Aukšta žolė

 

Ankstyvą pavasario rytą žoliapjovių keliamas triukšmas išbudina merą. Po vakarykštės darbo dienos nusprendęs atsipalaiduoti bare, grįžo namo paryčiais ir netikėtai pažadintas jis nesijaučia pakankamai pailsėjęs. Nebepavyksta užmigti. Į darbą atvykęs anksčiau nei įprastai, kitaip tariant – laiku, nusprendžia imtis pirmojo nutarimo.

Gamtos mylėtojų ir puoselėtojų draugija bus neapsakomai dėkinga. Jau seniai jie suko galvą dėl miesto taršos, medžių kirtimo, brandos nesulaukusių smilgų ir kitų smulkmenų. Su skundais jie vėžį man įvarys. Rytinio triukšmo neliks, pinigėlių susitaupys. Žoliapjoviai… net ir jie nebenori dirbti už MMA, o robotai žoliapjovės miestui kol kas per brangūs, kol kas nepakankamai kompetentingi. Uždraudus pjauti žolę – viskas lengvai išsispręs. Kaip manė, taip ir darė. Nuo gegužės 15 d. draudžiama šienauti pievas. Patarėja dar bandė jį perkalbėti, bet nebuvo išklausyta.

Gausūs lietūs ir karščiai paspartina augmės vešėjimą. Miestiečiai vis dažniau pasigenda savo augintinių. Tai kačiuko, tai šuniuko, tai šinšilos. Augantį tėvų pyktį kenčia anūkus sąžalynuose vis pametančios močiutės. Visi sutartinai kaltina išaugusius žolynus. Patarėja atsidūsta.

Meras ir anksčiau į darbą retkarčiais eidavo pėsčiomis, visgi nuo namų iki darbo netoli – vos pusantro kilometro. Įsigaliojus draudimui nusprendžia dažniau pasirinkti keliavimą patikimiausia transporto priemone – kojomis. Tai jo besąlygiškos meilės gamtai įrodymas. Pensininkai myli Motulą žemę, jaunimas – Žydrąją planetą, visi – Poną Merą. Pakeliui į darbą, praeidamas gausiai apžėlusius plotus, meras išgirsta keistą šnaresį. Padvelkia stiprus aitrus kvapas, tankmėje sužimba akys. Kūnu perbėga šiurpuliukai, bet kiek riebiau nusispjovęs jis patraukia tolyn.

Žolės užstoja kelio ženklus, signalinius stulpelius bei apsauginių atitvarų atšvaitus. Auga eismo įvykių skaičius. Viršytas greitis – kalta žolė, partrenktas dviratininkas – kalta žolė, avarija – kalta žolė. Sulaikytas girtas vairuotojas dėl alkoholio promilių kiekio kraujyje irgi kaltina žolę. Jis teigia bandęs atsipalaiduoti prieš važiuodamas itin prasto matomumo sąlygomis, sukeliančiomis daug bereikalingo streso. Gal kiek neapskaičiavo, per daug atsipalaidavo. Kaktomuša susidūrė su kita lengvąja mašina. Žuvo du eismo dalyviai.

Senyvas miestelėnas išeina pasivaikščioti. Dėl viso pikto pasičiumpa lietsargį. Nors sinoptikai nepranašavo lietaus, žinant tų prognozių tikslumą, atsarga gėdos nedaro. O ir lyja šiemet itin gausiai. Vyriškis ramiai žingsniuodamas krantine ūmai žolynuose išgirsta šnaresį. Kažkas braunasi link tako.

– Erkė, – baimingai šnabžda jis.

Staiga iš tankmės puola didžiulis juodas padaras. Nors ir ne pagal paskirtį, praverčia po ranka turimas lietsargis. Vyriškiui pavyksta keliais tiksliais smūgiais sudoroti grobuonį. Senukas tekinom pasileidžia atgal, iš visos gerklės skelbdamas blogąją naujieną:

– Erkė! Erkė! Metrinė!

Sekretorius įteikia merui skambių antraščių puokštę: „Saugokitės! Miestą puola erkės žudikės“, „Metras dar ne pabaiga?“, „Žolėse – vampyrų irštva?“, „Erkinis encefalitas ir boreliozė – menka bėda, kai kraujas išsiurbtas sausai“.

