Archyvai

 

Sausio 27, 2023. A. A. [Alfonsas Andriuškevičius] ir „Š. A.“ [„Šiaurės Atėnai“] – man beveik sinonimai, sunkiai įsivaizduojami vienas be kito. Vakar su D. skaitėm A. A. tekstą „Š. A.“. D. ypač pralinksmino frazė „įsigyja velionio statusą“. Tas juokas nuskamba kiek makabriškai, žinant, kad tam pačiam D. nustatyti „darinukai“ kepenyse ir paskirti papildomi tyrimai. A. A. yra mano buvęs dėstytojas, labai gerbiamas, neabejotinai prisidėjęs prie to, kas esu. Tikiu, kad man buvęs svarbesnis nei aš jam. Su juo susipažinau būdama jauna ir, tikriausiai, graži studentė. Tikriausiai, nes tuomet grožio galią suvokiau tik labai miglotai, o ką su ja daryt, nenutuokiau išvis. Matyt, todėl A. A. užuominas apie tekstų gundymus priėmiau pernelyg tiesmukai, o gaila. A. A., kaip ir kitų jo kartos menininkų ir intelektualų, laisvė gal ir buvo suvaržyta, užtat vaizduotė – šėlo! Laisvesnės ribos tarp vaizduotės ir realybės nebūtų pakenkusios ir man. Šiaip jos pralaisvėjo su patirtimi, bet už patirtį atsiskaitome metais. Šiuo metu rašau neblogai, bet geismo, kuriuo galėtų būti varomi tekstai, mažėja.

Aš ir A. A. gyvename tame pačiame rajone, nors iš mudviejų apie tai žinau tik aš. Mūsų gatvių pavadinimai dera tarpusavyje – mano galėtų sudaryti tradicinių pusryčių pagrindą, o jo – būti įdėta pagardinti. Pernai rytais vesdavau dukrą į stotelę. Po teksto „Sniegas“ ties posūkiu į A. A. namą dažnai pagalvoju, ar tik šiandien nebus ta diena, kai jis ištirps. Pagalvoju, kad gal reikėtų ką svarbaus padaryti, iki tai nutiks, bet nežinau ką. Jei D. dariniai pasirodytų esą piktybiniai, galvočiau taip pat, bet taip pat nežinočiau, ką čia padarius. Dienoraščio formatas – palyginti prieinamas ir neimlus laikui. Bet kadangi esu linkusi publikuotis tik gerai pasikankinusi, lengvų kelių nesirenku. Tad ir dienoraščių beveik nerašau.

Skambinau Ievai P. P. tai čia, kai ištekėjo, man tai ji visada liks G. Pokalbio turinys daugmaž tradicinis – vaikai, sveikata, santykiai, darbai ir kaip sakyti „ne“. Telefoną ji vis dar pasiekia palyginti nesunkiai (kitaip nei A. A. bičiuliai), atsiliepė iš pirmo karto.

 

Sausio 28, 2023. Nenutiko nieko svarbaus, bet jei rašyčiau ne kasdien, pasirinkčiau tik tas dienas, kurios man patinka. Stebiuosi kylančia instagramo influencere. Jos smegenys pasuktos į verslo pusę, ir vos po trijų mėnesių naujoje šalyje ji jau ieško čia „nišų“. Kai man, čia gimusiai ir virš keturių dešimtmečių pragyvenusiai, atrodo, kad jokių nišų čia nėra. Užtat mano smegenys pasuktos į rašymą, ir to irgi neatims joks nišų ieškotojas.

 

Vaikų juokeliai. Smarki liūtis, vyriausias sūnus išėjęs į parduotuvę. Skambina, kad privažiuotumėm: „Esamom sąlygom skėtis neduoda jokių rezultatų.“

 

Iš pokalbių su vyru, 2023:

– Ar turiu dar gražumo?

– Žinoma.

– Bet bišk mažiau?

– Nežinau, gal kitokio. Brandesnio.

