Nuotrupos iš mano pirmosios jaunystės prisiminimų

 

Leonas Potockis (1799–1864) – lenkų rašytojas, memuaristas. Lenkijos karalystės generolo grafo Stanisławo Floriano Potockio (1776–1830) ir jo pirmosios žmonos Józefos Sołłohub (1777–1828) sūnus. Skaitytojai jau anksčiau turėjo progą susipažinti su L. Potockio „Pono Kamertono atsiminimų“ ištraukomis („Š. A.“, 2019.VII.12, 2022.XII.23, vert. U. R.). Čia pateikiami fragmentai iš L. Potockio memuarų apie savo giminę XVIII ir XIX a. sandūroje, juose atsiskleidžia spalvingos asmenybės, gyvenusios po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų Austrijos valdžioje atsidūrusiose Galicijos žemėse ir Varšuvoje.

Vertėja

 

 

Monastyryščė ir Jurkuvka buvo mano senelio [Józefo Makary] paveldėti dvarai, protėvių tėviškė; pajamos iš jų bei įplaukos iš Čorštyno ir Haličo seniūnijų buvo net daugiau, nei reikėjo poniško gyvenimo ištaigai palaikyti. Tačiau kai ar dėl ilgo gyvenimo sostinėje, ar dėl betvarkės namuose įsiskolinimų pagausėjo, mano senelė, Haličo seniūnienė [Ludwika Lubomirska-Potocka], suvokusi, kokioje kritinėje padėtyje atsidūrė jos vyro reikalai, iš savo brolių Lubomirskių gavo kraičio tris milijonus lenkiškų auksinų ir iš jų apmokėjo visas skolas, po to atidavė Jurkuvką sutuoktiniui, kur jis tučtuojau persikraustė, o pati pasiliko Monastyryščėje.

[...] Monastyryščėje buvo pilis-tvirtovė, kieno ir kada sumūryta, nežinia; vis dėlto ji nepadėjo apginti miesto nuo daugkartinio totorių puolimo ir plėšimų [...]. Monastyryščė XVII šimtmečio pabaigoje perėjo Potockių nuosavybėn ir beveik du šimtmečius buvo jų valdoma. Pilyje gyveno dar mano senelis, ten gimė mano tėvas. Vėliau, po pirmojo padalijimo, kai Galicija atiteko austrams, mano senelė vaizdingoje vietoje pasistatė mūrinį rūmelį, savo architektūra primenantį dažną Vokietijos kurortų namą, su mansarda, prieangiu ir laiptais fasadinėje pusėje; perleido pilį austrų valdžiai įrengti tabako fabriką. Keletą metų prieš mano senelės mirtį fabrikas sudegė; iš senosios pilaitės teliko griuvėsiai, o Monastyryščė perėjo į svetimas rankas.

Pirmąsyk ponią Haličo seniūnienę pamačiau būdamas penkerių, ir kaip ji tuomet atrodė, nepamenu, o po dvylikos metų, viešėdamas Monastyryščėje, jau radau ją metingą. Mažo ūgio, silpnoka, visgi, sprendžiant iš veido bruožų ir juodų blizgančių akių, buvo galima numanyti jaunystėje ją buvus jeigu ne gražuole, tai bent jau dailia. Išauklėta tėvo, vieno turtingiausių lenkų oligarchų, namuose, įgimtą didybę paveldėjo iš jo. Praleido keliolika metų Stanislavovo dvare, persiėmusiame ta etiketo maniera, kuri kartu su prancūzų kalba ir mada pas mus ėmė plisti. Veltui ieškojau joje senųjų lenkų matronų pavyzdžio, jis jau anuomet buvo retai aptinkamas, o dabar ir visai išnykęs. Pridurkime, kad keliasdešimt metų, praleistų visiškoje vienatvėje, prie iš prigimties šalto charakterio pridėjo ir tam tikro gaižumo, jei ne atstumiančio, tai tikrai ne traukiančio. Niekuomet nematydavai ponios seniūnienės, dviejų sūnų ir trijų dukterų motinos, besišypsančios; nė vienas vaikas negyveno kartu, retai kada ją lankė ir tai tik trumpai; anūkus ir anūkes, kurių turėjo nemažai, pažinojo gal tik iš vardų.

