Noriu tikėti ateitimi

 

Ieškant moterų literatūros ir istorijos tyrinėjimų nepriklausomoje Lietuvoje pradžios, ryškėja, kad jų užuomazgos praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje vis dar yra menkai pažįstamos. Pradėjusios rinkti medžiagą, ieškoti informacijos, kokie žmonės skatino moterų istorijos tyrimus, kokios tuo metu kilo iniciatyvos, kokie žmonių tinklai mezgėsi, aptikome tris svarbiausius to meto įvykius, dariusius įtaką moterų studijoms, ir visi jie susiję su Vilniaus universitetu. 1987 m. Viktorija Daujotytė vedė spec. kursą studentams lituanistams, jo pagrindu vėliau pasirodė dvi knygos: „Moteriškoji literatūros epistema: speckurso paskaitos“ (1991) ir „Moters dalis ir dalia: moteriškoji literatūros epistema“ (1992). Vytautas Kavolis 1992 m. pavasarį skaitė paskaitų kursą, skirtą moterų ir vyrų reprezentacijoms kultūroje atskleisti, vėliau parengta knyga „Moterys ir vyrai lietuvių kultūroje“ (1992). Trečias įvykis – 1991 m. Vilniaus universiteto Filologijos fakultete Karlos Gruodis dėstytas feminizmo istorijos ir teorijos kursas ir paskui pasirodžiusi verstinių tekstų rinktinė „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“ (1995). Susidarė įspūdis, kad daug dalykų, susijusių su moterų studijomis, kilo spontaniškai. Tačiau buvo akivaizdu, kad joms didelį postūmį darė išeiviai lietuviai, jų naujas požiūris, naujos metodologijos. Skelbiamas pokalbis ir Karlos Gruodis dienoraščio, rašyto pirmaisiais metais atvykus į Lietuvą, ištraukos (žr. p. 1) suteikia progą prasklaidyti istorines sutemas.

Birutė Avižinienė, Ramunė Bleizgienė

 

Ramunė Bleizgienė: Pokalbį norėčiau pradėti klausimu: kaip jums yra grįžti į tą laiką? Pastaruoju metu davėte nemažai interviu ir jų visų intencija – prakalbinti jus apie praėjusį laiką. Koks jausmas?

Karla Gruodis: Ačiū, kad paklausėte, nes tai yra labai savotiška. Juk gyveni dabartyje, bent aš taip gyvenu, žmogus gi pasikeičia, pasikeičia interesai, gyvenimo tikslai. O tada reikia grįžti į seniai praėjusį gyvenimo etapą. Tai ir įdomu, ir prasminga, bet kažkiek ir dirgina, išmuša iš pusiausvyros. Ruošdamasi pokalbiui kelias dienas skaitinėjau savo užrašus, rašytus nuo pirmų metų atvykus į Lietuvą. Tie laikai buvo tokie intensyvūs, dabar net sunku patikėti. Tai buvo labai ribinis laikas, todėl žiauriai įdomu. Kai tik atvažiavau į Lietuvą 1989 m. rugsėjį, nuo pat pradžių rašiau, kiek tik galėjau, buvau sau užsibrėžusi tikslą tai daryti, nes supratau, kad bent man pačiai, gal vėliau ir šeimos nariams ar kitiems žmonėms bus įdomu. Kiek tik spėjau, užrašinėjau visus savo įspūdžius, pačius įvairiausius, nuo labai asmeniškų iki pastabų apie politiką, viską, ką mačiau iš arti, nes pirmus metus buvau pačiame įvykių sūkury. Dirbau Sąjūdžio būstinėje, informacijos agentūroje. 1990 m. pradžioje, paraginta Liubos Čiornajos ir Algimanto Čekuolio, įsteigiau ir redagavau laikraštį anglų kalba „The Lithuanian Review“. Po Kovo 11-osios kelis mėnesius dirbau kaip Landsbergio spaudos atstovė ir neformali padėjėja. Taip pat mane buvo pasamdę užsienio žurnalistai ir spaudos redakcijos, tokios kaip BBC, „The New York Times“, „Newsweek“, Kanados „The Globe and Mail“, teikti informaciją apie įvykius Lietuvoje, padėti susitikti su svarbiausiais politikos veikėjais. Supratau, kad ir mano pačios patirtis yra įdomi, nes stebėjau įvykius ir iš vidaus, bet ir tarsi iš šalies, tad bandžiau šią patirtį ir savo mintis užfiksuoti. Šie užrašai – istorinių įvykių, asmeninių įspūdžių, pamąstymų mišinys. Vis ruošiausi sėsti ir viską perkelti į kompiuterį. Kurį laiką atrodė, kad to teksto niekam nereikia, bet dabar, kai tokie laikai, prisiminti, kas tuomet čia buvo, labai įdomu. Juk aš galėjau viską pamatyti iš šalies, šiek tiek kitokiu žvilgsniu. Buvau ir sava, nes lietuvė, bet vis tiek iš laisvojo pasaulio atvažiavau pirmą sykį gyvenime į tarybinę Lietuvą. Mačiau, kaip žmonės gyvena, kaip jie jaučiasi, ir bandžiau tai apibūdinti.

