Tramontana

 

Julija Iliucha (g. 1982) – ukrainiečių rašytoja, žurnalistė, nuo 2014 m. veikiančio savanoriško pagalbos Ukrainos kariuomenei judėjimo dalyvė. Kuravo socialinį poetinį projektą „Ten, kur namai“, sudarė karių ir savanorių pagalbininkų eilėraščių rinkinį „Ten, kur namai: 112 eilėraščių apie meilę ir karą“ (2019). Gyvena ir dirba Charkive.

Apsakymas Трамонтана paskelbtas žurnalo „Посестри“ („Sesės“) 21-ajame numeryje (2022.VIII.18). Internetinį ukrainiečių ir lenkų literatūrai skirtą žurnalą nuo 2022 m. kovo 24 d. kas savaitę leidžia Krokuvoje veikiantis Literatūros institutas (Instytut Literatury).

 

 

Į pamirštą Donbaso kaimą ėjome naktį. Buvo nepakenčiamas ankstyvas ruduo, toks šiltas, kad po geltonu „skoču“ pažymėtomis liemenėmis marškinėliai lipo prie prakaituotų kūnų. Akimirką pastovėjau po dangumi be mėnulio ir uodžiau orą. Jis buvo toks sausas, kad, rodės, tuoj tuoj ims šnarėti nuo tylių darnių mano vaikinų judesių, o šioji naktis akimoju suplyš gabalais.

Ir buvo kvapas. Obuolių. Mes judėjome per sodą, ir visur buvo obuoliai. Aš jų nemačiau, bet jutau. Visu kūnu, kiekviena ląstele. Obuoliai žliugsėjo po mano auliniais, daužėsi į veidą ir kevlarinį šalmą, o aš skendau jų pašėlusiame, mažne alkoholiniame aromate. Persimečiau ant šono automatą ir ištiesiau ranką, kad apčiuopčiau bent vieną nematomą obuolį virš galvos, – ir juodas dangus akimirksniu pražydo trasuojančiosiomis kulkomis.

 

●

 

Sakoma, kad mirties akivaizdoje prieš akis praskrieja visas gyvenimas. Melas. Aš mačiau vos vieną savaitę. Savaitę, kuri taip pat nepakenčiamai, kone iki sąmonės netekimo, kvepėjo obuoliais.

 

●

 

– Roma! Rooooma! Romanai!

Tetos balsas tarsi replės negailestingai išlupo mane iš miego.

– Romka! Girdi ar ne?! Tau reikia asmeninio pusryčių kvietimo? Kelkis, nes iki vakaro liksi nevalgęs, neturiu kada su jumis terliotis.

Teta Lidka stovėjo virš manęs savo mėgstama poza – įsisprendusi. Pamėginau jos nepaisyti ir užsivožiau pagalvį, bet teta išplėšė jį man iš rankų.

– Kelkis, nes motinai paskambinsiu ir papasakosiu, kaip rūkei už garažo!

Šitie žodžiai išsviedė mane iš lovos ir pastatė ant kojų. Teta – plati kaip statinė, su pūstu sijonu, balta skarele – dėbtelėjo į mane ir susiraukė.

– Et, koks iš tavęs darbininkas, Romka! Ir kur buvo mano galva, kai sutikau imti tave obuoliaut… – pakraipė ji galvą.

– Teta Lida, nepradėkit, aš greitai pavalgysiu ir būsiu pasiruošęs, – baisiai nenorėjau, kad mano garažiniai nuklydimai pasiektų motinos ausis.

Buvau trylikos. Ir pirmą sykį – Kryme.

 

●

 

Mama išsiuntė mane į Karasivką, pas tetą Lidą, tėvo seserį, jūros pažiūrėti. Na, ir mažumą užsidirbti obuoliaujant. Per penkias čia praleistas dienas prie jūros taip ir nepabuvojau, užtat tie velnio obuoliai jau sapnavosi. Ir viskas dėl motorolerio. Metus mėginau įtikinti mamą nupirkti, mat kaip tik Antocha iš gretimos gatvės svarstė parduoti savąjį. Bet mama buvo neperkalbama: pinigų nėra.

