Užrašų knygutę graužianti klajūno siela

Rolandas Rastauskas. Verkianti bronza: kelionių knyga, 1993–2023. V.: Apostrofa, 2024. 583 p.

Kadaise, kai skraidydavau į Austriją slidinėti (…žvilgsniu), paklausiau Rolando Rastausko, ką jam atvežti dovanų. Jis atsakė beveik nesusimąstydamas – juodą užrašų knygutę. Jei „Verkiančios bronzos“ autorius būtų lėktuvas, tai jam nukritus juodoji dėžutė, atleiskite, ponai, knygutė atskleistų kai kurių esė atsiradimo detalių ir konkretybių. Aiman, gal net priežastis. Atleiskite, ponai; neslėpsime, ponai; aiman yra atpažįstamieji retro pasakotojo kalbos ženklai.

Nors knyga turi paantraštę „Kelionių knyga“, tačiau kai lyginu pirmas į galvą ateinančias kelionių knygas, jos yra beveik nepanašios į „Bronzą“. Pavyzdžiui, Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka“, Nariaus Kairio „Toliau nei vandenynas“ ir skylanti į keletą pasakojimų, dirbtinai sujungtų judėjimo erdvėje motyvu, Olgos Tokarczuk „Bėgūnai“. Ką gi, visiems žinoma, kad literatūroje, kaip apskritai mene, klausimas kaip nugali klausimą – apie ką.

Autorius galėjo padaryti eseistikos pjūvį ir išleisti rinktinę neišsipildžiusios meilės tema. Tie balkonai, kuriuose jos taip ir nepasirodo, tie atsitiktiniai, bet lemtingi žvilgsniai, tie užsirašyti telefonų numeriai, nepavirtę skambučiais, tos ašaros, kurias nelaimingosios liejo barų tamsoje. Rastauskas galėjo išleisti knygą ir barų tema. Sudaryti tokį „dar po vieną“ rinkinį, kuriame baras tebūtų statiška scenografija, o dinamika taptų biografija – tiek pasakotojo, tiek bariukuose dirbančių, geriančių, verkiančių, besijuokiančių, suteneriaujančių figūrantų. Nenustebčiau, jei tokio rinkinio pristatyme mugėje dalyvautų Madsas Mikkelsenas. Į auditoriją atskubant kito renginio žiūrovams jis paliktų sceną peršokdamas atgal savo kėdės atkaltę. Nuo baro, kavinės prasidėtų ar pasibaigtų ne tik žmonių, bet ir valstybių likimai: „Pastaroji vienintelė geria kavą. Kitos sukrapštė mažam alaus. Kaimynei išpuoselėta šukuosena pasisekė labiau – jos kirpėjas visą tą laiką, kol lijo bombomis, nedarė nieko kita, tik kirpo ir kirpo. Tik čeksėjo ir čeksėjo žirklėmis. Tą kirpyklos perkusiją kažkas nusinešė su savim į kapus. Kai paskutinis klientas pakilo palikęs ant grindų kaugę plaukų, miestas jau skendėjo griuvėsiuose“ („Berlynalijos“). Šuolius nuo Roberto Capos 1945 m. fotografijos į Vokietijos karo ir pokario istoriją skaitytojams, kurie mėgsta skaityti greitai, bus sunku suvokti, kaip ir tolimas asociacijas, paradoksalius aforizmus, poetinių žodžių sąskambių kuriamas prasmes, inkliuzus iš pasaulinės ir lietuvių literatūros, tikslius akiplėšiškus epitetus. Nes taip daugelio mėgstamo klišės atpažinimo džiaugsmo nebus. O lėto skaitymo gurmanams būtent tai ir leidžia pajusti levitaciją. Šventę. Sename anekdote apie du sovietikus rusus, iš kurių vienas emigravo į užsienį, o kitas gyveno SSRS, užsienietis telefonu klausia vietinio: „Ką veikei vasarą?“ Tas atsako, kad keliavo Lenino keliais – Simbirskas, Kazanė, Leningradas. Ir savo ruožtu to paties klausia užsieniečio. Pasirodo, tas irgi keliavęs Lenino keliais – Paryžius, Ciurichas, Berlynas… Nors buvau kai kuriuose pasakotojo aprašomuose miestuose, bet skaitydama „Bronzą“ pasijutau lyg tas, kur keliavo po Kazanę ir Leningradą.

