Pilkosios bitės

 

Vieno žymiausių Ukrainos rusakalbių rašytojų Andrejaus Kurkovo (g. 1961) romanas „Pilkosios bitės“ (Серые пчёлы) sukurtas ir išleistas 2018 metais. Jame ir vaizduojami tų pačių metų įvykiai Ukrainos rytuose, Donbaso karas.

Mažame, gyventojų apleistame Ukrainos „pilkosios zonos“ trijų gatvių kaimelyje su susprogdinta cerkve, įsispraudusiame tarp Ukrainos pajėgų ir prorusiškų separatistų, likę tik du gyventojai: kasyklų saugos inspektorius, bitininkas Sergeičius ir buvęs jo klasės draugas bei nesutaikomas priešas Paška. Bet dabar vieninteliai šios niekieno žemės gyventojai, tiedu vaikystės priešai, priversti bendrauti ir sutarti, nepaisant skirtingo požiūrio į vykstantį konfliktą: Sergeičius prijaučia Ukrainos pajėgoms, Paška bičiuliaujasi su separatistais. Autorius sau būdinga lengva ranka ir stiliumi veda mus iš „pilkosios zonos“ paskui pilkąsias bites, su savo globėju išvykusias į kelią ieškoti ramybės ir tylos, per Ukrainą iki pat rusų okupuoto Krymo, ir toji istorija kupina poezijos ir liūdesio, o kartais ir neišvengiamo autoriui „kurkoviško“ humoro. Tai – kelionė per karo absurdiškumą ir negandas, kelionė paprastos žmogiškos laimės link.

„Pilkąsias bites“ netrukus lietuviškai išleis „Balto“ leidybos namai. Siūlome susipažinti su pradiniais romano skyriais.

Vertėja

 

3.

 

– Ir kas tai galėtų būti? – balsu susimąstė Sergeičius.

Jis stovėjo daržo pakrašty priešais baltą lauką, plačiu nuolaidžiu liežuviu nutįsusį žemyn, o paskui taip pat sklandžiai kylantį į Ždanovkos pusę.

Ten, kur tęsėsi snieguotas horizontas, slėpėsi Ukrainos kariuomenės įtvirtinimai. Įžiūrėti jų iš čia Sergeičius nevaliojo. Toli, o ir rega nebe kažin kokia. Dešinėje taip pat aukštyn tolygiai kilo vietomis tanki, vietomis skysta apsauginė miško juosta. Tiesa, aukštyn ji ėjo tik nuo žemės lanksto, o iki posūkio į Ždanovką medžiai buvo susodinti lygia eile palei vingį darantį gruntkelį, dabar ramiai glūdintį po sniegu, nes nuo karo veiksmų pradžios niekas juo nebevažinėjo. O kai iki 2014-ųjų pavasario važinėjo, tai nukakti galėjai ir iki Svetlovo, ir iki Kalinovkos.

Sergejų Sergeičių čia, į daržo pakraštį, paprastai atvesdavo kojos, o ne mintys. Po kiemą vaikštinėdavo dažnai: ūkį apžiūrinėdavo. Tai į daržinę pas bites, tai į daržinę-garažą savo žalio „ketvirtuko“ pažiūrėti, tai prie ilgai degančių anglių krūvos, kasdien vis mąžtančios, bet vis tiek palaikančios tikėjimą rytdienos ir porytdienos šiluma. Kartais kojos nunešdavo į sodą, ir tada sustodavo prie sumigusių nuo šalčio obelų ir abrikosų. O kartais, nors ir rečiau, atsidurdavo jis pačiame sodo pakrašty, kur vis taip pat treškėjo, lūžinėdama po kojomis, bekraštė sniego pluta. Kur batai niekada nenugrimzdavo giliau, nes žiemos vėjas sniegą visad žemyn, į lauką nužerdavo, prie lanksto. Taigi likdavo jo viršuje ir Sergeičiaus darže nedaug.

Na va, tarsi reikėtų namo eit, greit vidurdienis, bet ta dėmė ten, kur laukas kyla ukrainiečių apkasų link, Ždanovkos pusėn, sutrikdė Sergeičių ir nepaleido. Prieš porą dienų, kai pastarąjį sykį į sodo pakraštį buvo atėjęs, nebuvo baltame sniego lauke jokių dėmių. Vien tik sniegas, ir jei į jį įsižiūrėsi, baltą šnaresį imsi girdėti – tokia tad tyla, už širdies šaltomis rankomis griebianti ir ilgai nepaleidžianti. Tyla čia, žinoma, ypatinga. Garsai, prie kurių esi pripratęs ir į kuriuos nekreipi dėmesio, taip pat virsta tylos dalimi. Pavyzdžiui, kaip tolimo artilerijos pokšėjimo atbalsiai. Štai ir dabar – Sergeičius prisivertė įsiklausyti – kažkur dešinėje, už kokių penkiolikos kilometrų, bambina, ir kažkur kairėje tarytum taip pat, jeigu tai ne aidas.

