Užgavėnės

 

Anja Mugerli (g. 1984) – slovėnų prozininkė, dramaturgė, kultūrinių renginių organizatorė ir moderatorė. Nova Goricos universitete yra baigusi slovėnistiką, Primorskos universiteto Humanitarinių studijų fakultete – scenos menų ir kūrybinio rašymo magistro studijas. 2015 m. pasirodžiusi apsakymų knyga „Žalias fotelis“ (Zeleni fotelj) Slovėnijoje išrinkta geriausiu metų debiutu. Yra išleidusi romanus „Gimtoji“ (Spovin, 2017) ir „Lūkesčiai“ (Pričakovanja, 2023). Antra apsakymų knyga „Bičių šeima“ (2020) apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija. Kiekvieno apsakymo veikėjas yra tarsi „iš paribio“: jaunystėje išvykęs iš savo gimtosios vietovės, žydas, „benkartas“, moteris menininkė (XX a. pirmosios pusės patriarchalinėje aplinkoje), vaikų namų auklėtiniai… Knygą lietuviškai netrukus išleis „Gelmės“. Skaitytojams pateikiame kelių apsakymų fragmentus.

(Autorės apsakymų dar skelbta žurnale „Metai“ (2019, Nr. 12) ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidyklos internetinėje svetainėje hieronymus.lt.)

 

Užgavėnės

 

[...]

Vaikystėje mudu su tėvu buvome kaip broliai. Niekada nevadinau jo tėčiu, visad tik vardu – Sašas. Mama bandė atpratinti nuo šio įpročio. Nesupratau kodėl. „Tėvas“ – tai žmogus, kuris nurodinėja ir baudžia, šitaip elgėsi daugelio draugų tėvai. Sašas niekada manęs nebaudė, net kai iškrėsdavau pačią didžiausią kvailystę. Jis buvo tokių gabaritų kaip aš tris, net keturis kartus sudėjus, o gerokai vaikiškesnis už mane. Drauge slėpdavomės nuo motinos garaže arba kaimynų daržinėje, kol diena pakrypdavo vakarop, ir tai mus pasiutiškai pralinksmindavo. Bastydavomės po mišką, iš lazdyno šakų išsipjaudavome kardus ir žaisdavome riterius. Vėlai vakare jis atsėlindavo į mano kambarį, skaitydavau jam knygas arba žaisdavome kokį nors žaidimą, kol mudu išduodavo juokas ir kambaryje pasirodydavo mama. Aš turėdavau gultis į lovą, o Sašas šelmiškai šypsodamas išslinkdavo iš kambario. Klausydavausi, kaip už sienos svetainėje jis kas vakarą pasiklodavo sofą. Tai, kad miegojo ne viename kambaryje su motina, vaikystėje man neatrodė keista. Parūpo gerokai vėliau, kai pradėjau suvokti kitokius gyvenime vykstančius dalykus. Tikslaus atsakymo niekada negavau. Net jeigu būčiau paklausęs, Sašas nebūtų gebėjęs atsakyti, tik retkarčiais išspausdavo kokią trumpą frazę, ne daugiau. O motinos niekada nedrįsau klausti. Bet žinojau, mažiausiai vieną kartą Sašas turėjo pernakvoti motinos kambaryje, kad į pasaulį ateičiau aš.

 

Mano vaikystės namas atrodo taip, lyg būtų iš naujo aprengtas. Dabar langinės žalios, o balkonas papuoštas gėlėmis. Tėvams mirus name apsigyveno motinos giminaitė su šeima. Kai atvykau, ji maloniai užleido galinį kambarėlį, kuriame motina siūdavo. Dabar čia stovi siaura lova. Ant skrynios po langu padedu lagaminą. Jame guli paketai, kuriuos Sašas man siųsdavo: kasmet po vieną, kai nebegyvenau namie. Langas tiesiai virš garažo stogo, jis toks pats, koks išliko atmintyje. Siena rytų pusėje vis dar aprūkusi.

