Tokie buvo laikai?..
Audringi praėjusios savaitės politiniai įvykiai į antrą planą nustūmė kitas mažiau reikšmingas temas, tarp kurių buvo ir diskusijos žiniasklaidoje dėl Desovietizacijos komisijos sprendimų, įvairiausių pažymų, Salomėjos Nėries kolaboravimo ir jos vardu pavadintų gatvių pervadinimo. Kartais paminima tik „Poema apie Staliną“, perskaityta Maskvoje, bet buvo ir kitos eilės apie komunistinį rytojų, Leniną bei eilės, rašytos karo metais Rusijoje. Ten ir dedikacijos sovietų partizanams ir kariams, bet kažin ar galėjo būti kitaip. Beje, ta garsioji žurnalistės Daivos Vilkelytės pažyma, mano nuomone, yra ir pagrįsta faktine medžiaga, ir stilistiškai sukomponuota geriau negu kai kurių istorikų argumentacija.
Salomėjos Nėries apsisprendimas buvo sąmoningas. Pasiremkime ją gerai pažinojusių žmonių liudijimais. Štai Antanas Venclova gina poetę nuo emigracijoje gyvenančio autoriaus Igno Malėno bandymų „S. Nėrį parodyti ne sąmoningą, giliai įsitikinusią kovotoją dėl Tarybų Lietuvos ir dėl socializmo, kokia ji iš tikrųjų buvo, o apolitišką asmenybę“ (Antanas Venclova, Jaunystės atradimas, Kaunas: Šviesa, 1981, p. 493).
Kartais pamirštama, kad tą lemtingąją 1940 metų vasarą kapituliavo vyriausybė, net protingi ir išsilavinę žmonės nežinojo, kaip čia viskas pasisuks. Buvo komunistų pusėn aiškiai stojusių kultūros veikėjų (Liudas Gira, Petras Cvirka ar Antanas Venclova), buvo abejojančių, kur sukti, buvo ir manančių, kad Lietuva dar gali išlikti įžlegėjus rusų tankams. Pirmosiomis dienomis istorikas Zenonas Ivinskis pokalbiuose su kolegomis svarstė, kad Lietuva bus sovietų protektoratas, bet kad bolševikai visiškai šalį užgrobtų – na ne, to tai nebus. Jau emigracijoje generolas Stasys Raštikis pripažino, kad „rusų ultimatumas galėjo būti ir atmestas. Bet buvo svarstomas klausimas, ar ginkluotai priešintis ar ne. Aš buvau prieš priešinimąsi, nes toks priešinimasis tuo metu buvo neįmanomas ir būtų reiškęs dar didesnę tautinę katastrofą“ (Stasys Raštikis, Kovose dėl Lietuvos, II tomas, Vilnius: Lituanus, 1990, p. 416). Jeigu nesipriešino generolai, tai ko norėti iš kitų?
Tarp operetinio Liaudies seimo, kuris balsavo už priėmimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, delegatų dominavo valstiečiai ir darbininkai, bet pasitaikė ir talentingų asmenybių – dirigentas Juozas Banaitis, operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė, istorikas Povilas Pakarklis, rašytojas Liudas Dovydėnas, aktorius Henrikas Kačinskas, o ir patį Seimą savo potvarkiu sušaukė ministro pirmininko pavaduotojas profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius…
Salomėjos Nėries atvejis nėra kuo nors išskirtinis, tačiau išskirtinė yra pati asmenybė, kuri, skirtingai nei kiti Sovietų Sąjungos pusėn palinkę lietuvių poetai, rašytojai ar žurnalistai, buvo talentinga. Sovietinis režimas stengėsi panaudoti tokius žmones savo reikmėms, kaip ir kitus lietuvių kultūros veikėjus net iš tolimiausių laikų. Taip 1964 metais iškilmingai buvo paminėtos Kristijono Donelaičio 250-osios gimimo metinės. Apie jį Nėris rašė:
Priešas kirto kumštim geležinėm,
O jisai – kalbos gimtosios gražumu.
Viskas tinka: vokiečių žemėje lietuviškai rašęs užguitų baudžiauninkų būrų gynėjas ir jam skirti minėjimai Vilniuje ir Maskvoje su visais atributais – Spalio socialistinė revoliucija, tautų draugystė, komunistų partija ir liaudies balsas – sveikinimo laiškai. Štai telegrama iš kažkokio Rusijos kaimo Donelaičio jubiliejinio komiteto pirmininkui Kostui Korsakui: „Susirinkę švęsti Kristijono Donelaičio 250-ųjų gimimo metinių V. Iljičiaus vardo Lenino Gorkų kolūkio darbininkai džiaugiasi susitikę su draugais iš Tarybų Lietuvos – poetais, meno meistrais. Šis susitikimas dar kartą parodo, kaip suklestėjo nacionalinė lietuvių liaudies kultūra.“
Jeigu jau kalbame apie talentingus poetus, tai buvo, kaip dabar įprasta sakyti, ir alternatyvų. Salomėjos Nėries kūryba tapo tokia populiari Sovietų Lietuvoje, nes jos eilės ir tų eilių interpretacijos dominavo literatūros vadovėliuose mokyklose, Vilniaus universitete ar Pedagoginiame institute. Buvo sukurtas aiškus ir privalomas kanonas. Tuo pat metu gyvenusio ir 1937 metais Valstybinę literatūros premiją gavusio poeto Jono Aisčio (Kossu-Aleksandravičiaus, kurį Antanas Venclova vėliau apibūdino kaip „fašistuojantį“) poezijai būdingas lyrinis jausmas, intymumas ir formos grakštumas. Karo metų ir pokario eilėse atsispindi tėvynės ilgesys be jokių komunistinių nukrypimų.
O Lietuva, tu šiandien pažeista labai
Giliai tau įsmeigto į širdį kalavijo,
Bet aš matau, kaip dūžta nūdienos stabai
Ir kaip į dulkes byra pikto viešpatijos…
Nematė amžiai dar tavęs taip užmirštos,
Nelaimių prislėgtos, paniekintos, beteisės,
Bet atėjai iš amžių ūkanos tirštos
Ir į rytojaus šviesų amžių rūką eisi…
Jonas Aistis, „Amžių giesmė“ (1946)
O kas gi jį žinojo? Sovietų Lietuvos mokyklinėse programose tokių autorių negalėjo būti, o jei kas slapta dalindavosi jo kūryba, sulaukdavo nemalonumų. Nelabai žino mūsų liaudis ir kitus emigracijoje gyvenusius kūrėjus, tad ir lieka Salomėjos Nėries poezija, perskaityta dar anų laikų mokyklose.
