Centrinio šildymo revoliucija
Šaltą pavasario savaitę praleidau dirbdamas įvairius lauko darbus kaimo sodyboje Dzūkijoje. Ne, ne tokioje, kuri skirta vestuvėms, šeimų baliams ar klasiokų susitikimams, bet paprastoje, tradicinėje. Namas prieškarinis, langai mediniai, pečiai seni, gerų beržinių malkų šiluma apšildo keletą patalpų, bet ne visus seno namo kampus, tad ugnį nuolatos reikia maitinti. Puodas su karštu vandeniu stovi ant plytos. Pagyvenęs tokiomis sąlygomis miesto žmogus greitai pradeda suvokti nuolatinės šilumos kiekviename buto kampe privalumus ir visada tekančio karšto vandens malonumą. O nuolatinės šilumos ir centrinio šildymo istorija Europoje nėra ilga, ką jau kalbėti apie Lietuvą. Kai kam sunku įsivaizduoti, kad vidutinė kambarių temperatūra Anglijos miestuose 1970 metais siekė tik apie 12 laipsnių, bet pagyvenęs kaimo troboje prie tokios šilumos pripranti. Nors Sovietų Sąjunga energijos niekada netaupė, energija šilumos pavidalu išeidavo pro nesandarius buto langus ar namo plyšius, tad įvairiais būdais tekdavo „susikombinuoti“ papildomus radiatorius.
XIX amžiaus pirmoje pusėje išsivysčiusiuose Europos ir JAV miestuose žibalas ir dujos buvo naudojami fabrikams, parduotuvėms ir gatvėms apšviesti, o namuose beveik iki amžiaus vidurio pasitaikydavo rečiau, ką jau kalbėti apie šildymą. Bet kai dujomis, kurios skleidė dvidešimt kartų didesnę šviesą negu žibalinės lempos, apšviesti kambariai tapo realybe, įvyko didysis kultūrinis pokytis – žmonės pradėjo daugiau skaityti ir ilgiau neiti miegoti. O štai šildymas visą XIX amžių daugumai mieste gyvenančių žmonių liko problema. Židiniai kambariuose niekaip negalėjo prišildyti patalpų tinkamai (amerikiečių rašytojas Billas Brysonas rašo, kad Thomas Jeffersonas skundėsi, jog vieną vakarą turėjo liautis rašęs, nes rašalas rašalinėje užšalo), kol atsirado naujo tipo krosnys.
Kasdienybės tyrinėtojas ir rašytojas Samas Johnsonas-Schlee nagrinėja šildymo Britanijoje istoriją, kaip galimybė nuolatos apšildyti namus pakeitė jų dizainą, gyventojų socializaciją ir kaip klimato kaita verčia imtis revoliucinių pokyčių projektuojant gyvenamuosius namus (Sam Johnson-Schlee, „How central heating changed everything“, Financial Times, 2024 m. kovo 23–24 d.). Perėjimas prie centrinio šildymo Anglijoje buvo revoliucinis žingsnis, susijęs ir su nauja politine realybe. 1918 metais viename vyriausybės raporte buvo tikimasi, kad nauji kokybiški namai bus tinkami „mūsų didvyriams“, kurie grįžta iš Pirmojo pasaulinio karo. Buvo tikimasi, kad gyvenamieji kambariai tokiuose namuose taps erdve, kurioje „rinksis šeimos ir ten praleis didžiąją gyvenimo dalį“. Gyvenamoji erdvė tapo norma, kai bėgant metams technologijos ir augantis komfortas žadindavo naujas gyventojų viltis.
Tyrime apie komunalinį centrinį šildymą XX amžiuje istorikas Mattas Watsonas analizuoja, kaip nuo trečiojo iki šeštojo dešimtmečio „šildymas skverbėsi nuo vieno gyvenamojo kambario į visą namo erdvę ir nuo dominavusio vakaro laiko į rytą, dienos metą ir naktį“. 1961 metais vyriausybinis Parkerio Morriso komitetas išplatino ataskaitą apie standartines normas naujai statomiems komunaliniams butams: joje rekomendavo, kad jeigu išorės temperatūra siekia vieną laipsnį, vidaus temperatūra turi siekti 18 laipsnių gyvenamosiose patalpose ir 13 laipsnių virtuvėje bei cirkuliacinėje erdvėje. Tai buvo radikalus pasiūlymas, kuris įgalino panaudoti kuo daugiau patalpų. Anksčiau miegamieji didžiąją metų dalį buvo per šalti, kad juos būtų galima naudoti daugiau negu tik miego poreikiams (pamenu vaikystėje Peluodžių kaimo šaltojo galo kambarius žiemą). Centrinis šildymas suteikė šilumą ankstyvomis ryto valandomis ir įgalino naudoti namo antrą aukštą ne tik kaip skalbimo, persirengimo ar miegojimo vietą, taip pat suteikė daugiau privatumo šeimos nariams ir daugiau pasirinkimo, kur jie galėtų pabūti vienumoje.
Centrinis šildymas, rašo Samas Johnsonas-Schlee, buvo esminis didelio transformacijos proceso ir Britanijos gyventojų gyvenimo kokybės kilimo šeštajame dešimtmetyje pagrindas. Valstybinė naujų namų statybos programa įgalino perkelti tualetus iš lauko į vidaus patalpas, įvesti karštą vandenį ir atnaujinti senas patalpas. Londone, kuriame būtų sunku suskaičiuoti visokio tipo muziejus, yra ir toks Museum of Home. Jame galima pamatyti, kaip kito interjeras ir kaip išaugusi temperatūra pastato viduje leido sukurti naują socialinę ir kultūrinę aplinką paaugliams, kuriems nuolatos reikia atskiros erdvės, kaip miegamieji tapo vidurinės klasės socializacijos vietomis.
Centrinio šildymo įvedimas buvo ne tik praktiškas, bet ir seksualumą žadinantis dalykas. 1967 metais – tais pačiais metais, kai Britanijoje buvo leista pardavinėti kontraceptines piliules netekėjusioms moterims, – šalyje prasidėjo nacionalinis perėjimo prie šildymo gamtinėmis dujomis procesas. Kai kurie istorikai teigia, kad abu šie dalykai yra susiję. Londono Namų muziejuje viename reklaminiame šeštojo dešimtmečio plakate pavaizduotas vyras su pižama, atnešantis žmonai pusryčius į lovą. Ji vilki trumpus nėriniuotus naktinukus ir vylingai žvelgia į jį. Jie rengiasi pasibučiuoti. Kambario kampe pavaizduotas radiatorius atlieka ne antraeilį vaidmenį.
