Išmitinimas
Hasso Krull. Metras ir Demetra. Epas. Iš estų k. vertė Agnė Bernotaitė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 173 p.
Naujausioje literatūroje perkurti mitą populiaru. Lietuvių literatūroje Vladas Braziūnas ir Sigitas Geda perkuria tautosakinius, Alvydas Valenta – antikinius mitus, to imasi ir kiti kūrėjai. Perkurti mitą ir iš naujo permąstyti pasaulio sandarą, raidą ir pokyčius ėmėsi ir estų poetas, vertėjas, filosofas, folkloro tyrėjas Hasso Krullis knygoje „Metras ir Demetra“, kuri 2005 metais pelnė Baltijos Asamblėjos premiją.
Knygą sudaro 98 eilėraščiai, po lygiai suskaidyti į du skyrius – „Metrą“ ir „Demetrą“. Eilėraščiuose kuriamas mitinis pasaulis: knygos pradžioje Metras pasirodo tik retsykiais, naujas pasaulėvaizdis tampa vyksmo fonu, vėliau vienas iš pasaulio perkūrėjų Metras sutinka Demetrą, o antrame skyriuje pasakojama iš Demetros perspektyvos, viskas suvokiama per jos prizmę. Kalbantysis veikia šalia, yra tarsi liudininkas, matuoja viską – it Vergilijus, lydintis Dantę po naujo pasaulio apmatus. Viskas daugiausia sukasi apie vandens, ugnies, žemės ir dangaus sferas, tarp jų įkurdinamas žmogus, kuris iš dalies perteikiamas per Metro ir Demetros santykį.
Mitas pradedamas perkuriant pasaulio sukūrimą: „debesys vėl išleidžia šaknis / sužydi ir uždengia saulę // Prometėjas kiūto medžių paunksmėj / jis mano draugas jis piktų užmačių turi / iškrėst ką nors dieviška“ (p. 15). Kalbama apie pradžią, tačiau juntamas ir kartojimasis – pasirodo Prometėjas, kuris dabar nori sukelti tvaną, užuot atnešęs ugnį. Taip pat suabejojama tradiciniu suvokimu, kad Prometėjas neša gėrį. Subjektas teigia, kad jis yra Metras, „metrų etalonas“ (p. 15). Jis tikina, kad juo galima išmatuoti pūgą, kad pūga Prometėjui nepatinka, kai atskrenda balandis palesti iš jo rankų. Ironija suteikia naujumo: Prometėjas ketina užleisti tvaną, tačiau balandis, jau ne erelis, iš jo rankų bando „palesti aukso grūdų“ (p. 16); jis pats potvynį užleidžia, pats ir nuslopina.
Perkeičiami vaizdiniai: „tvano idėja kilo iš kažkokios statinės / kurios viduje buvo / šūsnis visokių minčių“ (p. 18) – statinė, kurioje paprastai slepiasi cinikai, užsidarę nuo pasaulio, pati tampa kupina minčių ir sukelia tvaną, tad cinizmas ir atsiskyrimas pašiepiami. Staiga nusprendžiama: „tvanas kilęs dėl žmonių pertekliaus“, „ir tai kad mes nesijaučiame / gyveną su kitais / reikia puoselėti kultūrą / sąmoningai prieštaraujančią vyraujančiai“ (p. 48). Kai kurios eilutės liudija krypsmą į banalumą ir moralizavimą. Septynioliktame eilėraštyje pasaulio medis virsta pasaulio dūmu, kuris „rangos apie motės medį / arba / tiesiai per tipio sieną išeina“. Tamsoje atsiranda piramidė, kuri „iš apatinio piltuvo mus beria aukštyn dangop“ (p. 47). Perdirbamas vaizdinys: pasaulio medžio atitikmuo kelia žmones į dangų. Danguje ryškus mėnulio vaizdinys, kuris itin nepakeistas, tik tiek, kad „tvano mėnuo vilki / vilnonį megztinį“ (p. 49).
