Depresija – tai reakcija į prarastą iliuziją
Nėra abejonių, kad daugeliu atvejų depresija pasireiškia kaip neurotiško žmogaus gyvenimo dalis. Depresija – tai vienas pagrindinių bendros neurozės simptomų, t. y. neurozė yra depresijos priežastis, nepriklausomai nuo to, ar ji pasireiškia kaip vienkartinis epizodas ar kaip pasikartojanti liga. Teiginys, kad depresija yra vienas pagrindinių neurozės simptomų, reiškia, kad psichoanalitiko veiksmai pirmiausia yra nukreipti į pačią neurotinės struktūros logiką. Jei psichoanalitikas palengvina isterinę, įkyrumų ar fobinę neurozę, palengvėja ir depresija. Trumpai tariant, psichoanalitikai depresiją laiko neurozės atplaiša, taip pat kaip karščiavimas yra bronchito atplaiša.
Kokie yra bendri neurotinės depresijos požymiai? Žmogus visada jaučiasi nepatenkintas, tarsi niekada negautų to, ko nori. Nuotaika niūri ir slogi. Jį erzina menkiausias prašymas, jis priešinasi iš esmės viskam, kas jam sakoma, įskaitant psichologo patarimus. Jis pesimistiškas, neryžtingas, negatyvus ir jautrus. Niekas nėra reliatyvu, viskas absoliutu, galutinai ir visiškai. Ryškiausias požymis neabejotinai yra nesidomėjimas gyvenimu: „Kokia viso to prasmė?“ Taip pat jį užvaldo nerimastingas liūdesys, apima apatija, jis nebenori nieko daryti, jaučiasi išsekęs, žlugęs, nuolat kamuojamas niūrių minčių, jaučiasi nebereikalingas ir dėl visko kaltas, praranda apetitą ir normalų miego režimą.
Darius Misiūnas. Ižas. 2024
Kitas požymis – mintys apie savižudybę. Galima drąsiai teigti, kad didžioji dalis sunkia neurotine depresija sergančių žmonių bent kartą yra svarstę apie savižudybę.
Dar vienas ryškus požymis yra susidomėjimo išoriniu pasauliu praradimas. Žmogus apleidžia savo partnerį, vaikus, draugus, pomėgius, darbą. Tuomet pareiškia, kad nenori nieko – nei lytinių santykių, nei meilės, nei bendravimo, nei gyvenimo. Toks žmogus praranda ne tik valią gyventi, bet ir gebėjimą jausti savo troškimus.
Sergant neurotine depresija, padidėja dirglumas, jautrumas, linkstama kaltinti tiek save, tiek kitus. Toks neurotinis liūdesys maitina savigraužą ir užsisklendimą. Žmogus niekaip negali nustoti gilintis į savo nelaimingumo priežastis ir visiškai jose užsidaro, nusigręžia nuo dabarties, aplinkinių ir pasaulio, izoliuojasi ir sielvartauja dėl savo likimo ir praeities. Šiame etape išryškėja sadistinės savigraužos, perdėtos kaltės, gėdos ir baimės jausmai, taip pat mazochistinis malonumas mėgautis šiomis būsenomis.
Palyginkime liūdintį ir neurotine depresija sergantį žmogų. Liūdintis žmogus sugeba į savo skausmą pažvelgti iš platesnės perspektyvos. Jis suvokia tai kaip tam tikrą nelaimę, nelaimingą gyvenimo momentą ir išsaugo viltį ateičiai. O sergantįjį skausmas taip užvaldo, kad visas gyvenimas susiaurėja iki vieno momento. Tai reiškia, kad jis nepajėgia savęs perkelti į ateitį, o praeitis jam atrodo tik galimybė matyti savo klaidas ir klystkelius. Viltis tampa visiškai neįsivaizduojama. Liūdinčiojo savigarba išlieka nepakitusi, o sergančiojo – tampa savinieka. Liūdintis žmogus liūdesį laiko įprasta, laikina ir pakeliama reakcija į nelaimingą įvykį. Sergančiajam tai patologinė ir ilgalaikė reakcija, kurios priežastį sunku nustatyti. Sergančiajam liūdesys yra stiprus, nepakeliamas, invazinis, nuolatinis, susipynęs su neapykanta ir sunkiai sumažinamas. Liūdintis žmogus, patyręs gedulą, anksčiau ar vėliau susitaiko su netekties skausmu ir išmoksta mylėti mirusįjį kitaip nei tada, kai jis buvo gyvas. Netektį patyręs žmogus gerai žino, kaip reikia mylėti kitus, ir jie jam atrodo tokie pat brangūs kaip ir prarastas žmogus. Sielvartas tokiam žmogui trunka vidutiniškai keletą metų. Sergantis negali pakelti mylimo žmogaus netekties. Jis negali gyventi savo gyvenimo su netekties skausmu ir atkakliai myli mirusįjį taip, lyg jis vis dar būtų gyvas. Taigi, apimtas gedulo kliedesio, toks žmogus tampa nepaguodžiamas, bejėgis atsiskirti – nei realiai, nei simboliškai – nuo prarasto objekto.
