[miškų ir laukų dvasios]
Jaryna Čornohuz (g. 1995) – ukrainiečių poetė, Kyjivo universiteto filosofijos magistrė, karo medikė ir žvalgė. 2019 m., baigusi pirmosios pagalbos pagrindų kursus, tapo „Hospitaljerų“ savanorių medicinos bataliono paramedike. 2020 m. gegužę pasirašė sutartį dėl karinės tarnybos Ukrainos jūrų pėstininkų pajėgose. Kai 2022 m. vasarį Rusija įsiveržė į Donbasą, Jaryna jau buvo ten. Ji dalyvavo įnirtinguose mūšiuose prie Popasnos, Mariupolio ir Bachmuto. Turi vyresniojo jūreivio karinį laipsnį. 2022 m. gegužę buvo apdovanota medaliu „Už išgelbėtą gyvybę“.
Jarynos pirmoji poezijos knyga „Kaip riečiasi karo ratas“ (Як вигинається воєнне коло) pasirodė 2020 m. Antroji poezijos knyga „[dasein: esaties gynyba]“ ([dasein: оборона присутності]) buvo išleista 2023 m. Už šią knygą autorė šiais metais pelnė Nacionalinę Taraso Ševčenkos premiją.
[miškų ir laukų dvasios]
Frontas suryja mano širdį ir draugus.
Suryja visus žodžius
ir vis dairosi į likusį mano kūną.
Senuosiuose mituose pasakojama apie laikus,
kai ateidavo milžinas,
kuriam kas mėnesį atiduodavo 10–15 geriausių
vaikinų ir merginų,
kad šis nebadautų ir kaimas galėtų ramiai gyventi.
Pilkosios zonos žemė periodiškai pražioja nasrus,
kad mumis numalšintų karo badą.
Mes pasisiūlėme karui patys, kad jis malšintų
badą mumis
ir paliktų mūsų šalį ramybėje.
Mes visi stovim eilėje siaurame tarpeklyje.
Nė vienas iš mūsų nežino kada – o ir nereikia
to žinoti.
Tik mūsų priešas – joks milžinas.
Jis menkas, smulkus ir ima tik smulkmės kiekiu.
Nenuostabu, kad blogis
senuosiuose mituose buvo vaizduojamas kaip maras,
kaip visuma didžiulio kiekio smulkmės,
kaip skėriai,
suryjantys visą derlių, kaip žiurkės, pavojingos tada,
kai jų daug, o po vieną – jos nieko vertos.
Rusija, tai ir esi tu. Didžiulis kiekis smulkmės.
O mes suaugome su savo žeme drabužių spalva,
oda, krauju ir gyvenimo būdu. Mes kažkuo
panašūs į miškų ir laukų dvasias.
Jas dažnai galima pamatyti pirmąjį ir paskutinį kartą.
Kitąmet mes nematėme nieko, išskyrus Donbasą.
O kai mus keletui dienų išleisdavo už jo ribų
į kitą pasaulį – ir toliau tebematėme tik jį.
Pramonės rajonai, terikonai, karjerai, upelės,
per kurias ėjo fronto linija, nuvargę
pafrontės žmonės,
lietaus išplautos pilkosios zonos minos, sunaikinti automobiliai,
šūviai-sprogimai, sprogimai-šūviai, kontaktas, sausas
davinys ir uniforma, priešo uniforma ir sausas
davinys – pramaišiui.
Pasaulis mirtinai įsirėmė, gindamas šią žemę.
Ir net jei kas nors po viso šito bus, net tada
mums kitko, tikriausiai,
jau niekados nebereikės.
[monologas]
norėčiau rašyti eiles
kurių kiekvienoje eilutėje būtų paslėpta mažų
mažiausiai saulė jūra ir dykuma
ir dar
aušra šerkšnotoje stepėje
kaitra prie jūros
vasaros sutemos pakrantėje
vakaras ąžuolyne
nakties skraistė stepėje
norėčiau rašyti eiles
kuriose kiekvienas žodis būtų paslaptis
ir būtų veidrodis,
kuriame kiekvienas skaitantis
matytų šimtus savo atspindžių
norėčiau rašyti taip
tarsi su manimi amžinybė rašytų
savo sudėtingus ir atpažįstamus visatos
ir žmonių fraktalus
norėčiau, kad tai ką parašiau susišauktų
su Ovidijumi ir Borgesu
norėčiau eilėse kalbėtis su Heideggeriu
ir vaikščioti peilio ašmenimis su Nietzsche
norėčiau taip…
bet aš gimiau tautoje,
kuri ginasi jau šimtus metų
nuo šešiskart gausesnio priešo
gina savo didžią šalį,
o priešas nori bet kokia kaina
mus sunaikinti ir jau surengė mums
mažiausiai trejetą genocidų (jų daugiau, po teisybei)
todėl aš savo eilėse
verkiu ant kapų
savo brolių ir seserų
verkiu rusų sunaikintų mūsų
miestų griuvėsiuose
verkiu barų,
kuriuose gėriau su savo žuvusiaisiais
tada dar gyvais
alų ir vyną
verkiu sugriautų miestų
ir okupuoto jūros kranto
verkiu eilėse tą trumpą laiko atkarpą
kol nekariauju
nesu gynyboje
verkiu net tada,
kai nebegaliu verkti
kai nuo dar vieno sumaitoto kūno
viduje nebesujuda niekas
mano tauta šimtmečiais verkia prie kapų
ir aš verkiu
ir viskas, ką dar galiu padaryti
– paimti į rankas automatą
jau seniai tai padariau
nes šiame krašte poetai pajunta karus pirmieji
ir kas kartą juos laiko pamišėliais
bet taurę visi išgeria kartu
kas tik pusę
o kas ir iki dugno
kartais man atrodo, kad išmokau
žudyti eilėraščiais
mėtyti prie dronų prikabintas granatas
bet kažin ar iš eilių kada nors pradings
rauda žuvusiems
tai ir reiškia būti poetu Ukrainoje
amžinai raudoti eilėse prie
dar visai šviežių kapų
ir dar prie tų, prie kurių šimtus metų
visai nelinksma, ar ne?