Mezgimo motyvas tęsiamas ir toliau: „mėnulio spinduliai draikos didžialapiuose šakiuose / šakiai tartum vilnonės megztinio gijos // išsipleikia ir apmezga / žemelę tokiu pat maloniu megztiniu / tiksliai pagal matmenis kiekvienoj pusėj / [...] megztinį puošia aštuonkampės žvaigždės ir kitokie magiški ženklai / galbūt vabalų raštai galbūt gyvatėlių“ (p. 53). Matmens motyvas išryškina chaotišką pasaulio dėliojimąsi.
Babelio bokštas egzistuoja po žeme, laivas (galima numanyti, Odisėjo) plaukia tarp bokštų, kur jo laukia Scilė ir Charibdė, bokštas griūva, jis „sykiu individas ir grupė, svajonė ir tikrovė“ (p. 58). Babelyje telpa viskas, ir perkurtame mite visos negandos ištinka dėl žmonių klaidos.
Perkuriamas ir žmogus: „pirmieji du žmonės gyveno po žeme / jie turėjo penkiasdešimt dukterų ir penkiasdešimt sūnų / vaikus užaugusius išlydėjo į kelią // berniokai ėjo į šiaurę mergiotės į rytus / [...] mergiotės išvydo medžius žolę ir akmenis / klausė jos augalų kas juos sukūrė / mus žemė sukūrė, atsakė medžiai žolė“ (p. 53). Žmogus bando suvokti, kaip viskas susikūrė, berniokai klausia, iš kur atsirado vanduo. Vaikai išeina į pasaulį, o tėvai „liko gyvent po žeme“ (p. 56). Išryškinamas kartų atotrūkis, kartu suvokiama, kad žmogus ne itin pasikeitė, kad kiekvieno žmogaus pažinimas prasideda nuo žolės, vandens, nuo pagrindinių pasaulį sudarančių dėmenų. Vaizdiniai tinkami, bet labai nuspėjami ir banalūs, suvokiami tiesiogiai. Daug kur nepavykęs ir įsikūnijimas: „aš / esu / vanduo // teku / kylu / skrieju [...] manęs nepaimsi rankon / anei nesuskaitysi / manyje kvėpuot nepavyks / nepavirtus // žuvimi / geldele / jūržole“ (p. 55). Mitas neperkuriamas, tik pasakoma banali tiesa apie vandenį. Gal ir įplaukia į bendrą eilėraščių vaizdą, bet savy ima grimzti.
Žemė mainosi su dangumi, ji galinga kaip ir dangus, debesys mainosi su žole ir tampa vieniu: „debesys / ir žolė // jie stovi vietoje / jie juda vietoje / jie plaukia vietoje / jie stumias vietoje / jie slenka vietoje // šitaip yra surėdyta / kaip padangėje taip ir po vandeniu / ir šitaip yra surėdyta pasaulio // širdis“ (p. 111). Išryškėja aliuzija į Dangaus karalystę – kaip žemėje, taip ir Danguje, tačiau šias dvi sferas sunku atskirti dėl kuriamo chaoso.
Šie mitiniai vaizdiniai būtų mažai aktualūs ir liktų tik literatūriniu žaidimu, jei ne labiau pavykęs šių dienų sumitinimas. Penktame pirmo skyriaus eilėraštyje Metras patenka į svetimą erdvę, yra tarsi išmitinamas ir įmetamas į tikrovę: „žvalgausi po benzo kolonėlės parduotuvę / aišku pilna visokio šlamšto / o tradicijos / kurią norėčiau rasti nėra.“ Jis ieško prieštvaninio vandens buteliukuose, moka „vaivorykštės gyvatės spalvų kortele“ (p. 23), džiaugiasi, kad dar teka pinigai, bet nujaučia, jog tai baigsis, nes atsiskyrus dangui ir žemei „protėviai / toliau porino / savo istorijas“ (p. 24). Nuspėjama pasaulio pabaiga ir suvokiamas žmonių nesugebėjimas keistis, mąstyti, nes net pasibaigus pasauliui jie daro, ką darę.
