Knygos apie gyvūnus ir žmones
Mūsų antropocentrinėje kultūroje gyvūnai, paukščiai, augalai, kitaip tariant, visa gyvoji gamta ilgą laiką vertinta kaip tai, kas hierarchiškai žemiau už žmogų, todėl jam pavaldu. Krikščionybė tokiam požiūriui turėjo itin didelę įtaką, nes tik žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą. Tereikia prisiminti šias Biblijos eilutes: „Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“ (Pr 1, 26). Kita vertus, net Biblijoje žmonės neretai lyginami su gyvūnais, paukščiais, raginami iš pastarųjų mokytis: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos?“ (Mt 6, 26). Šiandien antropocentrizmo kritika, gyvūnų teisių, apskritai gyvūnų „gyvūniškumo“, t. y. kitoniškumo klausimai – kasdienybė. Trys knygos, kurias aptariu šioje apžvalgoje, – tai bandymai užfiksuoti ribą, kur pasibaigia žmogus ir prasideda gyvūnas (arba atvirkščiai). Ir ar gali gyvūniškumas turėti ką nors bendro su literatūriškumu?
Pilar Quintana. Kalė. Romanas. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė. V.: Kitos knygos, 2023. 100 p.
Knygos viršelis apgaulingas: juodaodė mergina glaudžia mielą šunelį, nuo jos peties koketiškai smunka rausvas rūbas. Prieš atsiversdama šį romaną neabejojau, kad žodis „kalė“ čia vartojamas perkeltine prasme, o istorija bus apie Karmen tipo moters, t. y. begėdės viliokės, likimą, besiplėtojantį egzotiškose džiunglėse.
Tačiau kalė romane tikra. Tai nusmurgęs šunelis, kurį pagrindinė knygos veikėja Damaris išgelbsti, įsišunina (šis naujadaras itin tinka, nes kelia aliuzijas su įsisūnijimu, įsivaikinimu) ir pavadina Širle. Tuo pat metu Širlė yra simbolis nevaldomų nepažinių instinktų, glūdinčių ir žmonėse, ir gyvūnuose. Instinktų, kurie žmones ir gyvūnus betarpiškai susieja. Specifinis visa persmelkiantis, bet subtilus, į akis nekrintantis situacijų, personažų daugiaprasmiškumas, ambivalentiškumas yra skiriamoji Pilar Quintanos (g. 1972) prozos ypatybė. Dėl šios ypatybės ir nedidelės apimties kūrinio atmosferiškumo „Kalė“ iš šiais metais perskaitytų verstinių romanų paliko didžiausią įspūdį. Tai knyga, kurią neabejotinai rekomenduoju. Tiesa, ne visiems.
Dar kartą grįžkime prie viršelio, kurį pavadinau apgaulingu, nes žada egzotiką. Teoriškai egzotikos romane daug (Kolumbijos džiunglės su savo gyvūnija ir augalija, specifinis žvejų gyvenimo būdas etc.), bet ši egzotika nėra viliojanti, patraukli. P. Quintanos džiunglės niekuo neprimena, tarkime, Delios Owens bestseleryje „Ten, kur gieda vėžiai“ (iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, BALTO leidybos namai) vaizduojamų Šiaurės Karolinos pelkių. Džiunglės yra baugios, purvinos, atgrasios ir pavojingos. Ir pati Damaris nėra nei jauna, nei graži: apkūni keturiasdešimtmetė niekaip negali susilaukti vaikų, todėl nesveikai prisiriša prie išgelbėto šunelio. Nepatrauklus ir Damaris vyras Rochelijus, nykūs jų santykiai, santuoka, kaimynai ir draugai, trobelė ant džiunglėmis apaugusio kranto, turgus, paplūdimys – visa tarsi purvu ir dulkėmis apnešta. Ir sapnai grėslūs: Damaris „sapnavo garsus ir šešėlius, kad pabudo savo lovoje ir nebegali pajudėti, kad kažkas ją puola, kad į trobelę įsibrovė džiunglės ir ją apraizgė, padengė maurais ir užgulė ausis nepakeliamu vabzdžių zyzimu, kol pati Damaris pavirto džiunglėmis, medžio kamienu, samanomis, purvu, viskuo vienu metu, ir tenai susitiko kalę, o ši sveikindamasi palaižė jai veidą“ (p. 46).