Ponia seniūnienė buvo laikoma ne tik šykščia, bet ir gobšia. Nieko keisto, kai žmogus, patyręs liūdnas švaistūniškumo pasekmes, metasi į priešingą kraštutinumą. Nors nieko dėl draugijos prie savęs nelaikė, nelankė kaimynų ir nepriiminėjo jų pas save, jos namai buvo įrengti pagal tuometinę elegantišką Vienos madą.

Senovines grindis, išklotas persiškais kilimais, pakeitė įvairiais raštais sudėtas, išvaškuotas parketas; senąsias patogias, minkštas kanapas ir krėslus – grakštūs bronzuoto raudonmedžio baldai; sunkias šilkines portjeras ir draperijas – užuolaidos iš perregimo audinio. Šeimos portretus išnešė į svečiams skirtą oficiną, jų vietą užėmė itališko teptuko kūriniai. Kadangi nedrįso iš valgomojo iškraustyti Jono Sobieskio portreto, tai šalia jo pakabino imperatorę Mariją Teresę. Susidomėjusiam: „Kieno tai portretai?“ – tarnai atsakydavo: „Karaliaus Sobieskio ir jo žmonos.“

Monastyryščėje po pono seniūno išvykimo veltui būtum ieškojęs dvaro maršalo, arklininko, išlaikytinių, gausios dvaro damų svitos, pajukų¹, haidukų, kazokų, rūmų orkestro. Kamerdineris vokietis, virėjas prancūzas, du liokajai, vilkintys livrėjas, sudarė visą dvaro tarnybą. Dėl to pavaryta dykaduonių gauja plyšojo visa gerkle: „Ne taip būdavo prie Pono, bet Ponia – šykštuolė.“

Ji vis dėlto buvo itin šykšti cukraus ir kavos, raktelius nuo podėlio ir vaistinėlės nešiojosi su savimi, tikriausiai taip norėdama atsigriebti už tai, ką prarado blogai administruojant dvarą, o veikiau – šeimininkaujant ten moteriai. Ją laikė šykščia, o kiek ji rėmė patekusius į bėdą, pagelbėjo našlėms, rūpinosi našlaičiais, slėpdama kiekvieną dovaną, tarsi gėdydamasi kilnaus poelgio; ji nenorėjo, kad kairė ranka žinotų, ką davė dešinė.

Kai 1816 metų pabaigoje nuvykau į Monastyryščę su savo tėvu ir dėde Antoniu [Potockiu], man atrodė, kad senelę nudžiugins dviejų sūnų ir vyriausio anūko vizitas, ji išbėgs mūsų pasitikti, iš tos laimės nebežinos, kur kurį pasodinti, o mane tiesiog užkankins glamonėmis. Taip svajojau, teturėdamas šešiolika metų, dar viską regėdamas rožinėmis spalvomis. Tačiau kaip nustebau privažiavęs prieangį – išsyk išbėgo kamerdineris, pasiteiravo: kas esame? Ponią seniūnienę informavo, tuomet mus, jai paliepus, palydėjo į svečių kambarius oficinoje ir perspėjo, kad nedelsiant persirengtume, nes už pusvalandžio patieks pietus.

Tuoj paskambino pietų, salone buvo laukiama namų šeimininkės; mano tėvas ir dėdė – paradiniais mundurais, apkabinėtais ordinais, o aš frakuotas, kaip į pokylį išsiruošęs. Netrukus įžengė, lydima lojančios ir į blauzdas kimbančios šunų svitos – dviejų plinkančių špicų ir riebuilio mopso. Ponia seniūnienė – juoda suknia aukšta apykakle, tamsiai mėlyna kacaveika², pamušta sabalo kailiu, baltų nėrinių kyku. Į pagarbų mūsų nusilenkimą atsakė linktelėjimu pagal etiketą; po to kiekvienam iš mūsų davė pabučiuoti ranką; galiausiai įsikibo mano tėvui į parankę ir su juo perėjo į valgomąjį. Mano dėdė kartu su manimi sekė įkandin ir, matydamas mano apstulbusią miną, kone plyšo iš juoko.

