Ką slepia kaukė Medos Norbutaitės „Klounadoje“

 

Medos Norbutaitės autoportretas su klouno kauke, simboliškai pradedantis jos tapybos parodą „Klounada“ galerijoje „Arka“, tarsi siūlo žiūrinčiajam padaryti tą patį. „Klounados“ tema suponuoja nepaprastai gausų interpretacijų lauką – čia ir mimezė, ir kaukės, ir groteskas. Šventė ir kvietimas žaisti. Savo kūrinius pristačiusi per atidarymo metu vykusią ekskursiją, kurią vedė parodos kuratorė Evelina Januškaitė, Meda Norbutaitė kviečia lankytojus kurti ir savą parodos viziją. Kaip ir nebijoti būti juokingus.

 

Parodos paveikslai pradėti tapyti sudėtingu ir menininkams komplikuotu karantino periodu. 2021 m. Paryžiuje vykusios meno rezidencijos metu Meda Disneilende pamato personažą – aukštą pliką vyriškį su medicinine kauke ir Peliuko Mikio ausimis, laukiantį eilėje prie atrakciono. „Laukti reikėjo pusvalandį dėl kelių minučių džiaugsmo“, – pasakoja dailininkė. Būtent kaukė, pandemijos metu turėjusi tiesioginę funkciją – dengti kvėpavimo takus nuo užkrato, o parodoje įgijusi visą spektrą pavidalų, ir džiaugsmo siekis sudėtingu ir, regis, beviltišku metu – aspektai, kurie davė impulsą pirminei parodos idėjai.

 

Parodos lankytojai įtraukiami į oksimoronišką linksmai rimtą žaidimą, besitęsiantį per tris galerijos aukštus. Oksimoroniškumą paminėjau ne šiaip sau. Nors paveikslų personažai kviečia į nieką nežiūrėti pernelyg rimtai, gilesniuose prasminiuose sluoksniuose slypi socialinės ir politinės problemos, viename iš ciklų gręžiamasi į ištakas – vaikystę. Būtent šis ciklas naujausioje menininkės tapyboje man atrodo įdomus ir paveikus, nes čia vaikai – lyg tie patys suaugusieji. Vaikystė Medos Norbutaitės tapyboje man kažkuo primena eksperimentinę Harmony Korine’o distopiją „Gummo“, kurioje vaikai kuria savo pasaulį, įvedinėja savo taisykles, tarsi gyventų suaugusiųjų gyvenimą. Žalvario vonioje su klounu sėdintis vaikas zuikio ausimis kelia dvilypį įspūdį: ar klounas – klastingų užmačių turintis vaikystės košmaras ar greičiau sąjungininkas ir net bendrininkas?

 

„Šuns be pavadėlio dinamizmas“ – dar vienas akį traukiantis kūrinys ir dėl vienalyčio nuodingai citrininio fono, ir dėl provokuojančio pavadinimo. Parodoje Meda Norbutaitė siūlo kūrinių pavadinimų rebusus, dekonstruodama metaforas ir tropus, – paveiksle „Zuikį pagavau“ vaikas kruvinais delnais iš tikrųjų „pagauna zuikį“, kaip ir niekam nekyla abejonių dėl pilvoto atgrasaus „Kaimyno diedo marozo“ tapatybės ir grėsmingos kaimynystės.

 

Žaismingai rimtas yra ir menininkės „lindimas“ į mago dėžę – tarsi medicininiu tomografu išdidinantis parodos procesą, parodantis jo atodangą. Nors mago dėžė simbolizuoja cirko elementą, man tai savotiškas brechtiškasis teatras, kurio idėjos autorius – Paulius Rukas. Menininkų tandemui ši paroda – ne pirma: galerijoje „Menų tiltas“ gruodį buvo eksponuojama architektūriška Pauliaus Ruko juvelyrikos ir Medos Norbutaitės grafikos paroda. „Klounadoje“ Pauliaus indėlis – meistriškai apžaista antro aukšto erdvė ir jos kolonos, monochrominius eskizus sukabinant mago dėžėje, kurios galuose – Medos veido ir pėdų išliejos. Taip pat architektūriškai įkomponuota masyvi pleišto skulptūra, smaigu išnyranti aukštu žemiau. Čia juk ir vėl teatras ir prasminis žaidimas su žiūrinčiuoju – ar kas pastebės ir susies abi skulptūros dalis? Dažnas efektas, kai žiūrovas kambary nepastebi dramblio, veikia ir čia – smaigas pradžioje savotiškai dingsta tarp stambiagabaričių drobių, kuriose kaip tyčia – dar vienas dažnas Norbutaitės kūrinių personažas, dailėtyrininkės Jolitos Mieželaitienės įvardintas kaip triksteris – beždžionė. Beždžionės „Klounadoje“ ieško tapatybės, turi nuomonę ar netgi apsimetinėja Pablo Picasso „Avinjono mergelėmis“! Tarsi mėgdžiodama kito triksterio – klouno – vaidmenį, beždžionė pati provokuoja ir egzaminuoja parodos vertintoją. Kaip ir ankstesniuose kūrybos cikluose, „Klounadoje“ gyvūnas Medai Norbutaitei yra svarbus dėmuo, padedantis vaizduoti žmogaus elgesio stereotipus.

 

Dekanonizacija, parodos kuratorės Evelinos Januškaitės teigimu, yra naujausio Medos Norbutaitės kūrybinio ciklo bruožas. Iš žiūrinčiojo reikalaujama šiokio tokio dailės istorijos išmanymo, nes būtent šio ciklo pavadinimai yra raktai, padėsiantys atrakinti kūrinio metanaratyvą, o dekanonizacija šiuo atveju – ne destruktyvus išardymas, o naujos interpretacijos kūrimas pasitelkiant pirminį vaizdinį. „Gyvenimo šokis“, „Trejybė“, „Aukso veršis“, „Les Demoiselles“ – tik keletas pavadinimų-raktų.

 

Nors Medos Norbutaitės išradinga ir sąmoju trykštanti „Klounada“ kviečia patirti džiaugsmą, paviršutiniškas lengvumas yra apgaulingas. Juk kaukę daug sunkiau nusiimti, o ne atvirkščiai.

Stereotipų pašiepimu grįstas ir vienas ironiškiausių ir sarkastiškiausių parodos darbų „Vinjetė. Pyragu į veidą“ – veidų ekspozicija; nespalvota šio darbo variacija kabo jau minėto „Pleišto“ salėje. Pleišto, simbolizuojančio visuomenės pjūvį parodant jos apsimetėliškumą, tikrai patogiau nepastebėti, bet, deja, nepavyks – veikiau pravartu saugoti nuo jo smaigalio galvą.

 Medos Norbutaitės personalinė paroda „Klounada“ galerijoje „Arka“ (Aušros Vartų g. 7, Vilnius) veikia

iki balandžio 28 d.