Apie reakcijas į Izraelio ir Palestinos konfliktą, Holokausto (ne)išskirtinumą ir jidiš pėdsakus šiuolaikinėje literatūroje

 

Pokalbis su rašytoja Deborah Feldman

 

Deborah Feldman (g. 1986) išgarsėjo ne tik savo pasauliniu bestseleriu „Neortodoksiška: kaip skandalingai išsižadėjau savo chasidiškų šaknų“ (iš anglų kalbos vertė Ieva Sidaravičiūtė, Vilnius: BALTO leidybos namai, 2020), bet ir pastarųjų mėnesių pasisakymais Vokietijos žiniasklaidoje apie Izraelio ir Palestinos konfliktą. Ji aštriai kritikavo Vokietijos politikus ir žurnalistus už Izraelio kraštutinės dešiniosios vyriausybės veiksmų Gazos Ruože palaikymą, selektyvų žydų saugojimą ir palestiniečių kaip priešų paveikslo kūrimą.

Priminsiu, kad rašytoja užaugo žydų ultraortodoksų bendruomenėje Brukline, Niujorke. Vaikystėje buvo globojama Holokaustą išgyvenusios močiutės. Būtent jai dedikuota antroji Feldman knyga „Egzodas. Papildytas leidimas“ (iš anglų kalbos vertė Olga Lempert, Vilnius: BALTO leidybos namai, 2024), kurią pristatė Vilniaus knygų mugėje. Susitikome Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus renginyje, o pasikalbėti sutarėme jau rašytojai grįžus į namus Berlyne.

 

Goda Volbikė

 

– Buvau sužavėta pagal Jūsų knygą sukurto serialo „Neortodoksiška“, o rudenį nepraslydo pro akis Jūsų aštrūs pasisakymai Vokietijos žiniasklaidoje dėl Izraelio ir Palestinos konflikto. Todėl iš tiesų apsidžiaugiau išgirdusi, kad atvykstate į Lietuvą. Prisipažinsiu, truputį netgi nustebau, kad kalbėsite Žydų muziejuje. Nors viešnagė buvo labai trumpa, kokių įspūdžių parsivežėte iš Vilniaus?

– Manau, daugelis žydų institucijų visoje diasporoje jau kurį laiką susiduria su klausimu, kiek sau gali leisti reprezentuoti žydų visuomenės įvairovę. Žydų visuomenė nepaprastai pliuralistiška daugeliu atžvilgių – ir ne tik ideologiniu ar politiniu, bet ir etniniu, nacionaliniu, kultūriniu, religiniu ir t. t. Dauguma žydų nesutaria, pagal kuriuos iš šių kriterijų nustatoma žydiška tapatybė. Kartais kalbama apie „likimo bendruomenę“, t. y. teigiama, kad tapatybė yra nulemta iš išorės, o ne kyla iš vidaus. Taigi konfrontuojame su labai sudėtinga tapatybės struktūra. Nėra neįprasta, kad žydų institucijos mane kviestųsi, bet, žinoma, jos prieš tai pagalvoja. Turbūt pirmiausia pagalvoja apie tai, kaip susitvarkytų su stresu, jeigu atsirastų kokių nors prieštaravimų. Tačiau apskritai nemanau, kad būtų kaip nors nusiteikę prieš mane ar iš principo nusistatę nekviesti neįprastų, nišinių balsų.

Turint galvoje „Neortodoksiškos“ istoriją, visuomet buvau priimama kaip nišinis balsas. Juk atėjau iš bendruomenės, kuri buvo nežinoma. Taigi jau tuomet daugelis institucijų, net ir pasaulietinių, savęs klausė: ar galime suteikti šiai moteriai mikrofoną? Kur ją priskirti, kad žmonės suprastų, jog kalbama tik apie nedidelę bendruomenę? Taigi rūpestis, kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp antisemitizmo baimės ir noro pristatyti žydišką įvairovę, nuolat išlieka. Visgi Vilniaus žydų muziejus mane priėmė labai draugiškai ir šiltai. Buvau sužavėta ten dirbančių žmonių veiklos.