– Romka, tu kaip mažvaikis, – sakydavo man. – Kur aš tau jų išpaišysiu? Štai nori, paskambinsiu tetai Lidai į Krymą, ten kaip tik rugsėjo obuolių sezonas. Nuvažiuosi – užsidirbsi. Ir jūros bent pauostysi…

– O mokykla? – nustebau.

– Kokia jau ten mokykla… – numojo mama ranka. – Su savo pažymiais toli nevažiuosi, paimsiu iš felčerės pažymą, kad sirgai. Bent šiokia tokia nauda iš tavo – atleisk, Viešpatie, – tėvo…

Mano „atleisk, Viešpatie“ tėvas gyveno už dviejų gatvių, bet, mane sutikęs, slėpdavo akis. Nebeprisimenu, kada jis mus paliko, – atrodė, mudu su mama visados buvome tik dviese. Mokiausi vienoje mokykloje su savo netikra seserimi – tėvo dukra nuo kitos moters. Buvo jaunesnė ketveriais metais – ir nė sykio su ja nesu nė žodžiu persimetęs. Draudė mama, o ir pačiam nėmaž nekilo mintis kalbėtis su išdaviko dukra.

O tėvas kaip tik toks ir buvo.

Kad ir keista, bet mama išsaugojo gerus santykius su tėvo seserimi. Jos sveikindavo viena kitą švenčių proga, o teta Lidka net keliskart buvo atvykusi pasisvečiuoti, demonstratyviai neužsukdama pas tėvą ir jo naująją šeimą.

Taigi mintis ištrūkti pas tetą užsidirbti man pasirodė nepaprastai vykusi, juolab kad nereikės eiti į nekenčiamą mokyklą. Jau kitą vakarą mama įsodino mane į traukinį, o rytą stotyje mane pasitiko teta Lidka su dėde Saviku. Važiavau ant galinės jų seno barškančio užsienietiško automobilio sėdynės ir galvojau apie motorolerį.

Savų vaikų teta su dėde neturėjo. Nežinau, kas ten ir kaip, bet abiem tai buvo antroji santuoka, ir teta Lidka prieš kelerius metus atsikėlė pas dėdę Saviką į Krymą. Mama net spėliojo, kad tetos prielankumas yra susijęs būtent su manimi, ir nuolat zurzė man, kad nesibarčiau su teta, – juk, šiaip ar taip, buvau vienintelis jos įpėdinis. Apie tėvo dukrą nuo kitos ji kažin kodėl pamiršdavo. Beje, kaip ir pati teta Lidka.

Pakeliui į Karasivką paklausiau apie jūrą. Tačiau teta turėjo kitų planų.

– Nu, kokia ten jūra! – išspjovė žodžius pro langą kartu su kepintų saulėgrąžų lukštais. – Manai, mes ją matom, tą jūrą? Surinksime obuolius, o tada Savikas tave nuveš, pamatysi. Tiesa, Savikai?

Dėdė tik linktelėjo. Jis apskritai daugiausia tylėjo, o štai teta tarškėjo be paliovos, net pilna burna sėklų. Prisimenu dėdę kaip pakumpusį tipą su ištampytais marškinėliais, juodomis ražienomis ant veido ir pavargusiomis akimis. Jis daug rūkė ir spjaudėsi pro dantis, kaltai gūždamasis nuo tetos žvilgsnio, kai ji pratrūkdavo: „Juk prašiau tavęs kaip žmogaus – nesiskrepliuot!“, bet anas vis tiek spjaudėsi žmonai nusisukus.

