REC

 

Marisha Rasi-Koskinen (g. 1975) – suomių psichologė ir rašytoja, penkių grožinių knygų suaugusiesiems ir dviejų romanų paaugliams autorė. 2019 m. apdovanota svarbiausia Suomijos literatūrine premija „Finlandia“ už knygą paaugliams „Tamsioji saulės pusė“ (liet. 2023, vert. U. L.).

Romanas „REC“ (2020) – tai daugialypis, kone tarpdisciplininis meno kūrinys, Suomijoje jau dabar įvardijamas kaip moderniosios prozos klasika. Mistinis, atmosferinis siužetas, neįprasta struktūra (knyga padalinta ne į skyrius, o į kambarius ir sales, didžiausią pasakojimo lūžį žymi perėjimas iš vieno aukšto į kitą, siužetas pamažu, tarsi mozaika, dėliojamas iš literatūrinių „nuotraukų“; užuot skaitęs, skaitytojas tarsi klaidžioja meno galerijoje) ir fragmentuota kompozicija nukelia į svaiginančią kelionę, kurioje išnyksta skirtis tarp fikcijos ir realybės ir kartu su romano veikėjais pažįstamos ir bandomos tiesos ribos.

2021 m. romanas apdovanotas prestižinėmis Runebergo ir „Tulenkantaja“ premijomis. Siūlome susipažinti su šio kūrinio ištrauka.

Vertėja

 

REC

 

Tą dieną lauke buvo karšta, viduj – dar karščiau. Visų karščiausia buvo Luko drabužinėje, ir kaip tik ten juodu sėdėjo. Nugara žliaugė prakaitas. Pas Koulą eiti negalėjo, nors šis gyveno erdviuose, vėsiuose namuose, jiems būtinai reikėjo būti pas Luką. Berniukai žiūrėjo vienas į kitą pasišviesdami kišeniniu žibintuvėliu. Kartkartėmis išjungdavo šviesą; Koulas pažadėjo padėti Lukui įveikti baimę apakti ir tesėjo pažadą.

Berniukai sėdėjo nė nekrebžtelėdami, net ir menkiausias garselis būtų sugriovęs tvyrojusią įtampą. Įsivaizduok žvaigždėtą dangų, įsivaizduok nelyginių (arba lyginių ir nelyginių) skaičių aibes, įsivaizduok dešimtainę dalį tarp nulio ir vieneto, ištisą visatą, telpančią po kojos piršto nagu. Įsivaizduok vandens molekulių gausybę vidutinio dydžio ežere, paviršių sudrumsčiantį akmenį, šviesą, kurios kelias iš saulės šerdies į pakraštį trunka trisdešimt tūkstančių metų, bet iki ežero paviršiaus – vos aštuonias minutes. Įsivaizduok neapčiuopiamai trumpą, tačiau tuo pat metu beribę akimirką, kai išskaidytas į atomus tampi visatos dalimi, nematomų gijų surištas su viskuo, prie ko kada nors prisilietei. Kas, palyginus su visu tuo, yra drabužinė ir karštis, ant pakabų sukabinti, sprandus kutenantys švarkai arba grindys, badančios kulkšnis toje vietoje, kur baigiasi linoleumas ir prasideda tamsa.

Lukas jau spėjo atskleisti tris paslaptis, tuo tarpu Koulas pasidalino tik viena. Tačiau tikroji Koulo paslaptis prilygo daugiau nei dviem. Tikroji Koulo paslaptis turėjo vardą.

– Nickas.

Nickas buvo Koulo brolis dvynys. Tai – esminis dalykas, nes kaip tik nuo Nicko prasideda istorija. Tiksliau, nuo Niko, taip jis pats rašė savo vardą. Nikas – visa ko pradžia.

– Kodėl nepasakojai?

– Nes negalėjau. Nes. Man uždrausta.

