Apie geltoną, arba Samuolį nulakuotą

Pasidžiaugsiu ir net pasididžiuosiu (kita vertus – būta čia ko pūstis!), kad anomis dienomis, senais laikais sistemingai nesimokiau dailės mokykloje. Taip, esu joje mokęsis pusmetį, tačiau didesnę užsiėmimų dalį praleisdavau čiuožinėdamas ant apledėjusių balų ar važinėdamas užpakaliu nuo kalnelio. Koks to moralas? Kad mokytojai nespėjo manęs nukankinti Gudaičiu ir Samuoliu. Iki šiol ramiai galiu žiūrėti į jų tapybos darbus, maloniai vartyti reprodukcijų albumus. Tačiau paminėkite šių korifėjų vardus tūlam esamam ar buvusiam „dailiokui“! Išgirdus ką nors apie arsininkus, vaizduojamųjų menų diplomantą išpila karštis (geresniu atveju) ar ištinka nervinis tikas. Mūsų mokyklose žmones nukankina žemaitėmis literatūroje, samuoliais – tapyboje. Kas ir kaip ten atsitinka, gal net neverta ir gilintis, nes koks nors Švietimo ministerijos varžtelis, netyčia perskaitęs šiuos samprotavimus, imsis šimtas penkiasdešimt devintosios pertvarkos ar reformos, tačiau esmė, kad, mokykliškai prisiskaičius (ir dar visa tai pedagogiškai išsianalizavus) apie Vingių Joną ar prisižiūrėjus į „Geltoną moterį“, dingsta meilė literatūrai ir dailei. Tai kažkoks gyvenimiškas nuovargis, atvejis, kai nebesuvoki kūrinio (ar jo autoriaus). Jis atrodo nuskaitytas ir nužiūrėtas kitų, tarsi išgręžtas skuduras ar išsunkta citrina.

Tad gal yra gerai, kad nesimokiau dailės mokykloje ir į Samuolio „Geltoną moterį“ galiu žiūrėti taikia širdimi ir ramia sąžine. Štai rašydamas šias eilutes atsiverčiu (kažin ar tai daryčiau, jeigu būčiau mokęsis dailės mokykloje) dar Prano Gudyno 1979 metais sudarytą albumą „Lietuvos tapyba“. Įdomu yra tai, kad šis prieš beveik pusšimtį metų dienos šviesą išvydęs leidinys pasižymi pakankamai puikia reprodukcijų kokybe (matyt, tai lėmė faktas, kad spausdinta tegul ir rytinėje, sovietizuotoje, bet senas geras spaudos tradicijas turinčioje Vokietijos dalyje). Taigi, šimtas dvidešimt septintuoju numeriu yra pažymėta ji – 1934 metais (parodoje pasendinta lygiai vienais metais – bet iš tiesų 1933 metais šis kūrinys jau buvo eksponuojamas viešai) datuota „Geltona moteris“. Sėdi kaire ranka parėmusi galvą (kažko seksualaus esama tame judesyje) ir žiūri savo tamsiomis, plačių antakių vainikuojamomis akimis. Žiūriu į šią reprodukciją, prisimindamas praeitą sekmadienį matytą originalą (100,5 × 74,5 cm – toks yra tikrasis dydis), galvodamas – kokia yra šio paveikslo sėkmės priežastis. Kas ją lemia? Melancholiškai rūpintojėliška poza (mūsų kolektyvinės sąmonės ir pasąmonės archetipas, kuris neišnyks dar tūkstantį metų), intensyvi, aktyvi megztuko ar palaidinės spalva, koloritas apskritai? Turbūt esmė – klaikiai kakofoniškų, tiesiog nesuderinamų spalvų harmonija. Paimtum jas atskirai, tepdamas ant paletės, atrodytų kaip visiška klaikybė. Tačiau ant drobės, tamsiais kontūriniais potėpiais suteikus vitražinės struktūros tvirtumo, viskas tiesiog skamba. Kaip muzika. O dar tas mūsų tapybos kategorinis imperatyvas – TAPYDAMAS TURI PIEŠTI (ne kartą teko girdėti šį devizą bendraujant su tapytojais iš / po akademijos, jie tai artikuliuoja ir manifestuoja it nenuginčijamą aksiomą) – jis tikrai egzistuoja paveiksle „Geltona moteris“. Nes piešinio struktūra čia tikrai yra tobula…

Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ yra sudaryta iš trijų dalių: 1) skirtos konkrečiam paveikslui, jo atsiradimo istorijai, 2) dailininko kūrybos kolekcijos, 3) vėlesnių laikų Samuolio inspiruotų jo kolegų darbų. Visi šie segmentai yra įdomūs ir prasmingi, ypač kalbant apie vieną įtakingiausių XX amžiaus Lietuvos tapybos figūrų. Samuolis yra išpreparuotas visais aspektais. Tačiau visuose juose esama ir tokių dalykų, su kuriais aš, kaip žiūrovas, ne visuomet norėčiau taikstytis. Tiesiog manęs tai nežavi, „nekabina“. „Geltonos moters“, tai yra paties paveikslo, atveju tai galima vadinti savotišku striptizu, nurenginėjimu. Žinau, kad savaime vertingi yra net septynių paveikslų fizikiniai ir cheminiai tyrimai arba visa išklotinė apie „Geltonos moters“ pozuotoją – Stasę Samulevičienę. Tačiau man, norėjusiam pasimėgauti tiesiog tapyba, tai buvo nereikalingas semantinis triukšmas. Kad ir kaip paradoksaliai ar provokuojamai skambėtų. Juolab kad pirmojoje „Ars“ parodoje, įvykusioje 1932 metais, Samuolis savo septynis eksponuotus darbus pavadino bendru vardu – tiesiog „Tapyba“, be jokių didesnių literatūrų.

Antanas Samuolis. Geltona moteris. 1933

Ypač vaikišką smėliadėžę priminė muziejaus erdvės, kuriose eksponuojamos kitų dailininkų sukurtos paveikslo interpretacijos (kai kas su itin dideliais pritempimais) ir kopijos. Nelabai supratau šio parodos koncepcijos segmento. Apmąstant Samuolio įtaką lietuvių tapybos raidai, toks tiesioginių inspiracijų ar net mokyklinių kopijų rodymas atrodo pernelyg tiesmukai. Juolab kad kai kurie kai kurių autorių darbai su „Geltona moterimi“ bendro turi tik kažkokiu minėtos spalvos sušmėžavimu kur nors drobės pakraštyje. Tuomet norom nenorom pradedi galvoti, jog vienas (-a) ar kitas (-a) tapytojas (-a) buvo pakviestas (-a) iš draugiškumo, dėl kažkokios naudos ar dar kokių nors mistinių, sunkiai paaiškinamų priežasčių. Ši parodos dalis pasirodė kaip nereikalinga atsitiktinių daiktų (tegul tarp jų pasitaikė ir labai vykusių paveikslų) sankaupa.

Tad ir grįžkime prie tapybos. Samuolio tapyba neabejotinai yra viena iš tų atramų, ant kurių laikosi tai, ką būtų galima pavadinti lietuvių tapybos mokykla. Yra abejojančių tokio reiškinio egzistavimu. Vieno iš arsininkų kūryba iš tiesų yra abejotinas atspirties taškas tam, ką būtų galima pavadinti akademine sistema. Nes savo sukūrimo metu ji pati buvo antisisteminė. Čia atsiverčiu Immanuelio Kanto „Sprendimo galios kritikos“ penkiasdešimtąjį skyrių: „Skonis, kaip ir sprendimo galia apskritai, yra genialumo disciplina (arba auklėjimas), kuri jam labai pakerpa sparnus ir daro jį gražiai išauklėtą arba nugludintą; bet kartu skonis jam vadovauja nurodydamas, kur ir kiek jis gali plėstis, kad išliktų tikslingas, ir, minčių gausai suteikdamas aiškumą ir tvarką, jis idėjas padaro patvarias, sugebančias sukelti ilgalaikį ir kartu visuotinį pritarimą, būti kitų idėjų įpėdinėmis ir nuolat plėtoti kultūrą. Vadinasi, jei, kilus šių dviejų savybių konfliktui kokiame nors kūrinyje, reikia ką nors paaukoti, tai aukotis turi veikiau genialumas; ir sprendimo galia, kuri apie dailiojo meno dalykus pasisako pagal savo principus, veikiau leis, kad nuostolį patirtų laisvė ir vaizduotės turtingumas negu intelektas“ (I. Kantas, Sprendimo galios kritika, iš vokiečių k. vertė Romanas Plečkaitis, Vilnius: Mintis, 1991, p. 175). Tad remiantis šiais samprotavimais ir Samuolio „Geltoną moterį“ apibrėžus genialumo kategorija galima sakyti, kad ji nėra skoninga. Iš tiesų, savo drastišku laisvumu (ypač atsižvelgus į sukūrimo kontekstą – ir netgi parodoje atrodytų, kad vertingiausia būtų buvę parodyti, kaip tas kūrinys atrodė šalia kokio nors Vlado Didžioko, Kazio Šimonio ar Antano Žmuidzinavičiaus) ši kompozicija nedera nei su „gražiu auklėjimu“, nei su „nugludinimu“.

