Vukovaras
Buvo kadaise toks laikas, kai iš Slovėnijos važiavome automobiliu per Slavonijos lygumą, per visus tuos ilgus gatvinius slavoniškus kaimus, tarp plačius kiemus juosiančių tvorų. Pakeliui buvo dviratininkai, traktoriai, žąsys, o kartais lietus ir purvas. Šio kelio pabaigoje buvo Novi Sadas, miestas prie Dunojaus, aukščiau, virš jo, Petrovaradinas, laivai, lėtai sklendžiantys per plačiuosius vandenis. Mūsų laukė jaudinantis garsiojo teatro festivalio, vadinamo Sterijevo pozorje, sūkurys – su puikiais spektakliais ir didžiulėmis fojė, salėmis, visada pilnutėlėmis žiūrovų, pergalėmis ir pralaimėjimais, minios artistų ir jų kamarilių iš visų Jugoslavijos kampelių, smuklės ir jų lauko terasos su tambūrašais ir gausybe maisto bei gėrimų, karštos diskusijos apie teatro meną, o vėlyvomis valandomis – ir apie politiką; sveikinimai, apkabinimai, bučiniai, ginčai, spėlionės, apkalbos, šmeižtas, pagyros – viso to buvo apstu. Net ir dabar, kai prisimenu tas dienas, galvoje aidi dainos „Zaustavite Dunav“ („Sustabdykite Dunojų“) žodžiai…
…Nek me svuda prate s pesmom rujna vina… osam tamburaša s Petrovaradina1.
Kiekvieną kartą pakeliui ten ir atgal sustodavome Vukovare.
Pasivaikščiojimas po idilišką ir ramų miestą prie Dunojaus buvo magiškas. Dideli krovininiai laivai, prišvartuoti palei krantą, nes Vukovaras buvo upės uostas, ir ramiai praplaukiantys pro šalį, koks nors vyrukas, stovintis ant denio ir atsirėmęs į turėklus abejingai žvelgiantis į praplaukiantį pro jį krantą; retkarčiais galėjai pamatyti Dunojaus jūreivį su šunimi ir jo žmoną, džiaustančią skalbinius. Susidarydavo įspūdis, kad laikas čia sustojo: dar visai neseniai čia praplaukdavo romėnų karo laivai, senoviniai žvejų laivai ir krovininės šajkos2, kuriomis Dunojumi buvo gabenami kroviniai, kartais šios upės kelionės nusidriekdavo gana toli; čia Habsburgų žemės su visu joms būdingu karingu griežtumu, bet ir prekybiniu gudrumu susitikdavo su Osmanais iš kaimyninio Belgrado pašaliko3.
Man atrodo, kad šias birželio dienas, kurios tame Vukovare iš mano atsiminimų visada buvo saulėtos, net jei kiek anksčiau važiavome per lietų ir purvą, geriausiai atspindi Vučedolo balandis, gražus keramikos dirbinys iš vadinamosios chalkolito epochos Vučedolo kultūros. Archeologai jį rado netoli Vukovaro, Vučedolo kaime. Abejoju, ar nežinomas menininkas norėjo, kad šis balandis būtų siejamas su taikos simboliu, juolab kad kai kurie žmonės mano, jog tai visai ne balandis, o iš tikrųjų kurapka. Tačiau man tai balandis, kuris buvo rastas tarp Vukovaro ir Vučedolo vilkų4. Iš kur atsirado šie šiuolaikiniai vilkai, kurie staiga viską pakeitė ir kartu su siaubingais XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžios įvykiais užgožė visų mūsų prisiminimus apie idilišką miestą prie Dunojaus baisaus sunaikinimo vaizdais.