Koulas paaiškino, kad Nikas buvo kitoks nei visi. Ne kitoks kaip Koulas su Luku – kitoks nemalonia prasme. Tarp išskirtinumo ir keistumo egzistavo riba, ir Nikas buvo kitoje ribos pusėje. Iš išvaizdos jis neatrodė keistas, anaiptol, veikiau niekuo neišsiskyrė, ir šiaip iš šono nebūtum įžiūrėjęs jame nieko neįprasto. Tačiau išore įprasti dalykai ir baigėsi. Iš tikrųjų su juo kažkas visad buvo ne taip. Jis toks gimė. Kitų akyse Nikas atrodė pamišęs, aiškino Koulas, bet tai, be abejo, nereiškia absoliutaus, universalaus pamišimo. Pavyzdžiui, kai kuriose bendruomenėse šizofrenijos simptomai gali padėti tapti lyderiu.

– Nikas serga šizofrenija? – paklausė Lukas, visai pamiršęs bijoti apakimo, nors kišeninis žibintuvėlis nešvietė jau kurį laiką. Jis niekad nepažinojo tikro pamišėlio.

– Nemanau. Tai tik pavyzdys. Bet jį ištinka priepuoliai.

Koulas juos įvardijo kaip įsiūčio priepuolius. Lukas mintyse supaprastino į „pykčio priepuolius“. Visiems pasitaiko pykčio priepuolių, pamanė jis, nenoromis kiek nusivylęs. Mama pasakojo, kad kartą Lukas skersas išsitiesė vidury prekybos centro stovėjimo aikštelės tik todėl, kad negavo šokoladuko.

– Vos nepakliuvau po mašina, – pridūrė Lukas. – Galėjau žūti.

– Be abejonės, – pasakė Koulas ir įjungė žibintuvėlį. – Tu nesupranti. Nesi regėjęs nieko panašaus.

Niko priepuoliai priminė ligą, pasireiškė stipriai ir bauginamai. Koulo mamai tekdavo atsisėsti jam ant pilvo ir, užgulus visu svoriu, laikyti prispaudus rankas prie žemės. Nikas raitydavosi ir mėgindavo įkąsti, įspirti ir sudraskyti bet ką, ką tik galėjo pasiekti. Ne kartą įstatė mėlynę mamai po akim, o kartą suėmęs jos ilgus, šviesius plaukus išrovė gerą kuokštą. Nusivylimai. Pokyčiai. Šaižūs garsai, aitrūs kvapai, ryškios šviesos, netikėti prisilietimai. Impulsai. Kontrolė. Juslės. Per didelis jautrumas. Nervinio tiko simptomai. Paprasčiausias negebėjimas valdyti jausmų. Menki juokai.

Iš kur Koulas žinojo tiek nepaprastų žodžių? Aišku, kad žinojo. Vakarais slapta klausydavosi tėvų pokalbių. Argi Lukas nesiklausydavo? Ne, Lukas mieliau palįsdavo po antklode su kišeniniu žibintuvėliu ir komiksais. Galbūt Koulas teisus. Galbūt ir jam būtų buvę į naudą klausytis. Galbūt dabar labiau išsiskirtų iš kitų, jeigu būtų klausęsis naktimis. Bent jau turėtų ką papasakoti.

Kai berniukai buvo maži, ketverių ar penkerių, kartu su giminaičiais dažnai sėdėdavo prie šventinio stalo – iškrakmolytais marškiniais, ant šono sušukuotais plaukais, po kaklu parištomis juodomis varlytėmis. Du dailūs vaikučiai su duobutėmis skruostuose šypsojosi kaip putliažandžiai angelėliai, nuo gimimo mokėjo naudotis atitinkamais įrankiais atitinkama tvarka. Visi žavėjosi berniukais, ir juodu iš tiesų buvo žavingi – vaikai, iš mielučių išaugsiantys į gražuolius, išvengsiantys nerangaus brandos etapo, kuris daugeliui pakiša koją. Jau tada buvo matyti.