Su kolege, besimokiusia ir dailės mokykloje, ir akademijoje (žinoma, kad tapybą), kalbėjome apie samuoliškos tapybos purviškumą. Pamačius van Gogho ar Matisse’o originalus, žemiškas, tiesiog dirvožemiškas lietuvių tapytojo koloritas gręžte gręžia akis. Samuolio bendramokslis Antanas Tamošaitis prisimena: „Studijokai mėgdavom pakritikuoti vieni kitų darbus. Aš ir sakau A. Samuoliui, kad man atrodo lyg jo tapybos drobės per daug murzinos. Jis atsakė trumpai ir aiškiai: „Nestudijuoji tapybos ir nenusimanai apie ją.“ Aš vėl pridūriau, kad kitų dailininkų darbai labai švarių spalvų, pavyzdžiui, Van Gogo arba, sakysim, Matiso. A. Samuolis net pasikarščiavęs man atrėžė, kad jis tapąs ne į kitų drobes žiūrėdamas, bet iš gamtos“ (Raimundas Samulevičius, Baltoji obelis, Vilnius: Vaga, 1985, p. 24). Reikia pripažinti, kad daugybę metų Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedroje ne vienas studentas kitaip ir nematė jį supančio pasaulio – tik pro pritemdytus Samuolio akinius, dėstytojams (kelioms jų kartoms) nuolat kalbant apie taurų purvinąjį sidabrą. Šiek tiek utriruoju, tačiau lietuvių tapybos koloritas iš tiesų yra tamsus. Ir tai galima laikyti vienu (bet tik vienu) iš lietuvių tapybos mokyklos bruožų. Absolventams vėliau tenka ne vienus metus gerokai paprakaituoti, stengiantis pašviesinti savo paletę.

Bet ar gali būti kitaip – svarstau, šių eilučių rašymo metu žvelgdamas pro langą į ūkanotą dangų. Mūsų krašto spalvinė gama nėra pati šviesiausia net ilgiausių dienų laikotarpiu. Tad jeigu samuoliškai dirbi iš natūros – kitaip ir būti negali. Visa laimė, kad čionykščiame peizaže egzistuoja geltona! Ji viską pagyvina – panašiai mūsų pievose vilties žiburį įžiebia geltonos pienės, vėdrynai ar vingiorykštės. O Augustinas Savickas yra taikliai pasakęs, kad „geltonos reikia vengti“: „Žinoma, geltoną spalvą vartoti pavojinga, bent man taip sakydavo „mano“ psichiatras: „Per daug geltonos? Vadinasi, nervai pašliję – galite išgerti.“ Tai tiesa – geltonos reikia vengti. Tą spalvą ypač mėgo Vincentas van Goghas. Bet kokia viliojanti jo geltona – ji traukia, kelia susižavėjimą ir džiugią baimę, ji jaudina“ (A. Savickas, Žalia tyla, Vilnius: Tyto alba, 2002, p. 157–158). Samuolio geltona analogiškai traukia, kelia susižavėjimą, džiugią baimę. Ji veikia kaip kamertonas – pernelyg neaušinant burnos tereikėtų pasiūlyti prisiminti arba (naudojantis parodos suteikta galimybe) pažiūrėti dailininko kūrybos visumą. Ten, kur sušmėžuoja ar tiesiog į akis lyg saulės plazmos pliūpsnis suplieskia geltona („Geltonai moteriai“ savo sugestyvumu nenusileidžia „Motina su kūdikiu“), – ten Samuolis yra nepakartojamas.