Per visus pietus ponia seniūnienė nė sykio nepasiteiravo mano tėvo apie jo žmoną³ ir kitus šeimos narius, nė kaip jam sekasi, daugiausiai šnekėjo apie politiką, apie Varšuvos aukštuomenę, teatrą, literatūrą, madas ir beveik išvien – prancūzų kalba. Mano tėvą nuolat titulavo „ponu generolu“, dėdę – „pulkininku“, mane – „generolaičiu“; o mes visi ją – „prakilniąja seniūniene“.

Paklaustas, kur mokausi, atsakiau, kad viešojoje kunigų pijorų mokykloje Varšuvoje. „Juo blogiau, – kreipėsi į mano tėvą, – kodėl gi ponas generolas neatiduoda jo mokytis į Vieną, į imperatoriškąją Theresianum⁴, galėtų išeiti į žmones.“ – „Tegul man ponia seniūnienė tik užrašo Monastyryščę, – pajuokavau, – tuomet, tapęs Austrijos piliečiu, mielai į austrišką mokyklą pereisiu.“ Tėvas, nustebintas mano drąsos, nuleido akis, dėdulė įspėjamai keliu man maktelėjo po stalu, o ponia seniūnienė, nė žodelio netarusi, kai pietūs pasibaigė, pakilo ir taip pat manieringai, kaip pirma, grįžo į saloną.

Per visą mūsų viešnagės pas senelę laiką daugiau jokių svečių, išskyrus poną [Wincentą] Kopystyńskį, jos buvusį generalinį įgaliotinį, o dabar turtingą pilietį, neregėjome. [...] Ponas Kopystyńskis, Racine’o „Fedros“ vertėjas, mokytas žmogus, malonus, linksmas poetas, išsklaidė niūrastį mūsų viešnagės Monastyryščėje metu. Kas rytą lankėme vaizdingas apylinkes, o laisvomis popietinėmis valandėlėmis, kadangi ir aš turėjau šiek tiek pretenzijų į poeziją, kartu vertėme Voltaire’o „Tankredą“. Tai darbas, iš kurio galiausiai mums nieko neišėjo, nes sukliudė pats [poetas] Tymonas Zaborowskis su savo vertimu, o mes savo rašliavą į krosnį sumetėm. [...]

Per visus pietus maitinau šunis rutuliukais iš duonos, dėl to senelė, pakilusi nuo stalo, man pasiūlė gabalėlį marcipano: „Dėkingi mano šuneliai siunčia už rutuliukus.“ Nuo tos akimirkos kartu su špicais ir mopsu buvau įtrauktas į ponios seniūnienės favoritų sąrašą, galima sakyti, karaliavau oficinoje, garderobe ir prieškambaryje. Tėvas užsimanė aplankyti senus pažįstamus? Siuntė mane, ir ne veltui, pas motiną prašyti arklio. Kopystyńskis išalko – turėjau jam suveikti pusryčius, o tai Monastyryščėje buvo lig tol negirdėtas dalykas. Tarnaitėms, pakviestoms į vestuves, krikštynas ar vakaronę kaimynystėje, parūpinau maloningus leidimus, už tai tiek sykių iš salono į garderobą išsmukusį penėjo mane konfitūrais⁵, meduoliukais, o jauniausia ir dailiausia iš jų, panelė Agnietė, nesyk su manimi sušoko valsiuką. Prasižengė kamerdineris, nusigėrė liokajus – mano dėka gaudavo kalčių atleidimą. O mano senelio amžingas kazokas Hrehoras, pasilikęs Monastyryščėje iš malonės, taip mane už tai pamilo, kad išmokė ne vienos kazokų dainos ir papasakojo ne vieną legendą apie poną Kanivo seniūną, apie Lvivo kaštelioną. Jis mane vadino jeneralska detyna⁶, ir aš mielai su juo praleidau na rozhovorach⁷ ne vieną valandą – nes jau tuomet praeities pomėgis kuteno mano jaunuolišką vaizduotę! [...]