Greitosiomis pavalgydinusi mudu su dėde pusryčiais: kiaušiniene su pomidorais, balta duona su sviestu ir arbata, teta Lidka liepė krauti dėžes į mašiną ir važiuoti į sodą. Atsidusęs atsisėdau ant priekinės sėdynės. Nepamatytos jūros ošimas veik nurimo mano ausyse.

Važiuojant į mašiną įsėdo dar du samdiniai – vietiniai tėvas ir sūnus. Tėvo vardas – Bulatas, o berniuko, maždaug mano amžiaus, – Temuras. Apsidžiaugiau, kad turėsiu su kuo pasikalbėti ir gal net parūkyti, bet iš pirmo žvilgsnio Temuras neatrodė itin kalbus. Bulatas su dėde persimetė keliais žodžiais apie orą, derlių ir kainas, o berniukas tik nebyliai žiūrėjo pro langą. Vogčiomis stebėjau jį veidrodėlyje. Temuras turėjo auksinę odą – ar iš prigimties, ar dėl kasdienio buvimo Krymo saulėje, ir aš nevalingai palyginau jo įdegusias rankas, kyšančias iš marškinėlių rankovių, su savo baltomis, net pamėlusiomis, ir palyginimas buvo tikrai ne mano naudai. Be to, jis turėjo blizgančius juodus plaukus ir didelę erelio nosį. Tiesą sakant, namie tokį žmogų kaip Temuras būčiau pavadinęs „chačiku“* ir net nebūčiau su juo kalbėjęs. Bet čia, toli nuo namų, man žūtbūtinai reikėjo ko nors, į ką galėčiau atsiremti ir su kuo galėčiau susidraugauti. Temuras, nesant kitų kandidatų, puikiai tiko šiam vaidmeniui.

Paaiškėjo, kad sodas yra didelis sklypas, apsodintas jaunomis, bet jau aukštomis obelimis. Geltoni, žali, rausvi, raudoni – obuolių būta visur. O kvapas čia buvo toks nepajudinamas, kad per valandą nuo jo apkvaitau. Dirbome poromis: aš – su dėde, Temuras – su tėvu. Mes su Temuru skynėme obuolius nuo medžių į kibirus, o suaugusieji raškė vaisius pasilipę ant kopėčių. Pirmąjį kibirą pripildžiau per penkias minutes. Dėdė rūškanai pažvelgė į jį, paskiau į mane ir pasakė, kad visus apdaužytus obuolius turėsiu suvalgyti kaip vakarienę. Aš suinkščiau, bet pradėjau skinti ir krauti obuolius taip švelniai ir atsargiai lyg naujametinius stiklinius eglutės žaisliukus. Visus pripildytus kibirus dėdė Savikas sluoksniais statė į dėžes. Po kelių valandų po medžiais iškilo visa baterija.

– „Semerenka“, „Kandil Sinap“, „Golden Delišez“, „Gultaja Pembė“, „Krymo aurora“… – vardijo dėdė ir pirštu baksnojo į dėžes, kartkartėmis spjaudydamas po kojomis. Atrodė patenkintas, net įprastas veido rūškanumas sušvelnėjo.

Papietavome čia pat, sode. Apsikūlusiais obuoliais. Apgraužęs penktą obuolį, suvokiau giluminę frazės „nors subine ėsk“ prasmę. Ji kaip tik buvo apie šituos prakeiktus obuolius. Tačiau tolimas Antochos motorolerio vaizdinys teikė man jėgų, ir vakarop buvau toks nusiplūkęs, kad nei rankų pakelti, nei pasilenkti neįstengiau. Temuras su savo tėvu tik pasijuokė iš manęs – prie tokio sunkaus darbo tiedu buvo pratę.

Sėdėjau nugara atsirėmęs į obels kamieną, kol kiti trys krovė dėžes į „gazelę“, atvažiavusią pasiimti derliaus. Vairuotojas atsiskaitė su dėde Saviku, o šis atskaičiavo kelias kupiūras Bulatui. Tai suteikė man vilties.

