Pavasaris – tai pavasaris
Daugialypis, su savo peripetijomis tas mielas paveiksliukas. XX a. pradžios nežinomo Lietuvos fotografo nuotrauka iš nežinomo lietuviško kaimo. Simpatiška pavasario scena su kaimo vaikučiais. Patvinę upeliuko vandenys, medžiai dar pliki, bet vaikai pirmiau už medžius užuodžia ir sugauna pavasario dvasią, meta šalin batus, raitojasi kelnes, kaišosi sijonus. Ta nuotrauka Onos Vitkauskytės knygyne Kaune virto patriotiniu atviruku, pasipuošė Maironio eilėmis. Ne be reikalo, kadangi knygynas atsirado panaikinus spaudos draudimą 1904 metų gegužę. Išsyk pliūptelėjo tada lietuviška periodika, knygos, atvirukai. O iš paskos po visą šalį – naujų bažnyčių bokštai bokšteliai, nes kitąmet, irgi pavasarį, išleistas caro valdžios dekretas „Dėl tikėjimo tolerancijos pradų įtvirtinimo“. Atsigavo ir parapijos, mokyklos, puolė burtis organizacijos. Žodžiu, tikriausias pavasaris. Maironio posmai čia tiko. Laisvės dvelksmo ir didelių užmojų laikotarpis. Ponios Vitkauskytės knygynas Kaune iki Pirmojo pasaulinio karo išleisdavo kasmet po kelis šimtus tūkstančių naujų atvirukų. Karą praleidusi Rusijoje, verslininkė patriotė sugrįžo į Kauną ir iš naujo ėmėsi to paties darbo. Buvo tikra lietuviškų atvirukų karalienė.
Nesunku nuspėti, kad nuotraukoje atsidūrusiems vaikams fotografas liepęs papozuoti ir galbūt pats surežisavo tą visą nuotaikingą sceną. Dvi mergytės ant žolės su baltomis mamų skarelėmis atrodo, lyg būtų susiruošusios į atlaidus. Keli vaikai žiūri tiesiai į objektyvą tarytum klausdami: „Na, ar dabar jau gerai?“ Bet kai prisimeni savo paties šokinėjimus po balas ir maudynes vos atšilus, kai prisimeni panašius pasakojimus tų, kurie augo prie vandens, supranti, kad jokia čia vaidyba. Ir dar daugiau – kažin koks archetipinis, amžinas yra tas pavasarinis kelnių pasiraitojimas vaikystėje, vandenų trauka, vaikiško kūno susilietimas su šaltu vandeniu. Rodos, atsirastum dabar prie Vilnelės ties Bekešo kalnu, ir viskas ten būtų taip pat, kaip buvo tau pačiam prieš daug dešimtmečių, o jeigu ką – ir Gedimino laikais, ir apskritai kiek tik gyvuoja žemėje vaikų pasaulis.
Suabejočiau tik dėl Maironio. Aišku, atvirukas patriotinis, o kas geriau už Maironį tada apdainavo Lietuvos grožį, meilę tėvynei, pasididžiavimą savo kalba ir papročiais. Ir Šešupė su Nemunu ten į temą, juk veiksmas vyksta ant upės kranto. Bet jeigu norėtum perduoti to paveiksliuko nuotaiką, nieko geriau nėra už Salomėją:
Jau pranašai linksmų dienų
Kas rytą lanko mus.
Ir vėjas, vėjas iš kalnų
Jau beldžias po namus.
[…]
– Ei, vaikai, – šaukia jis vaikus,
Ei, susirinkite visi!
Aš tuoj nupūsiu jum takus,
Ir žaisite basi!
Kad tas eilėraštis būtų galėjęs atsirasti ant Onos Vitkauskytės išleistų atvirukų, ji turėjo pagyventi dar trejus metus ir sulaukti Salomėjos rinkinio „Pėdos smėly“. Nesulaukė. Beje, įdomu, kad Salomėja gimė tais pačiais 1904-aisiais, spaudos atgavimo metais. Prie mažo upeliuko („Kur gi ta upelė – / Mano Širvinta?“). Ilgėtis jų, jau nesančių vaikystės vandenų, – gal taip pat archetipinė būsena, poetų ir ne tik poetų.
Šio atviruko gyvenime ir kelionėse poezijos tarsi ir nebuvo, tik politika. 1910 metų rugsėjį atvirukas iš Peterburgo, su imperijos pašto ženklu, pasiųstas atgal į Kauną, į gubernijos kalėjimą. Adresuotas rusų kalba „politiniam kaliniui ponui Povyliui“. Susiradau enciklopedijose, kad Antanas Povylius buvo socialdemokratų partijos veikėjas, organizavęs pirmąjį darbininkų streiką Šiauliuose (tą aprašytą Biliūno?), leidęs partinę spaudą, dalyvavęs 1905 metų rusų revoliucijoje, išrinktas carinės Dūmos deputatu. Į Kauno kalėjimą trumpai pateko už kažkokių atsišaukimų platinimą. Bet paskui padėjo kurti ir nepriklausomą Lietuvą, buvo Steigiamojo Seimo atstovas. Iš nuotraukos žiūri energingas dėdė su Bismarcko ūsais. Prie Smetonos kūrė kooperatyvus, ūkininkavo. Gavo kunigaikščio Gedimino 3 laipsnio ordiną. Tarybų Lietuvoje, gimtajame kaime, sulaukė gilios senatvės. Represuotas, matyt, nebuvo, nes pagarbiai vadinamas revoliucinio judėjimo dalyviu.
Lietuvišką sveikinimą ir linkėjimus nuo draugų Povyliui iš Peterburgo siunčia M. Tomskytė. Kreipiasi į jį oficialiu Tamsta. Šiaip nieko įdomaus. Man net pasirodė, kad atvirlaiškis greičiausiai konspiracinis, siųstas svetimu vardu, braižas labiau vyriškas. Kas ten žino. Bet užtat spaudos atgavimo ženklai ir čia: lietuviškame tekste nė vienos klaidelės ar svetimybės, visos nosinės ir kableliai savo vietoje.
Vis dėlto lašelis poezijos atsiranda. Konspiraciniam laiškui į kalėjimą geriau būtų tikusios Peterburgo rožės, ne lietuviškas pavasaris. Be to, konspiracinius laiškus, vos perskaičius, reikia sunaikinti. O šis išbuvo savo šimtą su viršum metų kaip naujas. Taigi saugotas ir brangintas. Gal kaip relikvija.
Pavasario vaizdas, dūkstantys Lietuvos vaikai (ir dar Maironis) be jokių prierašų turėjo nešti kaliniui atitinkamą žinią. Aišku, ir nešė. Tarybinė cenzūra tokį atviruką, pasiųstą į kalėjimą ar lagerį, tikrai būtų sulaikiusi ir pridėjusi prie bylos.
O dabar ir pats negaliu atsižiūrėti, kiek iš šito popieriuko eina laisvės ir džiaugsmo, ir gyvenimo, ir viso to nenusakomo ir paslaptingo, už ką kitas poetas, gal taip pat pavasarį, siūlėsi atiduoti „visa, kas dar širdyje glūdi“.