– Net tu turėtum suprasti, kad tokio dydžio erkių nebūna.

– Tokiose tankmėse visko gali nutikti… – šypteli sekretorius.

Ši šypsena merui lieka neperprantama: ar sekretorius iš tiesų idiotas, ar tik toks apsimeta. Nežinia, kuris variantas blogesnis.

Mieste greitai pasklinda gandas, kad žolėse užsiveisė įvairių gyvių. Ką ir kalbėti apie erkes ir kitus parazitus, pievose galima aptikti nuo zuikių iki elnių. Vienas iš miestiečių teigia matęs laumę. Aišku, iš pradžių į tokį tipą žiūrima kreivai, tačiau atsiranda dar keletas liudininkų, net padariusių nuotraukų (deja, neryškių, iš tolo, o ir kiek vėliau atsiradusios geresnės kokybės lengvai gali būti fotošopo arba dirbtinio intelekto triukai). Atkaklių miestiečių teigimu, laumės viliojančiai šoka aplink laužus.

– Nieko gražesnio gyvenime dar neregėjau, – naujienų reportaže svajingai pareiškia vienas liudininkas.

Ūgteli miesto turizmas – sostinėje ima burtis pasaulio fantastų klubai, o lenkų rašytojas Andrzejus Sapkowskis netikėtai pripažįsta: jei ne Lietuva, Raganiaus nebūtų – jis visuomet rašė apie Miłoszo padavimų ir poezijos kraštą. Kelios entuziastų grupelės susiburia turėdamos tikslą surasti pasakiškas būtybes. Išsiskirsto ir pradeda paieškas. Viena iš entuziasčių ilgai vaikščiodama po žolynus pasiklysta ir nebegali rasti kelio atgal. Ūmai prieš akis išdygsta nedidukas žmogeliukas rusva barzdele, ilgu paltuku ir goslia šypsenėle.

Nykštukas meiliai sušnabžda:

– Ateik arčiau, pažvelk, ką čia turiu.

Ir praskleidžia paltuką.

Netyla kalbos, kad tankmėje dedasi keistenybės. Viena moteris sykį vidury žolyno aptinka keliolika nuogalių. Iškviečia tvarkos sergėtojus, bet dar prieš atvykstant patruliams visi kaltininkai išsilaksto. Liudininkei policininkams nusakyti, ką tie nuogaliai ten veikė, tampa tikru dorovės išbandymu. Ji rausta, pradeda mikčioti, galų gale piktai numykia, kad patys pareigūnai viską puikiai žiną ir suprantą. Ką pati tuose žolynuose veikė, lieka paslaptis. Tačiau visuomenės pasipiktinimas užtakine veikla vis labiau auga.

Pirma protesto akcija per pastarąjį dešimtmetį. Suprantama, kad žoliapjoviai supyko netekę darbo, kuris anksčiau jiems rodėsi per prastas. Bet juk tai sezoninė veikla. Ko gi čia reikalauti? Meras pro savo kabineto langą piktai nužvelgia keliolika prie savivaldybės susirinkusių protestuotojų.

Netoli prospekto aptiktas suvešėjusių kanapių plotas. Gauta pranešimų apie dar kelias vietas, kuriose auga ne ta žolė, kuri turėtų. Sugauta grupelė nepilnamečių, bandžiusių suktis šviežius kanapių lapus, keletas iš jų sukosi klevo lapus. Marihuana buvo konfiskuota ir likviduota, rasti suvešėjusių kanapių plotai sunaikinti. Tačiau manoma, kad visų plotų nušienauti nepavyko. Vakarais iš pievų sklinda malonus žolės kvapas.

Prie žoliapjovių streiko dedasi vis daugiau piliečių. Kai kurie iš jų jau savavališkai pjauna žolę, bet daugumą nuo tokių radikalių veiksmų atbaido skiriamos didelės baudos ir ką jau ką, bet baudas tvarkos sergėtojai išrašo itin pareigingai.