– Romanai, važiuojam, – šūktelėjo dėdė Savikas, slėpdamas pinigus kišenėn.

Nusivylęs, kad dabar man nesumokės, nukėblinau prie automobilio. Priekinėje sėdynėje jau sėdėjo Bulatas, tad teko sėsti šalia Temuro. Jis žiūrėjo pro langą, o tada, atsisukęs į mane, netikėtai paklausė:

– Eisi pasivaikščiot?

Aš linktelėjau, nors visas kūnas šaukė, kad nori griūti lovon ir numirti.

– Po valandos užeisiu pas tave, – Temuras nusišypsojo tiesiais baltais dantimis.

Vėl linktelėjau ir užsimerkęs atlošiau galvą. Kiekviena išmuša, į kurią pakliūdavo mano dėdės automobilio ratai, perverdavo kūną skausmo srove. Prakeikti obuoliai… Motoroleris nebe taip ir rūpėjo.

Akys merkėsi jau bevakarieniaujant. Teta tauškė pilna burna keptų bulvių, o dėdė tylomis dirbo žandikauliu, kramtė vištos koją. Buvau besuvalgąs kečupu aplietas bulves ir tesvajojau, kad Temuras neateitų.

Bet jis atėjo. Taip smarkiai trenkė metalinius vartelius, kad mano teta, atsiplėšusi nuo kėdės, puolė prie lango.

– Ką ten atnešė?

– Temuras pas Romką atėjo, – dėdė buvo neįprastai kalbus.

– A, šitas…

Tetos „šitas“ kažin kodėl nemaloniai mane nutvilkė. Atsistūmiau su kėde, atsistojau ir padėkojau už vakarienę.

– Juk tu neilgam, ryt anksti obuoliaut, – rimtai į mane žiūrėjo teta. – Ir be kvailysčių. Nepasiklysk ten…

Dėdė dėbtelėjo į tetą, bet nutylėjo. Atsakiau, kad grįšiu po valandos, ir išėjau į kiemą.

Su Temuru apėjome visą kaimą, krautuvėje nusipirkome traškučių, aplandžiojome nebaigtą statyti klubą. Tiksliau, traškučių pirko Temuras už sode užsidirbtus pinigus. Būčiau nupirkęs ir alaus, bet savų pinigų neturėjau, o jo prašyti neketinau – kažkaip nevyriška. Kai krimsdamas traškučius ant piktžolėmis apaugusių „vaiduoklio“ laiptų paklausiau Temuro, kodėl jis dirba, užuot ėjęs į mokyklą, tas atsakė:

– Prisivysiu. Žiemą čia darbo nėra, o kol jo yra, mes dirbame. Tu irgi ne mokykloje.

– Tiksliai, – pritariau. – Noriu motorolerį nusipirkti. O tu?

– O aš dar nenusprendžiau, ko noriu iš gyvenimo, – šyptelėjo, tarsi drovėdamasis. – Tu prie jūros buvai?

– Ne, dėdė žadėjo nuvežti, kai obuolius surinksime. Važiuosi kartu?

Temuras įleido ranką į traškučių pakuotę.

– Jei tavo teta leis.

Tą vakarą namo parėjau vėlai. Kad patekčiau kieman, teko baladotis į vartus. Atidarė teta, pasišviesdama žibintuvėliu. Apžlibinusi mus, sušnypštė greta manęs pamačiusi Temurą, o tada jam iškošė:

– Ryt pramiegosi – daugiau nebeimsiu.

Anas tik santūriai atsisveikino ir išnyko gatvės tamsoje. Teta barškino vartų skląsčiais ir įsižeidusi šnopavo. Mačiau, kad nori kažką pasakyti, bet valdosi.

– Nėr reikalo su juo prasidėti, – galiausiai burbtelėjo, kai įėjome į namą. – Jis ne mūsiškis…

Norėjau apsiriboti kokiu nors juokeliu, bet teta tik numojo ranka ir atrakino mano laikino kambario duris.