Visi žavėjosi, kol pamažu visi nuo giminių iki bendradarbių suvokė, kad paveikslėlis galėjo sueižėti bet kurią akimirką. Bet kurią akimirką Nikas galėjo tėkšti lėkštę į žemę. Sudaužyti stiklinę į stalą. Įkąsti padavėjai. Imti užgaulioti priešais sėdintį giminaitį arba pažįstamą žodžiais, kokių tokio amžiaus vaikui nederėtų nė girdėti. Atsikėlęs nuo stalo nutempti su savimi staltiesę – ne atsitiktinai, kad visi linksmai prisimintų per kitą šventę, o tyčia. Nelauktai, bet kurią akimirką. Toks mielas berniukas su varlyte, skyrimu ant šono ir iškrakmolytais marškiniais.

– Turiu pripažinti, neapkenčiau jo elgesio, – aiškino Koulas. – Buvau jo pusėje, bet vis tiek neapkenčiau.

Mat tuo viskas nesibaigė. Nikas ėmė vagiliauti. Iš pradžių kniaukė daiktus iš bendraklasių kuprinių. Šokoladukus, žaislus. Nereikalingą šlamštą, kurį suslėpdavo spintelėse ir pamiršdavo.

Nikas neįkliūdavo, bent ne iki galo. Tėtis su mama kaskart viską užglaistydavo, mėgino jį apsaugoti. Kartu norėjo apsaugoti Koulą. Ir save. Koulas girdėdavo, kaip mama vis sakė, šįkart jie dar nekels triukšmo, šįkart jie dar atsikratys pavogtais daiktais. O jeigu nusikaltimas akivaizdus, susitars su nukentėjusia puse. Šįkart. Ir kitą, ir dar kitą kartą. Po paskutinio karto visada ateidavo kitas paskutinis.

Nikas vogė ir iš namų. Kartais pinigus, tačiau dažniausiai vienaip ar kitaip svarbius daiktus. Dienos laikraštį. Pirkinių sąrašą. Nebaigtą skaityti knygą. Nuotrauką. Raktus. Lipnųjį popierėlį su svarbia pavarde ir telefono numeriu. Dėl vagysčių kildavo įvairių pykčių ir kitokių nuostolių, o Nikas tik stebėjo viską iš šono. Koulas stebėjo drauge. Ir kartais, itin kebliais atvejais, Koulas prisiimdavo kaltę, kad apsaugotų brolį nuo tėvų rūstybės. Ypač vėliau, kai viskas dar pablogėjo.

– Mes jį saugojom. Mes visi. Nuo visko.

Daugiausia Nikas vogė iš Koulo. Manytum, kokio galo. Broliai gaudavo viską, ko užsigeisdavo, ir visko po lygiai, daugių daugiausiai galėjo skirtis spalva arba veidrodinis atvaizdas. Nikui nebuvo jokios priežasties pavydėti. Ir vis dėlto. Kiekvienas naujas daiktas dingdavo. Kiekvienas Koulo daiktas.

– Labai dažnai mistiškai ko nors neberasdavau, – aiškino Koulas. – Vadovėlių. Rašiklių. Naujų lego konstruktorių. Saldainių.

– Paskui jis juos atidavė?

– Nikas? Ne.

– Teko visam laikui su jais atsisveikinti?

– Ne, juk ne mano kaltė. Tėvai, be abejo, nupirkdavo naujus.

– Visada?

– Aha.

– Ar jis nors kartą įkliuvo?

– Aišku, įkliuvo. Anksčiau ar vėliau mama su tėčiu surado beveik visas slėptuves, vėliausiai tada, kai atėjo laikas kraustytis į naujus namus. Išskyrus lego.

Konstruktorius rado santechnikas. Tiksliau, vieną detalę, bet kartu paaiškėjo, kur buvo visos kitos. Tualetas viršutiniam aukšte užsikimšo. Koulas pasakojo, kad santechnikui teko grūsti į klozetą išlenktą metalinę vielą ir tol baksnoti, kol detalės paplūdo kaip maži laiveliai prie sūkurio. Dvokas buvo žodžiais nenusakomas. Paaiškėjo, kad klozetą užkimšo skersai įstrigusi ilga, dešimties galvučių detalė. Ji buvo balta, santechnikas, apsimovęs gumines pirštines, suėmė ją nykščiu ir smiliumi.

– Paklausė, ar norėsim atgauti.

– Rimtai?

– Turbūt juokavo.

– Fui!

