Apie balintus medžius ir baltas kojinaites

 

●

 

Kad saugiau būtų –

per piltuvėlį

sukliukina

žmogų į butelį,

būtinai tamsintu stiklu –

kad per daug nepasentų

ir tinkamas būtų naudoti.

 

 

●

 

Kaip šakutė į peilį –

taip pušis į pušį

liemenį brauko

 

kaip anka ausys,

pjūklu per stuburą

medžio, lyg stryku –

tik prisilietus

 

čaižo paukščių rykštės

uodų šešėly,

kaip iš kilpų

nyra gyvatė –

diržas tėvo.

 

 

●

 

Smagu, kai balionas

timpčioja ranką, ir vėjas

švelniausiai apgaubia raudoną

jo uogą. Jau lengva įkvėpti giliai

ir išpūsti, ne taip ir sielojiesi,

kad aptemsta galva ar

sausrą ištvėrę atsitiesia pirštai.

 

Bet būna, kad įkvepi orą –

jis remiasi į išgaubtą sferą,

o iškvepiant, rodos –

visai neišeina laukan.

Labiausiai tada, kai galvą nulenkęs

jauti, kaip gėda būti geram –

balionas didėja, galiausiai

virvutė užriša lūpas.

 

 

Į bokšto viršūnę karalaitę tokią

 

Žiaurią karalaitę

į bokšto viršūnę –

kokios kraugerių

karalystės atstovė,

skalpus svogūnams

nuėmus kvatojasi

ir verkia,

kasas gelsvąsias

iš galvų bepindama.

Neatsiras tau mielo,

kuris galvą atlošęs,

karalaite,

nors vieną akį pramerks.

 

 

●

 

Išlipdei besmegenį

žmogutį,

ant palangės iš lauko

užkėlei –

 

kai skarda saulė,

lyg keptuvėj,

ėmė ridentis –

 

sušnypštė,

ir smuko

lašeliais į kibirą.

 

Atskrido zylutė

morkos

ir į viršutinį

langelį barkštelėjo –

 

užuolaidos

voratinkliais

tįso ir tįso lauk –

 

kryžiuotis voras,

baltas ar juodas?

Atrėpliojo,

susirinko.

 

 

Žydėjimas

 

Sodais inkilai nuvilnijo –

rungčių su medžiais ėjo –

pasivijo ir šovė toli į priekį.

Pasak žiūrovų – ties finišo tiesiąja

jų laukė vilna balta išsprogus

galva senuko – ir obelys laimėjo vėl.

Užtat džiaugsmai ištvino

partnerystėm

po pergalės.

 

 

Nesutrypk

 

Kai malūnėliai užges

sukę kvapu –

nueisiu nuo tavo kapo.

 

Ir po lietaus,

po dienos

paminklus

sutrauks –

 

nueisiu nuo tavo kapo –

 

Gyvybės sėjėja,

iš lopšio akmens,

virpančia šerdim,

pilnais bateliais vandens

po žeme kur vaikštai.

 

Mes mylim tave,

už tai

ir netrukdom

tau augti.

 

 

Apie balintus medžius ir baltas kojinaites

 

Juk ne tik rudenį

prakaulius kelius

uždengia baltos kojinės –

šiame sode, it

fotografijoje,

sustingo visa pirmokų

klasė.