimi, o šalia to – tokiu naivumu, kad kelia juoką ir kartu atima norą juoktis.

 

Balandžio 26 d. Aš iš prigimties mažai linkęs į egoizmą; vos tik pasibaigė ankstyvoji vaikystė, meilė pusseserei padėjo man išsivaduoti iš savęs; bet gyvenimo pradžioje mano žvilgsniai tik į mane, kaip ir tėvų, kuriems buvau vienturtis vaikas.

 

Daug kelių veda į Romą. Ir tik vienas veda į Kristų.

 

Spalio 23 d. Pažinojau žmogų, kurį į melancholijos liūną nugramzdindavo vien mintis, kad netrukus, o paskui retkarčiais ir vėl, teks pakeisti batus, kuriuos nešioja; taip pat drabužius, skrybėlę, baltinius, kaklaraištį. Čia reikėjo įžiūrėti ne šykštumą, o savotišką širdgėlą, kad nėra nieko patvaraus, galutinio, nieko absoliutaus, į ką būtų galima atsiremti.

 

Spalio 28 d. Vakar apsilankė Valéry. Jis kartoja, kad jau daugelį metų rašo tik pagal užsakymą ir tik prispaustas pinigų stygiaus.

– Ar tai reiškia, kad tu jau seniai nesi nieko parašęs savo malonumui?

– Savo malonumui? – atkartoja jis. – Bet man malonumas ir yra nieko nerašyti. Savo malonumui būčiau daręs ką nors kita, tik ne rašęs. Ne, ne, viską rašiau ir rašau tik prispirtas, priverstas ir keikdamasis.

 

Gruodžio 8 d. Buvau panašus į tuos padarus, kurie negali augti be viena po kitos einančių metamorfozių.

 

Mums atrodo, kad toji aistrų audra šėlsta ne tiek mumyse, kiek pačiame mūsų aistrų objekte ir kaip tik tuo jis mus traukia.

 

Gruodžio 31 d. Kuri nors knyga mane tikrai sudomina tik jeigu jaučiu, kad ji gimusi iš didelės būtinybės ir tik jeigu ši būtinybė randa manyje bent kokį atgarsį. Daugelis autorių šiandien rašo gana geras knygas ir galėtų taip pat parašyti kitų, tokių pat gerų. Tarp jų ir jų kūrybos nejaučiu slapto ryšio, ir jie patys manęs nedomina; jie lieka literatais ir įsiklauso ne į savo demoną (jie jo neturi), o į skaitytojų skonį. Pasitenkina tuo, kas yra, ir tai ne tik jų nevargina – jie nesijaučia varginantys.

 

1930

 

Kovo 21 d. Praradau įprotį – vėl jį atgaunu – reikalauti iš savęs daugiau. Praradau jį beveik savo noru ir beveik metodiškai, manydamas, kad negera visąlaik būti įsitempusiam, kad atsipalaidavimas leidžia pailsėti ir taip pat gali mus kai ko išmokyti.

 

Reikia nemažai proto, kad kentėtum, jog neturi jo daugiau. Niekas taip nesipučia kaip kvailys.

 

Berlynas, gegužė. Man svarbu ne pačiam nueiti į rojų, o nuvesti ten tave. Nepakenčiama laimė, kuria mėgautumeisi vienas…

O ką tada jau sakyti apie laimę kito sąskaita!

 

Birželio 9 d. Turiu dėti daug pastangų, kad įtikinčiau save, jog mano amžius dabar kaip tų, kurie man atrodė tokie seni, kai buvau jaunas.

 

Birželio 22 d. Septintą ar aštuntą kartą (mažiausiai) pamėginau skaityti Also sprach Zarathustra. NEĮMANOMA. Šios knygos tonas man nepakenčiamas. Ir visas mano žavėjimasis Nietzsche nepadeda jos ištverti. Galų gale, jo kūryboje kai kas man atrodo perspausta; tai nebūtų svarbu tik jei nebūtų kitų knygų. Nuolatos jaučiu jį pavydint Kristui; stengiantis duoti pasauliui knygą, kurią būtų galima skaityti, kaip skaitoma Evangelija. Ši knyga tapo garsesnė už visas kitas Nietzschės knygas todėl, kad iš esmės tai yra romanas. Bet kaip tik dėl to ji adresuojama žemiausiai skaitytojų klasei: tiems, kuriems dar reikia mito. O Nietzschę aš pirmiausia mėgstu dėl jo neapykantos išmonei.

