Iš dienoraščio

 

Rugsėjo 17, 1989

Sėdžiu Centrinėje telefonų stotyje kartu su keliomis dešimtimis sovietų armijos karių. Vieni atrodo maždaug mano amžiaus (24-erių), kiti – vos 18 metų. Vienų uniformos kariškai žalios su derančiomis didelėmis, lėkštės formos veltinio kepurėmis; kiti vilki gražia plieno mėlynumo spalva, jų kepurės mėlynos, apsiūtos raudonai. Visi vyrai avi kokybiškus aukštus, juodus odinius aulinius. Dauguma mūsų čia tam, kad paskambintume artimiesiems namo (jų atveju dar ir merginoms ar žmonoms).

Esame gana naujo, vėlyvuoju sovietmečiu pastatyto Ryšių rūmų komplekso pirmame aukšte, nors apšvietimas čia silpnas, o teraco grindys labai šaltos. Norint kam nors paskambinti, skambutį reikia užsisakyti pas vieną iš paniurusių moterų už kelių stalų ir laukti, kol pakvies. Ir vėl pasidžiaugiu, kad pirmais universiteto metais mokiausi rusų kalbos.

„Kiyev, nomier piatz.“

„Baku – nikto niatvechayet.“

 

„Kurskas.“

„Jugoslavija.“

„Lenkija.“

„Ryga.“

„Murmanskas.“

„Leningradas.“

„Monrealis.“ Atsistoju, kertu salę ir įeinu į vieną iš medinėmis dailylentėmis apkaltų, palei sienas sustatytų telefono būdelių. Ir aš nuraminsiu tėvus, kad viskas gerai.

 

Gruodžio 23, 1989

Naktis prieš Kūčias. Po dienų, kai šalyje augo įtampa ir baimė, jaučiuosi priblokšta ir išsekusi. Dabar tegalime laukti.

Mūsų bute pilna puansetijų, prisipirkau jų, nes mama per šventes šiomis gėlėmis visada puošdavo namus. Vilnius taip pat pasiruošęs šventėms su daugybe lempučių ir didžiulėmis, gana rėksmingai mirgančiomis Kalėdų eglutėmis. Prieš kelias valandas eidama miestu stebėjau žmonių veidus, svarstydama, ką jie galvoja, ar žino apie dabartinius įvykius ir pavojų, kilusį po euforijos ir pasididžiavimo, kai Lietuvos komunistų partija paskelbė atsiskirianti nuo Maskvos. Kaip BBC, žurnalo „Newsweek“ ir kitų atstovė praėjusią savaitę dalyvavau Lietuvos komunistų partijos suvažiavime, kur kalbėjausi su Sąjūdžio delegatais ir vadovais, kai kurie jų rytoj turi važiuoti į Maskvą dalyvauti specialiame Centro komiteto plenume, sušauktame Lietuvos problemai „spręsti“. Labai įdomiai pasikalbėjau su Žuku, Prunskiene, Genzeliu ir Gudaičiu, pajutau visų jų nerimą ir baimę. Giliai suvokdami riziką, žmonės akivaizdžiai sutrikę dėl visko, kas vyksta, jie kone drebėjo. Labiausiai per spaudos konferenciją, surengtą LKP nubalsavus už atsiskyrimą nuo Maskvos, sukrėtė matytas Brazauskas. Jis sėdėjo ten su Žuku, abu atrodė kaip žemę pardavę. Girdėjau, kad aukštas, pečiuitas Brazauskas pastarosiomis dienomis jautriomis akimirkomis dažnai graudinasi iki ašarų. Bet šį kartą jis atrodė vos galįs susikaupti ir nuslėpti sukilusius jausmus, grynų gryniausią siaubą.

Mane apėmusi baisi nuojauta, iš dalies dėl to, kad sunku įsivaizduoti, jog Maskva galėtų reaguoti palankiai, iš dalies taip kužda šeštasis pojūtis. Dėl to keista kalbėtis su daugeliu čia gyvenančių lietuvių, kurie nesvyruodami išlaiko optimistišką nusiteikimą. Galbūt jie taip persiėmė Sąjūdžio teikiama viltimi, jog ji tapo tiesa, kuria jie kvėpuoja. Gal dar ir todėl, kad daugiau nebėra dėl ko gyventi.