Čia, Vokietijoje, po mano naujausios knygos pasirodymo ir ypač po spalio 7-osios įvykių kartais jausdavau spaudimą iš įvairių žydų visuomenės grupių. Kai kur mano pasirodymus norėjo atšaukti, bet organizatoriai sugebėjo pasipriešinti. Manau, kai pasieki tam tikrą žinomumo lygį ir pasitelki akivaizdžią tiesą išsakančius argumentus, iš tavęs atimti mikrofoną sunkiau. Bet tai pavyko Vienoje. Ten žydų bendruomenė labai įtakinga ir konservatyvi, todėl manęs šis faktas nenustebino. O Vokietijoje situacija tokia: daug spaudimo, daug streso, bet nutildyti manęs nepavyksta. Pastebiu, kad tiek žydų pasaulyje, tiek tarptautinėje politinėje erdvėje nuotaika labai pasikeitė. Vėliausiai nuo Berlynalės išgyvename posūkį. Dabar tai, apie ką ne vieną mėnesį kalbėjau, pripažįstama.

Grįžtant prie Lietuvos, į akis krito čia vyraujantis santykis su Ukrainos karo tema, Putino baimė ir būgštavimas ar netgi įsitikinimas, kad agresijos atveju Vakarai Baltijos valstybių neužstotų. Pasirodė, kad esama labai aiškios, sąmoningos politinės laikysenos. Lyginant su didesnėmis Vakarų Europos valstybėmis – ne tiek daug cinizmo, išsisukinėjimo, vengimo. Man patiko. Galbūt dėl to jaučiausi laisva kalbėti taip, kaip kalbėjau.

Tiesa, turiu pasakyti, kad Artimųjų Rytų konflikto atžvilgiu nesu kraštutinių pažiūrų. Tiesiog manau, kad nėra kitos išeities negu taikos sutartis, ilgalaikis saugumas ir lygiateisiškumas visiems. Amžinai taip tęstis negali. Mes visi pralaimėsime. Kas iš tikrųjų nori saugios žydų valstybės, turi dėl jos stengtis. Jeigu tos valstybės nebeliktų, žydams diasporoje irgi būtų blogai. Nesu kvaila ir žinau, kad mūsų saugumas priklauso nuo stipraus ir demokratiško Izraelio egzistavimo. Bet jis priklauso ir nuo to, ar gyvuos į pasaulio bendruomenę integruota Palestinos valstybė, kuri turės tokias pačias teises ir bus lygiai taip pat gerbiama.

– Buvote užsiminusi, kad vykstate į Ženevą…

– Taip. Mane pakvietė fondas „Principles for Peace“, renginys vadinosi „Uniting for a Shared Future“. Praleidau keturias dienas konferencijos salėje be langų su šimtu įvairaus politinio spektro atstovų iš Izraelio, Palestinos ir tarptautinės erdvės. Buvo reprezentuojamos trys kartos. Sukūrėme dokumentą, veiksmų planą. Kalbu apie koaliciją dėl bendros Izraelio ir Palestinos, žydų ir palestiniečių ateities. Tai gana nauja. Man rodos, pirmą kartą susirinko tokių skirtingų pažiūrų žmonės, pasiryžę keturias dienas praleisti vienoje patalpoje ir pasiekti susitarimų. Pirmiausia jaunesnėje žydų ir palestiniečių kartoje pastebiu, kad esama visiškai naujo įsivaizdavimo apie ateities galimybes. Tai man suteikė labai daug vilties, aiškumo ir jėgų. Mano tikslas yra suteikti šiai koalicijai platformą Vokietijoje ir Europoje, kiek įmanoma – JAV. Manau, baisus dešiniųjų spaudimas, kurį išgyvename Vakaruose, yra stiprinamas Izraelio ir Palestinos konflikto. Vienintelė galimybė demokratijoms išsigelbėti nuo kylančios radikalizacijos bangos per ateinančius rinkimus – rasti protingesnį būdą reaguoti į šį konfliktą. Prie tokio pasiūlymo ir dirbome.

– Man, kaip žmogui, ne vienus metus susijusiam su žydų kultūros studijomis, įdomu, kas šiuo metu vyksta su sąvokomis „Holokaustas“ ir „antisemitizmas“. Spalio 7-osios teroro aktas ne kartą buvo palygintas su Holokaustu. Iš emocinės perspektyvos, kaip noras išreikšti apėmusį siaubą tai suprantama. Anksčiau mokėmės, kad Holokaustas nelygintinas su niekuo. Kita vertus, kiekvienas, suabejojęs Izraelio atsako Gazos Ruože tinkamumu, vadintas antisemitu. Čia, Lietuvoje, apie tai irgi vyko karštos diskusijos.