– O gal koks žmogus? – balsu pats savęs vėl paklausė Sergeičius įsižiūrėdamas.

Akimirką pasirodė, kad oras praskaidrėjo.

„Na, o kas ten dar gali būti? – pagalvojo. – Būtų žiūronai, viską pamatyčiau! Ir šildyčiausi jau namų šilumoje… O gal Paška žiūronus turi?“

Šitaip pamąsčius, pačios kojos nuvedė pas Pašką. Už nugaros liko pakraščiu apeita sviedinio duobė prie Mitkovų namo. Toliau Ševčenkos gatvė – neseniai pravažiavusios mašinos pėdsakai, gal Paška galų gale ir tiesą apie ją sakė, o gal pamelavo – ko iš jo norėti!

– Žiūronus turi? – nė nepasisveikinęs paklausė vaikystės priešo, kai tas atidarė duris.

– Turiu, o kam tau? – Paška, atrodo, taip pat nusprendė nesisveikinti: kam be reikalo žodžius eikvoti?

– Ten mano pusėje lauke kažkas tįso. Gal lavonas!

– Tuojau! – Paškos akys užsidegė smalsumo ugnelėmis. – Palauk!

Duobė prie Mitkovų namų liko už jų.

Sergeičius eidamas pažvelgė į dangų – pasirodė jam, kad jau temsta, nors net pačios trumpiausios žiemos dienos nesibaigia pusę dviejų! Paskui metė žvilgsnį į masyvius senus žiūronus, kurie kadaravo, parišti ruda odine juostele, ant skrandos išpūstos Paškos krūtinės. Skrandos krūtinė, žinoma, nebūtų taip išsipūtusi, jei tas nebūtų sugrūdęs vidun avikailio apykaklės atvartų. Pati apykaklė stirksojo stačia aplink laibą kaklą, atsakingai saugodama jį nuo žvarbaus vėjo.

– Na, kur? – Vos jiedviem sustojus daržo pakrašty Paška kilstelėjo žiūronus prie akių.

– Ana ten žiūrėk, tiesiai ir šiek tiek dešiniau, ant šlaito! – ranka parodė Sergeičius.

– Taip taip taip, – šnekėjo Paška. – Aha! Matau!

– Ir kas tenai?

– Kariškio lavonas. O štai iš kurių? Ir kurgi jo antsiuvėliai? Ne, nematyti. Nesėkmingai atgulė!

– Duokš pažiūrėti! – paprašė Sergeičius.

Paška nusikabino žiūronus nuo kaklo, ištiesė jam.

– Še, bitininke! Gal tavo akis žvitresnė!

Tai, kas iš tolo atrodė tamsu, priartinus pasirodė esą žalia. Negyvėlis tįsojo ant dešiniojo šono, pakaušiu į Mažąją Starogradovką, taigi veidu į ukrainiečių apkasus.

– Ką matai? – pasiteiravo Paška.

– Ką matau? Guli. Miręs. Kareivis. Velniai žino, kieno! Gal tų, o gal šitų!

– Aišku, – linktelėjo Paška, ir tasai jo galvos, įgaužtos į aukštai pakeltą avikailio apykaklę, judesys sukėlė šypseną Sergeičiui, jau atitraukusiam nuo akių žiūronų okuliarus.

– Ko tu? – įtariai paklausė Paška.

– Kad tu kaip apverstas varpas su savo apykakle. Labai jau galva maža, palyginti su tokiu kuplumu!

– Kokia yra, tokia, – atrėžė Paška. – Užtat į mažą galvą kulką paleist sudėtingiau, o į didelę kaip tavo taikydamas ir iš kilometro neprašausi!

Nutrepeno jie drauge per sodą, daržą ir kiemą iki vartelių į Lenino gatvę. Tylomis, vienas į kitą nežiūrėdami. Ten Sergeičius paprašė Paškos porai dienelių palikti jam žiūronus. Paška paliko. Ir nesidairydamas nupėdino Mičiurino skersgatvio link.

 

4.

