Iš kino teatro liko tik kinas?

 

Šiandien žingsnis per slenkstį iš miesto gatvės jau neveda į kino teatrą. Tačiau į kiną tikrai atveda popkornų kvapas, jaučiamas dideliame prekybos centre. Nors jau senokai televizorių, kompiuterių ir telefonų ekranus okupavo srautinių transliacijų platformos, kino teatrai kol kas nebankrutuoja. Apie tai byloja ir vakarais bei savaitgaliais prie kasų tinkliniuose kino teatruose nusidriekiančios eilės. Vieni perka milžiniškas spragėsių dėžes ir gaiviųjų gėrimų stiklines, vos nepamiršdami pridurti bilietų į filmą. Kiti, mindydami ant žemės iš dėžių iškritusius spragėsius, stengiasi įsigyti tik bilietus. Automobilį pasistatęs daugiaaukštėje aikštelėje arba pakeliui iš drabužių ir maisto parduotuvių „dar ir į kiną“ užbėgęs žmogus dažnai net nespėja suvokti, kur patekęs.

Tokia aplinka pasitinka šiuolaikinio kino teatro lankytojus, atsidūrusius beveik niekuo neišsiskiriančioje daugiafunkcio pastato zonoje. Ši pasimetusi erdvė yra kino teatras, tačiau vargu ar vis dar gali būti vadinamas teatru.

 

Kino teatro dvasia

 

Utilitari multiplekso (daug žiūrovų salių turinčio kino teatro) architektūra dažnai apsiriboja vartotojui sąlygiškai patogia fizine erdve, kurią galima atskirti tik iš pardavimo kasų ir stereotipiško interjero. Čia dingsta architektūrinis teatras, gebantis dinamiškai įtraukti, emociškai paveikti ir sužadinti ypatingą aurą. Auros samprata architektūroje gali būti interpretuojama pabrėžiant autentiškus istorinius ir patirtinius pastatų ir erdvių aspektus, kurie sąveikaudami sukuria unikalią objekto būtį. Todėl pastatas tampa savitą dvasią turinčiu erdvės meno objektu, komunikuojančiu su žmogumi per unikalią patirtį.

Kiekvienas architektūros kūrinys suteikia patyrimo galimybę, tačiau tai nereiškia, kad šios patirtys bus lygiavertės. Palyginus atskirą, savo vietą mieste turintį kino teatrą ir prekybcentryje tarp daugelio kitų funkcijų išsibarsčiusias kino sales, galima pastebėti, kad pirmuoju atveju į patirtį yra įtraukiamas pats atskiro objekto statusas ir eksterjero išraiška – ko antroji patirtis stokoja. Čia išryškėja skirtis tarp kino teatro, įmaišyto prekybos centro teikiamų paslaugų kokteilyje, ir vien kinui skirto pastato siūlomų patirčių.

Pavyzdžiui, urbanistinėje aplinkoje lokalizuotas kultūrinis pastatas turi galią kaupti ir perteikti kolektyvinę, istorinę ir emocinę patirtį. Taip kino teatras ne tik atlieka tiesioginę kino rodymo platformos paskirtį, bet ir tampa visuomenei reikšmingu architektūriniu orientyru. Mieste esantis kino pastatas turi ryšį su istoriniu, socialiniu ir kultūriniu kontekstu, egzistuoja išskirtiniame genius loci lauke. Paprastai tariant, vietos dvasia įkūnija unikalią tam tikros vietovės atmosferą, kurioje architektūrinis objektas geba komunikuoti su aplinka ir žmogumi. Tokia savita dvasia prarandama, kai išnyksta pats objektas – nebelieka teatro, lieka tik kinas daugiafunkcėje prekybos centro erdvėje. Standartizuotas, funkcionalus, greičiau ir patogiau prekėms ir pramogoms suvartoti skirtas suplanavimas iškeliamas aukščiau už architektūrinę vertę. Tai sukuria pagreitį kultūros suprekinimo procesui, dėl kurio tarp daugybės vartotojiškumo aspektų pasimeta ir pati kino meninė reikšmė.

Kita vertus, vienas iš pozityvių kino integracijos aspektų yra tai, kad jis tapo labiau prieinamas. Tačiau šis prieinamumas labiau susijęs su gausesne filmų ir įvairių papildomų paslaugų pasiūla bei patogesniu erdvės pasiekimu. Juk „viskas viename“ centrai siūlo žmogui ten pat nusipirkti kelnes, batus, suvalgyti mėsainį, išgerti kavos ir su pilnais pirkinių maišais dar užbėgti į kiną pažiūrėti kokio nors filmo. Tarp meno ir pramogos svyruojančio kino reiškinio mediatoriumi neišvengiamai tampa kino teatras, nuo kurio priklauso, į kurią pusę šįkart švytuoklė švystelės. Multiplekso ir atskiro teatro funkcija iš esmės yra tokia pati – pristatyti žiūrovui vizualų turinį, tad kyla klausimas: kokį reikšmingą vaidmenį čia atlieka architektūra, kurianti skirtingas erdvines patirtis?

