Asistentas

 

Poezijos pralaimėjimas

 

Mano daugiabutis yra labai geras. Tiesiog išskirtinis pochruščiovinis penkiaaukštis Žirmūnų rajone. Kodėl taip manau? Skelbimų lentoje prie laiptinės visada kaba bent jau A4 formato skelbimas su daug šauktukų, kad „Jūsų name pirksiu butą“. Skelbime parašyta ir apie užmokestį, kad jis bus pats geriausias. O kas norėtų pirkti butą, ir dar nemenkai sumokėti, jei namas būtų prastas, vieta nepatogi, gyventojai nemalonūs? Taigi, jau keletą metų gyvenu bene geriausiame Žirmūnų name, geroj vietoj ir su gerais žmonėmis.

Tad ir pamaniau, kad geriems žmonėms reikia gerų dalykų. O kas gali būti geriau už poeziją? Maironį, Brazdžionį ir Šimonį? Tad atrinkau tekstus, repetavau prieš veidrodį, nusipirkau tinkamesnių drabužių ir batelius, pasidariau šukuoseną, pasidažiau antakius, kaip dabar madinga, išsinuomojau salę, pasamdžiau apsaugininką, nupirkau užkandžių ir vyno, prikviečiau keletą oficiantų ir barmeną. Sumanymui įgyvendinti, kaip suprantate, turėjau paimti paskolą iš banko. Tad dar ir čia laiko sugaišau. Ką ir kalbėti apie pakeltą banko darbuotojo antakį, kai pasakiau, kad pinigai bus panaudoti poezijos skaitymų ciklui. Jis tik kažką prirašė sutartyje, man atrodo, papildomą nulį prie palūkanų skaičiaus. O gal ir ne. Bet kuriuo atveju, nesukau sau galvos, nes buvau užtikrinta dėl sėkmės. Juk geri žmonės atsiliepia į gerus dalykus.

Atspausdinusi krūvas skelbimų, pradėjau juos klijuoti skelbimų lentose prie laiptinių. Tiesą sakant, pasielgiau gal ir nemandagiai. Mat lentos nėra kažin kokios, net du A4 formato lapai netelpa. Tad turėjau savuoju skelbimu pridengti tąjį, apie kurį pasakojau iš pradžių. Na, tąjį, kuris ir įkvėpė man minčių apie gerus žmones ir jiems reikalingus gerus dalykus. Taigi, užklijavau savo skelbimą ant to, kuris kvietė parduoti butą. Kai kitą rytą išvedžiau šunelį pasivaikščioti, akis užkliudė skelbimų lentą. Manojo – nė kvapo. Vietoj jo vėl puikavosi šauktukai po siūlymu butą iškeisti į solidžius pinigus. Kai pakabinusi savąjį patraukiau į parką, vis sukau ir sukau galvoje filmus, kas galėjo taip pasielgti. Juk mano skelbimas labai aiškiai dar galiojo, renginių datos jame surašytos, akivaizdu, kad jie dar neįvykę… O kažkas ėmė ir nuplėšė, suglamžė ir numetė prie kaimynės Pranutės bijūnų.

Grįždama iš parko paėmiau šunelį ant rankų ir paspartinau žingsnį. Priėjusi prie laiptinės pasijutau kaip žaibo trenkta: vietoj maniškio jau švietė tas kitas, apie buto pardavimą. Užkabinau savąjį (apdairiai buvau įsimetusi bent keletą kopijų į rankinę) ir bėgte pasileidau į savo butą. Bėda, kad jo langai nepatogioj vietoj ir niekaip neišeina aiškiai matyti, kas praeina pro laiptinę. Vis dėlto persisvėriau per langą ir stebėjau. Sugaišau begalę laiko, pamiršau vizitą pas kosmetologę ir manikiūrininkę, net „Barborai“ durų neatidariau. Nes – o kas, jei tuo momentu kas nors nuplėš mano skelbimą apie poezijos skaitymus?