Juodu juokėsi ir kaišiojo pirštus į gerklę, vaizduodami, kad vemia. Tada Lukas persistengė. Kartais jam taip nutikdavo, saugumo jausmas, apėmęs dėl nelaukto ir retai jį ištinkančio bendrumo, akimirksniui užgoždavo socialinį atsargumą. Jis pavadino Niką šlykščia šūdų beždžione. Manė, taip prajuokins Koulą, bet ne. Koulas nesijuokė, jis supyko. Balsas atšalo, o veidas persimainė, įsitempė, tarsi apvyniotas celofano plėvele, prieš nukrintant žibintuvėliui ir užgęstant šviesai Lukas dar spėjo pamatyti.

– Daugiau niekad nepravardžiuok mano brolio, – pasigirdo Koulo balsas tamsoje.

Lukas neturėjo brolio. Jis nežinojo, kokie artimi gali būti broliški santykiai.

– Atsiprašau, tikrai.

Koulas neatsiliepė. Nė vienas nepakėlė žibintuvėlio. Tyla ir tamsa tvyrojo taip ilgai, kad Lukas išsigando padaręs neatitaisomą klaidą. Jis neapako, pro durų plyšį matė šviesos ruoželį, tačiau bet kurią akimirką Koulas atplėš duris ir tą pat akimirką, kai šviesa užlies drabužinės sienas, vos pradėjusi megztis draugystė baigsis.

Juodu alsavo. Kitam kambary mama kalbėjo telefonu. Ji paminėjo Luką. Koulas pagriebė žibintuvėlį ir įjungė.

– Nieko tokio, – pasakė jis. – Iš tikrųjų sutinku su tavim. Kartais jis nepakenčiamas.

– Ar jį nors kartą nubaudė? – atsargiai paklausė Lukas.

Koului užlūžo balsas.

– Taip. Tuo metu jį dar bausdavo.

Iš pradžių tiek arešto minučių, kiek Nikui buvo metų, paskui tiek pat valandų ir galiausiai dienų, bent jau kartą per vasaros atostogas, kai nereikėjo į mokyklą. Žinoma, Nikas nesiteikė sėdėti kambary. Tėtis įtaisė duryse spyną, kad esant reikalui, kai jo nebus namie ir mamai teks tvarkytis vienai, duris būtų galima užrakinti iš išorės. Ir ne be reikalo įtaisė, nes Nikas smurtavo, mamos kūnas ištisai buvo nusėtas nedidelėmis mėlynėmis ir nubrozdinimais. Jeigu nesimušdavo, nesidraskydavo ir nesispardydavo, Nikas imdavo baisingai rėkti ir keikti mamą bjauriausiais žodžiais. Jeigu likdavo namie vienas, galėjo nei iš šio, nei iš to apversti viską aukštyn kojom, išmėtyti maisto produktus, išmesti mamos drabužius pro langą, apipaišyti sienas ir langus. Kartais mama nebeištverdavo ir palikdavo berniukus ne vienai valandai. Išeidavo pasivaikščioti, kaip ji aiškindavo, kad nusiramintų.

– Negi Niko iš tikrųjų savaitę neišleido iš kambario?

– Mažiausiai kartą.

– Jį mušė?

– Nemušė.

– Jūs gėdijotės?

– Gėdijomės.

Vien Koulo gėdos buvo negana. Gėdijosi visa šeima. Gėdijosi mama, gėdijosi tėtis, net šuo gėdijosi. Įsivaizdavęs susigėdusį šunį Lukas nevalingai susijuokė, nors atvejis liūdnas. Šuo vadinosi Priscila, lyg būtų žmogus, ne gyvūnas, jai teko likti ankstesnėj šaly – dėl alergijų, sakė mama ir tėtis; dėl to, kad šlapinosi viduj ir dvokė, buvo įsitikinę berniukai. Koulo šeimos gėda buvo didžiulė ir neišvengiama, mat tuo metu, maždaug devynerių, Nikas pradėjo vagiliauti ir iš svetimų, tokių pat dėdžių ir tetų, kokius anksčiau keikdavo prie stalo. Šito jau niekaip nebegalėjai paaiškinti. Kaip ir vagiliavimo parduotuvėse. Svečių sumažėjo. Niekas nebepaskambindavo. Namas nutyko. Tėtis susirado naują darbą, kad jie galėtų persikraustyti.