Kaip atsiranda neurotinė depresija? Kaip ir dauguma bendrų neurotinių sutrikimų, ji turi psichologinių, biologinių ir psichosocialinių priežasčių. Psichologinių priežasčių terpėje galima išskirti dvi pagrindines: konkrečius skaudžius gyvenimo įvykius ir latentines – nesąmoningas – priežastis. Konkrečius trauminius įvykius pastebėti ar atsekti nėra sunku, tačiau sunkiau yra atsekti latentines priežastis. Šiame kontekste latentinės priežastys reiškia asmens, turinčio išankstinį polinkį sirgti neurotine depresija, pažeidžiamumą. Svarbu pabrėžti, kad abi šios psichologinės priežastys glaudžiai susijusios. Skausmingas įvykis gali sukelti neurotinę depresiją tik tuo atveju, jei asmuo yra jau pažeidžiamas.
Kokios galėtų būti konkrečios neurotinės depresijos priežastys? Tai gali būti įvairūs nerimą keliantys ir skausmingi gyvenimo įvykiai, pavyzdžiui, giminaičio ar draugo mirtis, mylimo žmogaus praradimas, pažeminimas, negalėjimas susilaukti vaiko ar sunkios ligos pradžia. Visa tai gali paskatinti neurotinės depresijos atsiradimą. Kita vertus, galima teigti, kad ją gali sukelti ne tik dramatiški ir skausmingi įvykiai, bet ir paprasti, kasdieniški vargai. Pavyzdžiui, vagystė, neteisybė darbe ar piktavalė praeivio veido išraiška gali tapti tarsi paskutiniu lašu, prisidedančiu prie nepakeliamos įvairių problemų sankaupos.
Tačiau dažnai, žvelgiant psichoanalitiko akimis, gana sunku rasti pakankamai pagrįstų ir dėmesio vertų neurotinės depresijos atsiradimo priežasčių, susijusių su konkrečiais trauminiais ar skausmingais gyvenimo įvykiais, juo labiau sunku atsekti filogenetinį polinkį į neurotiškumą. Tai, kas sukelia bendrą neurotinę struktūrą, kas yra neurotinio kentėjimo šerdis, be abejonės, yra nesąmoninga fantazija, dar vadinama kastracijos fantazija, kuri prasiveržia į psichiką be žmogaus žinios. Reikia pažymėti, kad kastracijos fantazija pati savaime slypi psichikos viduje kaip jos koreliatas. Tai nuo sąmonės atskilusi, su asmeniniu žmogaus gyvenimu nesusijusi psichikos dalis, kurios nereikia ieškoti konkretaus žmogaus gyvenimo istorijoje, o reikia atkurti kaip filtrą, filtruojantį visus skaudžius gyvenimo įvykius specifine kryptimi.
Iš tikrųjų nėra esminio skirtumo, ar tai dramatiškas įvykis, ar kasdieniniai rūpesčiai, prisidedantys prie nemalonių patirčių virtinės, ar nesąmoninga fantazija – visa tai, paprastai tariant, galima laikyti meilės praradimu. Kodėl neurotinės depresijos priežastį siūlau traktuoti kaip meilės praradimą? Atsakymas paprastas: kiekvieną neigiamą patirtį žmogus išgyvena kaip intymų atsiskyrimą, kažko brangaus praradimą. Tai gali būti mylimo žmogaus netektis, prarastas meilės objektas, jaunystė, grožis, turtas, taip pat nelaiminga vaikystė ar staiga ištikusi sunki liga. Tokiu atveju ego, jausdamas netektį, kurią patiria kaip gyvybiškai svarbios ir intymios savo dalies praradimą, žlunga.
Reikia pabrėžti, kad vien meilės praradimo nepakanka neurotinei depresijai atsirasti. Svarbu atkreipti dėmesį, kad prisirišimas prie meilės objekto jau nuo pat pradžių buvo liguisto pobūdžio. Visi mes vienu ar kitu metu galime susidurti su itin tragiškais gyvenimo įvykiais, tačiau ne visi iš mūsų patirsime tai, ką patiria neurotine depresija sergantis žmogus. Be abejonės, bus be galo sunku ir liūdna nešioti skausmą savyje, tačiau anksčiau ar vėliau pamažu išmoksime gyventi su žaizda, išlaikydami nepaliestą orumą, savigarbą, pasitikėjimą ir gebėjimą mylėti ir būti mylimiems, priešingai nei sergant neurotine depresija. Taigi galime užrašyti bendrą formulę: neurotinę depresiją sukelia ne paties nelaimingo įvykio ar praradimo konkretybė, o tai, kaip mes tą praradimą išgyvename. Tai, kaip išgyvename netektį, priklauso nuo to, kokio tipo emocinius santykius palaikėme su prarastu asmeniu, idealu ar dalyku.
