NORMAN MACCAIG

Pranešimas genčiai

 

Normanas MacCaigas (1910–1996) – žymus škotų poetas (tiesa, rašęs tik angliškai), 1986 m. pelnęs Karališkąjį aukso medalį už poeziją (King’s Gold Medal for Poetry), už geriausią metų poezijos knygą teikiamą Tautų Sandraugos poetams. Šie kūriniai – iš trečiojo rinktinių eilėraščių leidimo The Poems of Norman MacCaig (2005).

(MacCaigo eilių dar yra vertusi R. Ruseckienė, sk. „Š. A.“, 2023.XII.8.)

 

 

Pranešimas genčiai

 

Jo oda suraižyta lopais, snukis

nudyžtas, pėdos be pirštų!

Jis nesikarsto po medžius! Prieš dėdamas

ką į burną, apsvilina!

Bėkite, broliai, bėkit

nuo šito svečio iš praeities!

 

Šitaip raportavo beždžionė,

pirmoji išvydusi Darviną.

 

1977 m. rugpjūtis

 

 

Neandertalietis

 

Jei susitiktume, išsigąsti,

manau, tektų savęs,

išvydus tavyje tai,

ko civilizacija nepajėgė išnaikint

manyje.

 

Skuosčiau atgal į bibliotekas,

prie peilių ir šakučių,

pas kirpėjus ir muzikantus,

palikęs tave mosuojantį vėzdu,

paikai besidairantį

pėdsakų ateities,

neva tave aplenkusios.

 

1980 m. rugsėjis

 

 

Spąstai

 

Žmogus, paklaikęs iš susižavėjimo

pilkąja koše savo kaukolėj,

išrado ratą, kuris išvirto

dviračiu ir naikintuvu.

 

Jis išrado higieną, išvirtusią

įdomiom naujom ligom.

 

Išrado pomirtinį gyvenimą ir nekantrauja

į jį patekti.

 

Jis išrado Filosofiją,

kuri išvirto filosofijom:

nykštukpalaikėm.

 

Jei tik būtų panašesnis į žvaigždes,

kurios sutartinai išsprogsta

ir užgęsta, nesiginčydamos

dėl abortų ir eutanazijos.

 

– Žiū, nauja mintis

profesoriaus Sedilės smegeninėj.

 

Jis to nenutuokia, bet ta mintis

bumerango formos ir ji žino,

kur skrieja.

 

1981 m. vasaris

 

 

Atmintis

 

Per pasaulio audras

skrenda paukštis, simbolizuojantis atmintį.

Joks paukštis neskrieja greičiau už šį,

man brangesnį

nei Nojui balandis, – nors ir grįžta jis

kartais su alyvmedžio šakele, o kartais

su dygliuotu bežiedžiu stagaru.

 

1984 m. rugpjūtis

 

 

Palygink

 

Didysis mąstytojas mirė

po keturiasdešimties metų klaidžiojimo

su žibintuvėliu

tamsiame idėjų miške,

akinančiame suvokimo spindesy,

palikęs keturiolika knygų

pasauliui,

kuriame višta pradingo

šešių akrų peraugusių avižų lauke

ir neklysdama nukrypavo

prie lizdo su penkiais kiaušiniais.

 

1983 m. sausis

 

 

Žmogus, su kuriuo sutariau

 

Buvo nuovokesnis, nei žavėtis kėde

ir klausti: „Ką ji reiškia?“

 

Mylėjo viską, kas priimdavo

besaikį penkių jo juslių svetingumą.

Sakydavo „Sveiks, vikšre“ arba

„Lig pasimatymo, Fyno ežere“.

 

Norėjo išsiaiškint,

kaip šie tapo tokie, kokie yra,

bet niekad neįžeidė jų klausdamas:

„Vikšre, Fyno ežere, ką gi tu reiški?“

 

Šiuo atžvilgiu panėšėjo į Dievą,

nors buvo bedievis: suprato skirtumą

tarp „ką tai reiškia man?“

ir „ką gi tai reiškia?“

 

Štai kodėl puse lūpų šypsodamas sakė:

„Dievas, kaip ir aš, be abejo,

yra ateistas.“

 

1981 m. birželis

 

 

Charakteristika

 

Mano draugai amerikiečiai,

tvirtinantys esą škotų kilmės,

keliavo po Škotiją.