 

Medžiagos atranka. Knygas ir muziką į privačias erdves įsileidžiam labai nesunkiai. Šiaip tai vienas iš man svarbesnių motyvų rašyti knygą. Neįsivaizduoju, kaip kitaip galėčiau patekti į jūsų miegamuosius. Mėgstu įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis šis tekstas galėtų būti skaitomas. Gal patogiai įsitaisėt fotelyje arba aplinkui triukšmas ir sunku susikaupti, o gal esate bibliotekoje? Storesnę knygą galim vežiotis su savimi ir skaityt skirtingose vietose. Tas pats ir su ilgesnio teksto rašymu. Šis yra matęs Alpes, hamaką, važiavimą dviračiu, visus metų laikus, terasos sofutę (daug), darbo kambario sienas, mašiną, kelią iš darželio / į darželį, šiltnamį, virtuvę, kitas namų erdves, lovą (daug), TSPMI rašymo grupę. Čia ne šiaip giriuosi, kur buvau ir ką veikiau. Judėjimas yra neatsiejama mano mąstymo dalis. Todėl rašydama kreipiu dėmesį, kur tai darau. Pakaitalioju vietas, kavines, pozas, užrašines, rašiklius, vaizdą pro langą, inkorporuoju šokius. Man svarbu, kokiose vietose šis tekstas buvo galvojamas ir rašomas, kokie žmonės ir aplinkybės prisidėjo prie jo atsiradimo. Tai leidžiu jam įsiurbti šį tą iš supančių erdvių, tai nufiltruoju šią informaciją kaip tekstui nereikšmingą.

 

Iš susirašinėjimo apie serialus su Ieva Š. „The White Lotus“ – plačiai išgirtas, tai gal jau matytas. Prabangaus viešbučio lankytojų ir darbuotojų dramos, tai, aišku, svarbūs klasės klausimai, bet tiesiog labai gerai parašytas ir smagus bei įtemptas. Manau, pamažu gaus klasikos statusą (HBO).

 

Teoriniai suveržimai. Kad nereikėtų ilgai klaidžioti, pagrindinė šio teksto tezė yra tokia – archyvai nėra neutralios informacijos rinkinys. Archyvai ne tik „saugo“, bet ir konstruoja istoriją (-as). Jei kas nors teigia atlikęs (-usi) „unikalia iki šiol neviešinta archyvine medžiaga“ paremtą tyrimą, tai nėra joks objektyvumo garantas. Medžiaga gali būti ir unikali, ir neviešinta, tačiau visa kita – kas ir kuo vadovaudamasis nusprendė, kas bus įtraukta į archyvą, kas ir kodėl turėjo priėjimą prie medžiagos, kada imtasi traukti ją iš archyvo, kokia eilės tvarka sudėjo – svarbu ir problemiška. Šiaip mintis apie aptarties vertą archyvų prigimtį nėra nauja ar originali. Didesnis šio teksto privalumas – jį rašydama formuoju savo asmeninį archyvą ir, kiek pavyksta, parodau šio proceso užkulisius: ką atrenku, kaip atrenku, ką lyg ir nepatogu įtraukti. Straipsnis atskleidžia archyvų tyrinėjimų problematiką remiantis konkrečiu atveju.

Rašydama pasitelkiu trijų tipų medžiagą. Pirmą bloką sudaro įvairūs egodokumentikos šaltiniai. Antrą – svarstymai apie medžiagos atranką ir rašymą, trečią – teoriniai intarpai. Egodokumentikos žanrui priskiriu įvairius asmeninio archyvo šaltinius: receptus, čekius, banko išrašus, nuotraukas, bilietus, įrašus socialiniuose tinkluose, sveikatos istorijos išrašus, darbinę dokumentaciją, „Sodros“ nedarbingumo išrašus, susirašinėjimus elektroniniu paštu ar kitomis priemonėmis, naršymo internete istoriją, planų prirašytus sieninius kalendorius, įvairiausius sąrašus – pirkinių, knygų, darbų.