R. B.: Grįžkime prie jūsų, jūsų šeimos istorijos. Jūs pati, kaip ir sakėte, į Lietuvą atvykot 1989 m. Įdomu, kokia jūsų giminės istorija. Gal galėtumėt trumpai ją pristatyti? Kada jūsų seneliai išvyko iš Lietuvos? Kaip jūsų tėvai atvyko į Kanadą?

K. G.: Abeji seneliai išvyko 1944 m. su mažais vaikais – mano tėvais. Abu mano tėvai gimė dar Lietuvoje, Kaune. Mamos šeimos emigracijos istorija gana sudėtinga, nes senelis advokatas ir vėliau Kanados diplomatas Vytautas Meilus per vokiečių okupaciją buvo suimtas ir kartu su Baliu Sruoga, kun. Stasiu Yla ir kitais dvejus metus kalėjo nacių lageryje Štuthofe. O per pirmus 1941 m. birželio 14 d. trėmimus, dar prieš vokiečius, mano trejų metų mama Dalia ir močiutė Gražina Meiluvienė buvo trėmimo sąrašuose, nes močiutės tėvas Andrius Vosylius buvo žymus verslininkas, pramonininkas (jis okupacijos pradžioje buvo išvykęs į Berlyną ir ten pasiliko, vėliau mirė). Visos šeimos moterys turėjo būti suimtos, bet pirmą trėmimų naktį per visišką atsitiktinumą mano mama ir močiutė buvo kitame mieste. Jos tada trėmimo išvengė. Sugrįžus sovietams, jos su šeimos draugais Kumpiais, kaip ir visi, viską paliko ir bėgo į Vokietiją. Po karo, gyvendamos dipukų stovykloje, per Raudonąjį Kryžių susisiekė su seneliu, kuris, išgyvenęs Štuthofą, gydėsi Malmėje, Švedijoje. Iš ten jie emigravo į Kanadą, įsikūrė Toronte.

O tėvo šeima karo metu gyveno Vilniuje, nes senelis Dominykas Gruodis buvo paskirtas Vilniaus prekybos rūmų direktoriumi. 1944 m., prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, visa tėvo šeima – dvi seserys, tėvas ir jų tėvai – pasitraukė, nes ir jie buvo trėmimo sąrašuose. Jie išgyveno Dresdeno bombardavimą, paskui pėsčiomis ėjo per Austrijos Alpes, taip pat gyveno Vokietijoj dipukų stovykloj. Tiksliai nežinau, kaip viskas vyko, bet jiems pasiūlė keltis į Argentiną, todėl pirmiausia jie įsikūrė ten. Po kelerių metų, gyvendami Buenos Airėse, jie nusprendė, jog Kanadoj daugiau ekonominių galimybių ir ten galėtų būti geriau. Pirma išvažiavo tėvas, jis ten pradėjo kurtis, rado darbą kaip keliaujantis fotoprekių pardavėjas; tada prisijungė jo jaunesnioji sesuo, o vėliau jau visa šeima persikėlė į Kanadą. Ir mano tėvai, Dalia ir Vytautas Gruodžiai, ten, Toronte, susitiko.