– Tikriausiai tai susiję su pažeidžiamumu. Žydų bendruomenė Lietuvoje labai maža. Santykinai tai tikrai nedidelis balsas, turintis neproporcingai daug reprezentuoti. Pažeidžiamumas veda prie baimės. Baimė veda prie sąstingio.

Aš pati vengiu didelę įkrovą turinčių sąvokų. Tai reiškia – ir tokių kaip „kalėjimas po atviru dangumi“. Juk taip Davidas Cameronas apibūdino Gazą. Kai kalbu su žmonėmis ir noriu juos įtikinti, stengiuosi eiti į gylį. Tada vardinu aplinkybes, kurios galbūt galėtų sąlygoti tai, kodėl Gaza taip vadinama. Bet man tos metaforos nereikia, verčiau renkuosi gilintis į detales ir jas aptarti. Pastebėjau, kad tokių sąvokų griebiamasi tada, kai norima susiskirstyti į stovyklas ir įtvirtinti savo pozicijas. Taip pat ir dėl „kolonizavimo“: yra priežasčių, dėl kurių ši sąvoka tinkama ir dėl kurių ne. Bet jų vartojimas nepadeda užmegzti pokalbio su kitais. Todėl šioje vietoje esu labai atsargi.

Praėjusių metų lapkričio 1-ąją dalyvavau Markuso Lanzo televizijos laidoje. Ten buvo cituojama Holokaustą išgyvenusi Margot Friedländer, sakiusi, kad pasitelkti praeitį apibūdinančias sąvokas, kai kalbame apie dabartį, yra klaida. Tai mane labai stipriai įtikino. Vengiu bet kokių terminų ir analogijų. Bet yra žmonių, tokių kaip Masha Gessen, kurie tvirtina, kad mes turime didelę privilegiją palyginti su žmonėmis prieš Antrąjį pasaulinį karą. Būtent turime privilegiją pasimokyti iš praeities. Kadangi Holokaustas jau įvyko, galime klausti, kiek įmanoma su juo ką nors lyginti. Ir net jeigu palyginimas turės žlugti, klausti vis tiek verta. Dažnai pamirštama, kad palyginimas nėra prilyginimas. Kartais paranku lyginti, kad galėtume išryškinti skirtumus, niuansus. Nes yra Holokaustas ir yra ne Holokaustas, bet dar yra labai daug tarp jų. Ar kažkas blogo, niekingo, kažkas, ką turime tuoj pat stabdyti, iš karto turi būti „Holokaustas“? Nemanau. Taip pat nemanau, kad tik Holokaustas buvo nusikaltimas žmoniškumui. O visa kita, kas nėra Holokaustas, yra pakenčiama. Tai labai klaidinga išvada. Mano nuomone, Masha Gessen paskatino pagalvoti, ką esame pasirengę priimti. Nuo ko mus saugo Holokausto išskirtinumas? Ar šią sampratą naudojame, kad save paguostume? Kad galėtume nusisukti ir nematyti? Kol tai nėra artima Holokaustui, tegu vyksta toliau? Ji suabejojo mūsų įprastu mąstymu, man tai atrodo vertinga.

Vokietijoje šie dalykai (Mashos Gessen esė „In the Shadow of the Holocaust“, 2023 m. gruodžio 23 d. publikuota žurnale „The New Yorker“ – G. V.) sukėlė labai didelį skandalą. Bet dabar labai daug visko vyksta. Visų pirma, Heinricho Böllio fondas (2023 m. skyręs ir po minėtos esė vos neatšaukęs Hannos Arendt premijos už politinę mintį Mashai Gessen – G. V.) bando naujai permąstyti savo prieigas, rasti naujų partnerių. Jie pastebėjo, kad dėl to Staatsräson (turima galvoje dar Angelos Merkel suformuluota mintis, kad Izraelio saugumas yra Vokietijos nacionalinis interesas – G. V.) tarp Vokietijos ir pasaulio atsivėrė praraja.