Dingsta paauglys. Lyg į vandenį prapuola. Aišku, pirma visiems šovusi mintis, kad prapuola visai ne į vandenį, o į žolynus. Steigiamos savanorių paieškos grupės, miestas apžvelgiamas dronais, net pakeliamas malūnsparnis. Tiesa, tik keletas savanorių drįsta kišti nosį į žoles. Jei prieš mėnesį erkės jau siekė metrą, po dviejų gal siekia ir kelis… Galop ryte paauglys Pilypas visgi pats grįžta namo gyvas ir sveikas:

– Blemba, mama, I told you, kad šiąnakt nakvosiu pas Ievą.

Žaliai – ne! Daugėja plakatų, raginančių atmesti atliekų rūšiavimą ir skiepus, vaizduojančių planetą Žemę kaip plokštumą. Žmonės pradeda padeginėti pievas, naikinti krūmus, rauti gėlynus, masiškai šiukšlinti, ant miesto medžių raižyti protesto šūkius. Mero atvaizdas atsiduria ant daugelio rūšiavimo konteinerių: vietoj stiklo – meras, vietoj plastmasės – meras, vietoj popieriaus – meras. Prasti popieriai. Protestuotojų minios auga kaip žolė per lietų.

– Nykštukas ekshibicionistas, orgijos, metrinė erkė, dar ir narkašų landynė. Mere, susimildamas, darykite ką nors. Metas veikti! – cypsi sekretorius.

Meras šypteli. „Metas veikti!“ buvo jo rinkimų šūkis, atvedęs į triuškinančią pergalę. Paprasta ir suprantama yra būtent tai, ko žmonėms reikia. Jau pora metų, kai meras metęs veikti, reikėjo prie to ir pasilikti. Tiesa, šūkį irgi sugalvojo ne pats, jį pasufleravo patarėja.

– Štai! – patarėja iš portfelio išima ir ant stalo numeta kažkokį laikraštį. – Užsienio žiniasklaidoje mūsų miestas paskelbtas žaliausia sostine.

– Kieno žaliausia sostine? Regiono? Žemyno? Pasaulio? – susidomi meras.

– Koks skirtumas, svarbiausia, kad užsienio žiniasklaidoje. Tai mūsų gelbėjimosi ratas. Dabar reikės informuoti ir vietinę žiniasklaidą, kuri šiuo atžvilgiu kaip visad atsilieka. Ir baigtas kriukis.

– O tai ką darysim su žolynais? – klusteli sekretorius.

– Pjausim nachuj. Sezonas baigtas.

– O žoliapjoviai mums atleis?

– Kad mes jų taip ir neatleidom. Ketiname planuoti algų kėlimą, aišku, neženklų, kad nekirstų per biudžetą. Paminkliuką pastatysim parke kokį. Diedą su dalgiu. Ar moderniau kaip, jaunimui kad nekliūtų – su trimeriu, pavyzdžiui. Paramos paprašysim – „Bosch“, „Makita“, „Fiskars“ ar „Vagner“. Nekainuos daug, o paminklai visada sueina, tautą suvienija.

– O kaip dėl erkių?

– Turime prielaidų tikėti, kad ten buvo visai ne erkė, o šuo. Veikiausiai vienas iš tų dingusių augintinių. Kūnas rastas netoli įvykio vietos. Žaizdos galėjo būti padarytos lietsargio kotu. Išvaizda irgi atitinka, na, iš dalies, toks juodas, riebus, žinote.

– Vargšas šuniukas.

– Na, taip, bet nieko čia nepadarysi. O rūkomos marihuanos dūmai sukėlė visiems haliucinacijas. Todėl ir vaidenosi nykštukai, laumės ir panašūs padarai. Nėra jokių laumių ir jokių nykštukų. Nėra ir niekad nebuvo, – užtikrintai su citrininiu šypsniu veide pareiškia sekretorius, nervingai bevardžiu pirštu bandydamas išvilioti rusvą barzdos plauką iš tarpdančio.

„Dūmai nesukelia haliucinacijų“, – susimąsto meras, bet nusprendžia nutylėti. Kartais geriau įpūsti ir patylėti.

Ankstyvą rudens rytą kelio darbų triukšmas išbudina merą.