Kova su šėtonu ir maldos vaisiai

Keliasdešimt jaunuolių suklaupę ant grindų šviesioje koplyčioje. Vyksta mišios, dar pagal senąjį liturginį ritą. Matyti kunigo nugara ir prabangus senovinis arnotas, altoriuje, rodos, – Švč. Jėzaus Širdies paveikslas. Dviejų patarnautojų pakaušiai. Dega žvakės, po keturias iš abiejų tabernakulio pusių. Pajuntu didelį norą ten būti, klūpoti šalia vieno iš augalotų jaunikaičių, kartu melstis. Ir dar atrodo, kad viskas pažįstama, jau matyta ir kad toks vaizdas atsirasdavo mintyse prieš daug metų, kai, būdamas panašaus amžiaus kaip tie berneliai, kariuomenėje ar kur nors dar blogiau, pasiilgdavau, dažnai su ašaromis, mišių liturgijos, atlaidų, bažnyčios.

Taigi prie nuotraukos tinka maldos tema. Be to, popiežius yra paskelbęs Maldos metus. Pamažu nutilo katekizacijos ir evangelizacijos šūkiai, o vietoj jų – vis daugiau apie ištikimą kasdienę maldą. Žmonės klausosi, priima. Čia turbūt glūdi didelis Bažnyčios atsinaujinimo šansas.

Nuotraukoje pavaizduota Karaliaus Žygimanto Augusto berniukų gimnazijos koplyčia Vilniuje. Žinomo vilniečio fotografo Edmundo Zdanowskio antspaudas ir 1932 metų data. Gimnazija buvo įsikūrusi vadinamojoje Mažojoje Pohuliankoje. Na rogu Małej Pohulanki i Góry Bouffalowej, kaip tuomet sakydavo. Dabar tai K. Kalinausko ir Tauro gatvių kampas. Išlikęs didelis trijų ir keturių aukštų pastatas, suprojektuotas XX amžiaus pradžioje, nors, lyginant su tarpukario nuotraukomis, jis pasikeitęs ir jau ne toks puošnus. Karo pabaigoje, Raudonajai armijai šturmuojant Vilnių, gimnazija degė, paskui vyko remontai. Perstačius neliko secesinio bokštelio ir kitų to stiliaus elementų. Nežinia, kurioje vietoje buvo ši koplyčia. Buvusių mokinių prisiminimuose minimi siauri laiptai ir palėpė. Gal dėl to tiek šviesos patalpoje.

Gimnazija savo karališko vardo neteko 1939 metų žiemą, kai miestas atiteko Lietuvai. Tarybiniais laikais ten buvo įsikūrusi 5-oji berniukų gimnazija, vėliau – sąjunginė geležinkelių transporto mokykla, vadinamasis geležinkeliečių technikumas.

Istorija gal tuo ir baigtųsi, bet ant pastato pakabinta atminimo lenta praneša, kad 1921–1929 metais ten mokėsi Vilniaus garbės pilietis ir Nobelio premijos laureatas Czesławas Miłoszas. Lenkų vikipedija mini ir daugiau garsių gimnazijos abiturientų. Būsimieji laisvės kovotojai ir pogrindininkai. Mums pažįstamas rašytojas Tadeuszas Konwickis.

Miłoszas ne kartą rašė apie savo gimnaziją. „Gimtojoje Europoje“ – visas netrumpas skyrius. Vėl grįžta prie mokyklinių metų knygoje „Pradedant nuo mano gatvių“. Parašė kelis puslapius į gimnazijos auklėtojų ir auklėtinių prisiminimų rinkinį. 1993 metais pirmąsyk po karo aplankė Vilniuje gimnazijos pastatą. Sako, koridoriai buvę tie patys. Viduje pajutęs senąjį mokyklos kvapą. Paglostė nuzulintą laiptų turėklą, susirado buvusios koplyčios vietą, kur dabar buvo įrengtas poilsio kambarys.