Tai tikra pabėgėlių istorija. Mes augome savitoj atmosferoj, kartu su Lietuvos istorija, man ji asmeniškai visada buvo labai įdomi. Vienas ryškiausių ankstyvos vaikystės prisiminimų – kaip mane mokino giedoti Lietuvos himną. Šeimai 1972 m. persikėlus į Monrealį, mano tėvai prisijungė prie Monrealio lietuvių bendruomenės, dalyvavo jos kultūriniame ir politiniame gyvenime (mama vaidino Antano Škėmos pjesės „Žvakė“ pastatyme), ten susibūrė labai įdomus intelektualų ratas. Monrealyje tuo metu gyveno tokios asmenybės kaip Henrikas ir Birutė Nagiai, literatūros kritikai Vytautas Aleksandras Jonynas ir Ilona Gražytė-Maziliauskienė. Tėvai šiaip ne akademikai, tėvas iš viso vos gimnaziją baigęs, tikras savamokslis, o mama dailininkė. Bet jie buvo apsiskaitę, kultūros žmonės ir šie išeivijos intelektualai buvo jų artimi draugai. Aš tuos žmones puikiai prisimenu, jie dažnai lankydavosi mūsų namuose, o mes pas juos, ypač pas Jonynus. Vykdavo diskusijų klubai, vakarėliai, gerai prisimenu „Literatūros ratą“, kurio susitikimuose buvo aptariami svarbūs išeivijos ir Lietuvoje gyvenančių autorių kūriniai. Nors vaikystėje ir paauglystėje mažai ką supratau iš jų pokalbių, tačiau visa tai prisidėjo prie mano pasaulėžiūros formavimo. Supratau, kad tai svarbūs ir įdomūs žmonės, turbūt dėl šios patirties atvykus į Vilnių man Lietuvos kultūros ir mokslo pasaulis buvo jau pažįstamas, savas.

O Monrealyje, kai tik atsilaisvino truputį dalykai Lietuvoj, išeivijos bendruomenės pradėjo kviesti žmones iš Lietuvos. Pas mus lankėsi Ričardas Gavelis, Kornelijus Platelis ir kiti, net iki mano išvykimo. Man baigiant bakalaurą, viskas Lietuvoj virė, aš jau buvau pakankamai suaugus, man buvo 24 metai, labai intensyviai viską stebėjau, man tiesiog buvo labai įdomu, ir pajutau, kad privalau važiuoti. Baigusi studijas, gavau gerą pasiūlymą dirbti Toronte socialinio marketingo kompanijoj, bet tą pačią dieną, kai man pasiūlė tą darbą, sužinojau, kad gavau vizą iš Lietuvos. Kanadoje viskas būtų buvę stabilu, užtikrinta, būčiau ėjusi karjeros keliu, bet manęs tai nelabai traukė. Būčiau to darbo ėmusis, jei nebūtų buvę kito pasirinkimo, bet gavusi vizą nė sekundės nesvarsčiau – pajutau stiprų poreikį važiuot į Lietuvą, pamatyt savo akimis, kas vyksta tėvynėje, kaip nors prie to prisidėt.

R. B.: Vadinasi, jūs iš savo šeimos pirmoji atvažiavote į Lietuvą? Tėvai atvyko čia tik po kurio laiko?

K. G.: Taip. Po antrosios Lietuvos okupacijos niekas iš mūsų kanadietiškos šeimos pusės nesilankė Lietuvoje, giminaičių nematėm 45 metus. Vienintelė giminaitė, kurią sutikau per visą sovietmetį, buvo mano močiutės sesuo, mano teta Birutė Vosyliūtė, ta, su kuria 1941 m. mano mama ir močiutė turėjo būti ištremtos. Birutė pas mus lankėsi Kanadoje 1987 m., tai buvo pora metų iki man išvykstant į Lietuvą. Per okupaciją ir su mamos, ir su tėvo gimine buvo palaikomi ryšiai. Bet su mamos puse – ypač, nes ten buvo vienintelė močiutės sesuo, jos nedidelė šeima. Su tos tetos Birutės anūke, mano antros eilės pussesere, mano vienmete Rūta, paauglystėje mes dar ir susirašinėjome, jautėm labai stiprų ryšį, ir jis iki šiol tik gilėja – mes vadiname viena kitą seseria. Kai paauglystėje keisdavomės laiškais, aš supratau, jog turėjom rašyti atsargiai, kad išvengtume cenzūros, įsivaizduokit, kaip tai veikė. Visi šie kontaktai mane formavo. Buvau jauna, idealistė, domėjausi istorija ir politika, tad mintis atvykti į Lietuvą mane pagavo, jutau, kad privalau važiuoti. Žengiau šį žingsnį, ir jis buvo lemiamas. Mano tėvai atvyko gyventi praėjus porai metų, tėvas stipriai įsitraukė į vietinius procesus – buvo Atviros Lietuvos fondo direktorius, įkūrė Lietuvos ekonominės plėtros agentūrą, buvo Valdo Adamkaus patarėjas užsienio investicijų klausimais, buvo vienas iš Baltic Management Institute steigėjų. Mama taip pat rado veiklos meno pasaulyje, prisidėjo prie įvairių socialinių akcijų, kartu su Edmundu Kulikausku iškovojo, kad Odminių skvere nebūtų pastatytas daugiabutis pastatas.