Kažkas pasibeldžia į lauko duris, iš garsų supratau, kad atėjo persirengėliai, jie vaikšto po namus ir renka dovanas. Mano baimė juokinga. Tik dabar pamatau ant sienos kabantį mažą veidrodį, panašų į tą, kokį Sašas pasistatydavo, kai skusdavosi. Veidrodyje išvystu savo veidą. Tu juokingas, tariu sau su simpatija. Grindys dreba nuo sunkių žingsnių. Man pasidingoja, kad anapus durų aidintys garsai atsklinda iš kažkokio kito pasaulio. Akys nukrypsta į skrynią po langu. Iš baimės susitraukiu ir pavirstu septynmečiu vaiku. Topteli atverti dangtį, susispausti ten viduje, tamsumoje, kur saugu. Kažkoks mažas daiktas nurieda per grindis, paskui viskas nuščiūva. Pro uždarytą langą girdžiu, kad balsai tolsta. Nesulaukęs jų pasirodant prie kampo, nusisuku nuo lango ir vėl išvystu savo žvilgsnį veidrodyje. Tu juokingas, tariu sau bemaž su pasibjaurėjimu. Kai pagaliau atveriu kambario duris, ant grindų pamatau riešutus.

 

Sašas buvo kaimo pamišėlis. Geranoriški kaimynai sutikę jį gatvėje visada nusišypsodavo, o piktuoliai prasimanydavo apie jį įvairiausių nedorybių. Mūsų kaime buvo toks paprotys: jeigu po vakarinių varpų gatvėje užklupdavo bernus, kurie dar nebuvo laikomi vaikinų draugijos nariais, juos „nuprausdavo“. Tai reiškė, kad dviese ar trise sučiupdavo tokį vaikį ir kaimo aikštėje sugrūsdavo į dubenį. Nežinau, kam šovė į galvą mintis tokį pokštą iškrėsti ir Sašui. Nors šalia nestovėjau, bet iš pasakojimų galvoje susidėliojo vaizdai, kuriuos ir dabar regiu prieš akis: jam sučiupti reikėjo keturių žaliūkų, nes Sašas buvo stambus. Du supylė ant jo porą dubenų šalto vandens – buvo lapkritis, – o paskui stvėrė ir įmerkė galvą į trečią dubenį. Po kaimą aidėjo Sašo riksmai. Tą naktį motina leido jam miegoti mano kambaryje ant čiužinio, kurį drauge su ja patiesėme ant grindų.

 

– Mes nieko nelietėme, – tarė giminaitė, kai užsiminiau norintis apžiūrėti garažą.

Atidarau duris ir įžengiu į Sašo pasaulį. Ant sienų viena šalia kitos kabo kaukės, kiekviena kitokia. Darbo stalas stovi prie aprūkusios sienos. Ant jo tvarkingai sudėlioti kaltai. Kampe ant grindų pūpso kauburėlis drožlių, sakytum Sašas ką tik buvo čia.

 

Vienintelis metas, kai su Sašu visi elgėsi kitaip, buvo Užgavėnės. Visiems vaikinų draugijos nariams jis sumeistraudavo kaukes, kas metai vis naujas. Jau lapkritį pradėdavo pas jį lankytis ir teikti savo pageidavimus. Gruodį, dienoms sutrumpėjus, Sašas kibdavo į darbą. Pradėdavo anksti ryte ir baigdavo vėlai vakare. Įsikniausęs į darbą Sašas, rodės, apie mane užmiršdavo. Dideliuose jo delnuose viena po kitos rasdavosi kaukės. Vien pažvelgus į jas mane supurtydavo kraupulys. Kaukės man atrodė viena už kitą baisesnės. Gerokai vėliau, kai suaugau, pagalvodavau, kad galbūt tos kaukės atspindėdavo tai, kas tūnodavo Sašo viduje ir ko jis niekada nesugebėjo man atskleisti. Vaikystėje garažą apeidavau dideliu lanku. Tuos tris mėnesius Sašas pasidarydavo man svetimas, ir jeigu mama būtų liepusi jį vadinti tėvu, o ne Sašu, veikiausiai taip ir būčiau daręs. Stebėdavausi, kad vaikinų draugijos nariai pradėdavo su juo elgtis kitaip. Dabar jokių „Sašas, viso kaimo pajacas“. Užuot kvatoję, šnekėdavo su juo normaliai, tapšnodavo per petį, įpildavo taurelę ir pasisodindavo į savo ratą. Tada ateidavo motina ir ištraukdavo Sašui iš rankos taurę. „Kvaišiai, juk žinote, kaip jį veikia svaigalai!“

