Cugcvangai Artimuosiuose Rytuose

Šiųmetis balandis prasidėjo situacijos tarp Izraelio ir Irano paaštrėjimu. Remiantis viešai prieinama informacija, įvykių eigai susidėlioti prireikė trupučio kantrybės – palaukti, kol pirminius, emocijoms veikti skirtus pranešimus pakeis patikimesnės žinios. Izraelis paprastai nepatvirtina ir nepaneigia savo antskrydžių Sirijoje, bet, įvertinus veikimo metodą, rezultatus ir netiesioginius jo paties pareigūnų komentarus, nekilo abejonių, kad antskrydis Damaske, per kurį smogta vienam iš ambasados komplekso pastatų ir kurio metu žuvo ir aukšti Irano islamo revoliucinės gvardijos „Quds“ pajėgų pareigūnai, buvo atliktas būtent šios šalies. Aukščiausio rango žuvusysis, Mohamedas Reza Zahedi, nors, kitaip nei 2020 m. per Donaldo Trumpo inicijuotą antskrydį žuvęs Soleimani, nebuvo vyriausias šių pajėgų vadas, buvo atsakingas už vadovavimą operacijoms Libane ir Sirijoje, faktiškai priklausė šių pajėgų veikimo avangardui (pajėgos pavadintos pagal arabų ir musulmonų vartojamą Jeruzalės vardą ir dažnai veikia būtent prieš Izraelį). Po jo žūties pasigirdo ir teiginių, esą būtent jis buvęs atsakingas už spalio 7-osios išpuolio Izraelyje suplanavimą, tačiau jų patikimumas liko abejotinas. Irano atstovai ne sykį paneigė prisidėję, nors ir išreiškė pritarimą išpuoliui, o JAV pareigūnai irgi nurodė neaptikę jų įsitraukimo įrodymų (neskaitant nuolatinės bendro pobūdžio pagalbos „Hamas“). Tad, įvardijus antskrydį Damaske kaip aiškiai eskalacinį veiksmą, kilo įprastos diskusijos, „kas išties pradėjo, o kas tik atsakė“, kurios turi potencialą nusitęsti ne vieną dešimtmetį į praeitį ir dažnai pasiekia dvidešimto amžiaus vidurį, kai būsimai Irano ir Vakarų priešpriešai pamatus padėjo britų ir amerikiečių įsitraukimas nuverčiant Irano premjerą Mohamedą Mosadiką – tai nutraukė naftos pramonės nacionalizaciją, bet ir atėmė demokratiškesnės šalies raidos galimybę.

Grandininėje reakcijoje, kai ji vyksta politikoje, pasitaiko cugcvangų – priverstinių ėjimų, kurių šalys nebūtų geidusios. Anot apžvalgininkų, Iranas tokioje padėtyje ir atsidūrė: pareigūnas žuvo artėjant kasmetinei Quds dienai, vykstančiai paskutinį ramadano penktadienį ir skirtai musulmonams palaikyti Palestiną (prie šios dienos buvo priderintos ir laidotuvių iškilmės). Tad jis negalėjo nepakenkdamas savo įvaizdžiui nesureaguoti į smūgį, sukėlusį tokių pasekmių, atliktą šalies, kurios teisę egzistuoti atvirai neigia, tačiau kartu atsakomuosius veiksmus turėjo matuoti atsargiai: Izraelio pajėgumai ir patirtis ginantis nuo oro grėsmių pasaulyje gerai žinomi, taip pat jis turėjo užtikrintą JAV paramą – grėsė ir pavojingas atsakas į tokį atsaką.