Turime žengti dar vieną žingsnį. Kokia yra neurotinės depresijos atsiradimo priežastis? Jau atsakiau: tai susiję su tuo, kaip išgyvename skausmingą įvykį. O kaip mes pastarąjį skausmą išgyvename? Atsakymas: neurotinio depresijos skausmo priežastis yra subjekto nebranda, kai veikia infantilaus pobūdžio prisirišimas ir bet koks praradimas, net ir menkiausias, į kurį reikėtų numoti ranka, tampa neįveikiamas. Kas šiame kontekste yra nebranda arba, tiksliau, nebrandus žmogus? Tai ne šiaip neurotiškas žmogus, tai žmogus, kuriam yra stipriai paaštrėjęs narcisizmas. O ką reiškia stipriai paaštrėjęs narcisizmas? Paklausiu kitaip: kaip tampama narcizu? Atsakymas toks: arba tam turi būti paruošta išankstinė dirva, t. y. filogenetinis išankstinis polinkis į neurotiškumą, arba dėl skaudžių gyvenimo įvykių, pavyzdžiui, smurto, patyčių, muštynių, sužeidimų, sunkių ligų, medicininių operacijų vaikystėje, pažeminimo, arba dėl nepavykusio kastracijos nerimo išstūmimo (galima teigti, kad pastarosios dvi priežastys yra dažniausiai pasitaikantys scenarijai) „regresuojama“ į narcisistinę fazę, kurią kadaise žmogus buvo įveikęs. Taigi dabar, įvykus regresui, funkcionuoja infantilaus pobūdžio meilė sau, meilė savo kūnui, savo reikmėms, o paaštrėjęs narcisizmas yra ne tik stipri meilė sau, bet ir meilė idealizuotam sau. Galima net teigti, kad neurotinės depresijos atveju regresuojama į pačią narcisistinės fazės viršūnę. Būtent čia, infantiliame savęs idealizavime, ir slypi problema. Be to, kad myliu save tokį, koks esu, aš myliu save tokį, koks svajoju ar fantazuoju būti. Tai infantilios falinės fazės su narcisistiniu komponentu visagalybės jausmas, savotiškas falinės fazės despotizmas. Būdamas narcisistinis subjektas, esu pririštas prie iliuzijos vieną dieną tapti asmeniu, kuriuo svajoju būti. Ir jeigu turiu partnerį ar partnerę, pats to nesuvokdamas paverčiu jį ar ją nepakeičiama priemone, padedančia palaikyti šią nepaprastai infantilią visagalybės iliuziją, kad vieną dieną tapsiu gražiausiu, labiausiai pripažintu ir nepriklausomu žmogumi.
Iš visų reikalavimų, kuriuos kelia neurotine depresija sergantis žmogus, kurių nepatenkinimas sukelia didžiulį skausmą, didžiausias yra noras būti mylimam kito. Ši meilė reikalinga tam, kad galėtų mylėti save ir išlaikyti būsimo idealaus ego iliuziją. Meilė idealiam ego, ši intymi ir delikati aistra idealizuotam „aš“ vaizdiniui, pirmiausia funkcionuoja iš vidinių, latentinės fazės resursų ir logikos. Į ją nuteka visi didžiausi ir stipriausi libidinės energijos kiekiai. Neurotine depresija sergantis žmogus panašus į nuskriaustą ar apleistą vaiką, kuris yra nemylimas ir trokšta tos meilės. Taip yra dėl to, kad tam tikra psichinė žmogaus dalis (genitalinė fazė), negalėdama toliau vystytis, buvo priversta regresuoti į ankstesnę – narcisistinę-falinę fazę. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių ši meilė, ši falinės visagalybės iliuzija neišsipildo, – o jai neišvengiamai lemta neišsipildyti, – ego žlunga ir prasideda neurotinė depresija. Nesunku pastebėti, kad šią lemtį jaučia ir aiškiai išsako pats sergantysis – jis grumiasi su tuo, kam neišvengiamai lemta neišsipildyti. Iš esmės, bet koks praradimas, net ir nemaloni praeivio veido išraiška, sergančiajam sukelia jausmus, identiškus kūdikio, negaunančio tinkamos priežiūros pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, skausmą. Tokiam žmogui visai nesunku suvokti likimo, lemties, fatalizmo, pranašysčių ar misticizmo vaizdinius, nes būtent šių ir yra nesąmoningai kamuojamas. Be jokios abejonės, šios svajos yra tik metafora to, kas glūdi latentinėje, ypač narcisistinėje-falinėje, fazėje. Taigi, galutinis neurotinės depresijos apibrėžimas yra toks: neurotinė depresija yra reakcija į idealizuotos (narcisistinės) meilės sau praradimą-neišsipildymą (jai neišvengiamai lemta neišsipildyti) susidūrus su akivaizdžiai priešinga tikrove. Kitaip tariant, tai yra reakcija į infantilios narcisistinės-falinės iliuzijos (į kurią buvo regresuota) praradimą. Taigi ši iliuzija apima įsitikinimą (su visais mažam vaikui būdingais vaizduotės komponentais), kad vieną dieną patirsiu idealią meilę, manimi žavėsis, jausiuosi geriausias, gražiausias, vienintelis ir net valdantis kitus. Bet koks neatitikimas, bet koks šių lūkesčių nepatenkinimas negailestingai griauna idealaus ego paveikslą ir taip sukelia neurotinę depresiją.