Išėjusi vakare, – tąkart kaip tik turėjo vykti pirmasis Maironio-Brazdžionio vakaras, – pamačiau, kad, deja, skelbimas vėl perkabintas. Sudraskiau jį į skutelius ir paleidau pavėjui. Draiskanos susivėlė su raudonais bijūnų stiebais. Atrodė, kad jau vasara ir šie pražydo baltai. Nežinau, ar Pranutė matė mano padarytą šiukšlyną, jei matė, galiu tik įsivaizduoti, kaip uždaviau jai širdį.

Grįžusi iš nelabai pasisekusių skaitymų, visą naktį budėjau prie lango. Paryčiais nusprendžiau, kad čia veikia vaiduoklis. Nieko nemačiau, bet skelbimas buvo nuplėštas. „Parduokit butą, parduokit butą!!!!!“ Nežinia dėl ko, bet šį kartą susigūžiau. Šie žodžiai gręžė smegenis agresyviai, spaudimas buvo toks didelis, kad parke ant suoliuko apsiverkiau. Nežinia tik, ar dėl suplėšyto skelbimo, ar dėl nemiegotos nakties, ar iš jaudulio dėl poezijos likimo. Gal vis dėlto ne visiems geriems žmonėms reikia gerų dalykų. Ką tai sako apie tuos gerus dalykus? Ką tai sako apie gerus žmones?

Gal trečią budėjimo naktį man pasirodė, kad prie laiptinės šmėkštelėjo šešėlis. Iš visų jėgų stumtelėjau ant palangės jau ne pirmą naktį kantriai su manim budėjusį pelargonijos vazoną ir išgirdau, kaip apačioj pažiro šukės. Rytą apžiūrėjau, ar niekur nesimato kraujo. Ne. Tik išdriskusi pelargonija. „Visgi kažkas turėjo žūti. Baisi kova.“ Vėl užkabinusi saviškį surinkau pelargonijos relikvijas į šiukšlių maišą.

Jaučiau, kaip nugara bėgioja šiurpuliai.

Pasiduoti nesirengiau, nors ir buvau tvirtai įsitikinusi, kad mano piktadarys – vaiduoklis. Peržegnojau naują skelbimą ir nuėjau. Mano šuo turėjo reikalų parke.

Vos po valandos įsitikinau, kad žegnonė nepadeda. Ką turėjau daryti? Suliejau savo skelbimą nuodais. Visai kaip Kotryna Mediči.

Ir tai nepadėjo.

Pasibaigus renginių maratonui, – nė į vienus skaitymus nesusirinko daugiau nei du žmonės, – paskambinau tam iš skelbimo. Norėjau įsitikinti, galgi jis žmogus, o ne vaiduoklis. Nors didelio skirtumo nemačiau. Kad ir kas jis toks, norėjau pasveikinti su pergale. Ir pasakyti, kad parduodu butą. Taip, mane smaugia paskola beširdžiam bankui. Bet ne tik dėl to. Čia juk gyvena geri žmonės. Aš čia nebetinku.

 

Išpuolis

 

Nuskambėjus pirmajam skambučiui, pajudėjom.

– Paskubėk, – pats trepsendamas mažais tankiais žingsneliais pamojo man tėvas.

Užgniaužęs kvėpavimą aš sliuogiau gaisrininkų kopėčiomis. Jutau, kaip po kojomis svaigiai siūbuoja žemė. Šiandien arba niekada, – skambėjo man ausyse, – šiandien arba niekada, – tukseno širdis.

Mes prislinkome prie durų, jas tyliai pravėrėm. Aš čia dirbu staliumi, duris, kad negirgždėtų, sutepiau vakar. Tiesą sakant, kadangi jau čia dirbu ir kasdien vaikštau, galėjom užlipti paradiniais laiptais, – niekas nieko nebūtų suuodę, bet tėvas nesutiko. Jaučiau, kaip jis ištroškęs nuotykių, tad koks man skirtumas? – tariau sau. – Galim kad ir iš dangaus nusileisti. Pabūsim išdykę berniukai.

