Ne viską lemia išsilavinimas
Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. Romanas. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2023. 574 p.
Neseniai peržiūrėjau Martino Campbello filmą „Kazino „Royale“ (2006) – filmą, kurį vieni laiko geriausiu iš visų bondianos filmų, o kiti – atvirkščiai, mat jis griauna kanoną ir parodo per daug superherojaus pažeidžiamumo. Netgi „atipiškame“ Bondo variante regėjau tiek daug vyriškumo ir moteriškumo stereotipų, kad nelabai galėčiau pasigirti, jog žiūrėti buvo įdomu. Bet panašiu principu tenka vartoti nemažai populiariosios kultūros produktų – lyg dirbtum darbą, norėdama sociologiškai išsiaiškinti šį tą apie statistinius žmones. Manto Adomėno romanas „Moneta & labirintas“ (pirma dalis) sukėlė panašų efektą, tik tiek, kad apie autorių visada buvau ir tebesu neblogos nuomonės, su pagarba žvelgiu į jo išsilavinimą ir politinę laikyseną. Visgi grožinei literatūrai rašyti reikalinga ne vien erudicija; tame darbe veikia ir kažkokie kiti, šiek tiek maginiai dėsniai. Bet Manto Adomėno literatūrinį debiutą vertinu palankiai ir stebiuosi – nuoširdžiai nesitikėjau iš jo tokio žanro ir tokios apimties kūrinio.
Turbūt nereikia minėti, kad vos pasirodęs romanas pelnė kai kurių literatūros lauko profesionalų palankumą – Rasa Drazdauskienė pagyrė rankraštį socialiniame tinkle, jos anotacija puikuojasi ketvirtame viršelio puslapyje; vėliau knyga dar aptarta radijo laidoje „Nenušaunami siužetai“ kartu su Ernestu Parulskiu, tvirtinant, kad čia esąs pavyzdys, kai lietuviškas šnipų romanas niekuo nesiskiria nuo britiško ar skandinaviško to paties žanro kūrinio. Iš knygynų dešimtukų ir šurmulio platformoje „Goodreads“ tapo aišku, kad tai itin populiari, perkama ir skaitoma knyga.
Nemėgstu pačios pasaulio gelbėjimo idėjos, kurią įprastai artefaktuose vykdo šnipai. Interviu „Bernardinuose“ autorius pasakoja apie knygos rašymo intencijas – bandymą suprasti šnipo asmenybę: kodėl tai daroma, ar jaučiama kaltė ir kt. Na, kai žiūriu filmus apie Džeimsą Bondą, to visiškai nesuprantu, tarsi visui visi agentai būtų psichopatai. O juk nužudyti žmogų yra be galo sunku, po to nusikaltėlį turėtų kankinti sąžinė (jeigu jis, žinoma, nėra patologinio mąstymo). Dar šiurpesni filmuose būna moterų charakteriai: jos ten dirba mėsomis, kurios nieko prieš sugulti su Bondu vien dėl to, kad jis „vyriškiausias iš vyrų“, ir visai neužpyksta, jei superherojus pavadina „pusgalve“. Adomėno romane psichologijos gal ir daugėliau, bet kankinimosi dėl kaltės jausmo, žmogžudystės kaip savivalės prieš dieviškąją tvarką reflektavimo (ypač turint omenyje, kad agentas katalikas) – ne per daugiausiai.
Šypseną iškart sukelia tai, kad agentas Tomas – medievistas, turintis įmantrių akademinių interesų, bet širdyje – turbūt filologas: „Pradėjo mokytis lotynų kalbos, tyrinėti painius dinastinių medžių atvašynus, visus tuos Weibelungus, Welfus ir Hohenstauffenus, mokytis šifruoti gotikiniu šriftu parašytus manuskriptus ir skaityti metraščius bei scholastinius veikalus“ (p. 232). Maža to, tai šnipo pižono portretas: norėdamas nusiraminti, jis lotyniškai kalba rožinį, o pats karoliukų vėrinys ne bet koks – pagamintas iš Šventosios Žemės alyvmedžio (p. 62), sau pačiam nuolat cituoja Chestertoną (p. 71), mėgsta Tomo Venclovos poeziją ir Czesławo Miłoszo „Isos slėnį“. Tas elitizmas savaime antipatiškas, kaip ir bet kurioje privilegijuotų berniukų brolijoje: individualaus išskirtinumo skatinimas, supanašėjęs snobiškų įpročių deklaravimas, pretenzijos į intelektualumą ir aukštuomenę, naivus tikėjimas savo pranašumu kitų atžvilgiu. Ir, žinoma, seksualinė selekcija, nuolatinis moterų rūšiavimas pagal išorinius požymius, pradedant „išnašiomis barmenėmis“ (p. 74) ir baigiant bene labiausiai žeidžiančiu epitetu „provinciali“ (p. 122, 182). Beje, orios matronos, laukdamos, kol vaikams baigsis būrelio užsiėmimas, tikrai nenarsto mintyse (juolab – ilgesingai), su kuo ir kada jaunystėje miegojo (p. 76), – autoriaus fantazija kai kur turbūt byloja labiau apie jį patį negu apie įsivaizduojamas veikėjas. Kad ir kaip stengiausi įsijausti į „blogiuko“ sąmonę (ilgi vidinių būsenų aprašai šiek tiek padėjo), vis vien nesupratau, ką jaučia „šaunusis“ Tomas, trupindamas rohipnolio tabletę Alisai į šampaną (p. 122). Juk toks veikėjas yra niekšas, nors jam pačiam, žinoma, taip neatrodo – jis vykdo pasaulio gelbėjimo misiją. Kartais pasakotojas truputį painiojasi, pvz., p. 493: kokie dar paauglystės aistringi romanai? Juk iš romano pradžios žinome, kad veikėjo jaunystė buvo skaistutėlė.