Medžiagos atrankai skirtuose intarpuose pasakoju, kaip konstruoju tekstą kurdama savo pačios istoriją. Dalinuosi abejonėmis dėl to, ką verta įtraukti, o ko geriau nedėti. Svarstau, kodėl vienokia medžiaga atrodo verta pakliūti į istoriją, o kitokia lengvai ignoruojama. Atkreipiu dėmesį į kalbines priemones, kuriomis informaciją išryškinu arba prigesinu. Neabejoju, kad kažkas liks paraštėse ne todėl, kad to sąmoningai nenorėjau ar vengiau, bet todėl, kad pati to (dar) nežinau. Pritariu naujojo istorizmo atstovų minčiai, kad nėra vienos objektyvios istorijos – nei kolektyvinės, nei asmeninės, – kaskart pasakočiau ją vis kitokią.

Teoriniai suveržimai daro tai, į ką ir nurodo jų pavadinimas.

 

Iš pokalbių su vyru:

– Gal gali užeit pieno ir kiaušinių? Norėjau užmaišyt bandeles, bet beveik nėra pieno.

– Gerai.

Ir gerai, kad yra žmogus, kuriam galiu tokias žinutes rašyti. Nes tai toli gražu nėra savaiminė duotybė. „Google“ paieškų istorija veikia kaip internetinių kelių archyvas. Kai algoritmas pirmiausia meta Nidos mielines bandeles, o ne Nidos kempingą, kaip ir aišku, kuo užsiimu dažniau.

 

Teoriniai suveržimai. Artintis prie archyvų temos siūlyčiau nuo iš pažiūros nesudėtingos praktinės užduoties. Kurią dieną prireikė kadro iš senos fotojuostos. Ėmiau kuisti savo fotojuostelių kolekciją. Ši apima maždaug dvidešimtmetį fotografavimo. Dalis juostų sugrupuotos pagal chronologiją. Kai kur užfiksuoti tik metai, kai kur – ir įvykiai, pavyzdžiui, „2009 šokiai“. Atrodo, kad entuziazmas kruopščiai rūšiuoti greit išblėso, nes dalis kadrų suskirstyti pagal paprastesnį požymį: juostos formatą ir tipą. Viename aplanke sudėtos tik siauros nespalvotos juostos. Kitur plataus formato, bet visokios – ir spalvotos, ir nespalvotos. Nedatuota. Yra į ritinėlius susuktų juostelių, sugrūstų į popierinius maišelius, – kaip gauta iš fotolaboratorijos, taip ir palikta. Yra skaidrinėms juostoms skirta dėžutė. Tai yra pozityvinės juostos, į kurias žiūrėt maloniausia. Ne tai, kad ten kas pozityvaus būtų nufotografuota, tiesiog formatas toks. Vaizdas jose matomas plika akimi, nereikia atlikti jokių mintinių pervertimo iš negatyvo operacijų. Dar daug paskirų, niekaip nesugrupuotų juostų. Atsuki prieš šviesą ir žiūri, kas yra. Man atrodo, papasakojau jau pakankamai daug, kad susidarytumėt vaizdą, kodėl neturiu valios viso to sutvarkyti.

Vos imu įsivaizduoti save atliekant šią užduotį, iškyla daugybė klausimų: pagal chronologiją ar temas? Kaip su skirtingų tipų juostomis – čia jau subkategorija? Jei chronologiškai – ką daryti su juostomis, kurių datų nebeatgaminu? Gal visgi aktualiau pagal temas? Bet remiantis šiuo principu ta pati nuotrauka gali nugulti bent į kelias skirtingas vietas – „vaikai“, „atostogos“, „eksperimentai“, „Portra 400“. Ir apskritai tai dabar reikės peržiūrėti kelis šimtus juostų pakeliui generuojant kategorizavimo sistemą, į kurią jos visos tilptų ir nesidubliuotų?! Ne, tai ne veltui žmonės baigia archyvavimo studijas!