Įsivaizduoju ir „interaktyvią“ kelionių knygą, pavyzdžiui, „RoRos klausimai apie keliones“. Dalis jos puslapių turėtų būti tušti (juos, kaip užrašų knygutę, memuarais užpildytų skaitytojai), o šalis pristatančiuose puslapiuose būtų vien klausimai. Kaip esė „Maskvos epifanijos“: „Ar esate paklusę pirmąkart sutiktų sugėrovų valiai? Ar esate atsibudę velniai žino kur? Ar verkėte Maskvoje iš laimės? Ar esate išgyvenę ten metų laikų kaitą?“ Manyčiau, kad tikri Rastausko skaitytojai iš išplėstinių savo atsakymų irgi galėtų išleisti po knygą. Juk yra net lietuvių literatūroje romanų, kurių kone kiekvienas sakinys prasideda iš naujos eilutės. Kodėl negalėtų prasidėti klausimais ir atsakymais?

„Verkiančios bronzos“ paantraštė galėjo būti ir tokia: kelionės, klajonės ir klejonės. Jei remsimės Alfonso Andriuškevičiaus kartą pateikta meninio teksto struktūros schema – medžiaga, idėja, stilius, – tai kelionės atitiktų medžiagą, klajonės – idėjas, o klejonės – stilių. Kaip tik ant jo kolonų laikosi Rastausko peronų, stočių, oro uostų stogai, dėl jo kyla levitacijos įspūdis. Vienoje esė Kęstutis Navakas rašė: gersiu taip, kad niekas to gėrimo nesugebės adekvačiai aprašyti. Apie RoRos pasakotojo kelionių svaigulį galima pasakyti – keliausiu taip, kad niekas tų kelionių…

Yra RoRa ir yra NaNa (Navakas & Vladimiras Nabokovas). Stilistiškai ir net pasaulėjauta jie turi daug panašumų. Atmeskime vienijantį, bet paviršinį kūrinių dėmenį, t. y. keliones. Keletas pavyzdžių: „pilvotas bufetas“, „raukšlėta bala“, „žalios spalvos krėslų pora taip pat išsiskyrė“ (Nabokovas); „laikraščiai išžudyti“, „kompiuteris raukšlėjasi ir gelsta“, „mansardos viduriu nuropojusi šviesi užuolaida“ (Navakas); „tavęs neįsileidžia sienos, veja šalin laiptai, atsižegnoja balkonai, susiglaudžia kolonos, tau praeinant užsimerkia portretai“ (Rastauskas). Tuos rašytojus galime gretinti vien dėmesiu vienaip ar kitaip personifikuojamiems, ne vien kaip transportas veikiantiems traukiniams: „traukiniai – ilgesingasis plienas“ (Navakas); „[...] gerą nakties dalį girdėjosi miesto geležinkelio traukiniai ir todėl atrodė, kad visas namas lėtai kažkur važiuoja“ (Nabokovas); „[...] skaidrioje pajūrio tuštumoje traukinio vienatvė niekuo nesiskiria nuo žmogaus vienatvės“, „toks tas ir mūsų traukinys – mes stovime vietoje, o kažkas jį tik judina“ (Rastauskas). Traukinio katastrofos Prancūzijoje fotografija iliustruoja knygos priešlapius. Galbūt tai knygų viršelių demiurgo Jokūbo Jacovskio nuopelnas, bet juk autorius aprobavo.