Trumputis, vos 97 puslapių romanas prasminiu požiūriu be galo tirštas, jį skaityti galima taikant įvairius rakursus, teorijas. Ekokritika, feministinė literatūros teorija, kolonializmo studijos, žinoma, semiotika… Tarkime, Damaris reprezentuoja ne-gyvybę – ji nei mirusi, nei iš tiesų gyva, gyvenanti. Tarsi limbe įkliuvusi. Būtent todėl ji negali susilaukti vaiko, jai sunku palaikyti tarpsubjektinius ryšius. Damaris sėkmingai veikti sugeba tik sąveikaudama su negyvais ar prie mirties ribos priartėjusiais objektais bei subjektais: moteris saugo mirusio vaikystės draugo Nikolasito kambarį, rūpinasi jo daiktais ir atminimais, neleidžia nutrūkti „nebegyvai“ santuokai, iš mirties nagų išplėšia mylimą šunytę Širlę. Tačiau vos ryšys su Rochelijumi atgyja, Damaris pradeda vyro šalintis; vos prabunda gyvybiškos, gaivališkos Širlės jėgos, kalė virsta našta, net savotiška varžove.
P. Quintanos pasaulis abjektiškas. Purvinas, pavargęs. Kolumbietės rašymo stilius pabrėžtinai nepretenzingas, lakoniškas. Vidinės moters tamsos, beprotybės, obsesijų tematika P. Quintana artima prancūziškai rašančiai Leilai Slimani, tačiau pastarosios siaubas turi savotišką romantinę aurą, o kolumbietės pasaulis pabrėžtinai realistiškas – buitis, nors ir tamsi, visuomet išlieka buitiška.
Clarice Lispector. Arti laukinės širdies. Romanas. Iš portugalų k. vertė Audrius Musteikis. V.: „Baltų lankų“ leidyba, 2020. 207 p.
Metų literatūrinis nusivylimas. Labiau nuo laukinės širdies nutolti nei šis romanas tikriausiai neįmanoma. Kita vertus, neabejotinai veikia skirtingi kontekstai: ne tik laukiniškumo, bet ir literatūrinio inovatyvumo, literatūrinės laisvės samprata nuo 1943 m., kai romanas buvo išleistas, pakito.
Užgniaužusi kvapą skaičiau Clarice Lispector (1920–1977) „Žvaigždės valandą“ (iš portugalų kalbos vertė Audrius Musteikis, „Baltų lankų“ leidyba) – minimalistišką ir kartu magišką romaną apie keistuolę Makabėją. Todėl iš „Arti laukinės širdies“ tikėjausi daug. Simboliška, kad „Žvaigždės valanda“ yra paskutinis, o „Arti laukinės širdies“ – pirmas Ukrainoje gimusios brazilų rašytojos C. Lispector romanas. Abiejų protagonistės Makabėja ir Žoana šiuo tuo panašios: abi keistuolės, svajotojos, atsiskyrėlės, išduotos. Romane „Arti laukinės širdies“ yra ir skaidraus, hipnotizuojančio simbolizmo bei humoro, kurie mane taip sužavėjo „Žvaigždės valandoje“. Deja, bet tuo kūrinių panašumai ir baigiasi.
Kai pasirodė „Arti laukinės širdies“, C. Lispector buvo vos dvidešimt treji. Puiku, kad lietuviškame leidime atsirado vietos rašytojo Benjamino Moserio įvadui, kuriame lakoniškai pristatoma ir C. Lispector biografija, ir introspekciniu vadinamo romano ypatumai, kontekstai bei poveikis XX a. penktojo dešimtmečio brazilų literatūrai. Rašytojos amžininkai šiuo debiutu buvo sužavėti: „nuostabiausias debiutinis moters romanas per visą brazilų literatūros istoriją“ (p. 12). Entuziastingai vertintas siekis įsiskverbti „į psichologiškai sudėtingos šiuolaikinės sielos gelmes“ (p. 12) pasitelkus sąmonės srauto techniką.
