Pirmagimystės teisė pagal Danutę Kalinauskaitę
Laudacija 2023 m. kūrybiškiausios knygos autorei, sakyta 2024 m. kovo 13 d. LLTI premijos teikimo iškilmėje
Danutės Kalinauskaitės naujos knygos svarbą norėčiau nusakyti išskirdama du aspektus, kurie paprastai nebūna akcentuojami ir kurie aktualūs kalbant ir apie visą dabarties literatūrą. Tai etika ir patriotizmas.
Kaip daugelis žinote, pasakotoja grįžta iš Londono į Vilnių pas Alzheimeriu sergančią mamą ir perima jos priežiūrą iš samdytos moters, prižiūrėjusios tikriausiai rūpestingai, bet tikrai ne dukteriškai. Ši nauja patirtis pasakotojai atsiveria kaip svarbiausia gyvenimo užduotis. Jai tenka išmokti, kad, užuot bandžius įsigauti svetimon galvon ir primetus savąjį tikrovės vaizdą, reikia tiesiog būti kartu, kalbėti, kai tik įmanoma, džiaugtis prašviesėjimo akimirkomis, išnaudojant jas ne tik giminės istorijos rekonstrukcijai, bet ir dangiškos dovanos išgyvenimui (kai Dalia su mama žingsniuoja koja į koją, ji jaučiasi, lyg eitų mėnulio akmens spinduliu ir iš viršaus laimė barstytų trupinius). Pasirodo, kad ligos tamsoje, mamai silpnėjant, tolstant ir vis dažniau neatpažįstant dukros, jų abiejų meilė niekur nedingsta, o kaip tik tampa kantri, maloninga, nepasiduoda piktumui, pamiršta bloga, viskuo viliasi ir visa ištveria, kaip sakoma Pirmajame laiške korintiečiams.
Kalinauskaitės knygoje aprašytas veikėjų ryšys yra gražiausia mamos ir dukros meilės istorija lietuvių literatūroje. Gal net ją siečiau su biliūniška tradicija, tačiau, kitaip nei Biliūno amžina vaikų kaltė, kurią mes visi savyje nešiojame, ši kaltė čia yra išpirkta. Mama meldžia dukros išpirkti jai atminties ir tam tikra prasme kaip tik tai galiausiai ir įvyksta. Kai galvoju apie šį romaną, prisimenu filosofo Lévino mąstymus apie neįveikiamą meilės santykio narių dualumą, kito kitybę, užvaldymo nesiekiančios komunikacijos sėkmę ir atsakomybę už kitą asmenį kaip atsakomybę dėl kito mirties. Tikriausiai Lévino etikos temos niekada lietuvių literatūroje dar nebuvo taip subtiliai išgyventos ir įtikinamai vizualizuotos.
Patriotizmo tema romane neatsiejama nuo paveldėjimo istorijos. Pasakotoja ne kartą supainioja žodžius „afidevitas“, kuris šiuo atveju yra giminės kilmės dokumentas, būtent jį pasakotojai ir reikia suformuoti, ir „autodafė“ – t. y. vadinamasis tikėjimas aktas, viešas inkvizicijos nuosprendžio paskelbimas ir įvykdymas. Leksemos „autodafė“ atsiradimas tekste man atrodo reikšmingas ir būtent šiuo žodžiu nusakyčiau iš praeities keliamos giminės gyvenimų ir mirčių viešą apžiūrėjimą ir įvertinimą. Taip ir suskamba atmintyje poeto Algimanto Mackaus kiek kita tema rašytos eilutės, čia puikiai tinkančios: „Daiktai taip pat bus pašaukti / į paskutinio teismo salę. / Daiktais nenusikalsta tiktai tie, / kurie daiktų neturi.“
Knygos veikėjai pasirodo tekstinėje būtyje su visais savo namais, reikmenimis ir asmenybiniais atributais (dauguma jų persikelia iš senobinių nuotraukų, kurios pasakojime veikia ir kaip atvaizdai, ir kaip daiktai – sklaidomi, perstatomi, apžiūrinėjami). Tradiciniame šeimos sagos romane ar seriale kiekvienos šakos istorija būtų išplėtota į savarankišką liniją, o paskui jos susijungtų į racionalaus istorinio pasaulio paveikslą. Holivudinio filmo pabaigoje Dalia gautų didelį kapitalą, pastatytų gerontologijos centrą ir pavadintų mamos vardu, išvežtų gydyti į Liuksemburgą sesers sūnų Mykoliuką, ištekėtų už ten sutikto daktaro, tolimo giminaičio Thomo Vaibzdžio kitos šakos giminaičio sūnaus.