Skaitytojui, keliaujančiam Rastausko tekstu, reikės šifruoti inkliuzus iš pasaulinės ir lietuvių literatūros, kurie netrikdydami sakinio (tai itin svarbu) įsipina į pasakojimą: „Politikų kuopelė ims ne budinti, bet juokinti svietą.“ Na, čia atpažinti lengva. Bet štai kiek kitoks: „[...] kuklios, vos iš nimfečių amžiaus išsiritusios gimnazistės, su vabalo dydžio kuprinėlėmis ant pieniškos nugaros. Ir jos, tos dar vakar lolitos, tą daro veik nepastebimai, to greito tikslaus judesio joms galėtų pavydėti ne tik Rytų kovos meistrai, bet ir šnipai, atėję iš šalčio.“ Aliuzija į Johno le Carré romaną „Šnipas, kuris sugrįžo iš šalčio“. Tikro rašytojo ženklą liudija, žinoma, ne citata, bet „pieniška nugara“. Žinomų kūrinių pavadinimai yra perfrazuojami, tai mėgstamas autoriaus sąmojo triukas: „Toks kazusas šią vasarą mane ištiko Paryžiaus Šiaurinėje stotyje, Gare du Nord (pritinka šiauriečiui, atėjusiam iš karščio) [...].“ Gali būti, kad sakiniai – „Todėl saugokis kompanijų. Saugokis nepažįstamųjų. Dainuok vienas“ – autoriaus sąmoningai nesiejami su žymiojo Michailo Bulgakovo romano pirmuoju sakiniu „Nekalbėk su nepažįstamais“, tačiau, įsiskaitant į citatomis cementuojamą tekstą, atidesniam skaitytojui vis dėlto klijuojasi tiesiog iš inercijos, magneto principu. Ypatingu humoru pasižymi visiems žinomos „patriotinės“ tapusios literatūros kūrinių metaforos, atsidūrusios tolimuose peizažuose: „Kaip ašara Dievo aky rytmetį priešais išnirs Lido krantas.“ Tarmybės intelektualiniame kontekste kelia panašų efektą: musėt, gatvelė įgyja du planu, užu kažko.

Rastauskas sako, kad aforizmai yra sutverti negyvėliams. Beje, tai aforizmas. Tačiau iš „Verkiančios bronzos“ aforizmų taip pat galima sudaryti knygutę, na, bent užrašų: „Prekyba grožiu paprastai nereikalauja dokumento“; „Automobilis – tai klausykla ant ratų“; „Pažinimas – iliuzija, atpažinimas – palaima“; „Plonapadis visada užčiuops daugiau nei storapadis“; „Tai, kas individualu, taps tipiška“; „Kartais tyla prieš audrą yra viskas, ką prisimename iš kataklizmų.“ Sakrališkų ir šnekamosios kalbos ar žemiškų aktualijų samplaikos irgi yra vienas iš Rastausko humoro fejerverkų: „Paksas jūsų namams“, „girdėjote Pamuko žodį“, „tarpukojis-tarpukaris“.

Skaitydama knygą žavėjausi autoriaus visuomenės grupių, asmenų apibendrinimais – „lininiai hipiai“, „soliariumų mulatai“, „savaitgalio dipukai“, „vartotojų visuomenės skerdikas vaiko veidu“ (Michelio Houellebecqo charakteristika), „tautinis jogas Vydūnas“. Jei ironiški apibūdinimai būtų taikomi tik kitiems, autorių būtų galima kaltinti narcisizmu, savimyla ir kitomis ydomis, tačiau saviironijos napalmu jis mėgsta deginti ir patį pasakotoją: „Geriau būti katinu atokaitoje negu kareiviu atsargoje, – sukniaukia pacifistas manyje.“ Autorius galėjo, rengdamas rinktinę ir daug ką keisdamas, Ukrainos karo akivaizdoje aktualizuotis. Juk visi „komjaunuoliai“ įsisegė reikiamus solidarumo su tikrais kovotojais ženklelius reikiamu metu. Bet užsivilkęs chaki bliuzoną netapsi Zelenskiu. O jei kažkam nupjovė ausį, tai jis nepradės tapyti kaip Vincentas. Jokiomis aplinkybėmis nenorėčiau susipykti su „Verkiančios bronzos“ autoriumi vien dėl jo žudančios ironijos. Iš mano juodojo humoro liktų tik išsilydžiusi nuo jo cigaretės (pardon, gal cigarilės…) plastmasinė šiukšlių dėžė. Rastausko humoro ekspromtą galima greitai pajusti su juo bendraujant. Pamenu, kai jį supažindinau su garsiu lietuvių literatūros vertėju į vokiečių kalbą Corneliumi Helliu. RoRa: „Ar čia tas garsusis vertėjas, kuris manęs neverčia į vokiečių kalbą? What the Hell!“ Pamenu, kaip kartą Švedijoje pristatant lietuvių autorių eseistikos knygą Café Tabac (tokiu pavadinimu tikrai veikusi kavinė dabar uždaryta) anglistas Rastauskas pasakė, kad jam reikia vertėjo, nes pristatyti knygą jis norįs lietuvių, t. y. savo kultūros, kalba. Ir tai man netiesiogiai siejasi su „Bronzoje“ randamais musėt ir užu kažko. Taip pat siejasi su jo atsakymu kadaise duotame interviu, atrodo, „Literatūroje ir mene“. Kodėl jūs neemigravote? Kelionių maniakas atsakė, kad jam tai būtų buvęs ne lygis.