Konceptualumo įgyja „supermarketo“ lyginimas su požeminiu pasauliu, šukinė ir virvelinė keramika, įsimaišanti tarp šiandieninių prekių (p. 25), kur „aukštai aukštai šiaurės gaisai žaidžia / futbolą su nevykusio vyro galva“ (p. 26).
Knygoje itin dažnai tarsi mantros, užkalbėjimai kartojamos frazės, žodžiai – taip bandoma užfiksuoti pasaulio kūrimąsi, nuolatinį judėjimą, kaitą, tačiau neretai tai ima skambėti kaip klišės, papildomi pasikartojimai ne visada ką nors daugiau reiškia, nei sakyta prieš tai. Pasaulio kūrimas chaotiškas, kryptingumo turi itin mažai, tai ryšku ir dėl temų kaitymo.
Daug kur pasiimamas tam tikras motyvas ir juo žaidžiama. Pavyzdžiui, 43 eilėraštyje: „naktis / pasakojimų / naktis // naktis / žvaigždynų / naktis // naktis / senovinio sapno / naktis“ (p. 151). Žaidimas motyvuoja pasaulio kūrimo jausenas, nuolatinę kaitą.
Kontekstų ir potemių yra kur kas daugiau. Pasak vertėjos Agnės Bernotaitės, „kūrinyje pasitelkiami skirtingų kultūrų mitologiniai siužetai, [...] brolių Prometėjo ir Epimetėjo, Epimetėjo ir Pandoros mitų, veikėjai – Demetra, poemoje laikoma „deivių deive“, ir jos antipodas Metras, poemoje tampantis ir matu, ir meistru, taip pat Šiaurės Amerikos autochtonų mitologijoje veikiančio triksterio Nanabožo personažas, Australijos aborigenų mitų pirmasis bumerangas Vangalas ir jo tėvas Gulibandžajus.“ Aptinkamos ir Vakarų kultūros nuorodos: „dailininkė Frida Kahlo, [...] perfrazuojamas Friedrichas Nietzschė. Aptinkame net metasekvoją, gintarinę pušį, tiesa, jau kaip Jaano Kaplinskio eilėraščio citatą, ja nukeliaujame iki parafrazuojamo originalo – Sapfo fragmento“ (p. 170). Akivaizdu, kad, be pagrindinių, dažnai juntami ir giliau slypintys fragmentai, mitai, ne visus paprasta iškart atkapstyti. Pasak vertėjos, knyga labiausiai kalba apie tai, kad visi išsirito iš tos pačios smilties, kad būties paslapčių ieškojimas būdingas visiems žmonėms.
Kontekstų gausa liudija sunkų vertėjos darbą ir itin subtiliai išverstas kai kurias vietas, kad atsiskleistų eilėraščių daugialypumas: „todring žmonės pavasariais nesudygsta iš naujo“ (p. 129), „dūzgia ūkauja spygauja švilpia / piepsi kreksi kvarkia kriokia“ (p. 155).
Daugeliu atvejų viskas išmitinta, tačiau naujas mitas gremėzdiškas – bandoma perdėlioti mitus, kai kur įvesti kontrastus (Prometėjas miršta nuo vandens, vandens ir ugnies priešprieša), Metro ir Demetros santykis įgyja svarumo ir paveikumo, tačiau jis veikia ne visur, iškyla tik retkarčiais, neretai klišės ir nuspėjami vaizdiniai pernelyg vyrauja, nors taip sukuriamas chaosas ir kūrimo(si) nedarna.
Knyga neblogai funkcionuoja kaip vienas eilėraštis, bet pavieniai eilėraščiai tėra knygos nareliai, ne visi itin paveikūs. Knygą galima skaityti ir neužčiuopiant giliai paslėptų kosmogoninių mitų, tačiau kai kuriems eilėraščiams stinga svarumo. Vis dėlto verta iš posmų vandenyno traukti alyvmedžio šakelę po šakelės. Ištraukti galima labai gerų.