Nors tai prieštaravo taisyklėms, – mat Sašas buvo vedęs, – jis buvo priimtas į vaikinų draugiją. Niekada nepamiršiu dienos, kai tie persirengėliai sugarmėjo į mokyklos kiemą ir puolė mus vaikyti. Klyksmai aidėjo, daužėsi į sienas ir kurtino, aš suakmenėjau iš pakraupimo. Mane persekiojo karvių skambalų žlegėjimas, tarsi jie būtų pririšti man pakaklėje, ir kai jau ketinau įšokti pro duris į mokyklos pastatą, nelauktai per pilvą mane apglėbė stiprios rankos. Man iš gerklės išsiveržė toks klyksmas, kad pajutau, kaip virpa balso stygos. O tos rankos pavirto letenomis. Į sprandą man pūkštė pabaisa iš kažkokio kito pasaulio ir laiko, jaučiau, kad ji tempiasi mane į tolimą praeitį, iš kurios nebegalėsiu pargrįžti. Bandžiau išsilaisvinti, pagaliau pažinau rankas. Nukramtytus nagus ir mažas žaizdeles pažinčiau bet kada. „Sašai, paleisk mane. Dink. Nebenoriu tavęs daugiau matyti!“ Galop išsiveržiau ir pasprukau, tarsi būtų sprendžiamas gyvenimo ir mirties klausimas.

 

Nuo sienos nukabinu vieną kaukę, palaikau rankose. Tai tik kaukė, tariu sau, daiktas, medžio gabalas, niekniekis. Bet kodėl jaučiu, kaip jis plasta po pirštais? Erdvė aplink mane suankštėja, prisiminimas ima gniaužti gerklę. Užsimerkiu ir regiu Sašą su avikailiu ir medine kauke ant veido. Jam lyg kokiam paklaikėliui šokinėjant po kaimo aikštę pasiutiškai plakasi liežuvis. Savotiško transo ištiktas jis susilieja su kitais persirengėliais ir šoka laukinį šokį. Bet kas į jį pažiūrėjęs pamanytų, kad jis tėra vienas iš jų, žmogus, pagaliau atradęs savo vietą po saule, akyliau įsižiūrėjęs į jo kaukės akių tuštymes, atpažįstu blyškias mėlynas akis. Jis ne toks kaip anie: Sašas negeba surišti ilgesnio sakinio, ir todėl niekas rimtai į jį nežiūri, pietaudamas išsiterlioja marškinius ir motinai tenka juos nuvilkti it vaikui. Sašas yra vaikas, įkalintas suaugusio vyro kūne. Dėl jo atsiradusi gėda mane nusvilino lyg ugnis. Sėdėdamas ant kalvelės virš kaimo ir žiūrėdamas, kaip aikštėje, kur įžiebė Užgavėnių iškamšą, į dangų kilo tamsiai pilki dūmai, prisiekiau sau, kad niekada gyvenime nepavadinsiu jo tėvu.

[...]

 

Bičių šeima

 

[...]