 

Naktį Sergejus Sergeičius pakirdo ne nuo savo – nuo svetimo, prisisapnavusio šalčio. Tiksliau, sapnavosi jam, kad jis – kareivis. Nukautas ir ant sniego pamestas. Ir šaltis baisus aplinkui. Negyvas kūnas ir šiaip jau stingsta, o čia tiesiog akmeniu pavirto ir pats ėmė šaltį skleisti. Ir gulėjo Sergeičius sapne tarsi viduje to akmeninio kūno. Gulėjo ir jautė tiek sapne, tiek tikrovėje, savo paties kūne, ledinį siaubą. Kentėjo, kol sapnas paleido. O kai tik šis priblėso, atsikėlė iš lovos. Palaukė, kol pirštai nuo sapne iškęsto šalčio paliaus virpėję. Šiūptelėjo iš kibiro į krosnelės pakurą anglių riešutėlių. Prisėdo tamsoje prie stalo.

– Kogi tu man miegoti neduodi? – sukuždėjo.

Sėdėjo kokį pusvalandį. Akys prie tamsos priprato. Oras kambaryje susisluoksniavo horizontaliai. Kulkšnims žvarbu pasidarė, pečiams ir kaklui – šilta.

Atsiduso Sergeičius, žvakelę geltoną uždegė, priėjo prie spintos, pravėrė kairiąsias dureles. Žvakę arčiau spintos kilstelėjo. Ten tarp tuščių lankelių kabojo žmonos suknelė, – buvusios žmonos Vitalinos. Tyčiomis ją paliko. Kaip aiškią užuominą. Kaip vieną iš savo išėjimo priežasčių.

Virpančioje mažučio liepsnos liežuvėlio prieblandoje suknelės rašto nelabai galėjai „įskaityti“, bet Sergeičiui to nė nereikėjo. Prisiminė visą paprastą jo siužetą: po žydrą audinį ropinėja didelės rudos skruzdės, vienos aukštyn, kitos žemyn suknele, tankiai tankiai – bene tūkstančiai skruzdžių! Ir reikėjo mat, kad kažkokiam drabužių pramaniūgui toks dalykas šautų į galvą?! Negi negalėjo paprastai, gražiai kaip visų: suknelė su žirniukais arba ramunėmis ar našlaitėmis?

Iš įpročio nuspaudė Sergeičius liepsnelę dešinės rankos nykščiu ir smiliumi. Užuodė saldų žvakės atsisveikinimo dūmelį. Ir vėl atsigulė į lovą. Po antklode šilta. Tokioje šilumoje ir sapnai turi sapnuotis šilti, o ne smelkiantys lediniu siaubu!

Akys užsimerkė tarsi pačios, be jo įsikišimo. Ir štai jau pusiausnūda vėl pažįstamą suknelę su skruzdėmis išvydo. Tik šįsyk ne spintoje, o vilkimą jos, Vitalinos. Ilgą, žemiau kelių. Ir tos rudos skruzdės tarytum sujudo ant audinio, nes žingsniavo Vitalina jų Lenino gatve, ir vėjelis suknios palanką plaikstė. Vitalina ne ėjo, o plaukte plaukė. Lygiai kaip tada, kai pirmąsyk iš kiemo išėjo. Galima sakyti, išsiruošė, kad gatvei ir kaimui pateiktų save kaip kokį svarbų dokumentą, kurį vien išvydę visi sutiktieji į šalis trauktis privalo. Jau pačią pirmą dieną, dar nespėjusi visų krepšių ir lagaminų iškrauti, beregint „skruzdžių“ suknelę susirado, išlygino, apsivilko ir patraukė į gatvės gale stovinčią cerkvę. Jis mėgino ją sustabdyti, prašė apsivilkti ką nors kita, bet kur tau! Su jos charakteriu ir potraukiu į tai, „kas gražu“, sulygti buvo sunku. Netgi neįmanoma.

Tą kartą ji vylėsi, kad Sergejus drauge eis gatve pasivaikščioti, bet jis tik iki vartelių palydėjo. O toliau eiti su žmona, „rudomis skruzdėmis“ pasidabinusia, pasidrovėjo.

Ir nužingsniavo ji viena drąsia, net įžūlia eigastimi, viliodama kaimynus ir kaimynes prie tvorų, langų ir vartelių. Gyvas juk tada kaimas buvo – kone kiekviename kieme vaikų juokas skardėjo!

Aiškus daiktas, keletą dienų visas kaimas jai kaulelius narstė.