Galiu įsivaizduoti, kad Lietuvoje dar delsiama. Ir galiu suprasti, kad dar daug diasporos žydų jaučiasi pernelyg pažeidžiami ir neleidžia sau atvirai kalbėti. Bet taip pat suprantu ir kitą dalyką: mes, diasporos žydai, turime didžiulę atsakomybę už šį momentą ir aiškų poreikį stabdyti gresiančią katastrofą. Nes tai labai paveiks mūsų likimą. Aš pati į šį diskursą įsitraukiau dėl asmeninių priežasčių. Man rūpi mano pačios, mano vaikų ir anūkų, žydų valstybės saugumas. Ir esu gana tikra, kad tos Europos valstybės, kurios šiandien tvirtina palaikančios Izraelį, neturės jokių sunkumų pakeisti kryptį 180 laipsnių kampu, kai tik vėjas papūs iš kitos pusės. Tai labai ciniška tikrovė. Ja negalima pasitikėti, dėl to ji man ir nėra vertinga.

– Ačiū už šį išsakymą. Dar norėjau grįžti prie Jūsų knygų, „Neortodoksiškos“ ir „Egzodo“. Ten yra keletas vietų, kurios mane asmeniškai labai palietė. Apie emocinį valgymą. Apie močiutę. Rašote, kad koncentracijos stovyklą išgyvenusi močiutė ne tiek domėjosi Jūsų pasiekimais mokykloje, kiek tuo, ar esate pavalgiusi. Vėliau, jau „Egzode“, pasakojate apie varganą savo ir sūnaus situaciją pasitraukus iš Satmaro chasidų bendruomenės, kai atrodė, kad badaujate, nors iš tiesų labiau teko tenkintis skurdžiu ir nekokybišku maistu. Man tai pasirodė labai pažįstama. Tiek dėl mano santykio su močiute, kuri vaikystėje išgyveno Antrąjį pasaulinį karą ir iki šiol yra labai susitelkusi pirmiausia į tai, ar esame sotūs. Tiek dėl mano pačios požiūrio į maistą, ypač studijų metais, kai pavalgydavau iš anksto daugiau, bijodama, kad vėliau galiu neturėti, už ką nusipirkti. Turbūt čia kalbame apie vadinamąsias tarpgeneracines traumas. Aktuali situacija irgi atrodo labai susijusi su šiais dalykais. Ar esate radusi sau atsakymų, kaip galime elgtis su tokiomis trauminėmis patirtimis asmeniniu, o gal ir kolektyviniu lygmeniu, kaip visuomenės?

– Labai gerai suprantu. Esu patyrusi, kad karo kartoje tai paplitę iš visų pusių. Bet kažkada išmokau atsisakyti tikrumo. Užuot ieškojusi būdų, kaip nebijoti numirti iš bado, priėmiau faktą, kad žmonijos istorijoje toks dalykas buvo. Ir vis dar yra. Šiuo metu žmonės badauja Gazoje. Taigi nedaug kas tepasikeitė. Tikriausiai dar ilgai ir nepasikeis. Galime tik būti dėkingi už tai, ką turime šiandien, ir su tuo gyventi. Galbūt rytoj nebeturėsime nieko. Tokia žmogiška tikrovė. Privalome kalbėti apie tai atviriau, taip pat ir klimato kaitos, ir tolesnės ateities požiūriu. Žmonijai apskritai gresia badas.

Mano sūnus iš manęs irgi yra perėmęs šį elgesio modelį, nes kai buvo mažas, gyvenome neužtikrintai. O vaikai tai supranta. Kad ir kaip nuo jų slėptum. Jis turėjo savo kelią: iš pradžių per perteklinę kompensaciją, vėliau – per griežtą kontrolę. Ir jam tai vis dar svarbi tema – jis nuolat klausia, ką valgysime kitą kartą. Manau, tai tam tikras instinktas, kuris niekur nedingsta.

Gyvenime galėjau padaryti vienintelį dalyką – išsiugdyti tam tikrą ramybę žmogiško pažeidžiamumo atžvilgiu. Suprasti, kad mes kaip žmonės iš tiesų visada esame pažeidžiami, bet koks saugumas yra iliuzija. Todėl negalime sau leisti nekovoti už tai, ką turime.

Dabar, kai bado tema tokia svarbi kare, turiu pripažinti, kad pastaraisiais mėnesiais numečiau daug svorio. Tai skamba labai banaliai. Bet šis karas pakeitė mano santykį su maistu. Jis persmelktas kaltės, kartais pasišlykštėjimo. Nes maisto yra tiek daug, nors produktai ir smarkiai pabrango. Bet, lyginant su globalia situacija, jo vis dar turime labai daug.

