Ukrainietiški eskizai

 

Ukrainietės

 

Į dailės galeriją skubu miesto parku. Už Europos Sąjungos lėšas renovuojama teritorija dalinasi statybininkai, virš kertamų medžių paniškai čirškiantys paukščiai, iš jau negyvų medžių drožtos skulptūros. Posūkyje prie lauko estrados mane pasitinka dvi jaunos moterys su mažamečiais vaikiukais.

– Atsiprašau, kur čia tualetas? – kreipiasi rusiškai pribėgusi viena jų.

– Einu į dailės galeriją. Ten galėsite pasinaudoti tualetu.

Pakeliui moterys išsikalba, kad jos ukrainietės, kad pabėgo nuo karo, rado prieglobstį mūsų mieste.

Ateiname į galeriją. Vaikai krūpčioja pamatę vyrų būrelį. Paprašau darbuotojos, kad į tualetą leistų vaikus, lydimus vienos moterų. Kita moteris paaiškina, kad vaikai bijo vyrų. Pasiūlau jai apsilankyti parodoje, bet moteris atsisako, ji susirūpinusi darbo paieška. Atsisveikindamos apsikeičiame kontaktais. Po kelių dienų sulaukiu skambučio.

– Gal teiravotės man darbo?

– Ką jūs galėtumėte dirbti? Ar mokate angliškai?

– Angliškai nemoku. Ukrainoje dirbau teisininke, turiu juridinį išsilavinimą. Bet dabar dirbčiau bet ką.

Pervartau mintis.

– Ar galėtumėte ravėti daržą? Laistyti.

– Galėčiau. Ar toli nuo parko? Mes prie parko gyvename savivaldybės namelyje.

– Netoli. Mano draugo namas.

– Ir jūs ten gyvenate?

– Ne. Jis gyvena vienas.

Moteris išsigąsta, kad name gyvena tik vyras. Mano aiškinimai, kad dirbti bus saugu, neįtikina. Ji klausia, ar atsirastų galimybė dirbti prie šeimos, ar kad šeimininkė būtų moteris. Pažadu pasiteirauti.

Vakarop išsiruošiu pas gerą pažįstamą. Kokybiškų statybinių medžiagų namas liudija pasiturintį šeimininkų gyvenimą. Didelio sodybinio sklypo savininkė dažnai užsimindavo apie talkininkų poreikį.

– Labas, – veidą nušviečia svetinga šypsena. – Kavos gersi?

– Ne, dėkoju. Ar darbininkės dar reikia?

– Taip. Kada galėsi?

– Ne aš. Ukrainietė. Nuo karo pabėgusi.

– Ukrainietė? – apsiniaukia.

– Taip. Kultūringa. Su aukštuoju.

– Na jau ne. Nepažįstama.

– Pasakojot, kad našlaičius priglausdavot, o jai tik darbo lauke, kelioms dienoms. Kol susiras.

– Ne, – užkerta tvirtai sučiauptos lūpos. – Palauk, – staigiai nugiedrėja ir linguodama į lauko pavėsinę atvelka du didžiulius maišus. – Žiūrėk, – geraširdiškai krauna ant suolų drabužių stirtas. – Kaip tik surinkau ukrainiečiams.

Prieš akis suplevėsuoja XXL dydžio sovietinių laikų dryžuotos vyriškos pižamos, primenančios kalinių aprangą, kandžių pėdsakais nužymėtos kažkada išeiginės suknelės, marškiniai pradilusiomis alkūnėmis, be sagų, striukės sugedusiais užtrauktukais.

– Drabužiai neblogi, galima prisitaikyti, o čia vaikiukams. Juk jos turi vaikų? – pasitikslina atrišdama maišelius su nuskalbtais ir neskalbtais vaikiškais apatiniais, nukleiptais batukais.

– Dėkoju. Palaikykite, kad įteiktumėte dovanas iš savo rankų.

Kitą dieną ukrainietės skambutis:

– Gal turite paskolinti lyginimo lentą?

– Turime. Paskolinsim. Kur atvežti?

Iš namelio prie parko kiemo pabyra vaikai.

– Laba diena. Laba diena, – čiauška lietuviškai, beria ukrainietiškai, kad kaimynų vaikai išmokė.

Draugas paduoda lyginimo lentą tarpdury pasirodžiusiai moteriai.

– Susiradau darbą lyginti namuose. Ir kavinėje darbininke. Sunku. Nepratusi prie tokių darbų.

– Šeštadienį nedirbsite? Nuvešiu jus su vaikais į Kryžių kalną, šventą vietą. Čia mažajai pieštukai, vyresniajai suknelė.

– Jei galite, atvažiuokite apie dvyliktą valandą. Dirbu iki vidurnakčio, grįžtu naktį.

Šeštadienį prie vartų manęs jau laukia mama su dviem mergytėm. Visos trys tvarkingai apsirengusios, susišukavusios. Mažosios klega ant galinės sėdynės. Mama priekyje.