R. B.: Pirmieji jūsų metai Lietuvoje buvo labai intensyvūs. Dalyvavote ir Sąjūdyje, ir Seime, dirbote su užsienio žurnalistais, pradėjote dėstyti Vilniaus universitete. Kokie buvo jūsų pirmi kontaktai Lietuvoje? Kiek suprantu, vienas iš jų buvo Viktorija Daujotytė?

K. G.: Atvažiavau į Lietuvą oficialiai su studentų viza į Vilniaus universitetą kaip neakivaizdininkė studijuoti lietuvių literatūros. Žinoma, susipažinau su šios srities žmonėmis. Nebeatsimenu, kaip mes su Viktorija Daujotyte susipažinome, bet tai įvyko labai greitai, tą patį rudenį. Užsimezgė labai įdomus ryšys. Tuo metu Viktorija Daujotytė jau dėstė spec. kursą. Man atrodo, kad labai mažoms grupėms. 1989 m. gruodžio pradžioje ji buvo pakviesta į moterų studijų konferenciją į Vakarų Vokietiją. Nebepamenu, ar mane taip pat pakvietė, ar aš pasisiūliau su ja važiuoti, kaip bebūtų, nusprendėme važiuoti kartu. Atvykus į konferenciją Zankelmarke, arti Danijos sienos, buvo matyti, kaip Viktorijai buvo įdomu, kad visa tai, ką ji jau darė, yra legitimu, kad moterų studijos – rimta mokslo sritis. Buvo praėjusios kelios savaitės po Berlyno sienos griuvimo. Visą kelią į Vakarų Vokietiją važiavome traukiniais, juose vyko tikri baliai. Žmonės važinėjo į visas įmanomas puses, visi traukiniai buvo pilni žmonių, visi gėrė vyną, šampaną, vyko didžiulė šventė. Visa tai stebėti buvo siurrealu, ypač dėl to, kad pati prieš porą mėnesių atvykau į Lietuvą traukiniu, labai ryškiai prisiminiau perėjimą iš Rytų į Vakarų Berlyno geležinkelio stotį, simboliškai per tokį ilgą, tamsoką tunelį. Tokiame štai kontekste važiavome su Viktorija Daujotyte į Vakarų Vokietiją.

R. B.: Susiradau jūsų interviu, publikuotą 1993 m. birželio 18 d. „Šiaurės Atėnuose“, jį parengė Solveiga Daugirdaitė. Nuo to laiko praėjo daugiau nei 30 metų. Tame interviu jūs teigiate, kad turi keistis moters samprata, tą ne tik sakote iš teorinių pozicijų, bet ir grindžiate savo asmeniniu pavyzdžiu. Sakote, kad nors turite tėvą, vyrą, bet jus apibrėžia santykiai su kitomis moterimis. Atvykusi į Lietuvą, jau turėjote turėti išsilavinimo ir pasaulėžiūros pamatus. Noriu paklausti apie jūsų giminės moteris. Kas jums darė įspūdį ar įtaką jūsų charakteriui, ar jos kreipė jus tam tikriems gyvenimiškiems pasirinkimams?

K. G.: Tiesiog pats laikmetis, kada augau, draugai, kuriuos rinkausi studijų metais, darė didžiausią įtaką. Mano draugų rate, kurį sudarė įvairių humanitarinių sričių ir dailės studentai, buvo daug kalbama apie besikeičiančią moters, lyčių ir lyčių santykių sampratą, tvyrojo toks jausmas, kad atsivėrė įvairiausios galimybės, kad nebereikia laikytis tradicinių nuostatų, visi šie pokyčiai vyko pačioje visuomenėje. Studijuojant moterų klausimai, ypač moters / lyčių sampratų formavimasis, mane labai sudomino. Patraukė keletas profesorių, pati lyčių tematika, ir į tuos klausimus, populiarius humanitariniuose ir socialiniuose moksluose tuo metu, įsigilinau gana stipriai. Universitete buvo keletas literatūros profesorių ir viena labai įdomi religijotyros profesorė – Prudence Allen, atsivertusi į katalikybę ir tapusi vienuole. Vienuolė mokslininkė (ji net dėstė dėvėdama juodą abitą), ji tyrinėjo moters koncepciją, parašė labai rimtą knygą The Concept of Women („Moters samprata“, 1985). Lankiau jos kursą, kurį laiką talkininkavau jai atliekant tyrimus. Be to, dar iš menų pasaulio turėjau keletą labai stiprių moterų pavyzdžių.