– Miegok jau. Ryt anksti prižadinsiu.

Ji išėjo, siūbuodama savo stambiais sėdmenimis po gėlėtu audiniu, o aš įjungiau naktinę lempelę, skubriai nusirengiau iki apatinių ir nėriau į lovą, kurioje patalynė kvepėjo gėlių muilu. Ligi ryto sapnavau obuolius.

 

●

 

Po savaitės Kryme obuoliai baigėsi. Medžiai stovėjo neįprastai tušti, po kiekvienu jų – susmulkintų padžiūvusių lapų sluoksnis. Sukrovęs dėžes į „gazelę“, dėdė paskutinį kartą atsiskaitė su Temuru ir jo tėvu, o tada priėjo prie manęs.

– Laikyk uždarbį, – ištiesė man kelias kupiūras.

– Kiek ten? – paklausiau kuo atsainiau.

Jis įvardijo sumą. „Neužteks“, – cvaktelėjo galvoje. Motoroleriui neužteks. Et, reikėjo dėl grašių šitaip kuprą lenkti su tais kvailais obuoliais! Piktai sukandau dantis ir, įsėdęs mašinon, iš visų jėgų trenkiau priekinėmis durimis.

Dėdė Savikas šlumštelėjo prie vairo, išsitraukė pinigus iš sportinio bluzono kišenės ir paslėpė daiktadėžėje.

– Ko toks surūgęs, Romka? – kumštelėjo mane šonan, įjungęs variklį. – Tuoj prie jūros važiuosime, tu glaudes bent pasiėmei?

– Neturiu glaudžių, – burbtelėjau nusisukęs į langą, – ir be Temuro nevažiuosiu.

– Pasiimsime ir Temurą, kogi nepasiimti. Kas šauniai dirba – paskiau šauniai pramogauja. Bulatai, tu su mumis?

– Ne, parvežk mane namo, – atsisakė tas. – O Temuras lai pasiilsi prieš mokyklą.

Po pusantros valandos išsimaudę su Temuru sėdėjome ant smulkaus gargždo vien su glaudėmis ir klausėmės bangų šniokštimo. Saulė leidosi už kalnų, o ne į jūrą, kaip buvau prisisvajojęs anksčiau, bet ir taip buvo visai neblogai. Mano pyktis pamažu tirpo. Tikrovėje bangos skambėjo visai kitaip nei toje kriauklėje, kurią anąsyk atvežė teta. Ir aš nesu kvailas, kad tikėčiau, jog joje galima išgirsti tikrą jūros ošimą. Nuo vandens dvelkė lengvutis vėjas, jis kvepėjo jodu ir dumbliais. Pagaliau kitoks kvapas, ne obuolių.

Sugrįžo dėdė Savikas. Jis nupirko pusantro litro raudonojo vyno mineralinio vandens butelyje ir pripylė jo į dvi dideles plastikines stiklines. Užkandos – čeburekai iš vietinės užeigos, persikai ir, žinoma, obuoliai.

Aš paėmiau stiklinę, o Temuras griežtai atsisakė gerti.

– Nagi, po truputuką, tėvui nesakysiu, – ragino jį dėdė, jau spėjęs truktelėti iš butelio. – Tu juk jau suaugęs bernas. Kiek tau, penkiolika?

– Keturiolika, – kukliai atsakė Temuras, atstumdamas dėdės ranką su stikline. – Negersiu. Mes – musulmonai, juk žinote.

– Aaaa, na, taip taip, – nutęsė dėdė Savikas. – Juk jūs ypatingi. Jaučiatės čia šeimininkais. – Jis vėl nugėrė iš butelio. – Trauk jus… – ir vienu ypu išlenkė Temurui skirtą stiklinę, išmetė ją ir, prigriebęs vyną, nuėjo pakrante tolyn.

Žiūrėdamas jam įkandin, gurkšnojau.