Bet juk jis ne dėl suknios ją pamilo ir į žmonas paėmė! Be suknios ji buvo kur kas puikesnė ir priklausė tik jam! Gaila, ne taip ilgai, kaip būtų norėjęs.

Keistas dalykas, bet tas pirmas Vitalinos žygis per kaimą Sergeičiui prisisapnavo kitoks, nei iš tikrųjų buvo. Sapne jis ėjo greta. Ir už rankos ją laikė. Su kaimynais ir kaimynėmis sveikinosi, linksėjo, nors jų žvilgsniai lipte lipo prie suknelės su skruzdėm kaip vasarą musės prie musgaudžio, pakabinto virš stalo.

Priėjo jie sapne cerkvę, bet pro atvirus vartus vidun nežengė, o aplenkė Dievo būstą ir patraukė į kapinių žemę, kur tylūs kryžiai ir antkapiai atima žmonėms norą šypsotis ar garsiai kalbėti. Ten nuvedė Sergejus Vitaliną prie tėvų, nesulaukusių nė penkiasdešimties, kapo, paskui kitus savo gimines aprodė: tėvo seserį su vyru, pusbrolį su dviem sūnumis, prisigėrusiais ir avarijoje žuvusiais, ir dukterėčios nepamiršo, nors ši buvo nukišta į patį kapinių pakraštį, prie griovio. Viskas dėl to, kad jos tėvas su kaimo tarybos pirmininku susikivirčijo, o tas kaip galėjo, taip ir atsikeršijo. Jei vienoje vietoje ilgai gyveni, tai giminių kapinėse visada daugiau negu tų, kurie šalia tavęs sveiki gyvi.

Ir pakuždėjo atmintis nugrimzdusiam į sapną Sergeičiui, kad iš tikrųjų į kapines juodu ėjo trečią dieną jai atsikrausčius, tik apsirengusi tąsyk ji buvo atitinkamai – visa juodai. Ir juoda spalva jai labai derėjo, kaip jam tada atrodė.

Staiga už lango garsiai driokstelėjo. Krūptelėjo Sergeičius, pametė sapno giją. Dingo ir kapinės, ir Vitalina su savo „skruzdžių“ suknele išgaravo, ir prapuolė ir jis pats. Tarsi kino teatre rodant filmą projektoriuje būtų nutrūkusi juostelė.

Dėl to driokstelėjimo Sergeičius nė akių nepraplėšė.

„Na, sprogo kažkur, – pagalvojo. – Ir ne taip jau arti, tiesiog stambaus kalibro! Jeigu būtų dėję arti, tai iš lovos būtų išmetę.“ O jei į namą sviedinys būtų pataikęs, taip ir būtų likęs Sergeičius tame sapne, kuriame ir jaukiau, ir šilčiau nei gyvenime buvo. Be to, juk ir „skruzdžių“ suknia daugiau neerzino, veikiau netgi patiko!

 

5.

 

– Jis juk tiesiog jiems po kojomis tįso! – neslėpė pykčio ir sutrikimo Paša. – Galėtų jau ir paimti!

Iš subombarduotos cerkvės pusės pūtė šaltas, dygus vėjas. Paška gaužė galvą į pečius, stengdamasis nuo jo pasislėpti už pakeltos avikailio apykaklės. Subjuręs jo profilis priminė Sergeičiui kažkokį revoliucinį paveikslėlį iš sovietinio istorijos vadovėlio.

Jie vėl stovėjo daržo pakraštyje. Paška nuo pat ryto raukėsi. Prieš valandą, Sergeičiui pabeldus, niūrus ir duris atidarė, ir vidun nepakvietė. Tiesa, susiruošė mikliai ir nueiti su savo vaikystės priešu į padaržę neatsisakė.

– Gal tau jis ir trukdo miegoti, – bambėjo eidamas, – o man kas darbo! Guli sau, ir tiek! Anksčiau ar vėliau kas nors užkas palaidos!

– Bet juk tai žmogus! – bandė paaiškinti savo požiūrį Sergeičius, nežiūrėdamas sau po kojomis ir dėl to klupinėdamas. – Žmogus turi arba gyventi, arba kape gulėti!

– Atguls, – numojo ranka Paška. – Ateis laikas, ir visi atguls!

– Bet gal imkime ir užkilkime, nors tarp sodinių jį nutempsim, kad nebūtų matyti?

– Aš nelįsiu! Tegu rūpinasi tie, kurie jį ten pasiuntė!