– Labai namų pasiilgau, – graudinasi.

– Mama, kalbėk ukrainietiškai! – subara vyresnioji.

– Lietuvė nesupras.

– Suprasiu. Tik pasakyti ukrainietiškai ne kažin ką galiu. Будь ласка*.

Mergytės juokiasi.

– Mažoji pradės eiti į mokyklą, o vyresnioji į šeštą klasę. Bet tikriausiai grįšim į Ukrainą. Ne į namus, toliau nuo fronto, bet į Ukrainą.

Prie Kryžių kalno kaip visada daug automobilių, lankytojų. Ypač saulėtą šeštadienį. Pradedu pasakojimą, kad kadaise čia buvo piliakalnis, vyko kovos su kryžiuočiais, kad dabar šventa vieta, važiuoja žmonės iš viso pasaulio statyti ant kalno vilties kryžių.

– Kapai, – mažoji virpėdama glaudžiasi prie mamos.

– Nebijok. Ne kapai. Šventas kalnas. Abi persižegnokime.

Kalno erdvė skleidžia ypatingą aurą. Vyresnioji mergaitė ją jaučia, smalsiomis akimis žvalgosi po kryžių mišką.

– Mama, ir ukrainietiški, – džiūgauja atradusios geltonai ir mėlynai nudažytus.

Iš pagaliukų surenčiame mažus vilties kryželius, paskandiname kryžių jūroje. Nuo kalno viršūnės apžvelgiam laukus, vienuolyno mūrus, pašnekinam papėdę juosiantį upelį.

– Rusų okupacijos metais kryžių statyti neleido, draudė lankyti kalną, ardė ekskavatoriumi. Kenkėjus ištikdavo nelaimės, mirtys, todėl vėliau griovimai liovėsi.

– Mergaitės, ar norėtumėt nuvažiuoti pas arkliukus?

Mergaičių žandai įraudę nuo saulės. Mažoji lėtina žingsniukus.

– Pavargom.

– Gal namo. Pavargome. Kitą kartą.

Artėjant rudeniui sulaukiu skambučio.

– Vyksim į Tėvynę. Noriu jums grąžinti lyginimo lentą.

– Kada išvykstat?

– Mes jau susiruošę.

Paskubom prigriebiam kelionei lauktuvių. Kieme su lagaminais ir vaikais laukia abi moterys. Grąžina lyginimo lentą.

– Nebegaliu be namų, – ukrainietė ilgesingai nužvelgia rytuose besivartančius debesų kamuolius.

 

Meškiukas

 

Automobilis užgęsta vos pajudėjęs iš degalinės.

– Kas čia? Užpyliau kuro. Viskas buvo gerai.

Vyras sukinėja automobilio raktelį. Beviltišką pedalų spaudymą lydi keiksmais. Mūsų automobilis stovi prie išvažiavimo iš degalinės, skersai gatvės. Ant langų drimba sniego gabalai, nešiojami pasiutusio vėjo.

– Traukim į pakraštį!

– Gerai, kad nuolydis!

Smaigstomi Dniepro vėjo durklų nustumiam automobilį pakalnėn. Temsta. Dešinėje pusiau aptvertoje teritorijoje nebaigta daugiaaukščio statyba.

– Palauk mašinoje. Apsižvalgysiu.

Metalinių vartų žiotys praryja Tomo žingsnius.

Nešildomame automobilyje žvarbu. Krečia šaltis. Bet negaliu pajudėti. Sėdžiu kaip suparalyžiuota. Grįžta Tomas lydimas kresno vidutinio ūgio vyro.

– Valentinas. Užtikau nebaigtoj statyboj. Krapštėsi prie atidaryto automobilio kapoto.

Negaišdamas Valentinas palinksta prie mūsų kapoto. Žvarbos ir metalo užgrūdintomis plikomis rankomis kaitalioja prietaisus, ieško gedimo. Pirštai įgudę, aptraukti pajuodusių įtrūkimų voratinkliu, tepaluotomis panagėmis.

„Taip fronte ukrainiečiai darbuojasi prie karinės įrangos“, – pagalvoju.

– Nieko nerandu. Atsinešiu kompiuterį.

Grįžęs Valentinas atsisėda į automobilio saloną, įsijungia kompiuterį, parsisiunčia automobiliui būdingas schemas. Įsišnekame. Ukrainietis paaiškina, kad gyvena šešiasdešimt kilometrų nuo Kyjivo, atvažiuoja į sostinę pagal iškvietimus remontuoti automobilių, o savo miestelyje turi automobilių remonto dirbtuves.

– Perdegė variklio kompiuteris, – konstatuoja. – Išimsiu. Ieškokit naujo.

– Ar jūs nerastumėte?

– Reta detalė. Neturiu laiko. Ieškokit patys pagal detalės kodus. Be to, reikės perprogramuoti. Aš galėsiu tik pakeisti.