Bitidė prikimšta saldumynų ir iš apstulbimo jis nesumoja, ką čia griebti pirmiausia. Po pirštais čeža į popierių suvynioti saldainiai. Paims tik vieną, tą mažą, iš pačios apačios… „Kiaurapilvis, pilnas skilvis!“ Senelės Nados balsą išgirsta taip aiškiai, kaip jaučia laviną, užgriūvančią ant jo. Nuo lentynų byra saldėsiai, ant grindų ritinėjasi medaus ąsotėliai. Rankomis bando prisidengti nuo saldainių krušos, o jo batai jau įklimpę į medų. Dabar tai jau galas, dingteli, liks pakastas po saldumynų kalnu. Ūmai pajaučia virš savęs jėgą, tarytum kažkas mėgintų ištraukti jį iš medaus, galiausiai susivokia, kad tai mama tempia jį iš sapno. „Turime svečių… atnešė naujienų.“ Jos neramus šnabždesys perskrodžia naktį ir jo miegą, jis nebesuvokia, ar iš tiesų nubudo, ar tiesiog sapnai patraukė kažkur kitur.

Virtuvėje smirda tabaku, prie stalo sėdi trys vyrai, kurių jis niekada nėra matęs. „Vidury gūdžios nakties atkako trys svetimšaliai“ – šitaip prasidėjo viena iš istorijų, kurias jam pasakodavo senelė. Mama įpila į puodelius arbatos ir pasako, kad vyrai atnešė žinių apie jo tėvą. Savo tėvo jis niekada nėra matęs, net nuotraukoje, ir visai nenuostabu, juk jis gyvena kitame pasaulio krašte, bet visada jį įsivaizdavo panašų į senelę. Vienas vyras išsitraukia iš kišenės gertuvę ir visi įsipila į arbatą po šlakelį degtinės. Jis prisimena, kaip senelė gerdavo arbatą laikydamasi seno papročio – su cukraus kubeliu tarp dantų. Bandė ir jį išmokyti, bet ką darysi, jei kubelį jis susyk prarydavo. „Kiaurapilvis, pilnas skilvis!“ Prigrasino niekada daugiau neduosianti jam cukraus kubelio, o jos lūpos tįso į šypsnį.

Vienas vyras prabilo kalba, kuria kalbėjo senelė. Atrodė pavargęs, tarsi būtų sukoręs tolimą kelią. „Kuo tu vardu?“ – paklausė ir akimirką vyro veidas pranyko garuose, kylančiuose iš puodelio. Jis prisistatė manydamas, kad ir vyras pasakys savo vardą, bet šis tik nusijuokė, šešėliai po jo akimis staiga dingo. „Ar galėsi pavertėjauti, Karlai Marksai?“

Vyras ilgai šneka, nieko nepasako apie jo tėvą, tik apie siuntinį, kurį reikia kažkur slaptai nunešti. Paskui šneka apie šviesią ateitį ir apie tai, kad savo žinią jie turintys paskleisti žmonėms, ir kuo stipriau spindėjo vyro akys, tuo mamos akys darėsi blausesnės. Vyras pasakojo apie darbininkų ir moterų teises, tai sakydamas keistai pažvelgė į mamą, galop tarė, esą Mateužas yra įsitikinęs, kad mama galinti jiems padėti. Mamos veidas perbalęs, o kai ji prabilo, balsas ėmė virpėti. „Trejus metus jis neparašė man nė vieno laiško.“ Vyras tyliai stebeilijasi į ją, paskui įkiša ranką į savo krepšį. Ant stalo pirmiausia padeda laišką, paskui vieną po kito buteliukus, juose dažai, užteks visoms vaivorykštės spalvoms. Mama siekia raudonos spalvos. „Kur jų gavote?“ – „Ar padėsi mums?“ – „Nenoriu, kad Karlui kas nors atsitiktų.“ – „Hitleris nori, kad jo reiche būtų grynakraujai vaikai iš padorių šeimų ir kalbantys vokiškai. Kaip manai, ką jis padarys su maišyto kraujo benkartu?“ Karlas pamatė, kad mamos pirštai pabalo. Vyras nekantriai atsiduso, išplėšė jai iš rankos buteliuką ir kartu su kitais vėl sukrovė į krepšį. Tada siekė laiško, bet mama buvo miklesnė. Prisispaudė voką prie krūtinės: „Sutinku.“ Vyras pažiūrėjo į ją, tada nudrėbė krepšį ant stalo. „Neieškok manęs. Pats tave susirasiu.“