 

Vaikų juokeliai. Atžalos neuždaro lauko durų. Vyras:

– Uždarykite duris!

– Mes trise ėjom, ir Jokūbas neuždaro savo dalies.

 

Elektroniniai laiškai. Sveiki, Tėveliai, siunčiu pietų, pavakarių žymėjimus. Pietūs įkainoti – 2,42e, pusryčiai – 1,47e, pavakariai – 1,33e. Taip pat nurodau sąskaitą, į kurią reikia pervesti pinigus. Mokėjimo paskirtyje nurodyti vaiko vardą, pavardę ir klasę.

 

2022–2023. Nesistebėkite neaiškia chronologija, akademikė su keturiais vaikais rašo priešokiais. Negalėčiau paaiškinti, kaip ir kodėl žmonėms, kurie niekad neplanavo tiek vaikų, jie vis dėlto nutiko. Mano akių, ausų ir rankų jiems visiems nepakanka. Esu chroniškai pervargusi, o kai vakare pasiekiu lovą, kaskart prisiekiu, kad geriausias dalykas pasaulyje yra miegas. Nei kokie ten mokslo daktarai, nei patarimai nepadeda laikytis stabiliai. Kartais jie serga mėnesiais vienas po kito grandine, maža to, ir mudu su vyru kartu. Abiejų tėvų karjeros medžiai nuo pat vaikų atsiradimo buvo genėjami taip, kad netrukdytų vaikams. Rezultatai – atitinkami. Esi iš prigimties nekalbi, o jų liežuviai veikia, lyg kiekvienai šeimai būtų nustatyta valstybinė prikalbamų žodžių norma. Kai kaimynus užklumpa karas, pirmiausia apima siaubas dėl vaikų. Nebeskaitau grožinės literatūros, nes dramų gyvenime ir taip gana. Laikui bėgant šis punktas pasitaiso. Neturiu kada puoselėti draugysčių. Jos laikosi tik ant supratingų draugių, kurios greitai užkamšo mėnesių ar net metų nesimatymo skyles, ir mes važiuojam toliau. Nemezgu nieko – nei naujų pažinčių, nei megztinių. Tam nėra laiko arba energijos. Neaprėpiu viso šito namų ūkio. Bet ateina vakaras. Prie tavęs užmiega šis konkretus vaikas. Pasižiūri į jį ir kaip niekad aiškiai supranti – nieko prasmingesnio ir gražesnio gyvenime nesi ir nebūsi nuveikus. Todėl kai į pasaulį pasibeldžia dar vienas (-a), tu jį (ją) priimi. Nes iškart įsivaizduoji konkretų vaiką su ausytėm ir blakstienom, prie tavęs gulintį ir šnopuojantį. Visiškai apčiuopiamą, neįsivaizduojamai tikrą ir į nieką nepamainomą. Išnaša – mano nuomonė apie moters teisę pasirinkti abortą vienareikšmiškai liberali. Ir ne, tai nėra joks pareiškimas apie dar vieną gyvybę. Tikiuosi, ši meilė jau yra išpildyta.

 

Išmatavimai. G. kelnės apie 70–72, J. galva 50 cm.

 

Birželio 12, 2023. Tie dariniai pasitvirtino, todėl buvo daug visko, tad ir tarpas atitinkamas.

 

Ligoninė kaip archyvas. Jokioj kitoj institucijoje (na, nesu daug lankiusis naktiniuose baruose, viešnamiuose ar pan.) nesu patyrusi tiek sex in the air atmosferos kaip ligoninėse. Stipriai hierarchizuota sistema (vienas iš archyvo požymių), pagarba gydytojams, ryškus vyrų ir moterų pasiskirstymas pagal einamas pareigas. Ant viršaus uždėjus stresą, atsakomybę ir nuolatinę akistatą su mirtimi, seksas atrodo kaip labai natūralus pasirinkimas.