Vieno menininko parodoje aptarinėjome jo kūrybą su prakutusiu ir meną in corpore jau neblogai išmanančiu kolekcininku (t. y. tokiu, kuris jau turi savo supratimą ir nuovoką, nesikliauja „žinomų“ ir „įtakingų“ bei „autoritetingų“ „ekspertų“ rekomendacijomis). „N dailininkui būtina yra atranka. Atranka ir dar kartą atranka.“ Negalėjau ir negaliu su tuo nesutikti. Nes atranka reikalinga net van Goghui. Intensyviai kuriant visuomet. Ką jau ten mūsų Samuolis… Kuriant visuomet esama viršukalnių ir duobių, laimingų minučių ir nesėkmės valandų. Prisiminkime dar 2003 metais Vilniaus „Maldžio“ galerijoje vykusią Samuolio parodą „Atradimai“, kurioje neišvengta ir skandalo – mat dalis išsilavinusios publikos įtariai sutiko kai kuriuos naujai atrastus šio kūrėjo darbus, jiems užklijuodama klastočių etiketes. Neaitrinant senų žaizdų (mat, regis, toji diskusija apie tikrumą ir netikrumą niekuo ir nesibaigė) galima pasakyti, kad tapytojas yra sukūręs ir tokių darbų, kuriais nebuvo patenkintas. Ne veltui kai kuriuos iš jų vėliau užtapė arba tapė jų užpakalinėje pusėje (įdomu, ar jis pats būtų apsidžiaugęs tuo faktu, kad aparatais peršvietę drobes restauratoriai aptiko ir į dienos šviesą ištraukė dingusiais laikytus, tačiau iš tikrųjų – užtapytus artefaktus). Tad ir šioje atrankoje asmeniškai pasigedau kai kurių darbų atmetimo. Arba paaukojant dalį samuoliškų inspiracijų ekspozicinės erdvės buvo galima tuos paveikslus labiau struktūrizuoti, nesugrūsti it kokių kostiumų (naujų ir padėvėtų) į vieną spintą. Žinoma, pripažįstu, jog manoji (kaip ir mūsų visų) atranka būtų subjektyvi (juk remiantis kantiškuoju matmeniu skonis ir sprendimo galia veikia kaip du tos pačios lazdos galai), todėl nebūtinai teisinga. Tačiau be vieno ar kito paveikslo Samuolis galbūt atrodytų geresnis, kokybiškesnis. Bet ar tikresnis? Gal tikrai reikia matyti, žinoti jį visokį?

Todėl tiesiog džiaugiuosi, kad nesu mokykliškai išvargintas „Geltonos moters“, o ir kitų jos autoriaus kūrinių. Man jie kelia pirmykštį nuoširdų susižavėjimą (ko, beje, pasigendu savo paauglystės stabo MKČ atveju – žiūriu į „Piramidžių sonatą“ ir niekas, deja, viduje nebevibruoja) ir netgi tai, ką būtų galima pavadinti ekstaze.

Žvelgiant į Samuolio darbus akis šiek tiek vargino paviršių blizgesys. Galbūt tai tik apšvietimo „triukai“, o gal restauratoriai blizgiu laku perlakavo kūrinius (kažin ar pats autorius tą yra daręs?). Žiūrėdamas į tą spalvas gožiantį blizgesį, įsivaizdavau kūrėją, stovintį tarp savo darbų – „pakeltais pečiais, įdubusia krūtine, amžinai dešinę ranką laikantį kelnių kišenėje“ (iš Boleslovo Motuzos-Matuzevičiaus prisiminimų, R. Samulevičius, ten pat, p. 94). Tas išorinis muziejinių salių spindesys disonuoja su „murzina“, „proletariška“ Samuolio tapyba. Panašiai kaip plastiku ir stiklo paketais padabintas Samulevičių namas Vaisių gatvėje, Kauno Žaliakalnyje, kuriame dailininko gyventa ir kurta. Vargšas tapytojas iš Brazilkos, atsidūręs ponų salone. O kodėl gi ne? Kiekvienas iš mūsų jį lakuojame savaip – muziejai, tyrinėtojai, žiūrovai ir tapytojai. Galbūt vien dėl to verta apie Antaną Samuolį mokytis nuo mokyklos laikų?

Baigdamas rašyti, supratau, kad šiame tekste pavartojau pernelyg daug klaustukų. Samuolis – toks žinomas ir kartu dar labiau nepažįstamas – kelia daugiau klausimų. Tad kuo daugiau jo parodų (ar knygų ir kitokių tyrinėjimų) – tuo daugiau ir menamų mįslių. Ar kitaip gali būti su genialiais (pasak Kanto) tapytojais?

Paroda „Geltona moteris. Antano Samuolio (1899–1942) retrospektyva ir inspiracijos“ Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas) veikia iki rugsėjo 8 d.