Vertinant iš šių dienų perspektyvos, net be B. Moserio įvado akivaizdu, kad „Arti laukinės širdies“ įkvėptas XX a. pirmojoje pusėje populiaraus literatūrinio egzistencializmo, fenomenologijos. Itin svarbus siekis fiksuoti mąstančią, takią, judrią, gyvą sąmonę, jos virpesius. „Arti laukinės širdies“ gali būti vadinamas ir moderniu brandos romanu, nes kūrinio pradžioje Žoana yra savąją individualybę intuityviai užčiuopti siekianti mergaitė, o pabaigoje – tam tikrą gyvenimo trajektoriją, savo kelią pasirinkusi jauna moteris.
Žoaną, kaip pavyzdinę egzistencialistę, iš tiesų domina tik jos pačios būtis, asmeninė egzistencija, kurią tyrinėja nesibaigiančiuose apmąstymuose apie tai, ką ir kaip mąsto. Savipakankamumas, hermetiškumas – viena priežasčių, kodėl suaugusios Žoanos vidinis pasaulis, tiksliau, vidinio pasaulio refleksijos tokios monotoniškos. Tiesa, Žoanos vaikystės mintys ir patirtys sugestyvios, autentiškos, bet bręsdama ji vis labiau panašėja į pretenzingą literatūrinę pamėklę. Ir antraeiliai personažai – Žoanos sutuoktinis Otavijus, jo buvusi sužadėtinė Livija, paslaptingas meilužis – savo sąmonės struktūromis ir idėjomis nuo Žoanos menkai tesiskiria. Visi liguistai mąslūs, susitelkę į save. Nors akcentuojamas subjekto ir pasaulio sąryšingumas („Vargiai galiu patikėti turinti ribas, esanti išbaigta ir apibrėžta. Jaučiuosi pasklidusi ore, mąstanti kitose būtybėse“, p. 75), tiek Žoanos, tiek kitų sąmonės hermetiškos ir, žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, itin literatūriškos, net kiek komiškos. Itin rimti, „gilūs“ personažų dialogai dažnai priverčia prunkštelti („Tu teisi, Žoana: mums tenka primityvi materija, tačiau nėra nieko, kas išvengtų perkeitimo“, p. 185).
Įdomu, kad Žoana vis tapatinasi su gyvūnu – gyvate, kumeliuku („Jautė savyje tobulą gyvūną, pilną prieštarų, egoizmo ir gyvybinių galių. [...] Bjaurėjosi, kad vieną dieną turės jį išleisti. Gal dėl baimės, jog tai neatrodys estetiškai“, p. 25). Tačiau „išleistas vidinis gyvūnas“ yra ne Žoanos realybė, o troškimas – iš to paties egzistencializmo perimta autentiškos būties idėja, ir šis troškimas nėra realizuojamas.
Knygą gelbsti fragmentai, kuriuose liaujamasi kapstytis po vidujybę ir atsigręžiama į kitą, į pasaulį – regimą, patiriamą. Daugiausia tokių fragmentų yra skyriuose, skirtuose Žoanos vaikystei ar, tiksliau, vaiko Žoanos sąmonei, patirtims. „Vėjas dabar ją laižė be ceremonijų. [...] Ji mažumėlę prisimerkė. Apačioje jūra švytėjo alavinėmis bangomis, plytėjo gili, didžiulė, aiški. Priartėdavo sūdri, besiraitanti, vyniodamasi apie save pačią. Paskui išsidriekdavo ant nebylaus smėlio… išsidriekdavo kaip gyvas kūnas. O už tų bangelių buvo jūra – jūra. Jūra, ištarė ji tyliai, kimiai. [...] Jūra anapus žvelgė iš toli, rami, jokių ašarų, jokių krūtų. Didelė, didelė. Didelė, nusišypsojo ji“ (p. 45).