Vis tariuosi girdinti sprogimus arba ginklų šūvius. Šiandien su drauge buvau pirtyje. Ji įrengta ypač grėsmingame, masyviame sovietinių laikų administraciniame pastate iš betono prie upės, netoli Kalvarijų gatvės; pirtyje įrengtos kelios penkiavietės saunos, kiekviena su atskiru persirengimo kambariu ir baseinėliu atvėsti. Kai maloniai pasikaitinusi nuoga mirkau mažame baseinėlyje, vieną akimirką nutekančio vandens gurgėjimą palaikiau riaumojančiais tankais. Mane apima tai stingdanti paranoja, tai tvirtas pasiryžimas nusiteikti viskam, kad ir kas nutiktų, ir neišskysti, kad galėčiau dirbti viską, kas atrodys reikalingiausia.

Dabar, kai sėdžiu prie savo rašomojo stalo, retkarčiais užmesdama akį į XIX amžiaus rusų stačiatikių ikoną, atremtą į knygų krūvelę lentynoje man iš kairės, atrodo, vėl girdžiu tą riaumojimą. Ką tik kalbėjausi su tėvais, mūsų Kvebeko sodyboje Kalnėnuose puošiančiais Kalėdų eglutę. Bandžiau juos nuraminti, bet buvo sunku nuslėpti, kaip nerimauju. Vakarų ekspertai sako, kad Gorbačiovas negali naudoti jėgos, nes taip viską prarastų, bet man įdomu, kiek jų mąstymą suformavo Vakarų žiniasklaidos pateiktas šio proceso vaizdas. Nėra jokios garantijos, kad Gorbačiovas taip viską prarastų; veikiau jis darys viską, kad tik išlaikytų valdžią. Šiandien Maskvoje, Liaudies deputatų suvažiavime, jis pasakė labai piktą, bauginančią kalbą – kai kas sako, kad pačią priešiškiausią per visą istoriją, – skelbdamas, kad bandymai sugriauti SSRS vienybę (kitaip tariant, dabartinę Rusijos imperiją) yra nepriimtini ir „pasės konfliktą, kraują ir mirtį – štai į ką mus stumia ekstremistai“.

Lauke tylu ir baugu. Rytoj, kaip tik kai Maskvoje prasidės plenarinis posėdis, su giminaičiais susėsime švęsti Kūčių.

 

Kovo 18, 1990

Praėjo septynios nepriklausomos Lietuvos dienos. Mūsų, kaip „sugrįžusiųjų“ (nors karo pabaigoje pabėgo ne mūsų, o mūsų tėvų karta) emigrantų, vaidmuo ar darbas tapo toks ypatingas ir intensyvus, jog neturiu laiko susimąstyti, ką visa tai iš tiesų reiškia ir kaip pati jaučiuosi. Leidžiame ne tik „The Lithuanian Review“, kai kurie iš mūsų dar dirbame ir užsienio spaudos informacijos biure, kurį mūsų įkalbėta naujoji valdžia įsteigė prie Seimo. Kitas „The Lithuanian Review“ numeris turi pasirodyti po keturių dienų, bus sunku spėti, nes yra tiek daug darbo spaudos biure, taip pat reikia padėti Landsbergiui, kurio asmenine padėjėja ir užsienio spaudos atstove netikėtai tapau.

Didžiausias dabar nesiliaujantis mane stebinti iššūkis ar pasikeitimas – matyti Sąjūdžio žmones dirbančius buvusiame Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pastate (skoningame aštuntojo dešimtmečio pastate šiltu, smėlio spalvos interjeru ir didelėmis, jaukiomis erdvėmis), o Landsbergį – didžiuliame buvusių Prezidiumo pirmininko kabinete. Šiame langai nuo grindų iki lubų, minkšta aukštos kokybės kiliminė danga, geriausi kada nors mano matyti baldai. Tačiau jis keistai vienišas, apsuptas nepasirengusio šiam darbui personalo, turint galvoj, koks didžiulis vaidmuo jam dabar tenka. Jo nesupa aiški struktūra, kokios galima tikėtis demokratinės šalies vadovo biure, – jokių vykdomųjų sekretorių, oficialių padėjėjų ar spaudos atstovų – ir tik todėl, kad nebuvo kada juos paskirti. Keistą vakuumą laikinai užpildo pagrindiniai organizatoriai iš Sąjūdžio būstinės ir saujelė sutrikusių neseniai JAV ir Kanados universitetus baigusių absolventų.