Čiagi viskas yra kitaip: vietoj viena kita pratęsiančių istorijų – iš praeities išplėšti trupiniai, regis, nesuformuojantys jokio nuoseklaus naratyvo ir nepagrindžiantys palikimo bylos struktūros; galiausiai paties palikimo praktinis aspektas pasakotojai iš viso nustoja rūpėti. Atsakymo į klausimą, ką šiame romane reiškia paveldėjimas, kaip ir atsakymų į visus kitus klausimus, pasak kai kurių šio romano veikėjų, reikia ieškoti Šventame Rašte, o ten paveldėjimas siejamas su žeme, pvz.: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Ps 37, 29). Bet kas tie teisieji, kaip juos atpažinti?
Pirmas giminaitis, apie kurį skaitytojus pasiekia žinių trupinys, – mamos prosenelis Timotiejus, pabėgęs nuo gaudynių į rekrūtus į daugiau laisvių teikusią Augustavo guberniją ir ten įsigijęs melnyčią, jam atitekusią „iš Dangaus nukritusiu būdu“. Jo sūnus Venansijus gimė iškart po baudžiavos panaikinimo 1861-aisiais. „Tikrai laisvas žmogus! [...] Kaip ir tėvas, buvęs savotiškas, su giliai pakasta mįsle, – jį apibūdina pasakotoja ir priduria: – Bet parodykit nors vieną be mįslės.“ Štai šis savotiškumas, nepriklausomumas ir būtų giminės charakteringoji savybė, kiekvienoj kartoj ir individe vis kitaip pasireiškianti. Viena įdomiausių – Izolina, kuri, nors kentė mamos ir guvernančių muštrą, išliko savimi ir pasielgė radikaliai neįprastai: karo pabaigoje išlipo iš vykstančio į Vakarus traukinio ir parkeliavo į sovietų okupuotą Lietuvą. Arba sibiriačka Monika, netikėtai išsirengusi ir nuoga puolusi į pavasarinį Nemuną tarp ledų, – po Sibiro ji nustojo jausti šaltį, niekino ašaras, „tylėjimu, kietu kaip akmuo, parsivežtu iš ten, buvo nepalenkiama“.
Kietumo bruožą turi ir pasakotojos mama, sovietmečiu dirbusi viešbutyje ir gebėjusi sutramdyti labiausiai įsismarkavusius vyrus, demaskavusi pornografijos tinklą, net saugumiečius vertusi save gerbti. Bet įspūdingiausias jos poelgis – namų gynimas nuo įsibrovėlio mafiozo. Mama, atsistojusi tarpduryje su iškeltu kriukiu lyg Dievo pirštu, mums primena epizodą iš Išėjimo knygos, kur egiptiečiams siunčiami perspėjimai pavadinami Dievo pirštu, nurodančiu, kad izraelitai turi būti išleisti į laisvę. Galiausiai pasakotoja, „nuo mažumės gąsdinta, prigrasinta“, susiremia su įsibrovėliu ir aferistui iššaudo visą kaltinamąją žodinę apkabą, pati nustebdama – „iš kur mergaitei tiek drąsos?“, cituoja ji. Viename paskutinių knygos puslapių pasirodo ir jos dukra, dirbanti prašmatniame Vilniaus viešbutyje, skrodžiančiu žvilgsniu atpažįstanti naujarusio napoleoniškus troškimus susilankstyti ir išsivežti Arkikatedrą baziliką su Šventaragio slėniu, Gedimino prospektu, dangų, saulę ir „viską viską – šitą mažą užsispyrusią Lietuvą. Šitą kandančią blusą. Optom!“ Mergaitės žvilgsnis demaskuoja galimą okupantą teigdamas: tau nepavyks, pirmagimystės teisė mūsų ir jos neparduosime nei už lęšienės dubenį, nei už naftą ar dujas. Akibrokštas mūsų prigimtyje. Quod erat demonstrandum.
