Prieš veidrodį
●
kultūra yra tik sakinių šydas
ant mūsų kailių
mūsų iltys kniedytos svarovskiais
mūsų letenos sukištos į laivelius
lubutenus ar martensus
sakinių šydas plyšta karuose
guoliuose
baisiai išalkus
sakinių šydas plyšta kovose dėl
paminklų vėliavų helovynų
lengva mesti į kitą akmenį
kurio tarsi nepaėmėm
sakinių šydas plyšta
toliau dengiamės skiautėmis
vadindami tai aukštąja mada vintažu
arba o iš viso ko jūs čia norite
kultūra yra tik dalis visų pasaulio kultūrų
kurios nuo mūsų pačių paslepia
mūsų pačių žvėriškumą
om skamba budistų šventyklose
amen skamba krikščionių bažnyčiose
aaaa skamba karo laukuose
prievartaujamų moterų guoliuose
ooo skamba mylimų moterų guoliuose
greitojo ar lėtojo maisto restoranuose
po pavykusių filmų premjerų
muziejuose
homo sapiens homo erectus
balansuoti tarp išminties ir erekcijos
kurios pasirodo būdingos abiejų lyčių
visų lyčių
varpoms
varputėms
nepriklausomoms nuo padorumo ar išsilavinimo
sakinių šydas plyšta delnuose
į tūkstančius japoniškų gervių plunksnelių
kas rytą jas surenku
sudaigstau
nes kas be jų būčiau aš?
●
Pagal kvantinę statistiką, entropijos didėjimo dėsnis išreiškia makroskopinėse sistemose vykstančių procesų tendenciją. Dėl fliuktuacijų entropija gali ir sumažėti, tačiau kai sistemos būsena artima pusiausvirajai, entropijos sumažėjimo tikimybė labai maža.
Visuotinė lietuvių enciklopedija
aš irgi plečiuosi į visas puses
netilpdama džinsuose suknelėse
žodžiuose
netilpdama santykiuose kalbose
pasivaikščiojimuose
esu mažesnė už plauką katės kailyje
o sukeliu tiek chaoso
dar daugiau chaoso sukelia mano vaikai
jie irgi plečiasi
netelpa į džinsus striukes batus
nebevalgo manų košės
nebenori būti glostomi
tad kodėl mes bijome mirties?
tad kodėl mes bijome gyvenimo?
suktis gravitaciniame lauke
suktis antigravitaciniame lauke
suktis laike
dainuojant
plečiantis į kairę į dešinę
į visas puses
be jokio atskaitos taško
užtat su meile
●
mano mylimieji yra ramūs žodžiai
kūno ganyklose
glamonėjami gelinių šerdelių
klaviatūros klavišai wordai
sutupdo juos į dailias narų groteles
ctrl alt delete pg up ir pg dn
mano mylimieji yra užkonservuojami
tapytojo atodūsiai tampa 3D printais
rašytojo atodūsiai tampa 3D printais
skulptūromis šio nesančio laiko gatvėse
mano mylimieji yra žodžiai
kuriuos kas rytą sugaudau lūpų kampučiuose
dažniausiai neištartus
jie man šypsosi
kartais kanda
ypač tie
kurie nenori būti surasti
mano mylimieji yra palaiminti
kai juos seka kitų žmonių akys
tykūs ir ramūs išsilieja
į jų raineles
mano mylimieji glamonėjasi
jūsų lūpų kampučiuose
●
kai močiutė valandų valandas
pirštais švęsdavo rožinį
stebėdavau jos atspindį
pajuodusiame veidrodyje
kinivarpų išglostytais rėmais
jame atsiverdavo kažkoks kitas kambarys
kitas laikas
ir moteris
stiklo veliūruose smilko gaisrai
judėjo tamsios bežadės kolonos
riedėjo vaikiškas kamuoliukas su beždžionėle
skambėjo sidabriniai nepastatytų
bažnyčių varpai
lakstė nežinia kokie žmonės
tamsiais drabužiais
plakė septyniais kalavijais pervertos širdys
prisiminusi įkvėpti
norėdavau pulti močiutės glėbin
bet jie man neleisdavo
tiesdavo plonas rankas per veidrodžio šydą
maldaudami priimti
jau nujaučiamą mano pačios praeitį
kai močiutė švęsdavo savo kasdienį
nesibaigiantį rožinį
vilnone kojine apauta koja
dunksteldama į rupūžių prigrūstus
stiklainius po lova
manyje įsikurdavo tyla
lange sušvisdavo saulėlydžio gaisai
ūkdavo skroble įsitaisiusi pelėda
kokiame pasaulyje gyvenau?
kokio pasaulio netekau?
kieno gyvenimą dabar tęsiu?
ajerų šaknys spygliai kamparo kvapas
kvapas dervos taukai taukžolės vilnos
vilnonis siūlas štapinėje adatoj
garuojantis kraujas kraujo sriuba
samanos aguonų pienas avižų pienas
akyse plyštančios nasturčių galvos
mediniai karoliai tarp artrito
išniekintų pirštų
slenkstis
prie kurio dabar ir aš priartėjau
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Prieš veidrodį
– Meile, meile, meile,
Kur tu?
– Žiūriu tau į akis.
●
verta yra ir teisinga
matyti pasaulį koks jis yra
nepastovus nepatikimas kintantis
plyšta į visas puses skaidosi ritasi
pats nuo savęs
kurdamas amžinybės iliuziją
mama nėra jokio dievo
teigia mano vaikas
jo akyse vis dar šviečia viltis
kad yra
kad bus kas išgelbės
kad tie nuo vandenynų atsiplėšę
ledynai dar neužpils jo
mažo gyvenimo
mama aš dar norėčiau pabūti
juk supranti man dar galėtų būti tiek laiko
sako kitas mano vaikas
o aš negaliu negaliu
nieko daugiau žadėti
nei yra
ir aš sakau mano vaike
ir aš dar norėčiau pabūti
šioje žemėje
su jumis
su skalbinių jausmu ant rankų
odos šiluma pakirdus iš miego
verta yra ir teisinga matyti
pasaulį tokį
koks jis yra
net jei nematome
net jei esame ribojami savo penkių
ar kiek ten jų būtų jutimų
net jei skauda taip
lyg po akimirką nirtum į
juodąją skylę
verta yra ir teisinga
dar pabūti pasaulyje koks jis yra