Šiandien su Landsbergiu kalbėjausi dėl ilgesnės Billo Hough viešnagės, ir jis pakvietė į kabinetą išgerti arbatos. Iš pradžių pamaniau, kad jis nori pabendrauti, bet pamačiusi jį supratau, koks jis išsekęs ir žūtbūtinai ieško pagalbos. Mėginu įsivaizduoti, kaip sunku visiems čia esantiems iki galo suvokti, kad tai, kam jie dabar vadovauja, teoriškai ir pamažu praktiškai yra VALSTYBĖ. O juk dar nėra sukurta tiek daug normalios demokratinės valstybės struktūrų.

Landsbergis tuo pat metu ir malonus, ir talentingas, ir savotiškas, visai neprimena politiko, ką jau kalbėti apie politinį lyderį. Kartais man kelia nerimą jo mintijimo būdas (juk jis pianistas ir muzikologas), kuris ne tik skvarbiai įžvalgus ir strategiškas, bet ir kūrybiškas bei šmaikštus, netgi šelmiškas, jo mąstymas daug gilesnis ir subtilesnis nei tipiško politiko. Taigi sėdėjom mes prie puikios arbatos puodelio su sausainiais, o aš tiesiog stengiausi būti rami ir paprašyta pasirūpinau tokiais dalykais kaip užsienio laiškai, informacija Billui ir pan.

Vėliau nuėjau į prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ surengtą mitingą prie Sporto rūmų. Buvo didžiulė minia, apie 40 tūkstančių žmonių, tokių apgailėtinų niekur daugiau nesu mačiusi. Tikrosios sovietinės santvarkos aukos – visi pilki, vargani, absoliučiai sugniuždyti. Vietiniai baltarusiai, lenkai ir rusai, greičiausiai bijantys, kad dėl to, jog nekalba lietuviškai, neturės jokių teisių naujame „buržuaziniame fašistiniame nacionalistiniame režime“. Bet kas žino, kiek tūkstančių jų buvo atvežta sunkvežimiais ne iš Lietuvos – mačiau daugybę autobusų su nelietuviškais numeriais, buvo daug jaunų, ežiuku kirptų vyrų, atsisakiusių šnekėtis, kai mėginau juos užkalbinti.

 

Sausio 1, 1991

6.30 pirmą šių naujų metų rytą vis dar tamsu. Tamsu ir ramu, ir šilta žiemos vidury Lietuvoj, po smarkaus lietaus naktį jausmas kaip pavasarį.

Vakarą praleidom su Jurga, Saulium ir Lina, gėrėm gerą moldavišką raudonąjį vyną, valgėm gardų avienos plovą, sotų šokoladinį pyragą su lazdynų riešutais ir aguonomis, užgerdami konjaku ir švelnia „Lapsang Souchong“ arbata, klausydamiesi Laurie Anderson, Rickie Lee Jones, Tomo Waitso ir kažkokio suomių šansonjė, dainuojančio dainas pagal Wittgensteino žodžius.

Šešerių Kotryna stengėsi, bet negalėjo nuslėpti susižavėjimo Jurgos keistais papuošalais ir juodu satinu bei mano dideliu, ant kaklo kabančiu, sidabru aptaisytu gintaro gabalu (vienas iš kelių mano močiutės pasiimtų daiktų 1944 metais, bėgant nuo sovietų).

Kalbėjom apie planus kitą rudenį Vilniuje surengti semiotikos konferenciją, kuriai pirmininkautų Greimas, apie feminizmą, neišvengiamai iškylantį visur, kur tik nuvažiuoju, bet ne todėl, kad aš inicijuočiau; apie muziką ir kitomis maloniomis temomis. Būtume pražiopsoję ir vidurnaktį, jei apie jį nebūtų pranešę Katedros aikštėje sprogstančių petardų trenksmas ir šviesos. Saulius spėjo, kad petardos galėjo būti pavogtos iš karinio sandėlio, ir aš juo tikiu, nes, išėję iš buto iškart po vidurnakčio, matėme, kaip viena jų negarsiai sprogusi nukrito ant gatvės. Kaip buvau pažadėjusi, Jurga, Saulius ir aš nuėjom paskambinti Liubai iš telefono būdelės, bet nesėkmingai – matyt, liberalai taip garsiai šoko ir dainavo, kad neišgirdo telefono. Po trumpo pasibuvimo kartu su Rimu, Evelina, Tomu ir Vidule prie dar arbatos ir vyno grįžom namo ir susiruošėm miegoti.