Tomas atsilygina Valentinui. Automobilį su nustatyta diagnoze paliekame šalia statybvietės. Guodžiamės, kad likimas nelaimėje ištiesė pagalbos šiaudą – pamėtėjo sumanų žmogų.

Grįžtame į degalinę kavos. Aplinka europietiška. Tvarka kitokia nei Lietuvoje. Pirmiau turi užsimokėti, paskui gamintis kavą, bet kava perpus pigesnė, kokybiškesni vienkartiniai indeliai.

Traukiame tamsoje žiburiuojančia dar netyrinėta Livoberežna* teritorija supami žaliai šviečiančių jau pažįstamo prekybos centro NOVUS raidžių kaip privalomų infrastruktūros elementų, kaip šviesoforų akių. Kai nėra oro pavojaus, į dangų kylančių modernių daugiaaukščių papėdėse, neoninėmis reklamomis dainuojančioje RIVER MALL išklotinėje pasijuntame lyg Europos ar Amerikos didmiestyje. Įspūdį sustiprina dviejų krypčių gatvių arterijomis siuvantys žinomų markių nauji automobiliai, elitiniai elektromobiliai. Mus lenkia ir priešais šmėžuoja madingai apsirengę miestiečiai, vardinius rūbus užsimetęs jaunimas. Kartais praeina kariai. Gatvės kavinėje vaikinai karinėmis uniformomis neskuba išgerti paskutinio kavos puodelio lyg stabdydami žavingos taikos akimirką.

Paryčiui kaip įprasta iš lovos išmeta oro pavojus. Sėdame prie kompiuterių ieškoti detalės. Karo metu Ukrainoje rasti menka tikimybė, o siųstis iš ES daug laiko ir sudėtingos procedūros. Viešbučio administratorė nesiskundžia mūsų užsilaikymu.

Svetingai sutinka virėjos pustuštėje viešbučio kavinėje.

Dieną, kartais naktį duoduosi interneto platybėse ieškodama detalės, pykstu ant draugo. Man rodosi, kad jam patinka neplanuotas užsibuvimas Kyjive, kad jis nelabai ieško. Laimė nusišypso man – parsisiunčiame tinkamą detalę. Skambinam Valentinui, gal žino, kas užprogramuotų. Valentino rekomenduoti meistrai gilinasi, bet jiems nepavyksta. Susirandame specializuotą autoservisą, kur paryčiui rusų bomba susprogdino dujotiekio trasą. Fanera užkaltos išdužusio stiklo vitrinos, prie dujų trasos duobės fakelais virtę automobiliai. Gražuolė priėmėja spinduliuoja pozityvumą, lyg iškirptas iš karo kronikos taikos metų filmo kadras.

– Atvežkit. Tvarkysime.

Tomas per pažįstamą sutaria transportą mūsų nevažiuojančiam automobiliui pristatyti į autoservisą. Nuvažiuoti į kitą sostinės galą kaip pusiaukelė nuo mūsų Vilniaus iki Kauno. Tik spūstys dar didesnės dėl bombardavimų padarinių šalinimo, dėl ne visu pajėgumu veikiančių metro linijų.

Autoservisui užprogramuoti naujos detalės nepavyksta. Vėl kreipiamės į Valentiną. Kiek patylėjęs atsako:

– Tymą prirodysiu.

Po pauzės:

– Nes jūs lietuviai. Jei Tyma nepadarys, tada niekas nepadarys.

Tymai iš karto sakome, kad rekomendavo Valentinas.

– Žinau. Bet turiu išvykti. Kelionės su pertrūkiais po šimtą kilometrų. Ten nėra ryšio. Neskambinkit. Susirasiu.

– Kalėdos. Nauji metai. Pakliuvom. Dar skambink. Kiek būsim, kol jis atšvęs visas šventes. Sakyk, kad atsilyginsi.

Tomas vėl skambina, bet Tyma sako, kad negali, kad kelionės suplanuotos, kad su juo nepavyks susisiekti, kad pats paskambins.

Prieš pat Naujuosius metus vaiberiu atkeliauja pasveikinimas – linksmo meškiuko nuotrauka su palinkėjimu: Нехай всі ваші проблеми лопаються красиво, як мильні бульбашки**.

Tyma grįžta jau naujais metais. Paima detalę. Kitą dieną užprogramuoja, patikrina – veikia. Iš užuominų suprantame, kad darbuojasi fronte, važinėja remontuodamas karinę įrangą, kad sostinėje kaitalioja ir savo buvimo vietą. Kad jis superspecialistas, patvirtina ir serviso darbuotoja, nes tokio išmanančio nerado autoservisų tinkle.

Mes Tymai be proto dėkingi ir nesigailėdami atsilyginame. Išsisaugojame jo kontaktus. Neaišku, ar pavyks susitikti dar kada, ar nežus Tyma nuo atsitiktinio ar tikslinio ginklo.

Ilgoje kelionėje namo telefono ekrane šokinėja besišypsantis meškiukas.