 

Poetinė architektūros galia

 

Glaudų kino ir architektūros ryšį galima aptikti ne tik filmuose, bet ir kitapus ekranų, simbolių kalba iliustruojant kino teatro suvokimą ir erdvės patyrimą. Fenomenologinis požiūris padeda poetiškai sujungti vizualius, architektūroje atsispindinčius kino teatro ženklus ir jų poveikį subjekto patirčiai, emocijoms ir vaizduotei. Per daugiau nei šimtą metų kino pastatą kaip teatrą suformavę, savo kontūrus atskleidę subtilioje erdvės, vaizdinių reikšmių ir patirties sampynoje, kino architektūros skiriamieji elementai šiandien laviruoja ant nyksmo ribos.

Įžengęs į kino teatrą žmogus patenka į simbolinę erdvę. Miesto aplinkoje gyvuojantis atskiras kino teatras sukuria tarsi mažą atsiribojimą – paslapčių, svajų ir fantazijų erdvę. Priešingai nei integruotas teatras, neturintis konkrečių ribų. Šis egzistuoja savotiškoje erdvinėje nežinioje, kažkur šalia drabužių parduotuvės ir kavinės, laisvai pereinamame daugiafunkciame lauke, iš kurio patenkama į kino zoną su padrikomis ribomis, dažniausiai aiškiomis tik projekto autoriams. Vizualus neapibrėžtumas trukdo patekti į simbolinę erdvę – trūksta įėjimo į vidų, reiškiančio transcendenciją į vaizduotės patirčių sritį, varomą noro atskleisti paslaptį, praverti duris. Durys simbolizuoja patekimą, pradžią, peržengiamą slenkstį, už kurio – erdvė, įkūnijanti magišką ekranų vizijų pasaulį. Ne mažiau svarbus ir durų uždarymas, išėjimas pro jas, suteikiantis estetinės patirties baigtinumą.

Įėjimo svarba akcentuojama ir istorinėje kino teatrų architektūroje. Daugeliui modernistinių kino teatrų Lietuvoje yra būdingas pastato įeigos vietos pabrėžimas ir išskyrimas įvairiais elementais. Pavyzdžiui, įėjimo angos forma, įrėminimu apvadais ar spalva, reprezentatyviomis durimis, link kurių veda laiptai. Durys suteikia galimybę pro jas praeiti ir patekti į erdvę, kurioje veiksmas vyksta pagal aiškią pagrindinę idėją – patirti kino meną. Link šio tikslo mieste kelią nurodydavo dar vienas išorinis, apie kiną bylojantis ženklas – neoninės iškabos, šviečiantys pavadinimai, dabar matomi nebent bendroje prekybos centrų fasaduose esančių logotipų mišrainėje.

Taigi, kino pastatas, turintis savo vietą ir adresą mieste, o ne prekybos centre, reprezentuoja kryptingą kino patirties laukimą, intencionalų ėjimą būtent į kino teatrą, o ne antraeilį užbėgimą pakeliui, siekiant greitai suvartoti dar vieną niekuo neypatingą pramogą. Aplinkos atskirtumo ir apibrėžtumo trūkumas daugiafunkciuose pastatuose esančiuose kino teatruose neleidžia sąmonei nei visiškai patekti į kino erdvę, nei iš jos išeiti. Todėl formuoja išblaškytą erdvės patirtį, kuri suvokiama tik žengiant į tamsią ir uždarą kino salę. Tačiau vietoj menkiausio susikaupimo kino patirčiai žiūrovą pasitinka blaškantis reklamų triukšmas.

Įtraukiančiose erdvės patirtyse išryškėja architektūros ir kino sintezės emocinis ir simbolinis ryšys. Kino potyrio tarpininkas yra teatras, kuriame pozityvią atmosferą sukuria jaukios, svetingai priimančios erdvės. To padaryti negali išsibarsčiusios, daug paskirčių turinčios zonos, nesuteikiančios žmogui prieglobsčio ir artumo jausmo. Prekybos centre esantis kinas suredukuotas iki funkcijos, erdvė neapibrėžta, dažniausiai neapribota nuo pašalinio šurmulio ir įvairių išorinių stimulų. Menamame vestibiulyje prieš akis išdygsta masyvus ekranas, kuriame dideliu garsu rodomi filmų anonsai. Žmogaus santykis su erdve užgožiamas psichozės būseną primenančių vizualinių ir garsinių stimuliacijų kratinyje. Tokiose erdvėse lengva pamesti kino prasmę, čia nėra intymių erdvių kontempliacijai prieš filmą ar jam pasibaigus.