O tėvų šeimoje patyriau kitokius dalykus. Mama buvo labai švelnaus charakterio, ji buvo dailininkė ir jogos mokytoja. Manau, joje visada vyko vidinė kova tarp noro būti visaverte dailininke, gyventi kūryba ir mamos, žmonos bei namų šeimininkės vaidmens. Mačiau ir kartais gailėjau jos nerealizuotų galimybių. O tėvas buvo ryški asmenybė, labai stipraus, kartais dominuojančio charakterio. Jis jos tikrai nekontroliavo, iš tiesų visada palaikė ir skatino jos veiklą, bet vis vien juos stebėdama mačiau gana tradicinę moteriško ir vyriško pradų dinamiką, o tai mane tikriausiai irgi šiek tiek politizavo, intuityviai jutau, kad toje dinamikoje trūksta balanso. Dabar aš jau žiūriu kiek kitaip, geriau suprantu, ką lėmė jų įgimti charakteriai ir taip pat karo traumų poveikį, tiesiog su amžiumi dalykai ima atrodyti švelniau.

Mus visus labai formuoja santykiai, bet iš tiesų viskas darė įtaką: mano studijų laikai, su kokiais žmonėmis bendravau, kokiame rate buvau. Mane labai domino feministinė teorija, tad į ją labai gilinausi ir per paskutinius dvejus trejus studijų metus kur tik įmanoma šias metodologijas ir koncepcijas taikiau. Ir tokiu būdu aš įgijau neoficialią specialybę. Dirbau su keliais labai aukšto lygio profesoriais, bendravau su jais, tas žmonių ratas buvo labai įdomus. Atvažiavusi į Lietuvą aš jau turėjau neblogą pamatą, ypač turint galvoj tai, kad čia, Lietuvoje, to pamato beveik nebuvo. Ir todėl tokia jauna mergaitė, baigusi bakalaurą, galėjo dėstyti kursą universitete. Dabar tai atrodo nerealiai. Galėjau išleisti knygą, tokie dalykai Kanadoje nebūtų galėję nutikti, ten buvo visai kitas kontekstas.

Birutė Avižinienė: Gal galite papasakoti apie jūsų seminarų pradžią?

K. G.: Iš užrašų atrodo, kad jau 1990 m. sausio mėnesį aš vedžiau ar dalyvavau kažkokioje diskusijoj, bet detalių neprisimenu. Jau tais metais kilo idėja, kad galėčiau kažką dėstyti ar vesti seminarus, bet planus teko atidėti, nes tuo metu politinė situacija buvo labai aštri. Pirmasis mano seminarų ciklas prasidėjo 1991 m. vasario mėnesį.

B. A.: Kiek laiko seminarą vedėte?

K. G.: Ketverius metus. Vilniaus universitete, o vėliau ir Vilniaus pedagoginiame institute. Pradėjau 1991 m. pavasarį Vilniaus universitete, ir tų metų rudenį mane pakvietė prof. Kęstutis Nastopka, irgi į Lietuvių literatūros katedrą. Ten man labai patiko, nes ten dirbdavau su maža grupele, na, gal dešimt mergaičių. Jos tokios jaunos, dauguma iš provincijos atvažiavusios, tai buvo taip šviežia, taip įdomu. Vilniaus universitete visai kitaip būdavo, ten buvo toks miksas žmonių, lankė ir dėstytojai, ir doktorantai. O Pedagoginiame buvo grupelė antro ar trečio kurso studenčių.

R. B.: Ar jūsų seminarą Vilniaus universitete lankė vyrai?

K. G.: Taip, vyrų buvo vienas kitas, daugiausia, žinoma, lankė moterys. Savo užrašuose aprašau vieną epizodą, kai kažkoks vyriškis vieno seminaro pabaigoje atsistojo ir išsakė stiprią kritiką, kad čia, žodžiu, visiška nesąmonė, kad skleidžiu tarybinę ideologiją, esą lytis reikia suniveliuoti, o susitikimų formatas, kai užduodavau diskusijos klausimus prieš savaitę, jam priminė marksizmo-leninizmo pamokas. Buvo panašu į puolimą. Bet tada nutiko įdomus dalykas. Iki tol beveik niekas nekalbėdavo seminarų metu, o aš taip norėjau, kad vyktų laisvos diskusijos, nors ir supratau, kad laisvų diskusijų formatas dalyviams buvo neįprastas. Ir tas puolimas kažką atlaisvino, gindamos mūsų seminarų idėją, moterys pirmą sykį pradėjo kalbėti ir reaguoti į išsakytą kritiką. Po to mūsų susitikimai pasidarė daug laisvesni.