Vienu žodžiu, tapau vis galingesniu oligarchu Monastyryščėje, ir pats nežinau, kokios galios būčiau pasiekęs, jei mūsų išvykimo dieną viskam nebūtų atėjęs galas. Šalia salono būta ponios seniūnienės kabineto, kurio raktą ji visuomet nešiodavosi su savimi. Pastebėjęs, kad jame, be spintos, komodos ir skrynių, esama ant lentynų išdėliotų gražučių kriaušių ir obuolių, iš kurių mums tekdavo tik apgedę, mane suėmė didžiausias noras nusigauti prie to lobio. Vieną sykį užtikęs praviras kabineto duris patyliukais ten įsmukau. Įeina ponia seniūnienė, žvilgteli, manęs nepastebėjusi, užrakina kabinetą. Po valandos išgirdusi, kad kažkas ten vaikšto: „Kas ten?“ – „Vagis!“ – atsakiau. Atvėrė duris ir išleido laisvėn mylimą anūką su kriaušių prikimštomis kišenėmis. Iš tiesų ji nerūstavo, o aš savo laimikiu pasidalijau su tėvu ir dėde. [...]

Ponia Wielopolska, Krokuvos seniūnienė, našlė nuo 1779 metų⁸, gyveno Varšuvoje nuosavuose rūmuose ties Elektoralna ir Orla gatvių kampu; antrame aukšte gyveno jos seserėnas Michałas Potulickis su visa savo šeima. Pagrindiniai Wielopolskių rūmų apartamentai įrengti pagal tuometinę madą, visgi neblizgėjo ta prašmatnybe ir pertekliumi, būdingais mūsų magnatų kambariams Stanislovo Augusto valdymo laikais.

Ten išlaikytas sveikas protas neleido to, kas galėjo panėšėti į švaistūniškumą; nors turtų ir užteko, namų ponia savo dideles pajamas mieliau skyrė išlaidoms, kurias diktavo labdaringa jos širdis, nei blizgesiui ir tuštybės tenkinimui. Įėjus į prieškambarį, kairėje buvo valgomasis su keturiais langais, kurio tapytos sienos vaizdavo Pieskowa Skała pilies ir Oicuvo peizažus. Dešinėje buvo salonas, išmuštas karmazininės spalvos damastu, su paauksuotais karnizais; krėslai, staliukai ir kanapos buvo baltai lakuoti, aptraukti tuo pačiu audiniu, iš kurio pasiūtos užuolaidos. Raudonmedžio stalai ir komodos inkrustuoti baltu marmuru, apstatyti reto grožio Meiseno porceliano dirbiniais. Tarp langų – didžiuliai Venecijos veidrodžiai paauksuotuose rėmuose. Ant pagrindinės sienos virš kanapos – laikrodis iš Paryžiaus prabangiu auksuotu korpusu. Nuo lubų karojo žirandolis iš raižyto čekiško krištolo.

Iš salono patekdavai į mažesnį kvadratinį kambarį, panašiai apstatytą, skirtumas tik tas, kad damastas jame buvo geltonos spalvos. Toliau buvo ponios seniūnienės miegamasis, o už jo – kambariai, gyvenami dvaro moterų. Ponios Wielopolskos dvaras buvo sudarytas iš pono Wincento Wilczeko, veikiau namų draugo, nei arklininko ir skaitovo. Ponas Chmielewskis buvo generalinis įgaliotinis, gyveno rūmuose kartu su žmona ir dukterėčia, ponia Maryanna Pruszyńska, kuri vėliau ištekėjo už pulkininko Grotowskio. Schelis – gydytojas, apkūnus plikas vokietis, gelsvai rusvu fraku plieno sagomis, visuomet su kojinėmis ir batais didžiulėmis sidabrinėmis sagtimis; su juo gyveno dvi jau nebejaunos dukros. Visi jie sėdėjo prie ponų stalo. Antikamera⁹ buvo sudaryta iš pono Obrębskio, Oborskių valdų komisaro, lieso ir aukšto lenko vešliais juodais ūsais, tautiniu kostiumu; iš panelės Bąkowskos, Prakilniosios Ponios rūbininkės, penkiasdešimtmetės merginos, prižiūrinčios visą ponios garderobą; jai padėjo kelios jaunos bajoraitės, užsiimančios siuvinėjimu ir siuvimu. Ponia Malinowska, dvaro akmistrinė, prižiūrėjo podėlį, kaviarnę ir skalbyklą. Ponas Janikowskis, Wielopolskių rūmų ūkvedys ir kartu – namų saldumynininkas.