Kita vertus, žmonių pripildyta kultūrinė erdvė turėtų patirti transcendenciją anapus architektūrinių formų. Kino teatre žmonės susirenka ne tik individualiai stebėti filmų, bet ir kolektyviai priimti jų sukuriamas emocijas. Paradoksalu, tačiau multiplekse, kuriame kino salių ir žmonių skaičius yra didesnis nei atskirame kino teatre, juntamas tik išblėsęs bendruomeniškumo jausmas. Pastarąjį atskleidžia nebent į n-tąjį kokios nors populiarios franšizės tęsinį susirinkusių žiūrovų reakcijos, ekrane pamačius pažįstamą herojų ar supratus intertekstualią klišę. Integruotos kino salės skatina žiūrovą kuo greičiau patekti, atlikti numatytą funkciją ir pasišalinti. Greičiausiai panašus scenarijus struktūriškai primena kino teatro tualetus.

 

Mirgantys praeities ekranų šešėliai

 

Architektūra savo elementų, simbolių ir erdvės kalba geba nebyliai įtraukti į potyrį ir nukreipti esmingos patirties linkme. Kino pastate vykstantis teatras gali ne tik papildyti tiesioginę kino patirtį, bet ir egzistuoti kaip savarankiška jos dalis. Spektaklis prasideda dar statinio išorėje, jo architektūriniame veide, kuris kviečia užeiti į vidų. Kokie teatrai žmones iki integruotų multipleksų eros iš gatvės vis dėlto vedė į svajonę?

Holivudo žibėjimo pradžioje pati architektūra atliko reklaminį vaidmenį, ištaigingomis, orientalistinėmis, eklektiškomis kino rūmų formomis skatindama žmones ja naudotis. Priešingai nei dabartinis anoniminis beveidis multipleksas, atliekantis tik kino funkciją, kartu nuslopindamas architektūros galią išlaisvinti žmones iš kasdienybės, perkeliant į iliuzinį vaizduotės pasaulį.

Tikraisiais globaliais simboliais pačius kino teatrus pavertė art deco stilistika, žymėjusi kino aukso amžių. XX a. pradžioje suklestėjęs stilius suformavo atpažįstamą, reprezentatyvią kino teatro išraišką. Fasaduose ir interjere atsiskleidė modernūs, elegantiški įmantrių geometrinių formų, įvairių spalvų, medžiagų ir jų tekstūrų deriniai, reprezentavę žadamą kino patirtį. Lietuvoje, neatsiliekant nuo pasaulinių tendencijų, kino teatrų art deco stilistikos bruožai ir elementai atsispindėjo Kauno Laisvės alėjoje ir Žaliakalnyje esančiuose kinematografuose (neišlikusiame „Metropolitain“, „Romuvoje“, „Pasakoje“). Įsitvirtinus nuosaikesnėms modernistinėms formoms, kino teatro erdvė vis dėlto išlaikė savotišką pabėgimo iš rutinos vaidmenį.

Nors sovietmečio kino patirtį apkartino propaganda, tai nesutrukdė kino teatrams tapti sausakimšais traukos centrais ir urbanistiniais orientyrais, žmonių sąmonėje turinčiais tam tikrą emocinę, socialinę ir kultūrinę vertę. Tipinio plano taikymą ir autorinės architektūros trūkumą atsverdavo apgalvotai parinktos pastatų vietos gatvių, mikrorajonų atžvilgiu bei visuomeninės erdvės kūrimas.

Skirtingų istorinių laikotarpių teatruose pirma su žiūrovais komunikavo pastato išorė, žadanti efektingą interjerą, o architektūros ir kino patyrimas tiesiogiai susijungdavo jau funkciniame lygmenyje – kino salėje, patogiai įsitaisius kėdėje ir stebint filmą.

Žvelgiant į dabartinę situaciją, istoriniai kino teatrai architektūriniame lauke neturėtų suponuoti nostalgiškos atgaivinimo būtinybės ar priverstinio kino funkcijų atnaujinimo. Tačiau tai nepanaikina jų istorinės ir meninės vertės bei išsaugojimo reikiamybės. Deja, kai kurie kino pastatai nesulaukia tinkamos priežiūros arba yra paverčiami komerciniais prekybos ar paslaugų objektais, pamirštant jų kultūrinę paskirtį ir reikšmę. Džiugu, kad Lietuvoje atsiranda pavienių kino teatrų atnaujinimo projektų (neseniai Kaune vėl sušvito prikelti žadamos „Dainos“ fasadas), tačiau kaip naujai projektuojamas statinio tipas atskiras kino teatras išlieka nepopuliarus. Vis dėlto Lietuvoje egzistuoja ir alternatyvios kino rodymo erdvės, išlaikančios glaudesnį kino ir architektūros patirčių santykį nei multipleksas. Nepaisant to, šiandien dauguma kino žiūrėjimo praktikų vis dar prasideda nuo intuityvios minties „eiti į kiną“ ir pasibaigia ties prekybcentryje esančia sale, taip iš kino patirties eliminuojant architektūrinį teatrą.