 

Liepos 3 d. Vienintelė drama, kuri mane tikrai domina ir kurią norėčiau vis iš naujo pasakoti, tai kiekvieno žmogaus ginčas su tuo, kas jam trukdo būti autentiškam, su tuo, kas prieštarauja jo integralumui, jo integracijai. Kliūtis dažniausiai glūdi jame pačiame. O visa kita tėra atsitiktinumas.

 

Liepos 13 d. Kuo labiau artėju prie mirties, tuo labiau slopsta mirties baimė. Šiai baimei jaučiu didelę panieką, vos tik ją pajuntu iškylant, vos tik menininkas jai pasiduoda ir pataikauja. Man visada atrodė, kad pirmoji žmogaus dorybė – mokėti pasitikti mirtį; ir apgailėtina matyti, kad jos mažiau baiminasi labai jauni žmonės nei tie, kurie turėtų būti jei ne pavargę nuo gyvenimo, tai bent jau per gyvenimą susitaikę su mirtimi.

 

Liepos 21 d. Ką tik baigiau skaityti nuostabųjį „Mobį Diką“.

 

Liepos 25 d. Manau, kad ligos – tai raktai, galintys atrakinti mums tam tikras duris. Manau, kad esama durų, kurias tik liga ir gali atrakinti. Kartais sveikatos būklė neleidžia mums visko suvokti; ir galbūt liga mus atitveria nuo kai kurių tiesų; bet lygiai taip pat sveikata mus atitveria arba atitraukia nuo kitų tiesų, todėl mums jos nerūpi.

Tarp tų, kurie giriasi niekad nesirgę, nesu nė karto sutikęs tokio, kuris nebūtų vienaip ar kitaip kvailokas; kaip tie žmonės, kurie niekad nėra keliavę; o aš prisimenu, kad Charles’is-Louis Philippe’as⁶ ligas vadino labai gražiai: vargšo kelionės.

Tie, kurie niekad nėra sirgę, negeba jausti tikros atjautos daugeliui nelaimėlių.

 

Gruodžio 19 d. Mūsų požiūris į pasaulį priklauso nuo to, kiek laiko mums liko gyventi – kiek laiko tikime mums likus gyventi.

 

1931

 

Sausio 4 d. Išdrįsti jai, Em., pasakyti: „Nejaugi nesupratai, kad norėčiau mirti bet kur kitur, tik ne Paryžiuje, ir jeigu paskutinėmis akimirkomis prie mano lovos nebus tavęs, verčiau tegu nebūna nieko?“

 

Paryžius, sausio 12 d. Niekur kitur taip nejauti laiko bėgsmo kaip Paryžiuje; bergždžias valandų bėgsmas; bergždžių valandų bėgsmas.

 

Sausio 30 d. Kaip bebūtų, vis dėlto karčiausiai man priekaištaujama už tai, kad aš darbavausi siekdamas išlaisvinti dvasią.

 

Iš pradžių laikiau save paprastu menininku ir man terūpėjo, sekant Flaubert’u, tik gera darbo kokybė. Užslėpta jo reikšmė, tiesą sakant, prasprūsdavo. Bet argi ne natūralu, kad bet kuris menininkas, kankinamai nerimaujantis dėl savo amato ir nuoširdus, iš pradžių nesuvokia savo kūrinio reikšmės? Juk autoriaus asmenybė prieš jo valią prasišviečia kūrinyje, ir reikšmę įgyja nebe tiek kūrinys, kiek jis pats.

 

Kovo 8 d. Negaliu susilaikyti neapgailestavęs – ak, kaip egoistiškai! – kad Valéry niekada nesistengė geriau manęs suprasti; ir kad jo nuomonė apie mane tebėra aiškiai tokia pat; netgi tokia, kokią galėjo susidaryti Pierre’as Louÿsas tuo metu, kai mudu ypač nesutardavome. Aš jam, jiems buvau protestantas, moralistas, puritonas, aukojantis formą dėl idėjos, antimenininkas, priešas. Nelabai žinau, kaip, nepaisant šito, Valéry galėjo išsaugoti – veikiau širdyje nei galvoje – tokį tikrą draugiškumą man. Tuo įsitikinti jis davė man ne mažiau progų, negu įsitikinti jo nesupratingumu.

 

Birželio 16 d. Mano mąstysenos raida? Be ankstyvo krikščioniškojo auklėjimo (arba nuauklėjimo), ko gero, nebūtų buvę jokios raidos.

