Nebijok augti tamsoje

Paduvos universiteto mokslininkai teigia, kad mūsų kūno šešėliai padeda smegenims suvokti, kur yra mūsų kūno dalys ir kaip jos santykiauja su aplinka, taip palengvindami mūsų kūno savęs atpažinimą. Panašus fenomenas atsiskleidžia ir naujausiame Šeiko šokio teatro ir Klaipėdos lėlių teatro monospektaklyje „Kontūrai“, kurio premjera įvyko kovo 21 d. Gintarės Radvilavičiūtės režisuotame kūrinyje šešėliai tampa ne tik metaforinėmis būties projekcijomis, bet ir gyvais personažais, scenoje atskleidžiančiais mūsų vidinius konfliktus, troškimus ir baimes. Choreografės Dovilės Binkauskaitės atliekamas šokis, laviruojantis tarp šviesos ir tamsos, kuria vizualinius pasakojimus, kurie lyg šešėliai kvantiniame pasaulyje neapčiuopiamai, bet įtaigiai matuoja mūsų sąmonės ribas.

Kristijono Lučinsko nuotrauka

Apšvietimo minimalizmas, taip pat ir scenografijos lakoniškumas skatina žiūrovą sutelkti dėmesį į šešėlio simboliką ir šokėjos judesius. Spektaklio stiprybė – vizualinis minimalistinis dizainas, daug paliekantis žiūrovo vaizduotei ir asmeninių asociacijų laukui. Apšvietimo šaltinių išdėstymas ir intensyvumas stiprina šešėlių dramatiškumą ir padeda sukurti įtemptą atmosferą, kuri gali būti interpretuojama kaip dvilypė šokėjos būsena ar jos vidinės kovos atspindys. Šokio kalba čia tampa tarpininke tarp fizinių judesių ir jų šešėlinių parafrazių, suteikdama publikai galimybę išgyventi spektaklį kaip intuityvią patyrimo srovę. Sulėtintas judesys tampa jusliniu potyriu šalia sudaužytų veidrodžių ir fragmentiškų interjero dekoracijų, kur kiekvienas krustelėjimas, šviesos pliūpsnis ar šešėlio pokytis yra iškalbingas ir emociškai įkrautas. Tamsa virsta metafora, kalbančia apie vidinius išgyvenimus, baimę, priklausomybes ir traumas, bet kartu atveria galimybę šias patirtis paversti atpažinimo ir savęs priėmimo procesu.

Vienas iš įsimintiniausių spektaklio momentų įgyvendina seniausias šešėlių teatro idėjas, bet šiuolaikinio meno kontekste – tai scena, kurioje šokėja D. Binkauskaitė, atsigręžusi nugara į žiūrovus, sukuria netikėtą vizualinį efektą: jos galvos šešėlis ant sienos tampa paukštiškas. Tai suteikia galimybę patirti vaizduotės ir realybės sinergiją, dėl kurios šokėjos kūno judėjimas tampa tarpininku tarp žemiško buvimo ir nepažintos, bet geidžiamos egzistencijos laisvės, – tai puikus priminimas, kad žmoguje gali egzistuoti daugiau nei viena realybė. Kita vertus, pasirinkimas nusigręžti nuo žiūrovų sukuria mistinį atstumą, tarytum šokėja pati tyrinėtų savo vidinį pasaulį, atsiskleidžiantį tik nežymiais kontūrais.

Spektaklio akimirka, kai šokėja sąveikauja su savo atspindžiu

Kristijono Lučinsko nuotrauka

veidrodyje, o jos ir atspindžio šešėliai tampa kelių šokėjų simuliakru, pasinaudoja šviesos, veidrodžių ir šešėlių magija, kad sukurtų vizualinę iliuziją, kuri pakviečia į metafizinę dialogo erdvę, kurioje realybė ir iliuzija nepastebimai susipina. Veidrodis scenoje veikia ne tik kaip objektas, kuriame atsispindi šokėja, bet ir kaip portalas į kitą, paralelinę šešėlių dimensiją, kurioje realybė ir atspindys susilieja. Šešėliai ant sienos, savo ruožtu, tampa savarankiškais personažais, įkūnijančiais šokėjos mintis, emocijas ir net nesąmoningąją pusę. Šokėja ir jos atspindys veidrodyje simbolizuoja asmenybės dvilypumą, konfliktą tarp išorinio pasaulio lūkesčių ir vidinio „aš“. Jos prisilietimas prie atspindžio transliuoja norą suvienyti šias dvi skirtingas puses, norą susilieti su savo vidine esme. Šešėliai, kurie kalbasi tarpusavyje, laikosi už rankų ir net glamonėjasi, simbolizuoja antrąjį, paslėptą gyvenimą, kuris egzistuoja šalia mūsų akivaizdaus, materialaus pasaulio.

