Medžių vargonai

 

Pasiilgau lino žiedo

 

Pasiilgau lino žiedo

Tarsi mylimo akių.

Pasiilgau ežerėlių –

Žydinčių linų laukų.

 

Melsvas žiedas nubyrėjo,

Jau užgeso ežerai.

Kur linus tėvelis sėjo,

Auga piktžolių kerai.

 

Nebedūzgia ir ratelis,

Verpiantis plonas gijas,

Ilgas, ilgas tarsi kelias,

Į namus kuris parves.

 

Lino lauką, lino žiedą

Mena staltiesė mamos.

Užtiesiu Sekminėms stalą

Atminimui tos dienos.

 

 

 

Dažnai sapnuoju seną gryčią

 

Ten, kur klevų viršūnės dega,

Kai saulė leidžias už kalvos,

Gal dar ir šiandien čia gyvena

Mergaitė su kasų vainiku ant galvos.

 

Dažnai sapnuoju seną gryčią

Neuždengtais juodais langais.

Kad žvaigždeles geriau matyčiau

Rudens ilgaisiais vakarais.

 

Ateidavo kaimynai orūs

Politikuot, su tėvu pašnekėt,

Kaimo istorijas paporint,

Išėjusius anapus paminėt.

 

O lempoje liepsnelė krūpčiojo

Nuo dūmų patamsėjusiam stikle.

Kambaryje šešėliai gūžčiojo

Lyg vėlės vis baugindamos mane.

 

Staiga mėnulis patekėjo,

Užsižiebė langų stiklai,

Danguj žvaigždelės sumirgėjo,

Jas plukdė debesų laivai.

 

 

 

Lelijos lyg žvakės

 

Joninių naktį

Po vienišu kryžium

Lelijos pražydo

Lyg laužo liepsna.

 

Jau niekas nežino,

Kas guli po kryžium

Miškų gūdumoj,

Kur berželis šalia.

 

Ugnim supleveno

Lelijos lyg žvakės,

Tik žvaigždės jas matė

Ir mėnulio delčia.

 

Tik žvaigždės regėjo,

Kaip broliai kentėjo,

Kaip motina kryžių

Jiems statė slapčia.

 

Jau kapeliuos motutė,

Tremty mirė sesutė.

Kiek brolių čia guli,

Iškukuoja gegutė.

 

 

 

Bethovenas

 

Sugrįžti apsigobęs

Nemigos naktų mėnesiena,

Išplaukęs iš balto rūko

Ir saulėlydžio gaisų ugnies.

Gyvas muzikoje,

Kiekviename akorde,

Garsų vėtroje,

Kuri išverčia medžius,

Kuri prilygsta griaustiniui

Ir nutvilkinantiems žaibams.

Čia skausmo jūra.

Ilgesio upės.

Laukimas ir neviltis.

Švelnumas, laimės nuojauta

Ir džiaugsmo ašaros.

Džiaugsmo,

Kuris skraidina

Į toliausius tolius,

Pakelia į aukštybes

Ir neša iki paties

Saulės kalno.

Tu Bethovenas,

Apsigobęs

Nemigos naktų mėnesiena,

Saulėlydžio gaisų ugnim,

Toks vienintelis vienas.

 

 

 

Lietus

 

Byra

Lėtai ir vienodai,

Byra lašai

Iš dangaus.

Leidžiasi metmenys –

Audeklo gijos.

Tik kas tose staklėse

Aus?

Lyja

Lėtai ir nuobodžiai,

Tiksi takai ir žolė.

Kelia žiedelį

Nudžiugus kosmėja –

Mano darželio gėlė.

 

 

 

Palaton krinta dangus

 

Palaton krinta dangus

Pilkas, sunkus ir šaltas.

Artėja, slegia, užgrius

Užuolaidų skausmas baltas.

 

Purvinas sniegas kieme,

Juodos šakos jau minga.

Pražys man vyšnia ar jau ne?

Taip skaudžiai sninga ir sninga.

 

Didelės snaigės migloj

Paukščiais tupiasi liepoj.

Rytoj… Viskas rytoj…

Visas gyvenimas… arba nieko.

 

Ateik, aplankyk nors sapne,

Aš vienas, toks visiškai vienas.

Juodos mintys apniko mane,

Slegia širdį keturios sienos.

 

Baltoj operacinės šviesoj

Tolsta veidai. Jų nelieka.

Rytoj… Viskas rytoj…

Visas gyvenimas… arba nieko.

 

 

 

Ukraina, sesule mana

 

Ukraina, sesule mana,

Apsisiautus gėlėta skara,

Su huculų skambiąja daina,

Atvilnijančia jūros banga.

 

Vai kodėl kobzų stygos nutilo,

Nuo kalnų nebeskamba daina?

Vai kodėl niūrios mintys sukilo

Ir ataidi motulių rauda?

 

Žuvo sūnūs – brolužiai sesulės.

Tautos laisvę jie narsiai gynė.

Sūnūs žemėj gimtinės guli,

Paaukoję save už Tėvynę.

 

Ukraina, sesule mana,

Apsigobusi juoda skara.

Tavo skausmas ir mano širdy,

Verksmo ašaros jūros vilny.

 

 

 

Medžių vargonai

 

Šiandien vėjas man groja simfoniją,

Ne Ravelio, ne Mocarto, bet gyvybės – mirties.

Net suvirpa viduj, kai užgaudžia medžių vargonai,

Nors ir būtum apmiręs, vėl gyventi kelies.

 

Beržai lankstos ir virpa it stygos,

Atitaria duslus drebulių šnabždesys.

Traškėdami skrabalais dunksi lazdynai,

Mišką neša kažkur svaigus gaudesys.

 

Šios filharmonijos čia aukšta menė,

Kur vėjo koncerto klausytis galiu.

Skarele apsirišus kuklioji Pelenė

Miškų apsupty bulvių lysves raviu.

 

 

 

Vainikas

 

  Antanui Baranauskui

 

Ant kalnų kalnelius matei,

Paukščių balsus mėgdžiojai.

Po Valaukį basas braidei,

Su ažupiečių vaikais kvatojai.

 

Tėvams, broliams ten, kur klėtelė,

Skrido šilti laiškai,

Savo vargus, tėviškės meilę,

Skaudų ilgesį eilėmis išsakei.

 

Ką teškena upelė

Ir šilas ką ošia, girdėjai,

Nes Šventąją upę

Ir Anykščius mylėjai.

 

Sukūręs poemą Šileliui,

Kaip sako Maironis, gimtinei

Iš ėglių ir šilo gėlelių

Tu vainiką nupynei.

 

 

 

Žalias žirgas

 

Žalias žirgas pievom lekia,

Žalias žirgas dangų skrodžia.

Žali karčiai pritaškyti

Geltonų drėgnų purienų.

 

Kur prabėgo – žalios pėdos,

Kur sužvengė – miškas gaudė.

Nuo kiekvieno žirgo šuolio

Žalias žaibas širdį žiebė.

 

Aš pavysiu žalią žirgą,

Pažabosiu žalią vėją,

Rasą nuo ievų nukrėtus

Baltam lietuje išprausiu.

 

Lekia žirgas nežabotas,

Plaikstos mano gelsvos kasos.

Kur žvelgiu – ten melsvos gėlės.

Baltais žiedlapiais aplipo

Mano sodo žalios šakos.