 

Tortas su riešutais. Jei nepatiks tekstas, bent receptą išsaugosit. Kam receptas neaktualu, irgi gerai. Tebūnie tai priminimas, kad archyvuose visuomet esama ir pertekliaus, ir nepritekliaus.

 

Tešlai:

 

200 g sviesto

Mažas indelis grietinės

1 kiaušinis

Apie 4 stiklines miltų

 

Sukapojame sviestą su miltais, pridedame grietinę ir kiaušinį. Dedame į šaldytuvą bent valandai arba visai nakčiai. Padaliname į 9 dalis ir kočiojame plonai, subadome šakute, kad nebūtų kepant didelių pūslių, ir kepame (iškepa greitai).

 

Kremui:

 

200 g sviesto

2 indeliai kondensuoto pieno su cukrumi

2 didelės citrinos

Riešutų (graikinių 300 g)

Uogų arba uogienės nesaldžios – pvz., juodųjų serbentų (ar dedu šilauogių)

 

Išlydyti sviestą, supilti kondensuotą pieną, išmaišyti, supilti citrinų sultis – maišant kremas sutirštės.

Dėti blynus, tepti kremu, kai kuriuos pabarstyti riešutais, vieną sluoksnį aš barsčiau šaldytom mėlynėm. Patį viršų papuošti riešutų puselėmis.

Palaikyti per naktį šaldytuve.

 

Vaikų juokeliai. D. kniaukiančiam katinui: „Bunti, tu čia imituoji badmetį?“

 

Medžiagos atranka. Dar neišmokėtą „Š. A.“ honorarą iškeičiau į „United Colors of Benetton“ džinsinį švarkelį. Kadangi dar neišmokėtas, nežinau tikslios sumos. Tai nežinau, ar užteks švarkeliui, bet jeigu ką, pridėsiu iš savų.

Mano pasirinkimai tarp „rašyti“ ir „nerašyti“ dažnai atsiremdavo į rimtus ribojimus. Motinystė gali būti rimta kliūtimi rašymui, o dilema „rašyti ar gimdyti“ visada sprendžiasi vienodai. Bet galima pasirinkti rašyti motinystėje – dažnai pertraukiamai, neišsimiegojusiai, apsiblaususiomis mintimis, lakoniškais tekstais, užrašytais per tas 15 min. tarp visko – virtuvės, namų ruošos ir dar vieno „maaa…m“. O paskui nutiko gyvenimas. Maniau, kad po keturių vaikų mano ribos ir tolerancija neapibrėžtumui jau yra pakankamai plačios. Pasirodė, kad vyro liga mokys kvėpuoti iš naujo. Ir vėl galėjau pasirinkti nerašyti. 9 mėnesius taip ir dariau. Kol besikraustydama iš proto priėjau prie tos pačios išvados – rašyti esamomis sąlygomis arba nerašyti visai. Renkuosi pirmą visų pirma siekdama išsigelbėjimo – išsikalbėti yra terapiška. Bet ir tam, kad reprezentacijos – kas gali būti užrašyta – plėstųsi. Noriu išbandyti zoną, kurioje rašoma retai. Žodžiai čia tokie bejėgiai, kad jų beveik nėra. Norėjau užbaigti knygą, turėjau medžiagos ir jaučiau atsakomybę kalbintoms fotografėms. Bet negalėjau apsimesti ir rašyti taip, tarsi mano gyvenime nevyko joks esminis pokytis.

 

Pirkinių sąrašas:

Sūpynės (2?)

Palapinės sutaisymui virvutė (Decathlon)

„Ikea“ – pavalgyti plius spintelės vaikams

Akiniai – optika – knygynas (2 akiniai?)

