Kietai virtas kiaušinis
Kad ir ką pasakočiau, mėgstu pradėti ab ovo. Nuo pačios pradžių pradžios ar, kaip sakoma lietuviškai, nuo Adomo ir Ievos. Nuo ko, kaip ir kodėl viskas prasidėjo, kaip toliau vystėsi, prie ko galiausiai priėjo. Kartais manęs klausantiems gal ir nusibosta toks kalbėjimo stilius, kai atrodo, jog nukrypstu nuo pagrindinės istorijos į kažkokias šalikeles. Gerai dar, jei iš viso nepamirštu, dėl ko tą pasakojimą pradėjau. Viskas pasaulyje atrodo taip susipynę ir tarpusavyje susiję, kad kitaip tiesiog nemoku.
Ovum lotyniškai yra kiaušinis. Posakis ab ovo kildinamas iš Horacijaus poezijos, jį galima sieti ir su graikų mitologijos melodramų peripetijomis, ir su tuo, kad romėnai mėgdavo pusryčius pradėti nuo kiaušinių valgymo. Nežinau, kaip jie patiekdavo tuos kiaušinius – virdavo, kepdavo ar dar kaip nors įmantriau gamindavo. Išties tai visaip juos galima gaminti – antai, rodos, prancūzai išrado omletą, kažkas iš baltymo ėmė ir suplakė vadinamąjį paukščių pieną.
Kiaušinis yra įdomus dalykas. Netgi šiek tiek filosofinis. Ilgus amžius, gal net nuo Aristotelio netyla diskusija, kas atsirado pirma – višta ar kiaušinis. Jei netingėsit pagūglinti ta tema, tai prikapstysit krūvą teorijų. Paprastas pusryčiams patiektas virtas kiaušinis, jei tik į jį įdėmiau įsižiūrėsi, gali tapti vartais į visokio plauko mokslinius ar meninius svarstymus. Galite pradėti nuo tautosakos: „Pramuši ledą, rasi sidabrą, pramuši sidabrą, rasi auksą“ – štai tokias mįsles mūsų protėviai kūrė kirsdami kiaušinius. Ar dar reikia priminti pasaką apie Koščejų, kurio mirtis slypėjo adatos smaigalyje, o ta buvo paslėpta kiaušinyje? Dar gali kaip medikas ir dietologas nagrinėti kiaušinio maistines savybes, kurių neabejotinai esama labai gerų. Ir negali nebūti – juk kiaušinis gyvūnui yra tas pats kas augalui sėkla. Iš vienos gilės išauga didžiulis ąžuolas, o iš kiaušinio – koks nors krokodilas, paukštis ar žvėris. Žinia, gyvūnų patelės irgi turi kiaušinėlių. Kiaušinis talpina savyje didžiulę gyvybinę potenciją, galybę vitaminų, mineralų ir visko, ko reikia atsirasti gyvai būtybei. O mes ją am ir suvalgom, jei nesam veganai.
Gal nebeverta plėstis į zoologiją, veterinariją ir ginekologiją, bet šiame kontekste prisiminti teologiją irgi visai įdomu. Kaži ar koks scholastas kėlė klausimą, kas atsirado pirmiau – žaltys, sugundęs Ievą, ar žalčio kiaušinis? Gal ir buvo toks šviesiaisiais viduramžiais, kas ten žino. Tik gal pirmapradė gyvatė kaip ir pirmapradė moteris buvo sukurtos jau iškart su visais dauginimuisi priderančiais komponentais? Šiaip ar taip, kiekvienas iš mūsų kažkada prasidėjome iš mažyčio kiaušinio, glūdėjusio dar pramotės įsčiose. Juk neatsitiktinai paprasčiau ar įmantriau išmargintas kiaušinis puošia ir Kristaus Prisikėlimo šventės stalą. Kadangi Šventajame Rašte kiaušinis nėra kaip nors išskirtinai paminėtas, tai kai kuriems krikščionims atrodo, kad per Velykas marginti ir ridenti margučius yra tokia pat pagoniška erezija kaip ir puošti eglutę per Kalėdas. Aišku, kad kiaušinis smarkiai susijęs su pagoniška kosmogonine mitologija. Bet iš kur tada ta legenda apie Mariją Magdalietę, skelbusią evangeliją Romos imperatoriui Tiberijui? Pasakojama, kad jai laikant rankoje baltą kiaušinį ir tariant „Kristus prisikėlė!“ staiga kiaušinis virto raudonu. Viena iš dviejų – arba toks stebuklas iš tiesų įvyko, arba jį reikėjo sukurti per Velykas dažomų kiaušinių papročio apologetams.
Kiaušinis yra susijęs ir su menu. Ne tik margučių dažymo ar įspūdingojo Fabergé. Pats kiaušinis ilgus amžius buvo dedamas į dailininkų dažus. Taip pat į rišamąją medžiagą didingiems senovės pastatams mūryti. Ir kam tik jis nebuvo ir nėra naudojamas – nuo plaukų trinkimo iki paniekinančio politinių priešininkų apmėtymo.
Savaime aišku, kad labiausiai jis nusipelnė būtent konditerijos ir kulinarijos menui. Čia kiaušinis – tikras kunigaikštis, jei ne karalius.