R. B.: Solveiga Daugirdaitė viename pranešime yra minėjusi, kad jūsų seminarą lankė ir Jurga Ivanauskaitė, ir Zita Čepaitė, gerai žinomos figūros. Tuo metu veikė vadinamosios klėtistės ir, jei teisingai suprantu, jos susijusios su jūsų vestu seminaru. Radau nemažai jų publikacijų to meto „Šiaurės Atėnuose“.

K. G.: Tas klubas „Klėtis“ atsirado po keleto metų, kada jau naujojo moterų judėjimo veikla tapo daug platesnė ir viešesnė, norėjosi kažkokios privatesnės erdvės, kur būtų galima ir šiaip pabendrauti su bendramintėmis, ir laisvai, privačiai padiskutuot įvairiais klausimais, kartais prie mūsų prisijungdavo ir užsienietės. Ten buvo tiesiog neformalus socialinis-idėjinis klubas, susitikdavome įvairių narių namuose, kad galėtume atsipūsti gana įtemptoje kasdienybėje. Kalbos buvo ir rimtos, ir žaismingos, net iš pavadinimo turėtų būti aišku, kad buvo ir humoro elementas. O tie keli pasirodę straipsniai buvo pavienių narių nuomonės išsakymas kultūrinėje spaudoje, naudojantis „Klėties“ vardu. Gal tai buvo būdas kažką laisviau, gal tiesiau ar radikaliau pasakyti. Prisiminkime, koks nepalankus tokioms idėjoms buvo tas laikas.

R. B.: „Feminizmo ekskursuose“ ir kituose interviu esate minėjusi, kad tuo metu jautėtės, lyg dalyvautumėte revoliucijoje, didžiuliame didžiuliame perversme. Jūs matėte, kaip persitvarko visuomenė. Skaitydama „Klėties“ tekstus, pagalvojau, kad žmonės iš karto reaguodavo, pavyzdžiui, į moteris diskriminuojančius darbo skelbimus, į žeminančius pasisakymus spaudoj, į politikų nusišnekėjimus ir t. t. Bet įdomiausia, kad klėtisčių veikla vertinta nevienareikšmiškai. Vienos moterys kaltino jas per dideliu nuosaikumu, esą jos susikuria sau jaukią aplinką, geria arbatą, maloniai bendrauja ir veikia kaip pagalbos sau grupė. Ir nesprendžia jokių esminių socialinių klausimų, nekovoja dėl savo teisių. O iš vyrų pusės buvo reakcija, kad jos griauna tvarką, buvo teigiama, esą tai itin radikalus, grėsmingas judėjimas. Tad iš vienos perspektyvos jos matytos kaip per mažai radikalios, o iš kitos – kaip per daug radikalios.

K. G.: Kai eini į bet kokią socialinę, politinę veiklą, visada kažkas sakys, kad darai per mažai, o kažkas – kad per daug. Aš labai ramiai priimdavau tokią kritiką. Savo užrašuose atradau įdomų dalyką. Buvau pamiršus, šito niekad neminėjau kituose interviu. Buvo visokių mokslininkių, žurnalisčių, kurios pradėjo analizuoti anuometę padėtį, ir nemažai kas pastebėjo, kad su nepriklausomybe iškilo kitas pavojus, išlindo toks labai tradicinis, patriarchalinis mąstymas šeimos, lyčių santykių atžvilgiu, kad atkuriant šalies nepriklausomybę reiktų sugrąžinti prieškario šeimos santykius, struktūras. Ši tendencija užfiksuota ir politiniuose to meto dokumentuose. 1991 m. Kauno moterų draugijos susirinkime buvo pasakyta, kad dabar Lietuva krypsta prie patriarchalinės Lietuvos ir kad vyrai galvoja, jog moterys nori grįžti namo. Aišku, visi tie procesai buvo sudėtingi, sovietmečiu jūs net neturėjote galimybės būti namų šeimininkėmis, bet tuo metu ta tendencija irgi buvo stipri.

R. B.: Kaip jums, atvykusiai iš vakarietiško akademinio pasaulio, pasirodė čionykštis? Kaip suprantu, žmonės atrodė nedrąsūs, nedrįso kalbėti seminarų metu, bet paskui tas santykis keitėsi? Kaip jūs tame kontekste jautėtės?

