Įžūlios eilutės apie rašymą
Antti Nylénas (g. 1973) – rašytojas, vertėjas, eseistas, su trenksmu atgaivinęs Suomijoje marginaliu laikytą literatūrinės esė žanrą. Gausioje kūryboje nagrinėja svaigią temų įvairovę – nuo kosminių vizijų iki vartotojiškos visuomenės, Morrissey ir sekso. Sarkastiškas, nepataikaujantis, vienišas… Ir pavydėtinai talentingas.
Vertėja
Kai airių rašytojas Oscaras Wilde’as 1881 m. išleido debiutinę poezijos knygą, jis susitiko su savo mokytoju ir įkvėpėju estetu Walteriu Pateriu. Pervertęs eilėraščius šis tarė: „Kodėl nerašai prozos? Tai daug sunkiau.“
Istorijos interpretacija ir moralas toks: visada būk prozininku, net jei ir esi poetas. Bet iš tikrųjų visai ne apie tai ketinau rašyti.
Ar rašymas yra sunkus darbas? Bent jau turėtų būti. Ar sunkumas yra dorybė? Bent jau turėtų būti.
Milano katedra nebūtų taip didžiai vertinama, jei ją pastatyti būtų buvę vieni juokai. Jei ji būtų iškilusi savaime, į ją žvelgtume kaip į gamtos objektą – krioklį, pūsliažuvę ar seną pušį. Katedra būtų šventas, dieviškas stebuklas kaip ir pūsliažuvė, bet neketinau čia rašyti ir apie stebuklus.
O apie sunkiai ir priverstinai daromus dalykus.
Tokius kaip darbas. Darbas yra žmogaus didingas – ir galbūt vienintelis – būdas įrodyti sau, kad jis yra kažkas daugiau nei vien klajojančios svajos sparčiai yrančiame kūne.
Objektai turi savo istoriją. Štai, pavyzdžiui, Milano katedros istorija yra laikoma garbinga, nes jos statybos buvo pastangų, atidumo, kantrybės ir tikėjimo pareikalavęs sunkus darbas, grįstas tikslingu malonumų, kūno poreikių, paties gyvenimo ir gamtos dėsnių paniekinimu.
Sukurti šiukšlę taip pat gali būti sunku, bet tas nutinka retai. Niekalai paprastai gimsta savaime, jie nukrenta į pasaulį kaip išmatos, kaip laikraštis į pašto dėžutę. Tačiau esama pavojingų ir naikinančių dalykų, kuriuos sukurti buvo žiauriai sunku, pavyzdžiui, Suomijos įstatymus ar atominę bombą. Bet ir apie juos nenorėčiau išsiplėst.
Rašysiu apie ne pačius būtiniausius ir iš dalies nematerialius dalykus – meno kūrinius, tokius kaip knygos.
Stebėtina išties – parašyti knygą visai nesunku. Bet kuris televizijos žurnalistas ar politikas gali tapti rašytoju – kada tik panorėjęs aktyvuoti savo kaip rašytojo tapatybę. Šios galimybės neturi, tarkime, žmonės, kurie nuolatos ką nors rašo. Turiu minty vadinamuosius rašytojus mėgėjus. Kai jie nori publikuoti savo kūrybą, leidyklos jiems pareiškia, kad iš tūkstančio rankraščių išspausdinamas vienas.
Vis dėlto redaktoriai leidyklose, – bent jau tose, kurios seniai įgudo leisti bereikšmes ar kenksmingas knygas bei versti aukštuomenę jas pirkti, – su džiaugsmu priimtų modelio, popmuzikos atlikėjos, televizijos prodiuserio ar buvusio ministro pirmininko rankraščius, net jei jie būtų, – o greičiausiai tokie ir būtų, – parašyti spaudžiant vienintelį klaviatūros mygtuką tol, kol susidarys reikiamas skaičius spaudos ženklų, kokie 200 puslapių.
Be kitų rašytojų, politikė Riitta Uosukainen ir žinomas laidų vedėjas Henkka Hyppönenas jau pasinaudojo šia prerogatyva ir išleido savąsias trumposios prozos knygas.
Gamtininkas Geraldas Durrellas savo broliui rašytojui Lawrence’ui Durrellui kartais įgeldavo: „You writer!“ Mano nuomone, ši užgaulė yra efektinga ir išties šmaikšti. „Atsirado mat rašytojas!“ Jei rašytojas yra žmogus, rašinėjantis šį bei tą, kas tik į galvą ateina, nepaklusdamas jokiems padorumo ir saiko reikalavimams, į jį išties sunku žvelgti su pagarba.
Kaip ir sunku atskirti minėtą rašytoją Henkką Hyppöneną nuo rašytojo Hannu Raittilos: abu rašo taip, lyg jų tekstai būtų svarbesni už visų kitų sukurtus tekstus.
Esminė problema ta, kad jie rašo savo tekstus.
Ar būtų garbingiau rašyti kitų tekstus?
Taip kaip darė tūkstančiai paprastų žmogelių, pastatę Milano katedrą. Jie sekė brėžiniais, užduotimis ir nurodymais, jie įgyvendino kitų žmonių sumanymą. Daugelis jų niekada nė neišvydo baigto statinio. Tame esama kažko didingo, kažko daug tauresnio nei keturkampis, iš medienos pluošto sukurtas objektas, kuriame įspaustas kokio nors privataus asmens vardas.