Sekimo pradžiamokslio aprašai gražiai atskleidžia Vilniaus topografiją, Senamiestį ir Užupį. Labiausiai vykę epizodai: pirmoji užduotis, meilė Monikai, studentai (net neabejoju – turintys prototipus), Toliko Šnipiškės. Smagiai vaizduojami studentai bibliotekoje ir Alumnate (p. 235–248), bet vėlgi – kiek daug vertinimų pagal išvaizdą. Juk tiek daug dėmesio skiriama įvairiems užšifravimams, kaip kuriantiems keliagubo pasaulio vaizdą. Jeigu tas „daugiadimensis“ matymas pasiteisintų, tada ir žmones visažinis pasakotojas matytų daug įdomiau, negu mato dabar. Tiek daug kulinarijos, bet joje nėra jokio matmens, tik keistoko puikavimosi, kad valgyta tas, tas ir anas (kairiųjų pažiūrų autoriui būtų gėda tą užrašyti). O dar tie bourgeois etiketo prietarai, frakai ir panašūs vadinamosios prabangos atributai… Regis, veikėjas (tą išduoda minėtieji mąstymo aprašai) pernelyg įsijautęs į pliuškio, kuriam žūtbūtinai reikia būti VIP, vaidmenį. Romano kompozicija logiška, jis suręstas tvirtai, bet kai kuriuos ilgų apmąstymų pasažus buvo galima ir sutrumpinti. Šnipai net lyginami su kunigais – esą jie irgi atsižada savo tapatybės. Bet, atrodo, neatsižada ego – čia ir visa bėda. Daugokai publicistikos (Muliava = Garliava), bet tai nepaverčia knygos socialiniu romanu, vaizduojančiu visuomenės pjūvį. Dėl to, kad aprašomos realijos daugmaž laikraštinės, be socialinio kriticizmo. Ir nors banditų bei pusbandičių elgesio manieros išreikštos šmaikščiai ir su švelniu atlaidumu – matosi, kad medžiaga rinkta kruopščiai, pasidomėta ne vien faktais, bet ir psichologija, į rašymą įdėta meilės (!), – trūksta apibendrinimo: o kas iš to? Juk teisingumo kovoje su fundamentaliu blogiu net tokia galinga institucija kaip Valstybės saugumo departamentas dažniausiai bejėgiškai nuleidžia rankas.
Viena pagrindinių romano temų – mokytojo ir mokinio santykis: vienu metu mokinys „išduoda“ autoritetą, bet mokytojas Leonas, rodos, daug anksčiau suvedžiojo Tomo mylimąją. Tai tikroviška ir nebanali tema, ir ji daug geriau atskleidžia vyriškumą negu holivudiniai lyčių stereotipai. „Be abejo, kitas įmanomas kelias yra „tėvo nužudymas“, kaip tai pavadintų psichoanalitikai: mokinio sukilimas prieš mokytoją, jo atmetimas, ilgai kentus jo autoritetą, nedrįstant išsivaduoti iš jo sugestijos, kol galiausiai kažkas nutrūksta ir buvęs klusnus ginklanešys tampa tuo, kuris pirmas įsmeigia durklą“ (p. 195–196). Romanas pats save teorizuoja, t. y. veikėjas mintyse samprotauja apie Bildungs romaną (p. 122–123), o visažinis pasakotojas slepiasi už kampo suponuodamas, kad tai galėtų būti ir šio leidinio pretenzija.
Knyga įkyriai prokatalikiška, ideologija čia daug svarbesnė, negu atrodo. Pačiame romane negatyviai atsiliepiama apie Daną Browną, bet „Moneta & labirintas“ yra savotiška „Da Vinčio kodo“ antitezė – katalikybės pašlovinimas. Įdomu, kad „Goodreadsuose“ skaitytojai lygina Adomėną su Danu Brownu, bet, sakyčiau, Adomėnui trūksta Browno lengvumo. Lygina ir su Kristina Sabaliauskaite – pastaroji greta Adomėno visgi yra neprilygstama stilistė, galinti organiškai imituoti XVI a. kalbos ir laiko dvasią, nesiramstydama tokiomis gausiomis citatomis ir epigrafais. Metafizikos, kurios taip tikiesi iš viršelio, sukurto „Hario Poterio“ dvasia (beje, man visai mielo), beveik nėra. Išskyrus nebent paauglišką dvasinio patyrimo aprašymą Šv. Kotrynos bažnyčioje. Bet vargu ar Chestertono ir kitų cituojamų autoritetų išmintis palenks indiferentišką skaitytoją prie katalikybės. Širdys palenkiamos per metafiziką.
Niekaip nenuneigsi, kad „Moneta & labirintas“ – išsilavinusio žmogaus parašytas romanas. Tokių nedaug, ypač šalyje, kurioje per metus išėjusius romanus galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kartais galvoju, kodėl žmonės liaujasi darę tai, kas jiems nuostabiai sekasi (turiu omenyje ir Bernardo Gailiaus atvejį), ir metasi į fikciją; į galimybę rašyti grožinę literatūrą. Kodėl? Kas tai? Ar tik dėl to, kad rašantieji mano turį daug žinių ir intuityviai jaučia galį jas perteikti, sukurdami fikciją? Spėju, ne tik. Niekas neišduoda taip, kaip literatūra. Pasakodami „su savim nesusijusias istorijas“, pasakojantieji kalba mums ir apie save, palieka autentiškus mąstymo ir vaizduotės dokumentus. Jų veikėjai – daug labiau jų alter ego, negu autoriai galėtų norėti.