Kai man į rankas pateko nedidelė Sinišos Glavaševićiaus knygelė „Pasakojimai iš Vukovaro“, mane akimirksniu prikaustė televizijos vaizdai, kuriuos 1991 m. žiūrėjome kiekvieną vakarą, ir kiekvieną naktį jie buvo vis baisesni. Kiekvieną vakarą mus persekiojo vis labiau sugriauto Vukovaro vaizdai, idiliško upės uosto ir istorinio kultūros centro su baroko architektūra, kuris tiesiogine prasme Europos ir pasaulio akyse virto griuvėsiais ir degančiomis nuolaužomis. Vis dar negaliu patikėti, kad tai taip ilgai vyko viską fiksuojant televizijos kameroms ir kad mes buvome visiškai bejėgiai viso to akivaizdoje. Aštuoniasdešimt septynias dienas nuo 1991 m. rugpjūčio iki lapkričio mėnesio apgulėjai, Jugoslavijos liaudies armija ir serbų sukarintos pajėgos, ant Vukovaro mėtė bombas, granatas ir kitus sviedinius, diena iš dienos tankų kolonos bandė prasiskinti kelią į jo centrą, o miesto gynėjai, jo gyventojai ir kroatų kariai savo ruožtu kovojo su didžiuliu pasiaukojimu. Teigiama, kad per šį laikotarpį į kiekvieną kvadratinį miesto kilometrą krito apie penkis tūkstančius sviedinių, kurie naikino ir griovė viską aplinkui. Ši mirtina kruša griovė ne tik sienas, bet ir žmonių gyvybes, masiškai žudė žmones, kurie dar prieš mėnesį mieste visiškai normaliai tvarkė savo reikalus.
Pačioje šio pragaro širdyje jaunas rašytojas Siniša Glavaševićius užsirašė: „Vukovare tau nebepasitaikys, kad kas nors tau palinkėtų geros dienos, nes niekas to tikrai negalvoja rimtai. Kai tavęs klausia apie sveikatą, jie neturi omenyje peršalimo, reumato ar ko nors panašaus. Iš tikrųjų jie turi omenyje tavo gyvenimą ir žaizdas, kurias gali gauti, net kai drausmingai sėdi rūsyje. Jas gali gauti net padedant kam nors gatvėje. Granatos šrapnelis, skeveldra, kasetinės bombos kulka yra greitesni už tavo mintis ir žiauriai nutrauks net gražiausią vaikystės svajonę, kaip tai padarė šešių mėnesių kūdikiui ant motinos rankų. Jos sunaikins net ir tas retas akimirkas, kurias kiekvienas, blaškomas karo sūkurio, bando pavogti, bent mintyse akimirką pabūti su savo artimaisiais.“
Šios apokalipsės, apie kurią Glavaševićius rašė kaip Kroatijos radijo žurnalistas, įkarštyje jis kaip rašytojas stengėsi išlaikyti ryšį su gyvenimu, su paprastais žmogiškais reikalais, su paprastomis emocijomis, su meile savo artimiesiems, tiems, kurie liko mieste, ir tiems, kurie, susidūrę su jame vyraujančiu blogiu ir mirtimi, pabėgo iš miesto. Iš jo literatūrinių bandymų liko tik lyriniai apsakymai, ir net jo žurnalistiniai karo reportažai persmelkti noro gyventi, nors kartais jie parašyti ir išsakyti ant mirtinos nevilties ribos.
Kol Slovėnija bandė rasti savo kelią į beveik normalaus gyvenimo režimą, o Zagrebe Vukovaro drama buvo stebima televizorių ekranuose ar prie rytinės kavos puodelio vaizdingame miesto šurmulyje, Vukovare vyko kraujo, mirties ir nuniokojimo scenos, sako Glavaševićius. Ir tarp šių scenų jaunas, jautrus rašytojas lyrikas atskleidžia: „Daugelis gestų, pavienių žodžių ir ženklų, kuriuos dar vakar vartojome pernelyg subtiliai, dabar, mirties sūkuryje, yra gerokai aiškesni ir ryškesni.“ Jis tarsi žinojo, kad užrašo savo mirties nuojautas.