 

Be krikščioniškojo auklėjimo, be šių ryšių, be Em., kuri skatino mano polinkį į pamaldumą, nebūčiau parašęs nei „Andrė Valterio“, nei „Imoralisto“, nei „Ankštų vartų“, nei „Pastoralinės simfonijos“ ir t. t., netgi galbūt „Vatikano požemių“ ir „Pinigų padirbinėtojų“ – iš noro priešintis ir protestuoti…

 

Birželio 30 d. Matydamas kai kurias knygas klausi savęs: kas gali jas skaityti? – O matydamas kai kuriuos žmones: ką jie gali skaityti? – Paskui pasirodo, kad tai susiję.

 

Gruodžio 23 d. Nuostabioji Marie-Thérèse padeda šiek tiek aptvarkyti mano biblioteką. Kiek knygų, kuriomis nesinaudoju ir niekad nepasinaudosiu! Palaiminčiau gaisrą, kuris išvaduotų mane iš baisios jų sangrūdos.

Iš teisybės tėra labai nedaug daiktų, kuriuos branginu. Tik nežinau, kaip jų padoriai atsikratyti; ir kartais leidžiuosi į kelionę tiesiog tam, kad juos palikčiau.

 

1932

 

Valmonas, kovo 30 d. Jau seniai šioji užrašų knygelė liovėsi buvusi tuo, kuo turėtų būti: intymia išpažintimi.

Galimybė ateityje paskelbti savo dienoraštį, kad ir ne visą, kaip priedą prie savo „Raštų“ tomų iškreipė jo prasmę; be to, dėl nuovargio ar tingumo, subyrėjusio gyvenimo, baimės prarasti tai, ką būčiau turėjęs sudėti į knygas ar straipsnius, nežinia kokio nepasitikėjimo praradau viltį kada nors jį rašyti, kaip dera. Netgi šias eilutes rašau netvirta plunksna.

 

Feso link. Sala de espera. Kokia graži kalba, sutapatinanti laukimą ir viltį!

 

Liepos 18 d. Ko ypač troškau, tai tyrinėti augalus; neturėdamas nieko ar beveik nieko prašmatnaus, mano sodas būtų buvęs kaip laboratorija, būtų panašus į tuos botanikos sodus, kur kiekviena augalų rūšis atitverta. Būčiau atsidėjęs ne tiek augalų kryžminimui, kiek augalų veislėms. Būčiau norėjęs kai kuriuos iš jų „paskatinti“ priežiūra ir selekcija; išspausti iš jų viską, ką jie turi tobulo, gražaus atsargoje. Bet kuri gyva materija yra plastiška.

 

Liepos 19 d. Ar mano poetinė jėga susilpnėjo silpnėjant krikščioniškiems jausmais, kaip šįryt man pasakė Em.? Nemanau; veikiau mažėjant sutrikimui. Kiekviena iš mano knygų iki šiol atskleisdavo blaškymosi vertę.

Iš tiesų, galimas dalykas, kad menas ir puikiausi minties vaisiai – tai gėlės, pražystančios tik inspekte (o Graikijoje tik dėl vergijos) ir gerai patręštos mėšlu.

 

Rugsėjis. Geriau tylėti, negu skųstis…

 

Berlynas, spalio 17 d. Aš nedažnai troškau mirti (tik du ar tris kartus), bet daug kartų jau būti miręs – kad būtų paprasčiau.

 

Spalio 23 d. Vis dėlto niekas neįkalbėtų manęs tikėti į Dievą, įrodinėdamas, kad tikėti yra sveikiau! Arba patogiau.

 

1933

 

Sausio 3 d. Atsikėliau prieš pat auštant, po neblogos nakties; stiprus vėjas gainioja žemai plaukiančius debesis; peleninis dangus; nė vieno spindulio, nė vienos dangaus šypsenos žemei; medžiai numetę lapus; virš sodybos alėjos ir kiemo ratus suka milžiniški pulkai kuosų ar varnų. Įstabus visų peizažo – sakyčiau, simfonijos – elementų vienbalsiškumas. Turėdamas galvoje šitą žanrą, neįsivaizduoju nieko gražesnio. Būtum galėjęs pasakyti, kad tai paveikslas, nutapytas dailininko, turėjusio nepaprastai subtilų ir aštrų skonio jausmą. Ir nieko per daug. Truputį vėliau tonai pagyvėjo; simfonija tapo sudėtingesnė; kerai išsisklaidė. Tai jau tebuvo banalus žiemos peizažas.