Šeima užsidarė tarp keturių sienų.

– Nikas išbūdavo visą areštą vienas?

– Žinoma, ne, – atsakė Koulas, – juk buvau aš. Nejaugi nesupranti, ką reiškia būti dvyniu.

Lukas nesuprato, ir Koulas paguodžiamai patapšnojo jam per petį.

– Beveik visad buvau šalia, sėdėdavau nugara atsirėmęs į jo duris ir bandydavau įkrėsti proto.

Gal ir ne visada protas buvo svarbiausia. Kartais Koulas tyliai dainuodavo, kartais žiūrėdavo televizorių ir komentuodavo broliui filmo siužetą, kartais balsu skaitydavo knygą, kartais užsnūsdavo ir pabusdavo tik tada, kai mama išleisdavo Niką. Koului atrodė, kad Nikas rūpi jam vieninteliam. Bent jau jis vienintelis niekad neprarado kantrybės. Susivaldė net originalių pakuočių incidento metu, nors tą kartą nedaug trūko. Labai nedaug, pabrėžė Koulas. Ir nenuostabu – tai buvo tokia neteisybė, kad net Lukas naktį negalėjo užmigti, įvykis vis sukosi mintyse. Lukas nežinojo, ką galvoti. Galbūt todėl, kad Koulas uždraudė jų gailėtis. Gailestis – tai liga, sakydavo Koulo ir Niko mama, o ji, šiaip ar taip, buvo psichologė ir išmanė jausmus.

Koulas papasakojo, kad abu broliai buvo surinkę beveik visą kosmoso seriją, beveik visas kolekcines figūrėles. Jeigu dėl vienos ar kitos priežasties jie gaudavo jau turimą figūrėlę, ji atitekdavo Nikui, taip pat ir tos, kurių turėjo po vieną. Koulas neprieštaravo, tokiais atvejais vietoj figūrėlių jam visad nupirkdavo ką nors kita. Joks daiktas nebuvo vertas triukšmo, kurį tekdavo kęsti, jeigu Nikas negaudavo, ko įsigeidęs. Be to, Koulo kolekcija bet kokiu atveju buvo geresnė.

– Kaip suprast?

– Aš išsaugojau pakuotes.

Visos Koulo figūrėlės stovėjo įpakuotos originaliose dėžutėse. Jam tai buvo svarbu, jis nežaidė su savo kolekcija, tiesiog norėjo rinkti ir į ją žiūrėti. Kartais išsitraukdavo kurią nors figūrėlę iš dėžės ir ją paglostydavo, bet paskui vėl taip atsargiai supakuodavo, kad nebūtum atskyręs nuo neišpakuotos. Nikas neišsaugojo originalių dėžučių. Kaskart jas atplėšdavo, ištraukęs figūrėlę suglamžydavo ir išmesdavo. O paskui gailėdavosi. Nikas pasiūlė susikeisti kolekcijomis, bet šįkart Koulas nenusileido – net ir tada, kai brolis pažadėjo pridėti kelias papildomas (išpakuotas) figūrėles. Galbūt be reikalo. Nors Niko neištiko pykčio priepuolis ir jis nebandė jėga sukeisti kolekcijų, tąkart jis iškrėtė šį tą piktesnio. Vieną dieną sugrįžęs namo vėliau nei paprastai, Koulas rado savo kolekciją suniokotą. Visos figūrėlės buvo išpakuotos ir tvarkingai sustatytos į lentyną. Dėžučių niekur nesimatė, Nikas viską atliko nuodugniai ir net išnešė šiukšles. Koulas pasiskundė tėvams, tačiau kas iš to. Niekas juo netikėjo, nenorėjo tikėti, akivaizdu, kad jis pats išpakavo figūrėles, tada pradėjo gailėtis ir todėl suvertė kaltę broliui, kuriam ir taip sunku.