Nuotraukoje Miłoszo nėra tarp suklaupusių jaunuolių, jis tuo metu Vilniaus universitete jau studijavo teisę. Kunigas, puošniu arnotu laikantis mišias, irgi ne tas, kurį gimnazistas Česius, draugų pravardžiuotas Katinu, matydavo koplyčioje ar auditorijoje. Miłoszą su jo prefektu ir religijos dėstytoju kunigu Leopoldu Chomskiu siejo keistas ryšys. Prisiminimuose vadina jį nelabai pagarbia pravarde Chomik (t. y. Žiurkėnu), kaltina fanatizmu ir inkvizitoriaus polinkiais, asmenine nemeile, kurią galbūt galėjo pakurstyti paties gimnazisto arogantiškas elgesys, įžūlūs klausimai per pamokas, atžagarumas. Kai kunigas ketino įvesti tarp mokinių kontrolines išpažinties korteles, jaunasis Miłoszas pagrasino apskritai neisiąs prie klausyklos. Bet vis dėlto nuėjo, tarsi susitaikydamas su prefektu. Vėliau prisipažins: „Niekuomet nenutraukiau siūlo tos nedraugiškos brolystės, kuri mezgėsi tarp mūsų.“

Ketvirtąją dešimtį įpusėjusio kunigo Chomskio, žinomo visuomenės veikėjo, vyskupijos apdovanoto garbės kanauninko titulu, bijojo ir privengė ne tik daugelis gimnazistų, bet ir dalis kolegų mokytojų. Visur matęs veikiant šėtoną, jis buvo paskelbęs jam nesutaikomą kovą. Malonės veikimo, pasak Miłoszo, nepripažino. Nors išlikusiose nuotraukose jis neatrodo panašus į fanatiką, šviesus ir ramus veidas. Dėvėjo elegantišką sutaną, visuomet pasitempęs, tvarkingai apsikirpęs. Kristaus karys. Bet kai konfliktas su prefektu vos neprivedė vieno aukštesniųjų klasių gimnazisto prie savižudybės, kunigas Chomskis buvo perkeltas dirbti į parapiją.

Miłoszas buvo labai nustebęs, kai sužinojo, jau gyvendamas Vakaruose, kad jo prefektas po karo nepasitraukė į Lenkiją kaip dauguma lenkų tautybės Vilniaus krašto kunigų. Nemetė likimo valiai savo parapijiečių. Pasiliko tarybų Lietuvoje toliau grumtis su šėtonu, tik dabar jau kur kas tikresniu, pavojingesniu negu gimnazistų išdaigos ir jų pabudęs seksualumas. Svetimtautį kunigą atakavo ne tik komunistų valdžia, bet ir bažnytinė vadovybė. Iš Žvėryno parapijos jį nugrūdo į Vaidotus, bažnytkaimį šalia Vilniaus. Buvo vienintelis kunigas, viešai už bažnyčios ribų dėvėjęs sutaną (tik jau ne aną iš gimnazijos laikų, elegantiškąją). Visą amžių nepalenkiamas šėtono imperijos priešas. Mirė kone šimtametis, per pačias Kalėdas, 1982-aisiais, sumuštas nežinomų piktadarių, turbūt pasiųstų režimo. Mūsų pogrindinė „LKB kronika“ lenkų tautybės katalikams daromų skriaudų nefiksuodavo.

O Miłoszas fiksavo. 1984 metais jo poezijos rinkinyje „Neaprėpiama žemė“ yra eilėraštis, pavadintas „Kunigas Ch. prabėgus metams“. Ten – tarsi darsyk išpažintis savo prefektui:

           Nebuvau dvasiškas žmogus, bet kūniškas,

           Pašauktas, kad šokčiau dionisiškus šokius.

Ant vieno ar ant abiejų kelių klūpojo per mišias gimnazijos koplyčioje Katinu pravardžiuotas gimnazistas?