Iš tvirto Paškos balso bitininkui pasidarė aišku, kad iš tų šnekų nebus jokios naudos. Tačiau tęsė toliau.

Tęsė ir tada, kai sustojo jie ant suminto sniego priešais žemyn besileidžiantį lauką.

– Duok žiūronus! – pareikalavo Paška.

Stebeilijo pro juos porą minučių, ir lūpos jo viepėsi. Nepatiko jam tai, ką pamatė, taip pat kaip Sergeičiui, tik mintis, regis, sukėlė jam tas vaizdas visai kitokias nei bitininkui.

– Jeigu nuo jų būtų šliaužęs, vadinasi, „ukropas“, – leidosi balsu samprotauti Paška, atitraukęs nuo akių žiūronus. – Jei jų link, tai mūsiškis! Jei žinotume, kad mūsiškis, pasakytume vaikinams Karuseline, naktį galėtų ir ištempti! Bet jis juk skersas guli! Ir neaišku, kur šliaužė ar ėjo! Beje, Sierai, naktį antskrydį girdėjai?

– Aha, – linktelėjo Sergeičius.

– Rodos, į kapines pataikė!

– O kas?

– Velniai juos žino! Arbata nesušelpsi?

Sergeičius prikando lūpą. Atsakyti buvo nepatogu, vis dėlto atėjo Paška čia, jo pakviestas, nors ir nenorom!

– Sušelpsiu, eime!

Sunkių batų padų išmaltas sniegas traškėjo po kojomis sausai kaip sušalęs smėlis.

Sergeičius žingsniavo pirmas. Žingsniavo ir galvojo: į ką Paškai arbatos įberti? Į degtukų dėžutę – įsižeis, į stiklainį nuo majonezo – per daug.

Ant slenksčio abu padunkseno padus į betoną, sniegą nupurtė.

Vis dėlto įbėrė Sergeičius Paškai arbatos į majonezo stiklainį, tik ne visą pripildė, o apie du trečdalius.

– Tau žiūronus dar palikt ar jau atsižiūrėjai? – paklausė Paška, stengdamasis pasirodyti kilnus.

– Gal palik, – paprašė bitininkas. Išsiskyrė jie šį kartą draugiškai.

Likęs vienas Sergeičius nuėjo į daržinę, žiemojančias bites aplankė. Patikrino, ar viskas gerai. Paskui į garažą užsuko, apžiūrėjo savo žalią „ketvirtuką“. Buvo benusprendžiąs motorą įjungti, patikrinti, bet pabūgo bites sutrukdyti – juk jos šalimais už medinės sienutės, – daržinė ir garažas kaip broliai dvyniai, beveik po vienu stogu.

Už lango jau ankstyvos žiemos sutemos telkėsi. Apsirūpino Sergeičius nakčiai anglimis. Puskibirį į krosnelę sužėrė. Dureles uždarė, viršuje puodą su vandeniu pastatė. Bus šiandien vakarienei grikių košė su druska. O paskui jis paskaitys knygą prie žvakės – žvakių dabar turi daug. Daugiau negu knygų.

Knygos visos senučiukės, sovietinės, bufete už stiklo sudėtos į kairę nuo servizo. Senučiukės, bet lengvai paskaitomos, – ir raidės ryškios, stambios, ir aišku viskas dėl to, kad paprastos istorijos pasakojamos. O žvakės kampe. Dvi dėžės. Jose žvakės glaudžiais sluoksniais guli, ir kiekvienas sluoksnis nuo kito vaškiniu popieriumi atskirtas. O jis, tas vaškinis popierius, pats savaime vertybė! Su juo ir laužą lietuje gali įkurti! Ir vėtroje taip pat! Kai įsidegs, niekuo neužgesinsi!

Kai sviedinys pataikė į jų „lenininę“ cerkvę – na, „leninine“ ją visi vadino todėl, kad pačiame Lenino gatvės gale stovėjo, – ir ji, medinė, sudegė, nuėjo Sergeičius ten kitą rytą ir akmeniniame priestate, sprogimo plačiai pražiodytame, dvi dėžes cerkvinių žvakių aptiko. Pasiėmė jas. Iš pradžių vieną namo parsinešė, paskui antrą. Štai taip geras geru ir sugrįžo, kaip Biblijoje parašyta.

Kiek metų jis savo vašką batiuškai, cerkvei dovanojo. Dovanojo dovanojo, o paskui ir pats žvakių dovanų iš Viešpaties gavo. Pačiu laiku – kai dingo elektra. Štai ir pravertė jos jam dabar vietoj lempučių! Tai juk taip pat šventas reikalas – žmogų sunkiu jo gyvenimo metu apšviesti!