– Niekad nepamiršiu Niko veido, – tarė Koulas. – Jis šypsojosi. Tą akimirką jo neapkenčiau. Tą akimirką troškau jo mirties.

Lukas vos ne vos susitvardė nepavadinęs Niko psichopatu. Siutino, kad Koulas nesigynė, paprasčiausiai pasidavė.

– Tu turbūt nesuprasi, – pasakė Koulas ir neklydo. Lukas nesuprato.

Koulo ir Niko namuose tvyrojo arba tyla, arba siaubas, kartais – ir tas, ir tas. Jeigu viskas ėjosi gerai, niekas nedrįso apie tai prasižioti. Visi baiminosi Niko priepuolių. Kartais priepuolis ištikdavo tik todėl, kad Niką pagirdavo už tai, jog jau seniai nebuvo priepuolių.

– Kas nutiko paskui? Kur jis dabar?

Pabudęs vieną naktį Koulas išvydo Niką, stovintį šalia jo lovos su žirklėmis. Koulas pamanė, kad brolis vaikšto per miegus. Tačiau įjungęs šviesą pamatė, kad jo akys atmerktos. Nikas nemiegojo ir džiugiai šypsojosi, tarsi būtų atėjęs papasakoti sapną arba parodyti ką nors juokinga.

– Ar jis kada nors paaiškino, kodėl taip elgėsi?

– Ne. Apsimetė, kad nieko neįvyko.

– O jūsų tėvai?

– Iš kur jie galėjo žinoti?

– Kodėl jiems nepapasakojai?

Koulas neatsiliepė, tik spoksojo. Per penkiolika minučių Lukas pamiršo viską apie broliškus santykius ir dvynių ryšį. Visi už vieną, atsakė Koulas tokiu balsu, kad Lukui kažkur pilve nutvilkė. Tik gerokai vėliau jis išmoko atpažinti, kad tai – pavydas.

– Žinoma, nepapasakojau.

Incidentas pasikartojo dar ne kartą, bet Koulas tylėjo, saugojo brolį. Viskas išaiškėjo tik tada, kai Nikas sugalvojo pagąsdinti nakvoti likusį pusbrolį. Irgi žirklėmis. Pagąsdinti ar iškrėsti ką nors pikta, tiesos niekas nežinojo. Išskyrus Niką, tačiau šis tylėjo. Po to jau niekas nebegalėjo nieko padaryti. Pusbrolio mama pranešė policijai, ši – vaikų apsaugos tarnybai, ir visiems teko kęsti skausmingus susitikimus derantis dėl žalos atlyginimo. Niekas nuo jų nebepriklausė. Koulas dar mėgino ginti brolį, aiškino, kad jis tik žaidė, bet pusbroliui atrodė kitaip, ir bet kokiu atveju buvo per vėlu. Nikas paprasčiausiai nuėjo per toli. Jį išsiuntė. Apgyvendino vaikų namuose už šimtų kilometrų.

Buvo siaubinga, tačiau prie visko priprantama. Jeigu neskaitysim ilgesio, iš pradžių viskas ėjosi gerai. Jie siekė sukurti tam tikrą atstumą, todėl buvo nuspręsta apriboti Niko bendravimą su šeima ir bent pirmą mėnesį neišleisti jo namo. Vėliau, kai šiek tiek apsipras, Nikas galės nakvoti namie nors ir kiekvieną savaitgalį.

Atsitiko ir gerų dalykų. Koulas gavo pakeliauti. Tik su tėčiu ir mama, trise. Šeima gyveno įvairiose šalyse, tačiau negalėtum pasakyti, kad keliavo, bent jau Koulas neprisiminė. Dėl Niko apie keliones negalėjo būti nė kalbos. Dabar šeimos psichologas pasiūlė jiems kur nors išvažiuoti, reikalaute reikalavo ir galų gale sugebėjo įkalbėti ašarojančią mamą ir dūsaujantį tėtį. Buvo dar tik gegužė, bet tėvai pasiėmė atostogų ir išprašė Koului laisvadienių mokykloje. Jie išsinuomojo namelį ant ratų ir patraukė į miestus, apie kuriuos Koulas nė nenutuokė.