K. G.: Keitėsi visi santykiai tarp žmonių, šis taip pat. Kai tik žmonės pradėjo keliauti ir įvairiausi žmonės ėmė atvykti čia, pradėjo vykti mainai. Bet iš pradžių baimė sakyti, ką galvoji, buvo labai ryški, tai buvo man tikrai neįprasta. Tiek vesdama seminarą, tiek kituose santykiuose visada stengiausi būti atidi ir atsargi bendraudama. Pasisakydama nuolat jutau savo pozicijos tuometinės Lietuvos kontekste sudėtingumą. Juk aš atvykau iš kitur, iš kito konteksto ir labai aiškiai supratau, kad negaliu primesti savo idėjų, požiūrio, todėl stengiausi talkininkauti, atlikti facilitator vaidmenį tiek mokslo, tiek kitose srityse, kuriose dirbau ar bendravau, juk buvau dar jaunas žmogus.

Nuo pat pirmų žingsnių Lietuvoje jutau savo pozicijos ir vaidmens keistumą šios visuomenės atžvilgiu. Nuolat išgyvenau dėl įvairių kultūrinių skirtumų, savo užrašuose nuolat aprašinėju, kokie žmonės išsigandę, kokia baisi įtampa, kokią baisią įtampą jaučiu aš pati, nes tikrai buvo momentų, kai bijojom ir dėl gyvybės. Tuomet visada jutau, kokią išskirtinę poziciją turiu, galiu sėst į lėktuvą ar į traukinį ir išvažiuoti, grįžti į savo patogų kanadietišką gyvenimą. O čia žmonės rizikavo viskuo, buvo prieitas taškas, bent taip tada supratau, kad daug žmonių jau buvo pasiruošę rizikuoti viskuo, taip pat ir gyvybe. O aš atvažiuoju į tokią situaciją iš daug patogesnio ir laisvo gyvenimo, tad visada jutau diskomfortą, gal tiksliau – savo kitoniškumą, ir jis niekur nedingo. Kai persikeli į kitą šalį, vis tiek esi perkeltas, dislokuotas žmogus. O aš atvažiavau į visiškai kitokią, nei man buvo žinoma, santvarką, kitą istorinį kontekstą.

Yra dar vienas aspektas, susijęs su išeivių patirties specifika. Antrasis pasaulinis karas ir jo pasekmės buvo traumuojantys visiems Lietuvos žmonėms, bet reikia pripažinti, kad skirtingais būdais ir laipsniais. Vieni buvo ištremti, įkalinti, nužudyti; kiti turėjo taikytis su svetima autoritarine, engiančia valdžia; o treti, išeiviai ar pabėgėliai, pasitraukė. Pastarieji išvengė pačių didžiausių traumų, bet juos karas ir okupacijos taip pat stipriai paveikė. Kaip galim matyti pokario išeivijos literatūroje, daugybė kentėjo po dislokacijos praradę tėvynę, net jeigu ir atsidūrė laisvose, turtingose šalyse. Daugumai išeivių pasisekė finansiškai įsitvirtinti ir apskritai adaptuotis, bet daugybei egzilis ir tėvynės ilgesys buvo skausminga patirtis, ypač tokiems kaip mano tėvų draugai Monrealyje, kuriems naujas gyvenimas tapo lyg antrarūšis (pavyzdžiui, užuot dėstęs literatūrą universitete, Vytautas A. Jonynas turėjo pasitenkinti bibliotekininko darbu, o Ilona Maziliauskienė dėstė žemesnio ir ne tiek įdomaus lygio kursus koledže, gerai prisimenu, kaip tas darbas ją slėgė). Galvojant apie savo patirtį gyvenant Lietuvoje, labiausiai ir iki šiol kamuoja tai, kas anglų kalba vadinama survivor guilt, – jausmas, jog turiu kažkaip kompensuoti ar atidirbti už tai, kad mano šeima išvengė didesnės traumos dėl sovietų okupacijos, kad vieni atsidūrė Sibire, o kiti Kanadoje. Tarp šių patirčių yra didelis disbalansas, lydimas neteisingumo jausmo. To negalima pakeisti, bet, manau, pripažinti verta, sveika.

B. A.: Papasakokite, kaip antrą kartą priėmėt sprendimą grįžti į Lietuvą? Taip pat labai įdomu, kaip dabar jaučiatės Lietuvoje, kokia jūsų dabartis, kas jums aktualu?