Prieš pat mirtį jis išsiuntė pasauliui savo kaltinamąjį aktą. Jis rašė: „Jūs buvote pirmose eilėse, kai buvo švenčiama demokratijos pergalė, buvote pirmieji, kai buvo kepami jaučiai ir ėriukai, bet kur esate dabar? Dabar tėvynei jūsų reikia labiau. Mus pasiekia žinios, kad jūs linksminatės Zagrebo baruose ir viešbučiuose bei Adrijos jūros pakrantėje. O kol jūs nuobodžiaujate gerdami rytinę kavą, šimtas granatų iš visų ginklų, kuriuos tik priešas turi, jau pasipylė ant mūsų.“ Tai ne tik kaltinimas jo abejingiems tėvynainiams, bet ir kaltinimas mums, Kroatijos kaimynams, kurie žiūrėjo iš šalies, iš pradžių į karą Kroatijoje, paskui į Bosniją, iš pradžių į apgultą Vukovarą, paskui į apgultą Sarajevą. Štai kodėl Glavaševićiaus lyriniai pasakojimai ir jo karo reportažai tebėra iššūkis, beveik po dvidešimties metų jie mus pasiekia kaip žmogaus, kurio unikalus gyvenimas nepasikartos, iššūkis, skambantis kaip įspėjimas, kad smurto akivaizdoje neturime tylėti.
Per žiaurią miesto okupaciją, kai jo gatvėmis aidėjo pergalinga jo naikintojų giesmė, Siniša Glavaševićius dingo. Tik 1997 m. pradžioje jo kūnas buvo rastas masinėje kapavietėje Ovčaroje5 ir palaidotas Zagrebo Mirogojaus kapinėse.
Po jo teliko tik ši knygelė, liko kariaujančio žmogaus atvaizdas, liko vienintelis silpnas ginklas, kurį jis turėjo mirtino smurto procesijoje, – žodis. Tačiau labiau nei kaltės klausimas dėl viso šio siaubo, kai perskaičiau šią knygelę, mane ėmė kamuoti keistas jausmas, kol vieną naktį jis mane visiškai užvaldė: Vukovaro idilijos prisiminimas iš kelionių į Novi Sadą, teatras, tambūrašai, Zaustavite Dunav... viskas susimaišė su šiurpiais siaubo vaizdais, kuriuos ši knygelė atnešė į mano gyvenimą, sugretinta su apgaulingais televizijos įrašais apie degantį miestą ir praradusius bet kokią viltį žmones, klaidžiojančius tarp griuvėsių. Ir mintis, kokia plona yra riba tarp idilės ir nevilties, tarp džiaugsmo ir nevilties, tarp gyvenimo ir mirties.
(2010)
Iš: Drago Jančar. Postaje. Ljubljana: Cankarjeva založba, 2018
Vertė Nikodem Szczygłowski
1 Zvonko Bogdano parašyta daina. Joje skamba autoriaus cituojami žodžiai: „Tegul mane lydi raudono vyno daina… Aštuoni tambūrašai iš Petrovaradino.“ Tambūrašas – muzikantas, grojantis tambūru. (Visos pastabos – vertėjo.)
2 Nedidelis burinis medinis laivas, gan tipiškas XVIII–XIX a. Dunojaus žemupio laivybai.
3 Osmanų imperijos administracinis vienetas 1459–1812 m.
4 Čia yra žodžių žaismas, nes tiek Vukovaras, tiek Vučedolas šaknyje turi „vilką“ (kroat. vuk).
5 Vukovaro žudynės (kroat. Pokolj na Ovčari), Kroatijoje žinomos tiesiog kaip Ovčara, buvo žudynės Ovčaros kaime, netoli Vukovaro miesto, kurias 1991 m. lapkričio 18–20 d. įvykdė Jugoslavijos liaudies armijos ir serbų sukarintų dalinių nariai. Aukomis tapo 255–264 civiliai gyventojai ir Kroatijos nacionalinės gvardijos kariai, daugiausia kroatai, gynę Vukovarą apgulties metu. Tarp nužudytųjų – viena moteris, 77 metų vyras ir 16 metų berniukas. 23 aukos buvo vyresnės nei 49 metų. Yra įrodymų, kad Slobodanas Miloševićius asmeniškai patvirtino įsakymą sušaudyti 200 Vukovaro ligoninės pacientų ir medicinos darbuotojų, kurie tuo tikslu buvo atvežti į Ovčarą.