Apie prasidėjusią po poros savaičių atsakomąją ataką informacija internete pasklido gana iš anksto, kai spiečius lėtai skrendančių dronų kirto Irako sieną; ten, o vėliau ir Jordanijoj juos pagavo medžioti JAV, britų ir Jordanijos oro pajėgos bei gynybos sistemos, visais kitais užsiėmė Izraelis. Tai daryti buvo juo lengviau, nes apie ataką Iranas buvo įspėjęs kelias šalis iš anksto, įskaitant Turkiją, JAV sąjungininkę NATO, o jau dronams skrendant pareiškė, kad daugiau atakų nebeplanuoja. Vis dėlto klausimų, ar tikrai norėta apsiriboti simboline ataka, sukėlė tai, kad, be dronų, labiau skiriamų apkrauti darbu oro gynybos sistemas, nei kelti didelį tiesioginį pavojų (taip pat ir Ukrainoje dauguma jų numušami), buvo paleista ne viena kita, bet daugybė kruizinių ir balistinių raketų – kur kas greitesnių ir pavojingesnių – iš viso apie 300 objektų. Nors ryte pasirodė triumfuojančios antraštės apie numuštus „apie 99 proc.“ objektų ir tik vieną oro gynybos skeveldros sužeistą auką, buvo galima numanyti, kad dalis jų turėjo tikslą sumažinti Izraelio norą vargintis su atsaku, nes vėliau pasirodė jau šaltesnis, JAV šaltiniais grįstas vertinimas, kad 9 raketos vis dėlto išvengė visų bandymų numušti ir pataikė į dvi bazes, bei skaičiavimai, kad gynyba galėjo kainuoti dešimteriopai brangiau nei ataka. Deeskalacinius judesius tuoj pat papildė Vakarų pareigūnų pažadai Iranui paskelbti papildomas sankcijas, JAV užtikrinimai, kad Izraeliui, jei sugalvotų atsakyti, pagalbos puolant nesuteiks, o anot žiniasklaidos – ir amerikiečių pažadai šiek tiek atlaidžiau žiūrėti į Rafos operaciją Gazos Ruože, jei Izraelio atsakas tebus itin simbolinis.

Patekęs į atsakomąjį cugcvangą, Izraelis išties sureagavo minimaliai – Iranas pranešė apie numuštus kelis dronus netoli Isfahano (taip sutapo, gimtojo Zahedi miesto), o Vakarų žiniasklaida užsiminė, kad nuskriejo ir sunkiai aptinkama raketa, esą paleista ne iš Irano ir ne iš Izraelio erdvės (pagal liekanų radinius spėjama, kad iš Irako) ir tikėtinai pažeidusi rusišką S-300 radarą, saugantį vieną iš Irano branduolinių objektų, siekiant pademonstruoti Izraelio pajėgumus varžovui – ne padaryti žalos. Eskalaciją sustabdyti pavyko – įvykį ne tik nereikšmingu paskelbė Iranas, bet ir viešai sukritikavo vienas radikalesnių, stipresnės reakcijos norėjusių Izraelio ministrų.

Kokios viso šio įvykio išdavos? Pirma, viena įvykių grandinė sužvangino kitą. Jau pati spalio 7-osios ataka buvo triukšmingas cugcvangas: dėl jos brutalumo, aukų ir įkaitų Izraelis nerado kitos išeities, kaip atsakyti jėga; tankiai apgyvendintam Gazos Ruože tai neišvengiamai vedė prie didelio aukų skaičiaus, kuris viešojoje erdvėje ėmė stelbti atakos vaizdus. Izraelio pajėgoms priartėjus prie paskutinio – Rafos miesto Gazos Ruože, atviras palaikymas Izraelio kariniams veiksmams buvo bebaigiąs išsekti net ir JAV administracijoje, ir ši įvykių seka kartu su paramos paketo Ukrainai (ir Izraeliui) patvirtinimu, atrodo, vėl praveria langą veiksmams ta kryptimi. Visgi platesnė jų perspektyva abejotina: jei operacija Rafoje prasidėtų be aiškaus ten suplūdusių pabėgėlių evakuacijos plano (o jį sukurti sudėtinga, nes palestiniečiai Izraeliu nepasitikės, kitos šalys atsakomybės nenorės prisiimti arba įvykių eigai nepritars apskritai), aukų padaugėtų dar labiau, palaikymas išsektų dar greičiau.

Antra, keli precedentai – antskrydis ambasados komplekse kitoje šalyje, pirmąsyk įvykę tiesioginiai smūgiai iš Irano teritorijos į Izraelį ir Izraelio Iranui – kažin ar suveikė kaip atgrasymas: jie ne tik sudarė sąlygas kitąsyk konfliktui kilti ūmiau, bet ir paliudijo diplomatijos, kaip metodo, eroziją, tiesa, ilguoju laikotarpiu (eskalacija visgi nutraukta). Artimieji Rytai trumpai švilptelėjo apie savo reikšmę įsikunkuliuojančiame pasaulio konfliktų puode ir sustiprino būgštavimus, kokia temperatūra bus pasiekta po šiųmečių JAV prezidento rinkimų.