Liokajų buvo šeši, kamerliokajų, arba, šiuolaikiškiau, kamerdinerių, – du; ir beveik visi dar iš pono seniūno laikų. Uniforma – tamsiai mėlyna su raudonomis apykaklėmis ir baltomis herbinėmis sagomis. Jie turėjo ir tamsiai raudonos bei baltos spalvų uniformas iškilmių dienoms, bet kadangi tos dienos jau buvo praeityje, niekuomet jų nevilkėdavo. Be anksčiau išvardytų tarnautojų, dar buvo haidukas Tomas, stambus, tamsiai mėlyna striuke, raudonomis laisvomis kelnėmis, trumpaauliais suvarstomais batais, susijuosęs raudonu diržu. Jo plaukai buvo sušukuoti atgal, ūsai siekė ligi pusės kaklo. Jos prakilnybės favoritas, pietų metu visuomet stovėjo už jos krėslo. Ponia seniūnienė retai kada išvykdavo iš namų, bet jos ekipažą žinojo visa Varšuva: angliška riešutmedžio karieta paauksuotomis lingėmis, baltu velvetu išmuštu vidumi; pora baltų žirgų ilgomis uodegomis, aptingusių dėl amžiaus. Priekyje – senas vežikas, žilutėlis kaip balandis, ilga kasyte ir trikampe kepure, karietos užpakalyje – du liokajai ir haidukas. [...]

Mano tėvų vestuvės įvyko kunigų reformatų bažnyčioje Varšuvoje [...]. Žinau tik tiek, kad vestuvių pokylis vyko pas ponią Wielopolską pagal visus tuometinės mados reikalavimus, sujungiančius Vakarų rafinuotumą su kai kuriais dar išlikusiais mūsų tėvų papročiais. [...] Šimtas asmenų susėdo už stalo, kurio servizų aprašymai atrastų vietą „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakose.

Tarp apelsinmedžių, apkibusių vaisiais, supamų gausybės kvapnių gėlių, vejamas viso būrio skalikų, pulkas stirnų, elnių ir šernų, į kuriuos šaudo medžiokliai, ir viskas – iš Meiseno porceliano. Virš to medžioklės vaizdo kilo milžiniška cukrinė piramidė, papuošta sujungtais Potockių ir Sołłohubų herbais, Pilava ir Pravdičiumi, iš vienos pusės, ir Kupidonu, perveriančiu dvi širdis, iš kitos. [...] Per tris valandas trukusius pietus grojo dvaro orkestras, be perstojo gėrė tostus, ir netgi iš jaunosios kurpaitės; netrūko ir oracijų bei epitalamijų lenkų ir prancūzų kalbomis, be to, ponas Schelis, gydytojas, norėjo įsiterpti su vokiškomis eilėmis, bet jį užčiaupė ir neleido pasireikšti. Jį pavadavo tėvas Pranciškus, reformatas, visa gerkle sušukęs: Valete, favete, et vos amate, amate¹⁰ – po to į jaunųjų sveikatą vienu gurkšniu susivertė taurę vengrino. Greitai, kadangi jau buvo vėlus metas, visi ėmė skirstytis, ponia kaštelionienė Kamińska nuvežė jaunuosius į savo rūmus, kur jiems buvo paruošti apartamentai.

 

Iš: Leon Potocki. Urywek ze wspomnień pierwszéj mojéj młodości. Poznań: Jan Konstanty Żupański, 1876

Vertė Ugnė Ražinskaitė