K. G.: Be to, kad patiriu įtampą ir nerimą dėl karo Ukrainoje, Lietuvoje jaučiuosi puikiai. Pragyvenusi Lietuvoje 10 metų, į Kanadą dėl įvairių priežasčių – norėjau pratęsti studijas, įgyti darbo patirties, buvo ir asmeninių priežasčių – grįžau 1999 m. Tai buvo įdomus eksperimentas, nes gana greit supratau, kad ne taip paprasta sugrįžti į senus namus, ypač po intensyvių patirčių svetur. Nors Kanadoje gimiau ir augau, pasijutau kažkiek imigrantė. Jaučiausi labai keistai, nebe savo vietoje. Buvau išgyvenusi tokius rimtus dalykus, o Kanadoje net išsilavinę žmonės taip prastai suprato, kas buvo Sovietų Sąjunga ir kas yra Rusija. Iki šiol mes matom, kad vakariečiams vis reikia aiškinti, kas yra Rusija. Atsimenu, kaip turėdavau žmonėms paaiškinti elementarius dalykus, koks kalėjimas buvo SSRS, kokia baisi, fašistinė, kriminalinė santvarka čia buvo. Manimi mažai kas iki galo tikėjo. Juo labiau tarp intelektualų, ten būdavo ir kairiųjų, kurie nenorėjo to pripažinti. Matyt, tokia mano lemtis. Dėstydama Dawsono koledže Monrealyje turėjau galimybę dirbti su Kanados autochtonais, first peoples, studentais, kuriems kūrėm specialias programas, kursus, kad pagerintume jų galimybes sėkmingai baigti studijas. Jų pasakojimai apie patirtas traumas europiečiams juos kolonizavus mane giliai sukrėtė, kartu pavydėjau jų tvirto žinojimo, kad gyvena savo protėvių žemėje, kad turi pratęsti savo kultūros tradicijas. Stebėdama jų kultūrinius renginius, pavyzdžiui, tradicinius būgnų ir šokių pasirodymus, pamažu pradėjau suprasti, kad noriu grįžti į vietą, kur pati galėčiau jaustis čiabuve, kurioje turiu ilgalaikius kultūrinius, dvasinius ryšius. Tad nors Kanadoje sekėsi darbe, turėjau draugų, bet iki galo vėl neprigijau, jutau, kad mane vis traukia atgal. Dabar jau šaknys suleistos kapitaliai. Kai 2004 m. sutikau savo vyrą, išeivijos dizainerį ir fotografą George’ą (Jurgį) Vaitkūną, mes čia nuolat lankėmės ir Lietuva jį absoliučiai sužavėjo. Visada labai gerai čia jautėmės. Ir mes visada turėjom mintį, kad kada nors pensijoj čia sugrįšim, norėjome gyventi naujoje, laisvoje, atsigavusioje Lietuvoje. Ir vieną kartą priėmėm radikalų sprendimą, dar gerokai iki pensijos 2016 m. persikėlėm gyventi čia. Vyras galėjo dirbti nuotoliu, aš verčiau. Nors visada būsime „sugrįžę išeiviai“, tie skirtumai nebe tokie svarbūs šiuolaikinėje Lietuvoje, kur daug mūsų draugų žymiai daugiau nei mes keliauja, turi kontaktų, darbo reikalų su užsieniu. O pastaruoju metu pradėjau suprasti, kad gal pirmą sykį gyvenime savo kailiu tikrai jaučiu tą lietuvių kauluose užkoduotą įtampą gyvenant imperinės Rusijos grėsmės akivaizdoje.

Jau ketveri metai, kai persikėlėm iš Vilniaus į sodybą netoli Švenčionėlių, tai dar vienas naujas gyvenimo etapas. Be intensyvių bendravimo su kitais savaitgalių ir vasarų, išties tai labai ramus, kartais net vienuoliškas gyvenimas, kur kiekvienos dienos ritmą ir užsiėmimus pirmiausiai lemia gamta, orai. Tai ir žavu, bet dažnai ir nemažas iššūkis. Kai pradėjome čia kurtis, sutikom daug įvairių žmonių, vietinių meistrų, darbininkų. Visiems labai smalsu, kaip mes čia atsidūrėm, visiškam užkampy Švenčionių rajone, keliolika kilometrų nuo Pabradės poligono. Nors kasdien girdime šūvius ir bombardavimus, žinome, kad tai dabar Lietuvos ir NATO karių darbas. Mes tiesiog čia jaučiamės gerai, namuose, mes norim tikėti ateitimi.