 

Paryžius, sausio 6 d. Tiesa ta, kad aš negaliu pasiryžti atsitraukti nuo Em.; nei atsieti savo galvos nuo širdies… Čia slypi visų mano dvejonių paslaptis; ir daugiausia aistrų kelia patys mano nutylėjimai. Bet ne; nėra kas daro; nėra ko mėginti; „niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“⁷ – ir „toks dvilypis, visuose savo keliuose nepastovus žmogus“⁸…

Kaskart, kai ją vėl pamatau, iš naujo jaučiu, kad niekad tikrai nemylėjau nieko kito, tik ją; o kartais netgi atrodo, jog myliu ją labiau negu bet kada. Ir kiekvienas žingsnis pirmyn toks skausmingas dėl to, kad nutolina mane nuo jos. Nebegaliu galvoti nebūdamas žiaurus. „Nerimo būsena“, galinti paaiškinti daugybę nemigo naktų…

 

Sausio 16 d. Tvirtinu: visiška, akivaizdi tiesa, kad gražiame eilėraštyje negalėtum pakeisti ar perkelti kitur nė vieno žodžio; bet tai lygiai tokia pat tiesa kalbant apie gražią prozą. Mano frazės (ak, dievaž, tik ne štai šitos ar daugelis kitų iš šio dienoraščio!) paklūsta tokiam pat griežtam, nors dažnai labiau paslėptam, tokiam pat įsakmiam reikalavimui kaip pačios griežčiausios eilėdaros.

 

Kovo 11 d. Laikyti pesimistus asmeniniais priešais. Kaip tik jie, gyvenimo temdytojai, labiausiai ir kabinasi į gyvenimą. Mat vienas iš nuostabiausių gyvenimo meilės kraštutinumų – kai mylintysis rizikuoja gyvybe arba ją atiduoda iš meilės pertekliaus.

Ir kokia gėda teikti pirmenybę svajonei, o ne tikrovei, pasiduodant bejėgiškumui ir atsižadant padaryti tikrovę gražesnę!

Ypač tegu gėdinasi lepūnėliai!

Kovoti su liūdesio užkratu.

 

Kovo 12 d. Tobulumo ir trukmės sąvokos glaudžiai susijusios…

 

Vitelis, birželis. Bet, turiu pasakyti, mane į komunizmą lenkia ne Marxas, o Evangelija. Mane suformavo Evangelija. Ne kas kita, o Evangelijos priesakai, įsigalėję mano mąstysenoje, visame mano elgesyje, įskiepijo abejonę dėl savo paties vertės, pagarbą kitam, jo mąstysenai, jo vertei ir sutvirtino panieką bet kokiai privačiai nuosavybei, bet kokiam savininkiškumui ir pasibjaurėjimą jais (šis, aišku, jau buvo įgimtas).

 

Vitelis, liepos 4 d. Pragaro patarlė: nusileisk giliai į šulinį, jeigu nori pamatyti žvaigždes.

 

1934

 

Vasario 7 d. Ak, kaip mažai žmogus rūpinasi tuo, kas galėtų pradžiuginti žemę! Ką jis padarė iš žemės ir jos gėlių? Kiekvienas nori užgrobti tai, kas priklauso visiems.

 

Praha, rugpjūčio 5 d. Labai keistas miestas; šiek tiek subjaurotas nevietinių įnašo, kažkokio amerikietiško arba sovietinio modernizmo: iškabos, skelbimai. Po Karlsbado parduotuvių elegancijos ir prabangos stebina vitrinų bjaurumas ir skurdas; bet kokia gausybė knygynų, ir dar taip puikiai aprūpintų! Nuostabus miesto vaizdas pirmą dieną lietui lyjant. Šlovingas, sielvartingas ir tragiškas miestas; plačiai išsidriekęs laike ir erdvėje; kažin koks mistinis veržlumas suteikia jam gyvybės ir jį pakylėja.

 

Reikėtų mokyti skaityti. Skaityti ne garsiai, o tyliu balsu, sau. Jeigu Vieux-Colombier mokykla⁹ dar veiktų, kaip mielai aš vesčiau skaitymo kursą. Įsivaizduoju šešių pamokų ciklą. Pasirinkčiau, pvz., Baudelaire’ą. Paaiškinčiau, kaip jis mėgo sonetą.

 

Rugpjūčio 15 d. Žaizda, kuriai negalima leisti surandėti, – ji amžinai turi likti skausminga ir kraujuojanti, žaizda prisiliečiant prie baisios realybės.