Atsimenu, vaikystės metais galvojau, kad savo močiutės vietoje nebūčiau norėjusi išgyventi. Tai, ką ji patyrė, buvo taip blogai ir turėjo jai tokias ilgalaikes pasekmes emociniu ir fiziniu lygmeniu. Taigi klausiau savęs, kas gi gali norėti išgyventi apokalipsę. Kokią prasmę apskritai turi gyvenimas, kai jis taip stipriai paženklintas traumos, kurią perduodi savo vaikams ir vaikų vaikams? Iki šiol atsakymo neradau, nors esu labai kovinga asmenybė. Vis dar esu įsitikinusi: jeigu vyktų apokalipsė, nenorėčiau, neturėčiau motyvacijos jos išgyventi. Bet tikriausiai tai sužinai tik tuo momentu.

Primo Levi labai taikliai rašė, kad daugelis koncentracijos stovyklas išgyvenusių žmonių jautė kaltę, nes turėjo sukompromituoti savo žmogišką integralumą. Norint išgyventi Aušvicą, reikėjo išmokti vogti, apsimetinėti, apgaudinėti, būti egoistu. Nė vienas iš Aušvico neišėjo be žmogiškos kaltės. Tik tie, kurie žuvo, liko nesusitepę. Apie tai kalbėjo ir Jeanas Améry, ir Imrė Kertészas. Kiekvienas buvo įsisąmoninęs, kad jo išgyvenimas kainavo kito gyvybę. Klausiu savęs, ar dabartiniame konflikte irgi nėra taip, kad esama labai daug žmonių, kurie mieliau pasirinktų kito mirtį negu savo paties. Tik nedaugelis sako – verčiau mirsiu pats, bet kito kančios priežastimi netapsiu.

– Dar vienas dalykas, kurį sunku praleisti, – kalbinis. Man, kaip germanistei ir jidišistei, rūpi Jūsų kalbinės kompetencijos ir situacija tarp kalbų. Pati iš pradžių studijavau vokiečių kalbą ir literatūrą, vėliau dėl akademinių interesų mokiausi jidiš. Ir tai nebuvo toks lengvas kelias, kaip daug kas žadėjo: teko gilintis į žydų kultūrą ir istoriją, perprasti hebrajišką abėcėlę ir pan. Įdomu, kaip atrodo atvirkštinė kelionė, kai jidiš kalba, kaip Jūsų atveju, – gimtoji? Ar mintyse dar verčiate? Jūsų tekstuose pasitaiko jidiš kalbos intarpų. Gal esate svarsčiusi rašyti jidiš kalba?

– Jidiš iš tiesų nėra tokia jau panaši į vokiečių. Tačiau vokiečių kalboje esama man pažįstamo skambesio, pasitaiko žinomų asociacijų, justi istorinės abiejų kalbų sampynos. Pereiti iš jidiš į vokiečių yra tarsi plaukioti gretimame ežere ir žinoti, kad visgi likai netoli savo gimtosios kalbos šaltinio. Tai labiau emocinė būsena negu intelektualinis pasiekimas. Vokiečių kalbą turėjau stropiai mokytis ir daugelį metų tobulinti. Tačiau tai nebuvo toks pats jausmas, koks lydėjo mokantis kitų užsienio kalbų. Dar šiek tiek kalbu prancūziškai ir studijuoju lenkų. Mintyse jau nebeverčiu. Vokiečių kalboje jaučiuosi taip laisvai kaip kadaise jidiš. Bet užtat praradau kažkiek jidiš, galima sakyti, mano jidiš ištirpo vokiečių kalboje, ir ši ją beveik pakeitė. Taigi jau nebegalėčiau parašyti teksto jidiš kalba. Ji tiesiog nebeatskiriama nuo mano vokiečių.

– Savo autobiografinėse knygose rašote apie jaunos moters pabėgimą iš tradicinės žydų bendruomenės, štetlo, kaip ją metaforiškai įvardinate. Šis siužetas man labai pažįstamas iš tarpukario Lietuvos jidiš literatūros. Praėjusiais metais iš jidiš kalbos į lietuvių išverčiau mažai žinomo Kauno žydų autoriaus Kalmeno Zingmano romaną „Ant sraigtinių laiptų“. Pagrindinė jo veikėja Nechomė Lichtenštein atsisako jai siūlomų priverstinių piršlybų, palieka gimtąjį miestelį ir, tėvų siaubui, išvyksta studijuoti į Kauno universitetą, o vėliau emigruoja… į Berlyną. Užaugote jidiškalbėje aplinkoje, tiesa, religinėje, ne pasaulietinėje. Visgi norisi paklausti: ar Jus kaip nors paveikė moderni jidiš literatūra? Gal turite mėgstamų jidiš rašytojų?

