Titaniškumas ir juvelyrika
Ingos Juodytės/VGMC nuotrauka
Kovo 5 d. Vilniuje, galerijoje „Kairė–dešinė“, atidaryta grandiozinė titaniško Lietuvos kūrėjo – grafiko, iliustratoriaus, pedagogo, ilgamečio Vilniaus dailės akademijos dėstytojo, profesoriaus, šilkografijos (serigrafijos) pradininko Lietuvoje, taip pat rašytojo, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato – Mikalojaus Povilo Vilučio kūrybos paroda. Parodos organizatorius – Vilniaus grafikos meno centras. Parodos partneriai: LNDM Radvilų rūmų muziejus, Lietuvos nacionalinis muziejus, MO muziejus, „Smells Like Spells“. Ši paroda, galima sakyti, jubiliejinė, nes šių metų gegužę M. P. Vilutis minės savo aštuoniasdešimtmetį.
Tai unikali paroda, stebinanti ne tik apimtimi (veikia per tris galerijos sales), formatais, tikriau, jų įvairove, bet ir kūrybine drąsa, netikėtais kūrybiniais sprendimais ir technikomis. Taigi M. P. Vilutis nepaliauja stebinti. Parodoje eksponuojami ir naujausi, pastaraisiais metais (2021–2024) sukurti piešiniai, objektai, paveikslai.
Įžengus į pirmą – dešiniąją – galerijos salę, nustebina ekspozicijos juvelyriškumas ir spalvingumas: spalvotų knygų iliustracijų motyvais dekoruoti autoriniai porceliano dirbiniai, taip pat ir porceliano indų, žvakidžių vaizdų išklotinės, atliktos skaitmenine spauda 2021–2023 m. Įdomu, kad 3D spauda leidžia kartonui suteikti net ir porcelianinio spindesio įspūdį. Pasirodo, kad kurdamas porcelianinius indus, žvakides M. P. Vilutis bendradarbiavo su kvapų kūrėjais „Smells Like Spells“. Taip pat šioje galerijos salėje eksponuojami ir trys chrestomatiniai M. P. Vilučio autoportretai, dvelkiantys saviironija.
Ingos Juodytės/VGMC nuotrauka
Antroje galerijos salėje matome kiek netikėtą kūrybinį M. P. Vilučio sprendimą – jis savo 1973 ir 1974 m. sukurtus plakatus perkelia į gana didelio formato paveikslų lakštus, kitaip tariant, juos pertapo akrilu. Šiems paveikslams (jau ne grafikos darbams) būdingas ne tik plakatiškumas, bet ir beatodairiška ekspresija susitelkiant į juodas ir baltas faktūras. O ir kūrinių pavadinimai iškalbingi: „Didelis vyras“, „Didelė moteris“, „Didelė parašiutininkė“. Pastarasis paveikslas, kaip ir kiti, ne tik dydžiu, bet ir spalviškai kiek skiriasi nuo originalių šilkografijų, nes jose, be juodos spalvos, buvo naudojami ir raudonos spalvos intarpai. Sakyčiau, vien šių darbų pavadinimai kalba apie tam tikrą gigantomaniją (beje, lyginant su originalais, prie šių paveikslų pavadinimų pridedamas žodis „didelis“, „didelė“).
Peržvelgusi šios salės ekspoziciją, regis, matau tam tikrus guliveriškus masyvius paveikslų monolitus. Pavadinimai, žinoma, galėtų savotiškai ironizuoti tuometinę – sovietmečio – prokrustišką niveliuojančią kultūrą (visgi originalai, daugiausia šilkografijos, taip pat ir ofortai kurti 1973, 1974 m.). Tai vieni iš ankstyvųjų M. P. Vilučio darbų, reprezentuojantys ankstyvąjį kūrybos stilių, periodą (aštuntasis dešimtmetis), kuriam būdingas plakatiškas lakoniškumas, formų masyvumas, abstraktumas, ekspresyvi emocija. Šios masyvios figūros pozuoja įvairiais rakursais, galbūt net kažką vaidina ar šoka, vienaip ar kitaip iškėlusios rankas, nelyg teatre, absurdo – būties absurdo – teatre. Beje, kai kurios masyvios žmogystos atrodo gana agresyviai (viena iš jų laiko peilį, tiesa, kita tik cigarą). Regis, šie replikuoti grafikos darbai, virtę paveikslais, savaip atskleidžia tamsiąją pasąmoninę žmogaus būties pusę.
Trečioje galerijos salėje eksponuojami M. P. Vilučio kūriniai iš MO muziejaus kolekcijos, dauguma šių kūrinių, juvelyriškai atliktų tušu, sukurti devintajame dešimtmetyje. Nuostabą kelia ir balta granitinė teatrališko personažo, žmogystos su keistu kuodu, figūra-skulptūra „Žmogus“ (2014). Įsimintini ir M. P. Vilučio darbai tušu – „Gyvulio iš savęs išpaišymas“ (2018), „Baimės iš savęs išpaišymas“ (2019), kuriuose, be juodų ir baltų dėmių žaismės, dera ir juvelyriškos figūrų (gyvulių, žmogystų, regis, patiriančių metamorfozes) detalės.
Autorės nuotrauka
Tiesa, kyla klausimas: galbūt autorius save kartoja, replikuoja? Galbūt nieko naujo nesukuria, o tik perkuria save? Tikrai ne. Bet, manau, žaidybiškumas, gal kartais ir replikuojantis, parodos autoriui nėra svetimas.
Peržvelgus spalvingą ir žaismingą jubiliejinės M. P. Vilučio parodos ekspoziciją, joje galima įžvelgti ir tam tikrus kūrybos stiliaus raidos etapus: nuo apibendrinto plakatiško (aštuntasis dešimtmetis) iki juvelyriško, įmantraus (devintasis ir dešimtasis dešimtmečiai). Visgi parodoje vyrauja solidžios – juodos – spalvos tonai ir pustoniai.