Kambario gilumoje stovėjo ji, jau apsivilkusi fraku. Ji buvo viena, kažką niūniavo ir batuta bilsnojo tempą. Nesu labai muzikalus, tad iki galo nesupratau, ką ji daro: repetuoja ar pramogauja.

Puolėme prie jos ir užkišę burną, kad nerėktų, suvyniojome į kilimą. Ir jį vakar parūpinau, o ji dėkojo ir nieko neįtarė. Ką ir kalbėt, gerai pasiruošėm.

Tėvas nustūmė kilimo ritinį po laiptais.

– Negaiškim, – pasakiau jam, – niekas čia neužeis.

Pravėręs spintą susiradau jos fraką. Šis buvo su žaliu pamušalu, jaučiausi kaip koks sumautas žiogas. Bet anąjį, geresnįjį, kuris man visada labiau patiko, juk suvyniojom drauge su ja. Negalėjom jos dar ir išrengti. Mes juk ne kokie nors šlykštūs prievartautojai. O man svarbu, ką ji apie mane galvoja.

Išgirdau trečią skambutį ir bėgte pasileidau laiptais. Pro šonines duris mačiau, kaip jos sėdasi į vietas. Koncertmeisterė davė toną. Aš atsikvėpiau ir žengiau į sceną. Širdis daužėsi. Tik nežinau, ar nuo bėgimo, ar dėl momento iškilumo.

Jos visos žiūrėjo į mane, visa salė žiūrėjo į mane.

Batutos neradau, tad mostelėjau rankomis. Jos susižvalgė. Mačiau, kaip pirmas smuikas metė ilgesingą žvilgsnį į salę. Taip, ten visada pilna jų gerbėjų. Nekenčiu jų. Nekenčiu visų, su kuriais turiu jomis dalintis.

Dar kartą mostelėjau rankomis.

Pirmas smuikas pridėjo stryką prie stygų. Pasigirdo muzika. Beveik nesitikėjau, kad jos man paklus.

Aš – dirigentas. Aš – šio pasaulio valdovas.

Stengiausi įtikinamai mojuoti rankomis. Pro duris pamačiau tėvą, jis pamaldžiai sudėjęs rankas ir, kaip pastaruoju metu įprasta, nukoręs apatinį žandikaulį siūbavo į kažkur jo gelmėse aidintį taktą. Mačiau jo krutančias lūpas. Žinau, ką jos kalbėjo.

– Mergytės mūsų, – murkė jis. Ir trynė rankomis.

Man niekad nepatiko jo mintys apie tokį neva haremą. Man daug svarbiau tiesiog bent vieną kartą pabūti dirigentu. Na, ir kad bent kiek būtų teisybė. Tad sau mintyse tepasakiau:

– Mūsų svajonės išsipildė.

 

Asistentas

 

– Šunims čia negalima, – pasakiau, kai, išlydėdama vieną nevykėlį, iškišau iš savo biuro galvą ir turėjau progos mestelėt akį į laukiančius.

Jų tebuvo hipiško žvilgsnio jaunuolis ir buldogas užkritusiomis akimis. Ne, nesipravardžiuoju. Prie mano durų tupėjo tikras buldogas. Susiglamžęs ir susigarankščiavęs. Tarsi jis atstovautų ne gyvūnų karalijos žinduolių klasei, o bobausiams ar panašiai susiraukšlėjusiems briedžiukams. Ne tiems su ragais, bet tiems truputį nuodingiems, kuriuos prieš valgant reikia gerokai pavirti. Tarsi supratęs savo netaktą maišytis man po kojų, šuo pasislinko toliau nuo hipio ir atsigulęs už paskutinės kėdės gailiai pažiūrėjo. Net truputį simpatijos jam pajutau.