Per dešimt dienų jie aplankė

vienuolika pilių. Šyptelėjau:

 

kaip amerikietiška.

Labiau jiems patikę

apgriuvusios pilys. Vėl šyptelėjau:

kaip škotiška.

 

1981 m. rugsėjis

 

 

Brusas ir voras: tiesa*

 

Voras vėl bandė.

Buvo per kvailas, kad pasimokytų iš patirties.

Suposi kaip juodas laikrodis ant sidabrinės grandinėlės

priešais Bruso akis.

 

Bešvytuodamas, nieko keisto, ėmė

šį hipnotizuoti.

Brusas papurtė normanišką savo galvą ir sumurmėjo:

„Po velnių, bestija, nešdinuos iš čia.“

Ir, būdamas per kvailas pasimokyti iš patirties,

susikovė Banokberno mūšyje. Ir nugalėjo.

Moralas? Patirtis moko,

kad nieko nemoko.

 

1980 m. rugpjūtis

* Turima omeny garsi legenda apie Škotijos karalių Robertą I Brusą (1274–1329). Nugalėtas anglų ir konkurentų, slapstydamasis vienoje oloje, jis neva stebėjęs vorą, kuris po daugybės nesėkmingų mėginimų vis dėlto įstengęs nusimegzti tinklą. Esą iš voro pasimokęs atkaklumo Brusas garsiajame Banokberno mūšyje (1314) sutriuškino anglus ir, susigrąžinęs Škotijos karaliaus sostą, toliau sėkmingai vienijo škotus bei tvirtino šalies nepriklausomybę.

 

 

Mastelio klausimas

 

Mano rūpesčiai ir širdperšos,

drauge, tau gali pasirodyti niekuo neypatingi,

bet dėl jų esu liliputas

Guliverių pasauly.

 

Stengiuos nesimaišyti

po milžiniškom jų kojom. Kai kuris nors

suėmęs pakelia į viršų,

įsistvėręs laikausi,

kad nenupūstų

pašėlusiai dvokiu šnopavimu.

Kol tuo metu kažkas kažkur

mėto į viršų ir gaudo,

sveria rankoj pasaulį,

neapsispręsdamas, ar verta jį pasilaikyti.

 

1981 m. spalis

 

 

Apie tave

 

Kai širdyje, smegenyse, raumenyse

įsišėlsta išsišiepęs

panikos velniūkštis,

kalnų rūkuose

atrandu pamestąjį kelią.

 

Rašau apie tave.

 

Kai nugaluosiantis skausmas

vos vos bepakeliamas,

šalta ranka

padeda ant liežuvio tabletę, ir skausmas

numalšta ir išnyksta.

 

Rašau apie tave.

 

Yra ugnies, kurią reikia iškęsti:

nuožmumo liepsną, smilksmą

neslopstančio ilgesio… net

gležna ramumos žvakės liepsnelė

degina.

 

Iškenčiu tą ugnį. Ištveriu.

 

Rašau apie tave.

 

1982 m. rugsėjis

 

 

Kas diena

 

Kas ten per ratai, kurių nieks nemato

riedančių pakrantės keliu?

 

Kieno tas arklys, juos traukiantis, tas balčius,

vėjui apnuoginęs geltonus dantis?

 

Niekieno nepastebėti suka

į pasvirusių akmenų lauką.

 

Draugai pasitinka mane. Iškelia iš ratų ir,

sveikinimo šūksniams nuščiuvus, šypsodamies lendame po žeme.

 

1981 m. lapkritis

 

 

Patriotas

 

Vienintelė mano šalis –

šešių pėdų gylio,

ir myliu aš ją ar nemyliu,

mirsiu

dėl jos nepriklausomybės.

 

Be datos 

 

Vertė Andrius Patiomkinas

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.