Kas laukia knygos, kurios skaitymo malonumą lemia poetiška, metaforiška, ekspresyvi kalba? Tai yra tokia raiška, kuria šiuolaikiški skaitytojai neklampoja dėl keleto priežasčių. Pirmiausia dėl greitojo laiko tempas reikalauja funkcionalaus dalykiško komunikavimo. Reikia žinojimo ir susižinojimo. Be niuansų, be aiman – kaip tik tokį paslaugiai siūlo ekranų piktogramos. Metaforos, netikėti epitetai, kelis planus atverianti ironija apsunkina minties suvokimą.

Padarysiu čia „kandies judesį“. Prieš porą metų įvyko istorijėlė, iliustruojanti faktą, kad žmonės nebesuvokia ironijos, kuri būna glaudžiai susijusi ir su perkeltine reikšme. 2022 m. liepą Seime vyko posėdis dėl Švedijos ir Suomijos narystės NATO dokumentų ratifikavimo klausimo. Vienas Seimo narys to klausimo svarstymą pavadino keistuolių teatru. Kitas Seimo narys patį prelegentą pavadino keistuolių teatru, ragindamas grįžti prie klausimo esmės. Tiek to tuos politikus, bet… Keistuolių teatras pasipiktino šio pavadinimo valkiojimu ir viešu laišku paprašė parlamentarus atsiprašyti: „Keistuolių teatru su pasididžiavimu vadinamės visus tris dešimtmečius. Niekada nebijojome savo keistumo, tačiau šiandien jis buvo tikslingai sumenkintas ir Seimo tribūnoje viešai suplaktas į vieną katilą su kvailybe.“ Iš pradžių maniau, kad menininkai trolina politikus, tai gal būtų sveikintina. Tačiau jei net ne iš metaforos, o iš švelnios ironijos pasigaminę pavadinimą teatro menininkai nebesuvokia ironijos prasmės, tai ką kalbėti apie skaitytojus. Todėl nežinau, kiek ilgai išliks skaitytojų, ypač jaunų, vartosenoje tokios knygos kaip „Verkianti bronza“. Ir ne tik ji. Visos knygos, kurių autoriai dėl savito stiliaus identifikuojami iš pusės puslapio.

Vienas iš pirmųjų dėmesį į ironijos nebesuvokimą ir į globalų meno kūrinių raiškos kismą atkreipė rašytojas, publicistas Andrius Jakučiūnas. Jis Don Kichoto poza vis dar stoja prieš „progresyvius“ kultūrininkus ir rašytojus: „Kamuodama absurdiškais reikalavimais ir spjaudydamasi kaltinimais, nieko bendro neturinčiais su realybe, „naujoji buržuazija“ suteršė kalbininko įvaizdį; tol trypė kalbos institucijas, kol šios iš tikrųjų ėmė veidrodiniu principu atspindėti tai, ko iš jų tikisi agresorius [...]“ („(Laikinas?) kultūros virsmas chaltūra“, 15min.lt). „Naujosios buržuazijos“ atstovai rašytojai ne tik nesukūrė savo „privačios stiliaus teritorijos“ ir metaforų „Bermudų trikampio“, bet ir rūpindamiesi, kaip plaktis aktualybėje ir nenukristi nuo įtakotukų taburečių, nežingteli žingsnio iš savo burbulo. What does living in the bubble actually mean? Jei jie žengtų tą žingsnį, tai būtų šiek tiek vilties, kad vykstančių kalbos procesų jie, kaip ir kai kurie „pažangieji“ kalbininkai, nevadintų natūraliu kalbos kismu. Kalbos inspekcijos „viršininkui“ – taip institucijos vadovą niekinamai vadina kai kurie progresyviųjų kalbos procesų šalininkai – gal reikėtų imti savo oponentams (-ėms) atsakinėti dažniau. Ir taip, kaip diktuoja neva organiškai kintanti kalba: „Mūsų prioričiai yra inkrisinti risponsų reitus“; „trumpo darbo paneliuose metu nebūsim paraštėse“; „apeliuosim iš vertybinės pusės“; „siūlomi teksto taisymai pilnai išsems mūsų lankstumo ribas bei leis pasiekti daugiau naštos pasidalijimo pažangos“.