Jis dar drįsta kaišioti mums savo palaikius kūrinius! Originalumas – anokia dorybė. Tai tikra gėda. Dėl to man kartais knieti gnybtelti debiutuojančiam autoriui – būtų jis poetas ar prozininkas, genijus ar nevykėlis: „Atsirado mat rašytojas! Kodėl neverti? Tai daug sunkiau.“
Aišku kaip dieną, kodėl laidų vedėjai, „Playboy“ modeliai, politikai ir kitų negarbingų profesijų atstovai tampa ne vertėjais, o rašytojais.
Nes vertimas yra svetimų knygų rašymas.
Šis apibūdinimas – absoliutus.
Versti yra labai sunku, ką daugelis puikiai žino, bet įmanoma, kaip kartais teigiama. Net pastatyti katedrą nėra neįmanoma, nors atrodytų priešingai. Versti prozą, aišku, sunkiau nei poeziją. Kai poezijos vertėjas sukuria metodą, formą, jis išranda įrankį, apie kokį prozos vertėjas galėtų tik pasvajot. Sukurti formą yra genialu. Prozoje beveik viskas įmanoma, užtat beveik viskas uždrausta. Prozoje privalu paklusti susivaldymo, paklusnumo, aiškumo ir askezės dorybėms, skirtingai nei poezijoje, kuri leidžia atsiduoti daugiareikšmybės ir kalbos srauto vilionėms.
Kokia yra vertėjo laisvė? Kokia yra apskritai rašančio žmogaus laisvė? Kodėl sakoma: „laisvas žurnalistas“ ar „laisvas vertimas“? Kodėl nesakoma: „laisvas poetas“ arba „laisvas romanas“, arba „šios novelės autorius leido sau tam tikrą laisvę“?
Vertėjo laisvė yra už įstatymo ribų atsidūrusio žmogaus laisvė. Jis vaikštinėja laisvėje, nors iš tikrųjų turėtų sėdėti vienutėje sukaustytas grandine. Kaip ir žurnalistai, vadinantys save laisvai samdomais, faktiškai yra tiesiog bedarbiai. Dar devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje taip mūsuose juos ir vadino.
Nesunku pastebėti, kad vertimas primena meilę. Akivaizdu, kad tekstai verčiami ne vien tam, kad skaitytojai suprastų jiems nežinoma kalba parašytus tekstus. Jie verčiami iš kūrybinio džiaugsmo, iš savitos meilės. O kas gi meilę prilygintų laisvei? Juk meilė yra ne kas kita, kaip savęs atsižadėjimas, savo valios numarinimas.
Vertėjui tenka jausti svetimus jausmus. Negana to, jis privalo juos ir išreikšti. Siekdamas įgyvendinti šią misiją jis privalo tapti kitu, tokiu pačiu kaip kažkas kitas. Tą yra patyręs kiekvienas vertėjas: vertimui įsibėgėjus jis ima jausti vidinį kismą. Tai vadinama susitapatinimu. Vertimas yra skaitymas ir rašymas, kurių metu vertėjas ant aukuro padeda save.
Laisvės ir ištikimybės derinys neįmanomas. Tapimo kitu jausmas pirmiausia yra įsipareigojimas. Vertėjas prisiima atsakomybę, jis rūpinasi kito reikalais. Būtent taip ir yra.
Jei norit, palyginimus galima pratęsti į kūniškos meilės sferas. Rašytojo literatūrinis corpus yra kūnas, kurį vertėjas privalo liesti švelniai – su meile. Tai ypač pasakytina apie klasikų redagavimo darbą, kurį privalu atlikti itin skrupulingai, nes juo iš esmės siekiama apsaugoti žodžius ir veikalus nuo išniekinimo, kitaip tariant, nuo laiko tėkmės.
Kieno gi corpus glamonėja, saugo ir myli rašytojas? Tik savo paties.
Tačiau rašytojus verta šiek tiek pakęsti, nes mes, kurių darbas yra šlovinti kitus, be jų netektume savo šlovinimo objekto – nebeliktų, ką verst. Galbūt rašytojus reikia taip stipriai mylėti todėl, kad jie taip aistringai myli patys save? Už tai, kad jie turi įžūlumo spjauti į nuolankumo prievolę ir kurti laisvą išdaigų lauką savo poreikiams patenkinti?
Vertimas bet kokiu atveju išlieka rašymo idealas, kaip namo statybos yra darbo idealas. Mūrininkas aukščiau už architektą! Vertėjas aukščiau už rašytoją! Mūsų idealas tegu būna viduramžių vienuolis, kuris kopijavo, o ne kūrė.
Savo tekstų rašymas, savo namų projektavimas yra nuodėmė, Kūrėjo darbo parodija. Kai Kristus pradėjo savo viešą veiklą, jis tenurodė: „Tapkite geresni.“ Jis neliepė: „Rašykite knygas.“ Jis taip pat neįsakė: „Statykite katedras.“
Apaštalai vis tiek prirašė knygų, o krikščionys pristatė katedrų. Kadangi jie žinojo nederamai pasielgę, bandė pasiteisinti geriausiais ketinimais ir kratėsi atsakomybės paskelbdami, kad knygas parašė dieviško įkvėpimo vedami, o pastatus pavadino Dievo namais.
Dėl to Martyno Liuterio sola scriptura idėja buvo neteisingai suprasta. Šventieji raštai parašyti prieš Kristaus valią.
Iš: Antti Nylén. Esseet. Helsinki: Bokeh, 2023
Vertė Rūta Marija Viljamaa