– Čia ne aš, – suplevėsavo neproporcingai ilgomis rankomis hipis, – jis ne mano. Truputį prisnūdau laukdamas. Atsibudęs žiūriu – jis. Gal kas nors pas jus atėjo, bet sugalvojo dar kavos ar cigarečių nubėgt… Jis tikrai ne mano…

Hipis skėteriojosi eidamas paskui mane ir dar nė nepradėjusi pokalbio žinojau, kad nenoriu jo. Tikras vargas atsirinkti tinkamą darbuotoją. Prieš porą dienų savo FB paskyroje parašiau, kad ieškau asistento. Nepatingėjau, parašiau viską, kaip bus ir ko man reikia. Kad laukia intensyvūs, įdomūs, įkvepiantys darbai. Kad svarbios pažintys, ateityje pakeisiančios jų gyvenimą, byrės kaip iš gausybės rago. Kitaip tariant, kad darbas perspektyvus. Taip, tikrai perspektyvus. Nes gražiausi dalykai perspektyvoje. Mat atlyginimo – asistentui, kurį mokydama dar turėsiu dirbti antru etatu, – mokėti nenorėjau. Bent jau didelio. Minimaliai – taip. Kad ir kiek jį vaikyčiau, man vis tiek neatsipirktų. Tiesą sakant, jis turėtų man mokėti, kad priimu jį dirbti pas save. O jau šitas hipis – iš tolo matau, ko jis nori. Ne dirbti, o apsirūkęs čilinti kur nors. Na jau ne. Tad mintis, kad su tuo šuniu pasirodė dar vienas netikėtas pretendentas – matyt, iniciatyvus, drąsus, gal net įžūlus, jei jau, tarsi ketindamas mane priremti prie sienos, atėjo nepaskambinęs ir juolab atsitempė šunį, – toji mintis mane įkvėpė kantrybei ir vilčiai.

Hipis per visą pokalbį kažką seilėjosi ir slebizavo, o kai paklausiau, ką jis galvojąs apie papildomas valandas, kai projektas reikalauja pasijudinti, pasidarė ir išvis aišku kaip dukart du, kad mums ne pakeliui. Šiais laikais žmonės nenori dirbti, nevertina galimybių gauti patirties. Ypač jaunimas. Nors aš ir pati jaunimas, dar neperkopiau to nulio, kuris arčiausiai prie Kristaus amžiaus. Bet jau dėviu „Prada“ ir kvepiu brangiausiais kvepalais.

Kol hipis lėtai segiojosi kažkokio šlykščios spalvos vintažinio lietpalčio sagas, pajutau, kaip nekantriai ima bilsnoti mano D&G batų kulniukas.

– Supraskit, – išlydėdama hipį kažkodėl pradėjau aiškintis, – man labai svarbu mano darbuotojų lojalumas.

– Darbuotojų? – nustebo šis ir suabejojęs pasitikslino: – Bet juk darbo sutarties nesiūlot?

Ką gi, gal jis ir nebuvo taip apsirūkęs, kaip pamaniau iš pradžių.

Nesulaukęs atsakymo hipis smuko pro duris. Ačiū Dievui tokio atsikratyti. Ir: Dieve, siųsk man gerą, sukalbamą, klusnų, idėjų kupiną darbuotoją. Jau seniai visko pati neaprėpiu. Kažkokia mašinerija tapo visi susitikimai, pažintys, idėjos. Kad nors kokią ištikimą sielą sutikčiau…

Viltingai žvilgtelėjau pro durų tarpelį. Įžūlėlis, palikęs man šunį, dar nebuvo grįžęs. Ką gi. Palikau praviras duris, kad atsiradęs užeitų. Bet nespėjus nė prisėst kažkas suklergė:

– Galiu?

Supratau, kad kalba šuo. Apsisprendžiau žaibiškai. Priėjusi prie durų mostelėjau užeit. Ko jau ko, bet lojalumo ir ištikimybės turėsiu apsčiai. O ir buldogų charakteris, sako, geras.