Susitikimai

 

Adrienne sutinka Jay DeFeo

 

Apsireiškimas

Tau užima kvapą

Ilgai tai netrunka

Tapt kūnu tavuoju

Staiga nieko nelieka

Kas nebūtum tu

Auksinis dubuo

Nokinantis šviesos kiaušinį

Tarp klubų

Pilvotas molinis ąsotis

Išglostytas degančio delno

Kanjono rausva atplaiša

Aprasojus gyvybe

Delmonas žemaitės

Aplipęs vaisingais karoliais

Ir skrendantis kykas virš jūros

Ir upė

Takiu savo mėliu

Banguojančią esmę nusakius

Ir krantas žemėtas

Kur žiotys prasiskiria

Kad vienas pasaulis galėtų kitan įsiterpti

Pasąmonės vandenys

Paplūstantys pilnaties veidu

Atima žadą

Tik akimirkai

Tavo valia

 

 

Tūla sutinka Kitą
 

Saulėta upės gyvatė

Raivosi drėgnoj miško paklotėj

Alsuoja ledu ir pūvančiais lapais

Dalis upės teka prieš savo srovę

Gludina verpetais nuolaužas ir nuoskaudas

 

Moteris prisimena ją

O gal ji prisimena moterį

Tavo jaunystė atrodė beveik vulgari

Žilstant garbanose skleidžiasi magija

Sapnuok mane, fėja,

Tu atsiunti lietų į mano vidurnakčio miestą

Kalbėk man savo atsainiu balsu

Klausk

Kur mane liesti

Ilgiems tavo pirštams

Be laiko pageltusiems nuo sukamo tabako

Čia

Giliau

Dar

Žiūrėk į mane savo atšiauriom akim

Kol širdies medus laša

Ant purvinų kerzinių batų

Kuriais perbridai pavasario upę

Kur mūsų gyvenimai nesugrius vienas šalia kito

Kai kurios rožės turi du centrų verpetus

Kai kurios taip ir lieka užsivėrę

Lyg prieš srovę tekanti upė

Visos kvepia

 
 
Orfėja bijo sutikti save
 

Leidžias Orfėja

Į savo šešėliuotus požemius

Tikisi greitai praslyst užsimerkus

Pro žalčio gundymus

Ugnį ir vandenį

Pasąmonės šuo ją pažįsta iš kvapo

Prisikemša burną prisirpusių žodžių

Varva nustebusios sultys ant balto apsiausto

Kaip kraujas pirmagimio

Taip ir nepaaukoto

Auginto paslėpus nuo formų ir laiko

Kaip akių šviesa

Susižiūrėjo

Liko prietemos aidas

Oloj

Tavo sielos giesmės

Neatitrauki akių

Kol smėlis išardo tave

Skiemenim

Kuriuos atsiminsiu tik aš

 
 

Aš nesutinku

 

Kuo labiau myliu
Tuo gailiau apraudu
Tave dar nemirštančią
Žiūrėdama į akis
Ir kaip tau džiaugtis
Įkvėpti ir pereiti dar vieną dieną
Šitokio baigtinumo akivaizdoj
Kaip patikėt
Ant liežuvio pražydusiais paukščiais
Kai mano tankėjantis alsavimas
Ties virpančiais žiedlapiais tavo
Vis garsiau primena apie mirtį
Negali išvaduoti manęs
Nuo neišvengiamo savo baigtinumo
O aš taip godžiai geriu
Tavo pirštus ir valandas
O tu nenori skubėti per upę
Tau dar šoka mergaitės
Sakiniai nenuskausminti laiko dar tyko
Pagalandi spalvotus nagus
Ir atriši plausto mazgelį
Dreifuoji mano akių vandenyne
Gal dvidešimt metų
Kas žinojo
Kaip arti būsi išėjus