Vyrams pasišalinus, liko krepšys, pilnas dažų, tušti puodeliai, laiškas ir ore įsivyravusi įtampa, ji lyg dulkės nugulė ant grindų. Mama atplėšė voką, ant stalo pabiro akmenėliai, bet tai visai ne akmenėliai, o vabaliukai. „Košeniliai.“ Mama išlankstė laišką, prie vabalėlių neprisilietė, o paskui pravirko. Užuot pažvelgęs į mamą, Karlas spoksojo į košenilius ir skaičiavo: „Vienas, du, trys, keturi, penki…“ Suskaičiavus iki dvidešimties, mama nurimo. Vabaliukai guli pamiršti ant stalo, mama nueina į sandėliuką ir krepšį su dažais bando sugrūsti ant aukščiausios lentynos už konservų, tarsi tame krepšyje būtų lobis. Paskui paima nuo stalo medinę lentutę su piešiniu, Karlas žino, kur juodu eis.

Per naktį mieste išaugo siena. Gatvėje stovi žmonės ir žiūri, kaip kareiviai kloja plytas, lyg būtų pasišovę pasiekti dangų. Dėl atsiradusios sienos kelias į parką pailgėja, tenka padaryti didelį vingį. Priėjus paminklą Karlas pamato, kad šis likęs be galvos, ant postamento stovi tik kūnas, ant kurio raudonomis raidėmis užrašyta „žydas“. „Mama, prisimeni, kaip eidavome ledų ir poezijos?“ Mama neatsakė, į paminklą nė nežvilgtelėjo, šįkart ji pirma pasiekė įkalnės viršūnę. Nužingsniavo tiesiai į bitidę, tarsi žinotų, kad bitininkas yra viduje. Jai pasibeldus ilgai niekas neatsiliepia, galiausiai durys prasivėrė – pro plyšį dyrėjo bitininko akis.

Bitidėje jie vos išsitenka trise, bitininkas visą laiką turi būti pasilenkęs, kad nestuktelėtų pakaušiu į lubas. Valandėlę nejaukiai mindžikuoja, paskui mama ištraukia iš krepšio medinę lentutę, tą su nupieštu medžiu. Bitininkui žiūrinėjant paveikslėlį, Karlas atsitupia prie avilių ir pirštu perbraukia per tinklą, už kurio gyvena bitės. „Išmokyk Karlą bitininkystės.“ Karlas nustebęs atsigręžia. „Maniau, kad niekam nenori likti skolinga“, – tarė bitininkas. Valandėlę patylėjusi mama pasakė: „Jo tėvas kitame vandenyno krante, o aš moku tik tapyti.“ Mamos skruostais rieda ašaros, Karlas nesumoja, ką daryti, o bitininkas ištiesia ranką jam virš galvos ir paima medaus ąsotėlį nuo lentynos. Atvožia ir prikiša mamai prie užverkto veido. „Gydo, kaip ir bitės įgėlimas. Bet medus saldesnis.“ Iš pradžių mama svyruoja, paskui nuryja ašaras ir įmerkia pirštą į indą. Netrukus jie visi vienas per kitą kabina medų, neįprasta naktis ir nelaukti svečiai pamiršti, bitininkas juokiasi, mamos ašaros išdžiūva. Paskui Karlui paskaudo pilvą, bet tai nesvarbu, mat dabar jis žino, kad medus reiškia laimę, ir jeigu nuo tiek laimės tau skauda pilvą, verta pakentėti.