 

Sausio 7, 1991

Pirmoji naujų metų savaitė buvo tokia, kokių norėčiau likusiųjų – ramių, nuolatinio darbo namuose dienų, nepertraukiamų per dažnų socialinių ir kitokių susitikimų. Tikiuosi, kad tai normalaus gyvenimo ritmo pradžia.

Liko mėnuo iki mano pirmojo seminaro ir viskas klostosi sklandžiai. Didžioji dalis tekstų jau verčiami. Šią savaitę keletą dienų peržiūrėjau Zitos redaguotus Woolf „Savo kambario“ skyrius, taigi greitai turėsim knygą! Kitu laiku tiesiog daug skaičiau, dar daugiau galimų išversti feminizmo teorijų ir kritikos, atrinkdama tai, į ką norėčiau sutelkti dėmesį seminarų metu. Kelis kartus tikrai įdomiai pasikalbėjau su Zita ir Jurga. Planuojamas feministinis „Krantų“ numeris, jei tik Daunys pritars visoms mūsų idėjoms, turėtų būti labai solidus. Gali būti skelbiami keturi pamatiniai vertimai: „Antrosios lyties“ įvadas; Prudence Allen šv. Augustino tyrimas; Julios Kristevos Stabat Mater ir Lauros Mulvey „Vizualinis malonumas ir naratyvinis kinas“. Zita taip pat gal kažką parašys, o aš su Jurga svarstom parašyti apie Vilniaus pankių merginų kultūrą, ir dar turėtų būti keli pokalbiai su menininkėmis apie kūrybiškumą, lytį ir profesines sąlygas.

Rytoj susitinkam pas Jurgą įkurti Lietuvos moterų studijų grupę, padėsiančią mums ieškoti geranoriškų, plačių pažiūrų rėmėjų, kurie paremtų visas šias pastangas. Pirmą kartą nuo atvykimo į Lietuvą pradedu jausti, kaip įkvepia priklausymas intelektualinei moterų bendruomenei – ši grupė yra daug įdomesnė ir stipresnė, nei kada būčiau pamaniusi.

Ši diena prasidėjo kaip įprasta tekstų rengimo diena, pastaruoju metu daug laiko skiriu užbaigti visų reikiamų tekstų vertimus. Bet vėliau nuvažiavau į miestą pasiimti Inos, su kuria daug smagiau tvarkyti visokius reikalus. Stabtelėjom Žurnalistų sąjungoj pasidaryti fotokopijų, vėliau aplankėm Evą, kad perduotume keletą tekstų ir išgertume kavos, o ji Inai atidavė tekstą išversti iš rusų kalbos. Tada ėjom susitikti su Dauniu, perdavėm visokiausių kopijų. Palikau Iną miesto centre, tada pasiėmiau savo pusseserę Rūtą, ėjom užrašyti ją į anglų kalbos kursus, kurie, anot jos, leis pailsėti nuo rūpinimosi kūdikiu. Užrašiau ir Iną. Prieš pasukdama namo, paskambinau Dariui, kuris minėjo, kad skambino Kanados CBC radijas ir klausė, ar negalėčiau duoti interviu apie šių dienų aktualijas – Jazovas pranešė, kad į Baltijos šalis, Kaukazo respublikas ir Ukrainą bus siunčiami desantininkų būriai surinkti jaunuoliams, neįstojusiems į armiją per rudens šaukimą.

Pas bičiulius po vakaro žinių žiūrėjau nerimą keliančią Landsbergio kalbą. Jis sakė, kad žmonės neturėtų panikuoti, nes tai tik specialūs desantininkai, o kainos pakilo tik dešimt kartų…

Kai 21 valandą važiavau namo, gatvės atrodė baugiai tuščios. Buvo rami, šalta ir giedra naktis. Prieš įeidama į namus, pažvelgiau į žvaigždes ir aiškiai prisiminiau visas tas praėjusios žiemos naktis, kai namo grįždavom taip išvargę, kad nejutom nė menkiausio nerimo, nepaisydami savaites trunkančios kiekvieno Lietuvoje juntamos nežinios. Dabar nesam tiek pavargę nuo politikos ir žurnalistikos, kad nejustume šio ne mažiau neramaus etapo ar tiesiog nueinančio laiko nuotaikų. Galbūt prieš kelias savaites mūsų jausta panika buvo pasiruošimas dabar apėmusiai blaiviai baimei.