Mažvydas (sudaryti sąrašą)

Fotojuostelė Evai

 

Medžiagos atranka. Čia nemažai ištryniau: buvo per daug savęs narstymo, varymo ant vyrų ir painokas dialogas su skaitytoju (-a). Braukiau ir kitur, tik be atskiro pranešimo. Šis paprastas ir elegantiškas sprendimas – trinti informuojant – kelia įtampą, ko šioje vietoje ir reikėjo. Taip pat iliustruoja, kad archyvuose apstu tyčinių ir netyčinių spragų, kurių tyrinėjimu bei lopymu užsiima archyvarai, istorikai, atminties tyrinėtojai.

 

Folderių direktorijos ir dokumentai:

Bilietai į kiną

dainos I.rtf

Filmukai_mažas D

FOTIKAI

gimdymo planas.doc

Kelionės

Knygos

Kviečiu tave į …imtadienį.doc

Meduoliai.doc

NT pardavimui

Sąskaitos nu…s_dainiaus.doc

Šiaip šeimos reikalai

SNIEGIUS.DOC

Spalvinimui

vystyklai

 

Teoriniai suveržimai. Emilija Petrauskienė – fotografė, šiuo metu labiausiai žinoma kaip „Sidabrinio sodo“ serijos autorė. Seriją sudaro palyginti reta šlapio kolodijaus technika atlikti darbai – sakytum, estetiški gėlių ir augalų portretai. Darbai dekoratyvūs, gražiai dera interjeruose, dažnai įsigyjami kaip namų puošmena. Fotografijos vaizduoja pažįstamus, mūsų vietovei būdingus augalus, tad turi ir savumo, atpažįstamumo, sentimentų momentą. „Gėlyčių fotografė“ – ne taip retai girdimas šios autorės apibūdinimas. Lyg ir švelnus, įvardijantis tai, kas akivaizdu, lyg ir nuvertinantis, supaprastinantis. Man rodos, įdėjus kiek daugiau pastangų rasti prieigą, galima pamatyti ir įdomesnių Emilijos kūrybos aspektų. Archyvų sudarymo logika gali būti pasitelkta kaip analizės įrankis, ką čia ir pademonstruosiu nagrinėdama „Sidabrinį sodą“ per archyvo prizmę.

Serija, autorės pasakojimu, iš tiesų prasidėjo nuo gana paprasto tikslo – paruošti iliustracijas Emilijos tėvų parašytai knygai apie sodo augalus.

„Tėvai yra parašę knygą prieš metų 40 turbūt. [...] mama paprašė, sako, pafotografuok, gražiai fotografuoji, va, augaliukus kaime. [...] visą laiką galvoj turėjau vaizdinį –  grafinį augalo atvaizdavimą kaip grafikos. Aišku, tai buvo inspiruota Karlo Blossfeldto, nes man be galo nuostabios jo fotografijos yra“ (iš interviu su E. Petrauskiene).

Girdime tris esminius dalykus, kurie įgalina mąstyti apie archyvą. Pirma, yra praktinė užduotis: iliustruoti augalus. Antra, autorė ieško būdo pavaizduoti augalus stilizuotai. Būtent tai liudija pastangą sudaryti archyvą. Viena iš pagrindinių archyvo savybių – represinė arba tipologizuojanti funkcija. Tai reiškia, jog archyve svarbus tipas, o ne individas. Tarkime, darydami paso nuotrauką laikomės tam tikrų pavyzdiniam atvaizdui keliamų reikalavimų – neutralus fonas, poza, rakursas ir pan. Tokiu būdu atskiri vaizdai tampa palyginami, sudaro tam tikrą sistemą, o kiekvienos konkrečios fotografijos prasmę nusako archyvas kaip visuma. Trečia, Emilija pamini ją įkvėpusį autorių taip parodydama, jog savo darbus laiko platesnio konteksto – panašios stilistikos vaizdų archyvo – dalimi.