– Mano šeimoje irgi esama tokios istorijos: 1893 m. mano proprosenelė pabėgo iš Galicijos štetlo su vyresniu katalikų tikėjimo mylimuoju. Jie nesusituokę gyveno Miunchene, gimė neteisėtas sūnus. Neteisėtas, nes mylimasis jau buvo vedęs. Manau, tai tiesiog klasika.

Labai vertinu Hindės Esteros Kreitman romanus. Ji buvo vyresnioji brolių Singerių sesuo, bet nugrimzdo užmarštin, kai visi pradėjo džiūgauti dėl Isaaco. Taip pat didelį įspūdį paliko S. An-skio „Dibukas“. Bet iš tiesų su jidiš literatūra neaugau. Ji, savaime suprantama, buvo draudžiama dėl savo maištingo pobūdžio. Tai, ką atradau vėliau, mane labiau paveikė savo temomis ir prieigomis negu savo kalba. Tačiau kalbą galiu puikiai atpažinti šiuolaikinėje literatūroje. Pavyzdžiui, Olgos Tokarczuk „Jokūbo knygose“ – dėl šios priežasties man buvo keista jas skaityti – arba Tomerio Dotano-Dreyfuso romane „Birobidžanas“. Jis pats studijavo jidiš ir labai moderniai interpretavo jidiš literatūrinę tradiciją.

– Įdomu, kad minite šį izraeliečių ir vokiečių autoriaus romaną, kaip tik jį skaitau. Jau per pristatymą Vilniaus žydų muziejuje kritikavote, kad Vokietijos žiniasklaidoje Dreyfuso „Birobidžanas“ apibūdinamas kaip magiškojo realizmo kūrinys, o detaliau nesigilinama. Kaip pati jį skaitote? Ar įžvelgiate ir kokią nors politinę šios knygos žinią?

– Šitas romanas man daugeliu aspektų yra eksperimentas. Žinoma, pirmiausia literatūrinis eksperimentas siužeto, žaidimo laikais, personažų, įsisąmoninusių savo personažiškumą, požiūriu. Tai ir klausimas apie tikrąjį Birobidžaną, kaip jis būtų galėjęs atrodyti, jeigu realus eksperimentas būtų pavykęs. Bet, be visų šių žaidimų ir klausimų, pirmiausia tai yra eksperimentinis žydiško pasaulio, kuriame nėra antisemitizmo, tyrimas. Taigi romane analizuojama, ką reikštų būti žydu, jeigu nebūtų spaudimo iš išorės. Ir taip, politiškai tai yra drąsu, ypač šiuo metu, kai tiek daug diskutuojama apie antisemitizmo sąvoką, kuri, rodos, ketina pasiglemžti visą žydišką tapatybę. Drąsus ir būtinas klausimas, kurį labai dažnai ir pati sau esu uždavusi. Klausimas, kurį žydai turi teisę klausti, nebūdami tuoj pat nustumti į šoną su apodiktiniu paaiškinimu apie neišnaikinamą, tiesiog magiškai nesibaigiančią antisemitizmo prigimtį. Privalome išdrįsti įsivaizduoti pasaulį be antisemitizmo. Atsisakydami tai daryti tik dar labiau atitoliname jo įmanomybę.

– Savo antrąją knygą pavadinote „Egzodu“, t. y. pagal biblinę 40 metų trukusią žydų tautos klaidžiojimo po dykumą istoriją. Ar esate radusi atsakymą, kas Jums asmeniškai yra namai?

– Atsakysiu, kaip turbūt prieš mane yra atsakę daug rašytojų. Namai yra benamystėje. Intymiame daugelio tamsių šios būsenos kertelių pažinume. Kas taip giliai ir intensyviai kaip aš yra patyręs benamystę, joje neišvengiamai jaučiasi kaip namuose. Čia esama ir laisvės, stiprybės, bet, žinoma, fizinio ir dvasinio pažeidžiamumo taip pat. Su šia būsena esu susitaikiusi.