[...]

 

Pirta

 

Miškas čia stūkso nuo amžių, ir nors nuo tų laikų gerokai pakitęs, jei nukrapštytum viršutinius jo paklotės sluoksnius, aptiktum pirmųjų jo gyventojų pėdsakus: lūšies letenos arba stirnos kanopos atspaudą. Tada čia dar nebuvo žmonių, jie atkako kur kas vėliau. Šalia miško pasistatė namus – kaimą, kurį pavadino Pirta, kas rytą drauge su tėtuku juodu ten eina duonos ir pieno. Lidija stovi tarp šviesių ąžuolų ir tamsių pušų ir įsivaizduoja esanti pirmas žmogus, įžengęs į mišką. Akies krašteliu mato namo stogą ir lopinėlį lango, o iš kaimo ataidi pjūklo džeržgimas. Ar tais laikais jau buvo pjūklai? Tikrai ne, tais laikais buvo girdėti tik paukščių čiulbėjimas ir nematomų miško būtybių skleidžiami garsai. Užsimerkia ir bando įsivaizduoti. Neišeina, zvimbia pjūklas. Atsimerkia. Miške per didžiausią karštį dvelkia šiltais sakais, o dabar sklinda drėgmės ir žemės kvapas. Ji atsitupia ir pasemia saują dumblėtos žemės. Iš pradžių paėmus į burną žemė grūdėta, o sudrėkusi nuo seilių pasidaro minkšta, glotni. Lidija liežuviu suformuoja rutuliuką ir nuryja it šokoladinį saldainį. Kas pasakys, jog pirmasis žmogus miške neparagavo, kokio skonio žemė po jo kojomis?

 

Naujame name tėtė pjauna malkas ir prižiūri daržą, namie niekada to nedarė. Į žemę pribėrė trūkažolių ir petražolių sėklų, pasodino paprikų ir pomidorų. Lidija jam visur talkina, darže ir name, net malkas deda į krūvą. „Kokia šaunuolė mano Lidija“, – taria tėtė. „Lidukė valtukė“, – pavadina ją kaip mama, paskui susizgrimba ir ilgam nutyla. Bet Lidija visai neįsižeidžia. O mamos vis dėlto ilgisi, tačiau tėtė viską paaiškino apie jos ligą ir jog jai išgyti prireiks laiko, kad paskui vėl ją pamatytų ir jie vėl būtų „visi kartu“. Dabar jie dviese ir Lidijai išties patinka jos pasikeitęs tėtis, jis drauge su ja tyrinėja, kopia į medžiotojų bokštelį ir šiltomis naktimis pakloja miegoti tiesiai ant pievutės priešais namą.

Kartais tėtei reikia nuvažiuoti į miestą su reikalais. Nors jis ir nepasako, bet Lidija įtaria, kad važiuoja pas mamą. Prieš išvažiuodamas kramto apatinę lūpą ir ilgai dvejoja. Užvis geriau būtų Lidiją užrakinti namie, kad sėdėtų saugiai, bet o kas, jeigu mediniame namelyje kils gaisras? Ugnis mėgsta medieną, pasakė tėtė, kai juodu atvažiavo iš miesto ir prie pat kaimo juos sustabdė užtvaras. Gaisrininkas paaiškino, kad užsidegė miškas ir kelias bus atvertas, kai nebeliks pavojaus. Stovint automobilių kolonoje Lidija pro langą bandė įžiūrėti liepsnas, bet tepamatė šiek tiek dūmų. Tai jos anaiptol nenustebino, mat ji jau žino, jog kai kurie dalykai yra nematomi, kaip mamos liga arba miško būtybės, kurias gali girdėti, o pamatyti – ne, kol jos pačios užsimanys tau pasirodyti.