Autorė ilgai ir išsamiai pasakoja apie šlapio kolodijaus technikos versiją, kurią ji po ilgų bandymų pritaikė savo tikslams. Šis kruopštus ir metodiškas darbas gali būti pavadintas amatu. Tačiau, mano galva, Emilija nėra tradicinė amatininkė, kruopščiai atkartojanti jau žinomą technologinį procesą. Fiksuodama „Sidabrinį sodą“ ji veikia kaip archyvarė, kuri fotografuodama kuria savitą vizualiosios botanikos gramatiką. Šlapias kolodijus pasižymi specifiniu jautrumu spalvai: jis beveik nejautrus raudonam, oranžiniam ir geltonam spektrui, užtat ypač jautrus mėlynam. Raudoni žiedai, pavyzdžiui, tulpių, nuotraukose išeina beveik juodi, o mėlyni augalai fotografijose yra balti. Ši chromatinė specifika leidžia sutelkti dėmesį į augalo formą, žiedlapių ritmą, subtilius struktūros skirtumus. Pasirinkta fotografavimo technika yra itin palanki Emilijos siekiui tipologizuoti: „Atradau būdą, kaip padaryti šitą herbariumą tokį be šešėlių, su struktūra išryškėjusia ir man tas tinka.“

Pažymėtina, kad Emilija aiškiai įvardija jos darbus inspiravusį K. Blossfeldtą. Šiuo atveju ne taip reikšminga, ar seksiu pačios autorės nuoroda, ar paieškosiu kitų, mano nuomone, jai artimų meninink(i)ų, pavyzdžiui, tipologijos metodą praktikavusių Berndo ir Hillos Becherių1, Augusto Sanderio2 ar Walkerio Evanso3. Svarbiau atkreipti dėmesį į tai, kad šiais laikais bet kurios fotografijos vieta nusakoma diskursyviai – nurodant į tam tikrą archyvą – meno istorijoje jau įrašytus autorius ir idėjas.

E. Petrauskienės darbo modelis turi ir dokumentinio, ir meninio tyrimo bruožų, atskleisdamas, kad skirtis tarp „objektyvu“ ir „subjektyvu“ yra trapesnė, nei galbūt esame įpratę manyti. Viena vertus, augalų struktūros išryškinimas primena archyvavimo darbą. Tarsi autorė rinktų augalų kartoteką įdėmiai dokumentuodama jų dalis, variacijas ir visumą. Kita vertus, kas geriau nei archyvas atskleidžia patį atminties mechanizmą, parodydamas, kokie subjektyvūs esame atsirinkdami išsaugoti vienus dalykus, tuo tarpu nedokumentuodami kitų.

 

Iš užrašinės:

Ryškalas Fomadon LQN = Ilfosol 3, (1+10) (1+14)

400 TMAX – Ilfosol 3 (1+9) – 6 min, 20 C.

 

Šiuolaikinių šokių trenažas, 2024. Įkvėpkite–iškvėpkite. Sutelkite dėmesį į akimirką tarp įkvėpimo ir iškvėpimo. Tą mikrosekundę. Sutelkti nepavyksta, nes galvoje akimirksniu iškyla prisiminimas, kaip kadaise aš pati buvau ta akimirka kitam žmogui. Ta trumpute akimirka, kai, rodos, viskas baigta. Tenerimauja mane pažįstantys. Tai grėsmė ir privilegija būti aprašytam (-ai).

 

Teoriniai suveržimai. Italo Calvino savo knygos pavadinimą pradeda „Jeigu“4, o tai ryškus ženklas, jog rašytojas turėjo laiko literatūriniams eksperimentams. Taip kuria galintys įdėmiai stebėti gyvenimą, o tuomet ramiai savo pastebėjimus užrašyti. Kad ir kaip norėčiau atsidėti neskubriam stebėjimui, dabartinėmis aplinkybėmis tai nerealu. Kita vertus, skųstis irgi nėra kuo: būtent motinystės ir akademiškumo derinys paverčia mano patirtis vertomis archyvo.