– Pirmą kartą kur nors išvažiavom. Be jokių rūpesčių. Pirmą iš trijų kartų.

Žinoma, Nikui niekas nieko nepasakojo.

Sugrįžus laukė nemalonus siurprizas. Vaikų namai daugybę kartų mėgino susisiekti, nesėkmingai, nors tiek tėtis, tiek mama turėjo su savimi naujus mobiliuosius. Nikas sukėlė gaisrus klasėje ir miegamojoj salėj. Abu pavyko laiku užgesinti, tačiau jis taip pat pavogė iš mokytojų pinigų ir kažkokiu būdu įsigijo kišeninį peiliuką ir juo supjaustė per pavasarį meno terapijos grupės sukurtus darbus. Keisčiausia, kad iš gamtos mokslų parodos jis nukniaukė žuvėdros iškamšą ir išnešė į lauką (nejaugi tikrai manė, kad galėtų prikelti paukštį). Galiausiai jis nieko daugiau nebeveikė, tik gulėjo izoliuotas ir spoksojo į langą. Sugrįžęs miegoti kartu su visais jis į nieką nereagavo, net tada, kai kiti berniukai sumanė uždėti jam ant skruosto gyvą vorą, kaip vienas jų vėliau gailėdamasis prisipažino auklėtojui. Katatoniškas, buvo konstatuota. Šį žodį Lukas taip pat pirmą kartą išgirdo iš Koulo.

Iš vaikų namų Niką perkėlė į ligoninę. Baigiantis vasarai jis grįžo namo, ir tėvai nusamdė jam privačią mokytoją. Mokytoja metė šį darbą. Tėvai nusamdė kitą. Ši irgi išėjo. Taip mokytojai keitėsi kurį laiką, kol galiausiai mama nusprendė pati mokyti Niką. Tiksliau, pabandyti mokyti. Bent jau pabandyti nuspręsti mokyti. Bet po kurio laiko patyrė nervinį išsekimą ir rytais nebepasikėlė iš lovos (paaiškėjo, kad viena iš mokytojų dėl nuolatinio vagiliavimo irgi parašė pareiškimą vaikų apsaugos tarnybai). Niko ir Koulo tėvai priėmė sprendimą. Buvo nelengva, tačiau nebeliko kitos išeities. Negalėjo prašyti giminių pagalbos, ką jau kalbėti apie draugus, visi ryšiai seniausiai nutrūko. Mamos tėvai gyveno toli, tėčio tėvai mirę. Jie liko vieni. Visi juos laikė pabaisomis. Koulas nugirdo, kai mama taip sakė. Mes – pabaisos, tarė ji tėčiui vieną naktį. Jie nusprendė vėl kraustytis, tačiau šįkart viską daryti kitaip.

– Negalvok apie juos blogai, – tarė Koulas. – Ne visada viskas taip paprasta, kaip galėtum įsivaizduoti.

Tą akimirką išaiškėjo, kad Luko mama visą laiką žinojo, jog berniukai lindi drabužinėje. Ji mėgino įkalbėti juos išlįsti, bet Lukui sujudus stotis Koulas lengvai čiuptelėjo jį už rankos: neik. Mama paliko juodu ramybėj, atnešė sulčių ir šokoladinių sausainių. Koulas vėl spustelėjo Lukui ranką, šįkart kaip ženklą. Blogiausia dar tik laukė.

– To, ką dabar papasakosiu, niekada negali niekam atskleisti, – pasakė Koulas. – Niekada.

Prieš pažadėdamas Lukas akimirką svarstė. Kaip tokio amžiaus vaikas, jis buvo gana rimtas ir įtarė, kad kalbama apie milžinišką paslaptį, nors kol kas ir nežinojo, kokia ji. Jis nebuvo toks smalsus, kad nebūtų ištvėręs neišgirdęs kažko, kas gali jam pakenkti. Tačiau dalykas atrodė labai svarbus, todėl jis pažadėjo. Tai padarė dėl Koulo – pažadėjo ir pažadą tesėjo.

Vertė Urtė Liepuoniūtė