 

6.

 

Po kelių ramių, bevėjų dienų stojo vakaras, tamsesnis už įprastą. Ne pats stojo, atnešė jį neįžiūrimas iš apačios žiemos tamsybėse dangaus vilnijimas, kur lengvus debesis nustūmė sunkieji, o iš tų netikėtai ėmė virsti ant žemės, padengtos senu, sukepusiu nuo sauso vėjo sniegu, sniegas – naujas, purus.

Sergeičius žiovaudamas vėl šiūptelėjo į krosnelę ilgai degančių anglių. Geltoną cerkvinę žvakę dviem pirštais užgesino. Tarytum viską, ką prieš miegą derėjo padaryti, padarė.

Teliko užsitraukt iki ausų antklodę ir miegoti iki ryto ar iki žvarbos. Tačiau tyla dėl snygio atrodė lyg ir nevisiška. Prie tolimų kanonadų Sergeičius seniai buvo pripratęs, ir virto jos dėl to svarbia tylos dalimi. O štai snygis, kur kas retesnis svečias, ėmė ir užgožė jas savo čežesiu už lango.

Tyla, aišku, dalykas savavališkas, ir ją kaip asmeninį garsinį reiškinį kiekvienas žmogus pats prisiderina. Anksčiau Sergeičiaus tyla buvo tokia pat kaip kitų. Jos dalimi lengvai tapdavo lėktuvo gausmas ar naktį pro orlaidę įsigaunantis žiogelio čirškimas. Visa, kas negarsu, kas neerzina ir neverčia gręžiotis, galiausiai tampa tylos dalimi. Taip anksčiau buvo su taikia tyla. Taip nutiko ir su karo tyla, jos kariniai garsai užgožė taikiuosius, išstūmė gamtos garsus, bet galiausiai įgriso, virto įprastais ir taip pat tarsi po tylos sparnais nugulė, liovėsi į save dėmesį traukę.

Ir gulėjo dabar Sergeičius, apimtas keisto nerimo dėl atrodančio jam pernelyg garsaus snygio. Gulėjo ir, užuot užmigęs, mąstė.

Ir vėl prisiminė lauke tįsantį numirėlį. Bet šįsyk mintis pradžiuginti Sergeičių paskubėjo, pakuždėjo jam, kad dabar tai jau tikrai nebus to negyvėlio matyti! Juk šitoks sniegas viską užklos, užklos iki pavasario, iki atodrėkio! Na, o pavasarį viskas pasikeis, gamta atsibus, paukščiai užgiedos garsiau už patrankų šūvius. Todėl, kad užgiedos arčiau, o patrankos liks tenai, tolumoje. Ir tik kartais dėl kažkokios neaiškios priežasties, gal dėl girtumo ar mieguistumo, atsitiktinai pasiųs artileristai į jų kaimą, Mažąją Starogradovką, tai vieną, tai du sviedinius. Sykį per mėnesį, ne dažniau. Ir kris tie sviediniai ten, kur jau nebėra nieko gyvo: gal ant kapinių, gal į cerkvės kiemą, o gal ant seniai ištuštėjusio belangio senosios kolūkio kontoros pastato.

O jis, jeigu karas užsitęs, paliks kaimą Paškai ir išsiveš savo bites – visus šešis avilius – ten, kur nėra karo. Kur laukuose ne duobės nuo sprogimų, o laukų gėlės arba grikiai, kur vaikščioti galima lengvai ir be baimės tiek po mišką, tiek po lauką, tiek kaimo keliu, kur žmonių daug, ir net jeigu jie nesišypso sutiktiesiems, tai vis tiek gyvenimas vien dėl jų gausos ir nerūpestingumo kažkoks šiltesnis atrodo.

Mintys apie bites apramino Sergeičių ir tarytum priartino sapną. Ir prisiminė jis brangią atminčiai ir širdžiai dieną, kai pas juos į Donbasą pirmąsyk atvažiavo Donbaso ir beveik visos šalies šeimininkas, buvęs jo gubernatorius ir šiaip visais atžvilgiais suprantamas žmogus, suprantamas ir keliantis pasitikėjimą kaip seni buhalterio skaitytuvai su kauliukais. Atvažiavo su dviem apsaugininkais, džipu. Gyvenimas tada visai kitoks buvo, tykus. Iki karo tylos buvo likę dešimt metų, o gal ir daugiau!