O dabar atėjo laikas paprastam asmeniškam klausimui: kaip paruoštus kiaušinius mėgstate? Lengva atsakyti, ar ne? Aš tai mėgstu arba kietai virtus su majonezu ir krienais, arba įdarytus, patinka kepti, tačiau nepakenčiu kiaušinienės ir skystai virtų kiaušinių. Žalio taip pat nepajėgčiau išgerti, supykintų.
Laimingas žmogus esate, jei greitai atsakėte į šį klausimą. Jūs nesate nuo altoriaus nuolat pabėganti nuotaka, kurią kadaise vaidino Julia Roberts. Ji, rodos, penkis kartus bėgo ir tiek pat kartų keitė kiaušinių valgymo preferencijas prisitaikydama prie kiekvieno iš savo jaunikių skonio. Kol pagaliau paaiškėjo, kad jos nelaimė ta, jog ir pati nežino, nei kas yra, nei ką iš tiesų mėgsta. Išmintingas vyras turėtų užduoti tokį klausimą savo mylimajai, jei nori nustatyti, subrendusi ji ar ne. Nustebtumėt, kiek daug merginų neturi atsakymo į šį klausimą, ką jau kalbėti apie žymiai svarbesnius.
Kai buvau visai maža, nuolat pykdavomės su mama dėl maisto. Tai buvo tiesiog gyvenimo tragedija. Kaži kodėl beveik nieko nenorėdavau valgyti, daugelio patiekalų nemėgau, vos prisiversdavau juos valgyti, o kai kurių net negalėdavau prisiversti. Regis, tarp pastarųjų tuomet būdavo ir kiaušiniai. Mama gražiuoju, o dažniau piktuoju vertė valgyti, su močiute girdė karčia pelynų arbata, kad atsirastų apetitas. Tėtis nuo šito karo tiesiog bėgo. Aš kartais, kai niekas nematydavo, įlįsdavau į spintelę ir grauždavau kruopas bei makaronus. Slapta, nesgi joks padorus žmogus taip nedaro. Apie tai mamai prisipažinau tik suaugusi.
Nežinau, kodėl taip buvo, kas tai buvo. Mama kentėjo, nes buvo susirūpinusi mano sveikata. Aš kentėjau, nes jaučiausi bloga ir nesugebėjau būti kitokia, tokia, kokios reikia mamai. Būdama tokio amžiaus, kai dar nemokama veidmainiauti, aš neįtikau.
Turėjo praeiti daugybė metų, turėjo būti išverkta daug ašarų, reikėjo nešioti visuomenei ir sau pavojingos beprotės stigmą ir panašiai kaip Juliai bėgti nuo altoriaus. Reikėjo be žmogiškos pagalbos kovoti su demonais ir gilioje vienatvėje po truputį save dėlioti: kas aš, su kuo aš, kaip man, dėl ko aš, kur aš – kaip kokias užšifruoto rašto abėcėlės raides. Mama, tėti, jūs neišmokėte manęs skaityti sielos, nesupažindinote su jausmų ir emocijų rašmenimis. Labai mylėjote ir rūpinotės, kiek galėjote, kaip supratote, bet negalėjote duoti to, ko neturėjote patys.
Vis dar po kruopelytę rankioju save ir savo tapatybę. Dabar leidžiu sau jausti viską, leidžiu galvoti viską, kad save pažinčiau. Atsimerkiu matyti, kad kai kur esu mažesnė, nei man anksčiau atrodė, o kai kur – didesnė. Kad nesvarbu yra tai, ką anksčiau vertinau, o svarbu tai, ką nuvertinau.
Pamažu mano vidus vis labiau tampa pačiais saugiausiais, jaukiausiais ir mieliausiais namais, kuriuos kada nors turėjau. Esu lyg tas paukštelis, susirangęs po lukštu, šildomas Dievo malonės lyg kokios rūpestingos perekšlės. Artėja laikas išsiristi ir man jau nebebaisu, kaip pasitiks mane pasaulis ir kas galiausiai aš būsiu – viščiukas, ančiukas, gulbiukas ar pelėdžiukas. Visi Dievo kūriniai savaip gražūs ir reikalingi ir kiekvienas traukia garbinimo giesmelę, kaip moka.
Viena mano brangi bičiulė sako, kad nesvarbu, kokius kūrinius, kokį meną aš sukursiu. Svarbu, kad aš pati esu Didžiojo Kūrėjo rankdarbis. Ir kad aš turiu atsiimti save iš Dievo rankų. Kokią tu mane susvajojai, suplanavai, numatei būti, Dangiškasis Tėve? Aš nebenoriu klausti tavęs, ką turiu daryti. Man dabar rūpi, kokia ir kaip aš turiu būti. Ir jei kada bus taip tobulai tylu, kad aš išgirsiu tavo atsakymą, Dieve, noriu būti pasirengusi įžengti į tą amžinybės akimirką, nes argi tąsyk laikas nesustos?
O kol kas kasdienybė kartais būna banali, lyg greitosiomis sušlamščiami pusryčiai pakeliui į darbą, nepalydimi jokių pakylėtų minčių. Ar turime krienų ir majonezo, mama? Išvirk man kietai kiaušinį. Per dešimt minučių. Šitą tai jau tiksliai žinau.
