Trise laiko griaučiuose

Arturo Bukausko paroda masina galimybe iš kolektyvinio sąmonės lauko įvaizdinti tai, ko niekas nėra matęs. Visi mes patyrėjai ir kūrėjai, tarsi lęšiai skirtingai laužiantys į mus krintančią bendro lauko idėjų šviesą. Atsirandančios paklaidos ir nukrypimai – tikrovės galimybių variacijos. Panašiai veikia ir tarpmedijinė konversija – iš žodžio į vaizdą, iš statiško paveikslo į beprotišku greičiu lekiančią kaitos seriją, iš gamtos duotos gyvybės į laiko dulkėmis paverčiamą gamtovaizdį.

Autorės nuotr.

„Atriškite jį…“ – rašo Bukauskas ir kviečia žengti į tamsius, girgždančius metalinio laivo vidurius. Parodos erdvė (kurta Mindaugo Reklaičio) tęsia autoriaus idėjinę nuorodą į Tesėjo laivą ir įgalina videoprojekcijose tyrinėjamą kismo seriją. O gal tai metaliniai griaučiai lėktuvo sulaužytais sparnais? Paroda pasitinka abstrahuotu Dariaus ir Girėno istorijos tęsiniu. Bėganti mėlyna teksto eilutė po kojų, tekančio vandens garsai – atskiras ir kontrastingas elementas tarp dominuojančių dinamiškų sausumos vaizdų.

Paroda sėkmingai kuria vizualinės poetikos įspūdį. Prasmiškai išskaidyti Jurijaus Dobriakovo tekstai lėtina suvokimo patirtį. O aplink ant grindų išdėlioti multimedijų ekranai siūlo pagreitintus kismo vaizdinius. Tiek pats kontrastas, tiek teksto ir vaizdo sąskambis skatina stabtelėti, vėl ir vėl matuojantis naujus patyrimo lęšius. Ypač paveikiai atrodo antrajame teksto bloke išsklaidytos „i“: lyg ypač svarbi mintis būtų sutraukyta jaudulio mikčiojant, lyg įvaizdintas pulsas, skaičiuotė, įsigarsinamų žodžių nutįsimai ar sukapojimai į staccato. Be vidinės mįslės, šie brūkšniniai kodai vizualiai pataiko į gretimame ekrane generuojamas serijas, primenančias pastato struktūrinius maketus ar knygų eiles smėlio užpustomoje bibliotekoje.

Ant lubų vidutiniu tempu mirgantys vaizdai pabrėžtinai sintetiniai. Pats autorius įvardija kritimą ir galimas jungtis su lakūnų istorija – man jie labiau priminė plastišką kontaktinės improvizacijos šokį. Elementas, kuris galėtų būti vidurine grandimi tarp staigaus fikcinės praeities dūlėjimo ir tekstu besiliejančio istorinės atminties tęsinio, – labiausiai antropocentriškas ir turbūt mažiausiai susietas su parodos verbalika.

„…ir leiskite jam eiti“ skiemenuotais vaizdais per šaltus skylėtus paviršius. Švelni ir estetizuota organikos transformacija žaidžia atpažįstamų įvaizdžių perkeitimais, išslapstytais ir pusiau atskleistais motyvais. Neegzistuojančių būtybių kaukolės, apverstos valtys menamame muziejuje, apgraužta kukurūzo burbuolė – o gal dirižablio fragmentas…

Kultūrinio lauko atmintyje ši paroda galėtų būti tam tikru patyriminiu sąskambiu su Dainiaus Liškevičiaus 2004-ųjų „High Culture Unexplored Dream“. Anuomet Liškevičius kūrė meditatyvų garsinį foną, minkštą skaidrią erdvę ir siūlė pakelti akis į Rytų kultūra dvelkiančius kaitos vaizdus, slystančius riba tarp gamtiško ir kūrybinio prado. Bukauskas idėjiškai kviečia žengti panašia ribine teritorija metalinės nejaukos rėmais, daug intensyviau naudoja tekstą, semia iš istoriškai senesnio referentinio lauko, o žvilgsnį, kad ir išsklaidytą, prasminiu svoriu nudelbia.

Sumėtomi kūrybiniai pėdsakai simuliuojamame organiniame nyksme kuria masinantį interpretacinės aibės atvirumą. Nedažnai tenka matyti parodą, kur architektūros, vaizdų ir tekstų sąveika taptų tokia reikšminga bendro prasminio lauko gimimui.

Arturo Bukausko paroda „Atriškite jį ir leiskite jam eiti“ VDA parodų salėse „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius) veikia iki kovo 9 d.