Dino Buzzati. Šuo, kuris matė dievą. Apsakymai. Iš italų k. vertė Audrius Musteikis. V.: Odilė, 2022. 231 p.
Dino Buzzati (1906–1972) skaičiau kaip klasiką, nes toks jis ir yra. Italų prozininko stilius labai švarus, elegantiškas. Nepaisant fantastinių įvykių, vyrauja realistinis – blaivus, nuosaikus – registras. Anotacijoje minima, kad D. Buzzati buvo laisvas nuo madų, mokyklų. Nors dėl fantastinių, stebuklinių elementų – drakono ar velnio pasirodymas, vartų į pragarą atvėrimas, laiko pagreitinimas ar sulėtinimas – apsakymai neretai siejami su magiškuoju realizmu, man D. Buzzati pasaulis atrodo artimesnis neorealizmui (tiek filosofiniu, tiek literatūriniu požiūriu). Pasaulis D. Buzzati prozoje yra nepavaldus stebinčiojo sąmonei, o šioji neidentifikuoja savęs kaip pasaulio centro. Pasaulį, jo keistumą, baugumą, paslaptingumą siekiama pažinti kaip kažką sąmonei išoriško. Kaip kitą. Nepažinius, paslaptingus dėsnius, kurių žmogus išvengti negali.
Kaip ir dera klasikui, D. Buzzati tuo pat metu žavisi mokslu, progresu, miestiškąja civilizacija ir visa tai kritikuoja, net šiek tiek tuo bjaurisi. Technikos progresas, vis greitėjantis gyvenimo tempas žmones paverčia savotiškais zombiais, kaliniais („Kelionė į mūsų laikų pragarus“). Impresionistinės stilistikos apsakyme „Pilnatis“ pasakotojas siekia pažinti nakties paslaptį, pamatyti mėnulio šviesos perkeisto pasaulio gyventojus, tačiau viskam galą padaro netikėtas modernios civilizacijos įsiveržimas į mistiško sodo erdvę („Sunkvežimio žibintai. Laukiniškas burzgesys. Ir dar vienas automobilis. Ūmai grožis išblėsta, baigta. Klėtis man jau nieko nebeprimena. Sodas, šešėliai, augalai nebeturi ko pasakyti“, p. 14). Apsakyme „Kelionė į mūsų laikų pragarus“ ėdri, besiplečianti miesto erdvė praryja sodą – vienintelę iš tiesų gyvą, laimę teikiančią erdvę.
Korumpuotas, žmogiškumo netekęs pasirodo ir modernus, civilizuotas žmogus, pasižymintis esmingu noru pažinti, užkariauti. Mokslinis smalsumas, noras pažinti slepia destrukciją. Logiška, kad už tokį žmogų „žmogiškesnė“ pasirodo pirmykštė pabaisa: drakonas, skirtingai nei žmonės, geba aukotis, yra taurus, kenčiantis („Drakono žudymas“). Atrodo, žmogišką tuštybę, lėkštumą, vartotojiškumą įveikti tegali tikras ar tariamas stebuklas, nežmogiškų galių įsikišimas (ar lemtingas sutapimas, nutikimas), kurį simbolizuoja mistiškojo šuns pasirodymas („Šuo, kuris matė dievą“). Man labiausiai patiko paskutinis apsakymas „Krentančioji“. Gal dėl to, kad pabaiga atvira, o istorija persmelkta melancholiškos ironijos: „kaip vis dėlto smagu kristi, kai tau devyniolika“ (p. 226).
„Šuo, kuris matė dievą“ patiks tradicinių apsakymų gerbėjams arba tiems, kurie pavargo nuo takios, žaismingos, rėksmingos postmodernybės. Skaitymo malonumą padidina ir knygos dizainas, neįkyrios iliustracijos, kurias (ir viršelį) sukūrė Jurgis Griškevičius. Tiesa, vertėjo vardą norėtųsi matyti jei ne viršelyje, tai bent tituliniame puslapyje, o ne knygos paraštėse.
