Odė neoliberalizmo džiaugsmui
●
Supratau, kad nieko nesupratau.
Vis dar esu cis vyras,
O norėčiau būti kiborgas, išsiliejantis tarp samanų.
Toliau paseksiu gražias moteris per instagramą,
Galvosiu, nedarau komercinio meno,
Dėl to jos man sako: tu fainas, bet.
Norėčiau, kad geismo kanjonai taptų tektoniniais lūžiais
Ir atvertų psichodelinius rizominių augaliukų žiedus
Tarp mūsų liežuvių.
Odė neoliberalizmo džiaugsmui
10 valandų darbo „Ozo“ prekybos centre.
Nėra minčių apie sąlygų pagerėjimą, kitais metais irgi nuoma brangs,
„Vilkyškių“ tepamas sūrelis kainuos 2 eurus, „Maxima“ mažins kainas.
Arba
„Vinted“ forumo moderatorius ir kavytė su biuro dalbajobu, kuris visada nešioja šviesiai mėlynus marškinius.
Kodėl viskas tiesiog dvokia sušvinkusia siela per tekstą.
●
Mano akių duobių kiaurymės
Pripildytos lydyto sūrelio masės
Tiesiai iš „Maximos“ parduotuvės
Iš ten kur mes
Turėjome nueiti dirbti kai
Pragėrėme santaupas viltį fantaziją
Tada kai menas liko
Būdu tik sunkiai prilaikyti
Trapius ego griaučius
Padarytus iš neono ir sentimentų
Penkioliktąją savo vasarą
Norėjau uždusti ant senų
Surūdijusių kosminių
Karstyklių
Jos
Turėjo
Byloti
Kad
Visi
Galime
Būti
Kosmonautai
●
Aistra ėda
Kaip kaimietis
Ėda lašinius
Kaip jo sūnus pjauna katinui galvą
Nes etiškiau nei išvežti katiną
Pas veterinarą – Lietuvoje katinai nekeliauja
Mano aistra – jutubo vaizdo įrašas apie Rothko paveikslus
Mano mintys – tėvas klykiantis ant motinos nes nespėjam į „Avataro“ filmą
Užsirišiu gražų šaliką neoliberalioje šalyje
Nueisiu kalbinti madingų merginų kurios turi ribinį asmenybės sutrikimą
Bet gražiai atrodo
Mano instagramo feede tarp kačiukų nuotraukų
●
Mes visi tik ikonos
Tarp voratinklių
Pagamintų iš
Internetinių memų
Sentimentų trupinėlių
Tos likusios
Nuoširdumo skeveldros
Pasirodo tik kaip šventvagystė
Neįvykusio #adventuretime