Kaimynai išpuolė laukan, pavydžiai ir smalsiai spoksojo, kaip žengė žmogus-kalnas pro vartelius, savo letena Sergeičiui ranką spaudė. Kuris nors iš jų tąsyk gal ir nugirdo svečią klausiant: „Tai tu Sergejus Sergeičius? Ar pas tave galima ant bičių pasnausti? Pats šitą reikalą sumanei?“ – „Ne, sumanė kažkas kitas, aš bitininkystės žurnale aptikau. Tačiau gultą padariau pats!“ – išdidžiai atsakė jam bitininkas. „Nagi, parodyk!“ – sududeno svečias, šypsodamas sunkia, bet draugiška šypsena. Nuvedė Sergeičius jį į sodą, kur stovėjo šeši aviliai, suremti po du nugarėlėm vienas į kitą. Ant jų – medinis skydas ir plonas čiužinys, prikimštas šiaudų.

„Batus nusiauti?“ – paklausė šeimininko svečias. Pažvelgė Sergeičius į svečio batus ir apleipo: smailianosiai, tobuliausios formos, tvieskė jie perlamutru, kaip kartais benzino dėmės klane ryškioje saulėje tviska, – tik jų perlamutras buvo tauresnis už benzino dėmes. Perlamutras tviskėjo taip, lyg viršuj lydytųsi oras kaip per didelę kaitrą, ir suteikė batų spalvai ir formai dar daugiau apimties, neįprasto virpesio. „Ne, kam nusiauti?“ – papurtė galvą.

„Ką, patiko?“ – nusišypsojo gubernatorius, savo žodžiais priversdamas namų šeimininką žvilgsnį nuo apavo atplėšti.

„Na, žinoma! Tokio grožio dar nesu matęs!“

„O kelintas tavo batų numeris?“ – netikėtai pasidomėjo gubernatorius.

„Keturiasdešimt antras!“

Svečias linktelėjo ir nutaikė penktąjį tašką į vidurinį avilį – prie jo pakopa, medinė taburetė stovėjo. Užlipo ant jos gubernatorius, o tada jau tvarkingai atsisėdo ant plono čiužinio. Prigulė ant dešinio šono, atsargiai kojas ištiesė ir vaikiškai kaip mokinys į griežtą mokytoją pažvelgė į Sergeičių. „Geriau ant nugaros ar ant pilvo?“ – paklausė. „Ant nugaros geriau, – patarė Sergeičius. – Didesnis kūno sąlyčio su aviliais plotas.“ – „Na, tu eik, o aš numigsiu. Tave pašauks!“ – tarė buvęs gubernatorius ir metė žvilgsnį į apsaugininkus, stoviniuojančius kiek atokiau nuo bičių gulto. Vienas jų linktelėjo, rodydamas, kad išgirdo.

Sergeičius sugrįžo namo. Įjungė televizorių – elektra tada buvo. Mėgino prasiblaškyti, bet mintimis atsiplėšti nuo žymiojo svečio ir jo batų nevaliojo. Persmelkė būgštavimas: kad tik avilių kojelės nuo gulinčio ant jų milžino svorio nenulūžtų! Gėrė arbatą, o nerimas dėl galimo paties sumeistrautų avilių trapumo vis nepaleido. Juk kai meistravo juos, tik apie bičių patogumą galvojo, o kad miegas ant bičių naudingas, gydomasis, dar nežinojo.

Tąsyk atsidėkodamas žymusis svečias paliko tris šimtus dolerių ir litrinį butelį degtinės. Nuo tos dienos visi, kurie jo, Sergeičiaus, nemėgo ar nepastebėdavo, sveikintis su juo ėmė, lyg jį pats arkangelas sparnu būtų palytėjęs!

Po metų, taip pat ankstyvą rudenį, vėl atvažiavo pas jį gubernatorius. Iki to laiko Sergeičius jau ir pavėsinę ten buvo surentęs. Tokią lengvą, sudedamą, kad būtų galima ją per valandą surinkti ir per valandą išardyti. Čiužinį dar paplonino, kad šiaudai neslopintų nė menkiausio šimtų tūkstančių bičių vibravimo.

Svečias atrodė pavargęs. Apsaugininkų buvo dešimt, o ir automobilių, ko gero, tiek pat Lenino gatvėje palei jo tvorą išsirikiavo. Kas juose sėdėjo ir kodėl neišlipo – to Sergeičius taip ir nesuprato. Miegojo ar gulėjo antrąsyk Donbaso šeimininkas ant avilių penkias šešias valandas. Atsisveikindamas ne šiaip tūkstantį dolerių voke įdavė, bet ir apkabino stipriai kaip lokys. Lyg su brangiu žmogumi atsisveikino.