Tėtė pamoja Lidijai iš automobilio. Pajuodusius paakius ir veido blyškumą mėgina paslėpti po šypsena, bet jam prastai sekasi suvaldyti padėtį, kaip išmirkusia žeme slystančias automobilio padangas. „Grįšiu prieš sutemstant“, – šūkteli, labiau nusigandęs nei ji, mintyse jau virstanti princese, kurią nelabasis įkalino bokšte, ir dabar ji laukia savo išvaduotojo. Lidija nutraukia nuo lovos apklotą ir apsijuosia liemenį it krinolinu. Iš bokšto viršaus kantriai stebi medžių lajas, nuo vienos tamsiai žalios atskyla gabalėlis. Tai paukštis, didžiulis paukštis, jį pasibalnojęs riteris, jis atkako jos išvaduoti. Lidija užsiropščia ant palangės, jau tuoj pajaus ant skruosto paukščio sparnų plazdenimą. Riteris pasisodins ją šalia savęs ir juodu nuskris per mišką, į jo tvirtovę, o pakeliui stabtels pasveikinti mamos.

Galiausiai Lidijai pabosta žaisti. Ji užtraukia antklodę ant lovos ir stropiai pabruka kraštus po čiužiniu, kad neliktų jokių raukšlių, kaip ją išmokė mama. Pagalvę stipriai padaužo, kad net sukyla dulkių debesis. Kažkada jiedvi su mama taip stipriai daužė pagalves, kad paskui abi kosėjo. Gal mama todėl ir apsirgo, nes prisikvėpavo per daug dulkių, mat „dulkės nuodingos, vieną dieną jos mane apnuodys“, sakydavo kaimynė iš jų daugiabučio, kurios kūnas, kaip atrodė Lidijai, tuoj tuoj sprogs, Lidija įsivaizduodavo, kad kaimynė yra lyg pūkų prikimšta pagalvė ir jeigu stipriai padaužytum jai per užpakalį, pakiltų dulkių debesis.

Lidija uoliai išplauna puodelius ir lėkštes, stropiai nušluosto įrankius. Paskui iš virtuvės ištempia į kiemą taburetę, užsilipa ant jos ir priberia į lesyklą saulėgrąžų sėklų. Karštis ir sakais dvelkiantis oras ją užliūliuoja, akių vokai apsunksta. Lidija delnais užsispaudžia ausis, nes mama yra jai pasakojusi, kaip miegas įsismelkia į galvą: „Jis įlenda pro ausis ir nosį, o jeigu nepajėgi jo įveikti ir nusižiovauji, tai sulenda ir pro burną.“ Greičiausiai tokiu pačiu keliu į galvą ateina ir liga, samprotauja Lidija, ir mama tikriausiai susirgo todėl, kad pamiršo užsispausti ausis. Lidija stengiasi nenusižiovauti, bet lūpos pačios vypsta į priešingas puses. Dėžutę su saulėgrąžų sėklomis palieka ant stalo, sutvarkys vėliau, ir atsigula ant mažos kanapos, kurioje kaip tik išsiteko.

Lidiją prižadino žingsniai: ar tai nelabošius, o gal riteris? Už lango sušmėžavo šešėlis. Kad ir kas ten būtų, tris kartus apeina namą ir šnabžda nesuprantamus žodžius, sakytum ją kas kerėtų. Lidijos skrandyje pasimuisto alkis: kiek valandų prabėgo po pietų? Apsimuturiavusi antklode ji tykiai žengia į kiemą, klausosi, ar dar aidi žingsniai už namo. Lauke vis dar šviesu, bet kaitra nuslūgo. Ant žolės guli medinė figūrėlė – moteris ilgais plaukais ir ilga suknele, o iš po jos padurko kyšo į priešingą pusę pasuktos kojų pėdos*.

[...]

 

Iš: Anja Mugerli. Čebelja družina. Ljubljana: Cankarjeva založba, 2020

Vertė Laima Masytė