 

Vasario 28, 1991

Jaučiu nuovargį, palengvėjimą ir šiek tiek svaigulio po, mano galva, sėkmingos pirmos paskaitos. Atėjo daugiau nei trisdešimt žmonių, dar studijuojančių ir jau pabaigusių, keletas profesorių, keli artimiausi draugai ir net keli vyrai. Daugumai, regis, patiko sutelktumas, tikiuosi, pakankamai įtraukianti dviejų valandų įvadinė paskaita, po kurios, pabrėžiau, bus seminarai, kuriuose, viliuosi, bus daug diskutuojama ir aktyviai dalyvaujama. Žinojau, kad medžiagos daugoka vienam užsiėmimui, mat aš stengiausi pateikti plačią lyčių idėjų istorijos ir feminizmo teorijos apžvalgą, ji atrodė būtina, be jos kitos temos ir tekstai atrodytų atsitiktiniai, be konteksto.

Manau, kad pavyko, todėl jaučiuosi tokia stipri ir pasitikinti, kad net stebiuosi. Iš universiteto išėjau su Audra ir Ina, jos sakė, kad joms labai patiko, užtat norėjo su manimi pasikalbėti. Darius taip pat tvirtino, kad mano lietuvių kalba labai pagerėjusi.

 

Kovo 14, 1991

Grįžau namo su Dariumi ir Jurga, netrukus paskambino Audra paklausti, kaip man sekėsi. Atsakiau, kad neblogai – jau perskaičiau 3 paskaitas (iki seminarų, kurių tikėjausi, mums dar toli) ir aš vis dar gyva. Šiandien kalbėjom apie Mary Wollstonecraft, Johną Stuartą Millį, liberalizmą. Kalbėjau valandą, paskui diskutavom, daugiausia šnekėjau aš, atsakinėdama į savo pačios studentams su tekstais pateiktus klausimus, dalyviai uždavė tik kelis trumpus klausimus-komentarus.

Šiaip ar taip, laikiau tai pažanga, jaučiausi visiškai rami iki pabaigoje kilusios tikrų tikriausios dramos. Staiga prabilo jaunuolis ir pareiškė, jog nori išsakyti viską, ką galvojo pusantros valandos – kad viską darau blogai, kad tai išvis ne seminaras, kad nė viena moteris nieko nepasakoja apie savo gyvenimą ir patirtį ir kad tai visiškai beprasmiška. Galiausiai pridūrė, kad jam tai primena marksizmo-leninizmo seminarus, kuriuose dalyviai turėdavo atsakyti į iš anksto paruoštus klausimus. Ir taip toliau, ir taip toliau, daugelis žmonių sureagavo, tarp jų ir Darius bei kitos iki šiol seminare tyliai sėdėjusios moterys; dabar jos aiškiai apgynė savo susidomėjimą tema ir pasakė, kad jaunuolio kritika absurdiška. Darius mėgino išklausti, ką jis iš tiesų kritikavo, bet jaunuolis taip ir neatsakė. Pagaliau užvirė karšta diskusija! Audra apie to vyro teiginius pasakė: „Tai dabar taip lietuviška.“

O įdomiausia, kad po seminaro tas žmogus kreipėsi į mane, prašydamas kai kurių tekstų vertimų „Literatūrai ir menui“, kurio redakcijoje jis dirba. Sakė mokymo programoje matęs Kristevą ir kad jie rengią medžiagą apie dekonstrukciją. Pasakiau, kad iš pradžių labiau tiktų Millis, bet duosiu viską, ko jis norės. Paskui jis pradėjo sakyti, kad turėčiau rašyti, užuot vedusi šiuos seminarus, taip pasiekčiau 70 tūkstančių, o ne 30 žmonių auditoriją. Kad rašyčiau apie viską, tik ne apie istoriją. Atsakiau esanti tikra, jog kaip tik privalau kalbėti apie istorinį kontekstą ir idėjų istoriją, kad duočiau moterims įrankius analizuoti reiškinius, ir jog ne mano reikalas vardinti Lietuvos moterims jų problemas.

 

Iš anglų kalbos vertė Birutė Avižinienė ir Ramunė Bleizgienė