„Na, viskas, – nusprendė Sergeičius. – Tokia sėkmė nepasikartoja!“ Priežasčių taip galvoti buvo keletas. Viena jų visiškai banali – miegą ant bičių dabar reklamavo kiekviename rajono centre.

Konkurencija buvo milžiniška. O jis, Sergeičius, visai nesireklamavo. Tiesa, kaime žinojo, kad buvęs gubernatorius specialiai net iš Kijevo ant jo bičių pamiegoti atvažiuoja. Žinojo – ir draugams, giminėms bei pažįstamiems iš kitų kaimų ar miestelių pasakojo. Taigi, kitų bitininkų pavydui, prieš Sergeičiaus vartelius nuolat išdygdavo svečių, norinčių ant „gubernatoriaus bičių“ pamiegoti. Kainos Sergeičius nekėlė, ypač maloniems klientams arbatos su medumi atnešdavo.

Mielai šnekučiuodavo su jais apie gyvenimą. Namie juk apie gyvenimą pašnekėti nebebuvo su kuo: metė jį žmona su dukrele, pabėgo, kol jis buvo išvažiavęs Gorlovkon į turgų, kur vyko didmeninė prekyba. Paliko jį dvasiškai sugniuždytą. Bet jis atlaikė. Suspaudė valią į kumštį ir neleido į akis suplūdusioms ašaroms skruostais žemyn nuriedėti. Ir gyveno toliau. Ramiai, sočiai gyveno, vasarą mėgaudamasis bičių dūzgimu, žiemą – tyla ir ramybe, baltu laukų sniegu ir sustingusiu pilku dangumi. Būtų galėjęs juk taip ir visą gyvenimą nugyventi, bet nepavyko. Kažkas palūžo šalyje, palūžo Kyjive, ten, kur visada kas nors ne taip. Palūžo, ir dar taip, kad nuvingiavo per visą šalį kaip per stiklą sopulingi įtrūkiai, o iš tų įtrūkių ir kraujas pasiliejo. Prasidėjo karas, o jo prasmė štai jau treji metai lieka Sergeičiui neaiški.

Pirmas sviedinys pataikė į cerkvę. Ir jau kitą rytą ėmė gyventojai plūsti iš Mažosios Starogradovkos. Iš pradžių tėvai mamas su vaikais siuntė pas gimines: ką į Rusiją, ką į Odesą, ką į Mykolajivą. Paskui ir patys vyrai išvyko – vieni šliejosi prie separatistų, kiti prie pabėgėlių. Paskutinius iš čia vežė senius. Su riksmais, verksmais, prakeiksmais. Triukšmas buvo baisus. Ir ūmai vieną dieną stojo tokia tyla, kad Sergeičius, išėjęs į Lenino gatvę, nuo šitos tylos vos neapkurto. Sunki buvo toji tyla, lyg iš ketaus nulieta.

Persigando tada Sergeičius, kad vienut vienas visame kaime liko! Baugščiai patraukė gatve, per tvoras dirsčiojo. Po patrankų salvių nakties ta tyla slėgė taip, lyg ant kupros anglių maišą temptum. O namų durys jau lentomis užkaltos. Kai kurie langai – fanera. Priėjo jis cerkvę, o iki jos beveik kilometras. Perėjo į lygiagrečią Ševčenkos gatvę ir atgal jau linkstančiom kojom nužingsniavo. Bet staiga kosint išgirdo ir pradžiugo. Priėjo prie tvoros, iš kur kosulys sklido, o ten Paška. Sėdi sau kieme ant suoliuko. Kairėje rankoje degtinės butelis, dešinėje – papirosas.

– O ką tu? – pasiteiravo jo Sergeičius. Sveikintis jie nuo vaikystės nesisveikino.

– Ką aš? O ką man daryti? Negi viską mesti? Mano rūsys gilus, atsėdėsiu ten, jei reikės!

Štai toks buvo pirmas karo pavasaris. O dabar jau trečia jo žiema. Jau beveik treji metai, kai jie dviese su Paška gyvastį kaime palaiko! Nevalia juk kaimą be gyvasties palikti. Jei visi išvyks, tai niekas ir negrįš! O grįžti būtina. Kai baigsis arba kvaitulys Kyjive, arba minos su sviediniais.

 

Vertė Jonė Ramunytė