Kai gavau iš „Apostrofos“ Rastausko esė rinktinę, pamaniau, na, kelionių nemėgstu. Esu azartiška nekeliautoja. Praktiką „dar po vieną“ beveik mečiau. Neturiu gerų draugų menininkų. Nes jie užpjauna tomis ydomis, kurias turiu pati. Nejaučiu nenugalimos traukos meno faktams, teatrui, įžymiems vyrams, gražioms moterims juolab. Skaičiau visų autoriaus esė pirmuosius variantus. Ar bus knygoje kas nauja? Buvo.

Iš lėto skaitoma Rastausko knyga man ėmė priminti Stefano Zweigo kūrinį „Vakarykštis pasaulis. Europiečio prisiminimai“. Daugelio valstybių, tokių, kokios vaizduojamos „Verkiančioje bronzoje“, nebėra. Pavyzdžiui, Švedijos: „Prieš šešetą metų Malmėje, prie vienos aludės sienos, patyriau tikrą prustišką nušvitimą. Prie tos smuklės buvo pasodintos paprasčiausios našlaitės – gėlės, galbūt labiausiai primenančios peteliškes“ (esė „Verkianti bronza“). Nabokovui našlaičių žiedai priminė Hitlerio veidą. Zweigo knyga rašyta kaip Europos aukso amžiaus liudijimas jaučiant karo, prievartos ir siaubo grėsmę ir nuo jos bėgant. Dabar Malmė vadinama „karo zona“, nors visokio plauko imigracijai pritariantys „humanistai“ įvykius Malmėje vis dar linkę vadinti bruzdesiu. Kai kuriuose miesto rajonuose daugiau kaip pusė gyventojų gimę ne Švedijoje. Malmės „Eurovizijos“ kaimelyje šiuo metu dėl saugumo sumetimų uždrausta groti Izraelio dainas. Stokholmas yra viena iš labiausiai socialine atskirtimi pasižyminčių Europos sostinių. „Švediška melancholija“ – taip pavadinta ir Rastausko knygai pavadinimą suteikusi verkianti skulptūra – šiandien Malmėje ašaras lieja, spėju, dėl kitų priežasčių, nei verkė tada, kai buvo sukurtas jos originalas, 1992-aisiais. Jei norėsite pajusti nostalgiją išėjusiai Europai, paskaitykite apie viešbutį „Tuneln“ Malmėje (p. 27). Jis pralaimėjo viešbučių tinklui. Pralaimėjo, kaip vienišas stilingas klajūnas pralaimi organizuotoms triukšmingoms turistų grupėms. To epizodo pakanka, kad iš komodos išsitrauktumėte batistinę nosinaitę ašarai nubraukti.

Rastausko rinktinėje pasitaiko „pavojingų“ žodžių – čigonai, invalidai, bliadės scenoje; gestų – dailininko plaštakos judesys kelnaitėsna; vietų – pederastų skverelis. Balsu juokdamasi iš „Otelo“ pastatymo Rumunijos mieste Sibiu („Otelas Sibiu“), įsivaizdavau „Otelą“ suaktualintą. Dezdemona – tai jauna, graži, iš turtingos šeimos kilusi Europa. O Otelas – kritinį mąstymą praradęs biurokratas pingvino kostiumu su prilipusia prie šiknos odine biuro kėdute. O toliau viskas galėtų vykti kaip Sibiu: „Aktoriai dalį veiksmo skraidys ore, pririšti prie lynų kaip troleibusai, o dalį laipios sienomis su alpinistų katukais.“ Gal kokiame Prancūzijos saviveikliniame kaimo teatriuke neužbanintų? Skaitydama knygą dar kartą pasitikrinau, kokia svarbi yra rašytojo laisvė visais laikais, o kalboje toji laisvė privalo likti absoliuti.

Nežinau, kas prarandamame pasaulyje kelia didesnę nostalgiją. Ar tai, ką įvardija Tomas Venclova paskutiniame rinkinio „Už Onos ir Bernardinų“ eilėraštyje: „Į pabaigą viskas didėja – atstumai, jazminų kekės ir grindinio / akmens. Neturi masto tik nustebimas, kad būta pasaulio, / ir kad jis pasilieka, kai tavęs nebėra.“ O gal tai, kad Prousto madleną graužiantis klajūnas gyvas, o pasaulis, po kurį jis klajojo avėdamas plonapadžiais, tampa vakarykštis.