ne optimistiška, ką?
tačiau sąžininga
net kai pamirštame savo tikrąjį vardą ir kalbą,
mes niekada niekada niekada
neprarandame tikėjimo
savo grožiu, jėga ir valia
ir todėl
net likę po pelenais –
nepasiduodame
regis, tai ir yra mano tautos dovana
Vertė Marius Burokas
[apie tiesą]
žemė atsikrato šalčio
lėtai ir galutinai
kol tu pavasarį apaugi baltais skausmo žiedlapiais
teksto meniškumas nukenčia
dėl daugybės žodžių apie pergalę
dėl begalės raginimų gyventi toliau
gyventi laimingai, nepaisant netekčių
šioje šalyje viskas yra melas
išskyrus skausmą
šioje šalyje
lengvi nerūpestingi intelekto siužetai
neišvengiamai sumeluos
tik skausmas gali pasakyti tiesą
džiūsta ant asfalto nešališkumo ir apibendrinimo talentas
velniop visas pasaulio filosofijas
ir sapnuojasi tau naktimis
žuvusiųjų motinos
kurios neša akmenis ant kapų per krūmynus
kurios užmirš save
tačiau ne sūnus po antkapių plytomis
ir sapnuojasi tau žuvusieji
kuriuos mylėjai
o vienas prašo apkabinti atsisveikinimui
ir tu apkabini
sako bent jau kas nors
turi niekada nepaleisti
kaip tu
klausia kitas mūšio metu
ar tu dar gyva
būk paskutinė it aklai ištraukta laiminga korta su aptirpusiomis prie ugnies akimis
„jeigu kas – neverk manęs“
ir tau sapnuojasi netektis to
kas tave sunaikins greičiau nei kulka
tai paskutinis šūvis į meilę
ir tau sapnuojasi miestai okupuoti miestai
joks išlaisvinimas nenutrins jų griuvėsių
jie nebesužinos ar buvo kažkada sveiki
tiesa visad buvo tame griovime
o ramybė buvo melas
teka okupacijoje Donecas
niukteli į šoną Juodajai jūrai jūrai Azovo
skęsta tiesoj tamsūs miestai virš jų
sako
viso pasaulio vanduo – tai vanduo iš mūsų išdraskytų ertmių
ir sapnuojas dukrelė kuri amžinai laukia
tavęs iš karo
tavo pilko šešėlio iš skausmo ir pelenų
kuris apauga baltais praradimų žiedais
ir alsuoja į visus liepsna
mūsų kūnai miško ir žemės spalvos
tarsi dvasios
mūsų įniršis, mūsų pasirinkimas nesitraukt ir žudyti,
mūsų sutikimas numirt, atsigaut nuo žaizdų mūšio lauke, mūsų sutikimas, jei reiks –
palikt savo tėvus be kūno ir kapo
valstybė ir kariai kūno netenka kartu
valstybė ir kariai miršta vienu metu
valstybė ir kariuomenė geria laukimo ir ištvermės taurę kartu
[pernelyg raudona dėmė]
tamsa svaigina
ir kiekviena iš mūsų tamsoje eina viena pati
netgi tada jei šalia nėra vietos net kvėptelėt – vieni pečiai, vieni kūnai,
kiekviena iš mūsų tamsoje eina viena pati
kol kiekviena iš mūsų supras
kad paramos ieškoti niekada priežasties ir nebuvo –
visi pečiai per silpni
širdžiai kur plaka tavy
balsui kur kalba tavy apie meilę kokios jau esam pamiršę ieškoti
meilė kuri tapo ženklu
meilė savam ir meilė už savą
ja netiki
nors visame pasaulyje
ji panašesnė į saulę labiau nei kas kita
ir pasaulis prabyla savo žmogišku balsu
tu pernelyg raudona dėmė ant pernelyg pilkšvos drobės
ir tai ardo kompozicinę tvarką
išmirkusią nederančioje raudonoje spalvoje
kai viskas aplinkui siekia įprastos juodumos
įveikiant bjaurią moters kūno silpnybę
peržengiant per nuvirtusius medžius
suvyniojus odą kordūron keliais ritiniais
jaučiant tylios geležies rankose apsaugą
kiekviena iš mūsų jaučia du dalykus:
tamsa svaigina
kiekviena iš mūsų tamsoje eina viena pati
paramos nereikia
parama plaka viduj ir turi balsą
visi pečiai per silpni išlaikyt vieną širdį
stiprūs žodžiai visada per silpni
stiprus kūnas mirtingas
balsas negęsta jeigu moka būti
kiekvienoj motery gyvena karė
kuriai teks pereiti tamsą vienai pačiai
ir nereikia jokios pagalbos
ir visi pečiai – pertekliniai
ir visas sunkumas – tik dviem rankomis
ir visi įsimylėjimai – jau nugyventi ir palikti
ir visa vienatvė – tavo
ir visa pasaulio naktis – it viena vieno gyvenimo saulė
Vertė Jurgita Jasponytė