Archyvuotinu laikome įvykį, atitinkantį du pagrindinius kriterijus: archyvuoti verta ir įmanoma. Verta ar neverta – tai skonio, archyvo paskirties ir kanono reikalas. O apie galimybę archyvuoti galvojau visai nemažai. Leisdama laiką be vaikų jaučiuosi gerokai fainesne – įdomesne pašnekove, žavingesne moterimi, stabilesne asmenybe. Tuomet mano dienos turi struktūrą ir pasakojimą – apsilankiau, pasiskaičiau, susitikau. Visgi moterystėje ir motinystėje pilna menkai struktūruotų dienų – nežinia ką nuveikiau, bet savijauta kaip po emocinio bulviakasio, ciklo svyravimų, chroniško nuovargio, nuotaikų kaitos, pilkumos ar kad ir jaukaus kuitulio. Visoms šioms patirtims bendra viena: jos išsprūsta iš įvykio kategorijos ir prasmenga tarp joms nepritaikytų archyvo stalčių. Nelyginčiau to su traumomis – ypač sudėtingomis, nesistruktūruojančiomis, nepapasakojamomis patirtimis. Tai veikiau būsenos, kurios gali būti įvardytos, tačiau po ranka esanti kalba tam nelabai paranki, o rasti tinkamesnę užtrunka. Mėginu tuo užsiimti, tačiau mūzos dažnai aplanko prieš pat miegą, kai jau guliu lovoje. Ima gundyti įdomiom mintim ir gerai suformuluotom frazėm. Bet aš keturių vaikų motina, ir tais gundymais ką nors nuveikt vietoj miego manęs taip lengvai nepaimsi. Todėl iš lovos nesikeliu ir minčių neužrašau. O kadangi atmintis, kaip ir priklauso ketverto motinai, – trumpa, rytais jau būnu viską pamiršusi.

Apibendrindama noriu pasakyti štai ką: a) ne visos patirtys vienodai gerai telpa į archyvo stalčius; b) tas pats archyvas gali maitinti skirtingus naratyvus; c) mažieji naratyvai yra įdomūs savo unikalumu – tai, kas šiandien jums atrodo nereikšminga ar savaime suprantama, gali atrodyti kitaip iš laiko ar kitų žmonių perspektyvos.

 

Skaitiniai. Parašiau šį tekstą remdamasi trimis toliau išvardytais šaltiniais. Rekomenduoju juos ir jums, jei archyvų tema domitės akademiniais tikslais. Allano Sekulos straipsnyje5 nagrinėjamas bylų fotografijų ir kitų specializuotų fotografavimo formų santykis su žinojimu, kūno kontrole ir socialinių mokslų raida. Straipsnis ne iš lengvųjų, bet skatina apmąstyti pamatinius archyvo prigimties klausimus: kada ir kaip pradėjo rastis specializuoti archyvai, koks yra fotografijos kaip optinės technologijos vaidmuo, kas yra represinė vizualinės reprezentacijos funkcija, archyvo kaip specializuoto žinojimo formos, koks yra archyvo ir institucijos santykis ir kitus. Amerikiečių autorė Jaimie Baron rašo nuosekliai, išsamiai ir įtraukiančiai. Jos knygoje6 akcentuojamas percepcijos vaidmuo suvokiant archyvą ir aptariami audiovizualinės apropriacijos klausimai. Natalija Arlauskaitė kelia klausimą, kaip fotografija integruojama į represinį valstybės aparatą. Prie šios autorės knygų grįžtu daug kartų, kaip prie enciklopedijos ar vadovėlio, kai reikia suvokti esminius dalykus: problematiką ir jos raidą, kontekstą, pagrindines sąvokas, aktualių meninių projektų pavyzdžius. Skaityti reikia susikaupus, bet šiaip viskas parašyta juodu ant balto. Nors šioje konkrečioje knygoje7 tai baltu ant juodo.

 

Vaikų juokeliai. Dukra lupa greipfrutą. Brolis praeidamas pro šalį:

– Skaniai kvepia.

– Gal norėtum palupt, o ne skanauti, kaip kvepia?!