 

1936

 

Sausis. Kai „nieko nenusigriebiu“, vaikštau pirmyn atgal po kambarį, paskui, nebenustygdamas, čiumpu beveik pirmą po ranka pasitaikiusią knygą iš savo bibliotekos (ne vieną iš knygų, gulinčių ant mano stalo ir skaitomų „šiuo metu“, bet vieną iš tų senų nuolatinių palydovių, kurios visada čia pat ir kurias atkapstau tarp kitų) ir atsiverčiu, iš tiesų atsitiktinai. Tas „atsitiktinumas“ galėtų priversti mane tikėti velniu ar apvaizda, nes užtaikau tiesiai, beveik užtikrintai, ant puslapio, ant sakinio ar žodžių, kurių man ir reikia kaip paspirties. Štai šitaip Browningas vakar pasiūlė trumpą eilėraštį, kurio dar nebuvau skaitęs: The Lost Leader, regis, parašytą specialiai man ir kaip tik tai valandėlei. (Tai ne pirmas kartas, kai Browningas mane palaiko ir man pataria.)

 

Prie jūros. Nesu visiškai tikras, kad gyvenime pareigos man nerūpi dar labiau negu malonumai.

 

Paryžius, rugsėjo 3 d. …Didžiulė, baisi sumaištis. Vakarienė su Schiffrinu, kuris mėgina kabintis į mane ir pokalbyje su manimi ieško šiokios tokios pagalbos. Jis kalba apie savo ir Guilloux „nusivylimą“ SSRS; perpasakoja ilgą jųdviejų pokalbį grįžtant iš tenai. Užginčiju: žodis „nusivylimas“ man atrodo netikslus; bet nelabai žinau, ką pasiūlyti vietoj jo.¹⁰

 

1937

 

Gegužės 8 d. Aš nebemoku gyventi… O taip gerai mokėjau!

 

Kiuvervilis, gegužės 13 d. Netesėjau pažado – neprisiverčiau kasdien rašyti į šią užrašų knygelę. O juk vyliausi, kad ji padės man atsikratyti abejingumo.

 

Birželio 28 d. Matau nebe taip gerai, ir akys greičiau pavargsta. Girdžiu irgi nebe taip gerai. Sakau sau, kad, be abejo, nėra blogai, kad šitaip, pamažėliais, nuo mūsų nutolsta žemė, kurią kitaip būtų per sunku palikti – kurią būtų per sunku palikti staiga. Nuostabu būtų tuo pat metu pamažėliais artėti… prie ko nors kito.

 

Liepos 7 d. Rytoj ryte vėl būsiu Paryžiuje. Dabar bet kurią vietą, kad ir Kiuvervilį, palieku taip, lyg žinočiau, kad niekada čia nebegrįšiu.

 

Sorentas, rugpjūčio 5 d. Kilnumas, grožis ir malonumas. Mat gyvenimo džiaugsmo čia nelydi joks ištižimas. Pro vešančias vynuoges visur matyti žmogaus pastangos ir dvasios triumfas. Nėra kitos žemės, be abejo, kur vyrautų tokia graži dermė tarp augalijos ir drąsios architektūros, kurios perdėtą rūstį dažnai šypsena praskaidrina vien vynuogių kekių festonai. Kilnumas; šis žodis mane persekioja Italijoje – kur pati gosliausia glamonė neatskiriama nuo dvasingumo.

 

Iki šiol dar nesugebėjau pasakyti nei kiek daug esu skolingas Italijai, nei kaip buvau ir tebesu ją įsimylėjęs.

 

Pastatai, sienos palei kelius išmarginti milžiniškų raidžių užrašais; kreipimaisi į Dučę ir jo frazių citatos, tobuli šūkiai, puikiai parinkti ir tinkami jaunimui uždegti, mobilizuoti. [...] Rytojaus istorikai ištyrinės, kaip ir kodėl, priemonėms užgožiant tikslą, komunizmo dvasia liovėsi priešintis fašizmo dvasiai ir netgi skirtis nuo jos.

 

Rugsėjo 3 d. Kai kartais pasitaiko atsiversti vieną iš naujų knygų, beveik visada atrodo, kad tas truputis tikro ir naujo, kurį ji turi, tik laimėtų, jei būtų pasakyta trumpiau – arba galėtų būti visai nepasakyta. Taigi kai mane pagauna noras rašyti, sudvejoju ir klausiu savęs: ar tai iš tiesų verta pasakyti? Ar kiti nepasakė to iki manęs? Ar to jau nesu pasakęs aš pats? Ir tyliu.

 

Rugsėjo 9 d. Pastarosiomis dienomis – didelės pastangos, dideli ginčai, dideli rūpesčiai… Nepriartėjau prie Dievo nė per plauką; priartėjau tik prie mirties.

 

Bus daugiau

 

Iš: André Gide. Journal: Une anthologie (1889–1949). Gallimard, 2012

Vertė Diana Bučiūtė