Kitas interpretacijos aspektas yra refleksija apie realybės ir iliuzijos santykį. Šiuolaikinėje visuomenėje, kur socialinės medijos ir skaitmeninės technologijos sukuria idealizuotus atvaizdus, kurie dažnai neatitinka tikrovės, šis šokio momentas gali būti laikomas mūsų noro atpažinti ir priimti savo tikrąją esmę, nepaisant aplinkos sukurtų iliuzijų, komentaru. Kūrinyje šokėja atlieka dualistinį ritualą – jos kūnas juda tarp šešėlių ir šviesos pasaulių. Tai lyg šokis prie ribos, kur žmogaus sąmoningumas ir pasąmonė susilieja, atveriant duris į platesnę, gilesnę tikrovės suvokimo erdvę.

Galiausiai, kai šokėja „kvėpuoja“ į veidrodžio atspindį, šešėliai susiliečia bučiniui. Šis veiksmas simbolizuoja transcendentalų momentą, kai „aš“ ir „kitas“ ne tik pripažįsta vienas kitą, bet ir suvienija jėgas. Tai yra apoteozinis momentas, kuris iliustruoja vidinės harmonijos ir savęs priėmimo idėją. Tai išreiškia mintį, kad galutinis susitaikymas su savimi ir savo atspindžiu yra meilės sau aktas, leidžiantis pasiekti vidinę pusiausvyrą ir pilnatvę. Veidrodis tampa ne tik būdu pamatyti save, bet ir savo alter ego atskleidimo priemone, leidžiančia išnagrinėti asmens skilimus ir susidūrimus su socialiniais lūkesčiais. Šešėliai čia įgyja dvilypį simbolizmą: jie yra ir psichologinio gylio metafora, ir kintančios asmeninės tapatybės, nuolatos veikiamos iš pasąmonės gelmių ataidančių gaivališkų instinktų bei archetipų, atspindys. Kūrinys stimuliuoja diskursą apie asmenybės daugiasluoksniškumą ir socialinę identifikaciją, pateikdamas klausimus, kaip individualus savęs suvokimas koreliuoja su kitų mums primestu vaizdiniu.

Spektaklis taip pat gali būti matomas kaip intertekstualus dialogas su Platono olos alegorija, kurią Viktorija Daujotytė siūlo suprasti kaip alegoriją, aiškinančią tikrosios būties ir regimybės (nykstamos, netikros būties, išreikštos šešėliais) priešpriešą – žiūrime į šešėlius, bet tikimės, kad susitiksime ir su tikrenybe (Viktorija Daujotytė, Literatūros fenomenologija: problemikos kontūrai, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2003). Šiame kontekste šokėjos figūra tampa tarpininke tarp dviejų pasaulių – regimybei priklausančio veidrodžio, kuriame atsispindi iškraipyti šešėlių kontūrai, ir nematomos esmės, prie kurios šokėja galbūt siekia prisiliesti per savo kinetinę kalbą. Spektaklyje atsiskleidžianti judesio ir šešėlių simbiozė sukuria dinamišką, nuolat kintančią tikrovės ir iliuzijos mozaiką, verčiančią žiūrovą kvestionuoti paties matymo patikimumą ir jo generuojamas prasmes. „Kontūrai“ – tai kūrinys, kuris kviečia nebijoti žvilgsnio į savo vidų, atskleisdamas, kad ši kelionė gali būti tiek destruktyvi, tiek išlaisvinanti, priklausomai nuo mūsų pasirinkimo būti sąmoningais savo paties gyvenimo kūrėjais. Svarbiausia nebijoti augimo tamsoje.