– Tikiuos, jis mūsų grįš, – pasakiau Temurui.

– O kur jis dėsis, – atsakė tas, nenuleisdamas akių nuo jūros. – Kad tik neprisiliuobtų. Kaip nors juk reikia grįžti…

– Aha… – pritariau, gurkštelėdamas iš stiklinės.

Vynas greit davė į galvą. Skrandis įkaito, ir tas karštis palengva pasklido po kūną. Retai gėriau ko nors stipresnio už alų, net su berniokais – bijojau motinos pylos.

– Tu bent užkąsk, – skeptiškai žvilgtelėjo į mane Temuras ir atsikando čebureko.

Mostelėjęs į jį ranka, keliais gurkšniais pribaigiau vyną ir užsimerkiau, atsukęs veidą vėjui. Viduje įsidegė gaisras. Jau pažinojau šį jausmą, suteikiantį man lengvumo ir laisvės bei pastūmėjantį elgtis neapgalvotai.

– Ar žinai, kas yra „tramontana“? – netikėtai paklausė Temuras.

– Obuolių veislė arba… – atsimerkiau ir patryniau juosmenį.

Temuras prajuko.

– Ne, tai stiprus vėjas, kuris nudažo dangų skaisčiai mėlyna spalva.

– Vėjas? Čia, Kryme? Toks kaip šis? – linktelėjau jūros pusėn.

Bičiulis papurtė galvą.

– Ne, tramontana karaliauja virš pietinių jūrų. Norėčiau pamatyti dangų, kai jis pučia…

– O tu romantikas, broleli! – įsikvatojau ir bakstelėjau alkūne jam į šoną.

Temuras sutriko, bet jau po akimirkos nepiktai man nusišypsojo.

– Kvailys tu, Romka. Ir dar girtas. Tik noriu pamatyti kitokį gyvenimą. Kurį kitados iš mūsų atėmė.

Vėl norėjau pajuokauti, kad jis kalba it moksliukas ar mergiotė, bet kažin kas jo žvilgsnyje mane sustabdė.

– Tra-mon-ta-na… – pakartojau žodį, vartydamas jį liežuviu. – O juk išties gražiai skamba.

Temuras tylėdamas žvelgė tolumon.

Pulkas klykiančių kirų nutūpė, apsukę ratą viršum mūsų. Vienas jų įžūliai mėgino pavogti mano čebureką, nusitaikiau į jį obuoliu, bet, žinoma, prašoviau.

– Aure, tavo dėdė pareina, renkimės.

Pasukau galvą. Plačiai žingsniuodamas ėjo dėdė Savikas, mostagavo rankomis, tarsi ketintų kristi. Kojomis arė vandenį. Vyno butelio jau nebebuvo.

„Girtas kaip kamštis“, – pamaniau, bet garsiai to nepasakiau.

– Nu, jaunimas, važiuojam! – linksmai pasakė, priartėjęs prie mūsų, ir nusispjovė. Veidas – raudonas, judesiai – staigūs.

Mudu su Temuru greitai apsirengėme. Šlapios glaudės nemaloniai šaldė.

– Eik mašinon, pamiršau nusilengvint, – dėdė Savikas mestelėjo man raktelius ir kelis metrus atsitraukė.

Temuras tuo metu rinko mūsų paplūdimy paliktas šiukšles.

Mane mažumą mėtė į šonus, o įkišti raktelį į spyną pavyko tik trečiu bandymu. Susmukau savo teisėtoje priekinėje sėdynėje ir užsimerkiau bandydamas nuramdyti audrą galvoje. Po minutės trinktelėjo durys – įsėdo dėdė ir Temuras.

– O jūs tikrai galite vairuoti? – atsargiai paklausė Temuras.

– Nemyžk į kelnes, piemenie, kiek ten teišgėriau, – sumurmėjo dėdė ir įjungė variklį.

Man lipo akys. Pasigailėjau, kad nepersėdau ant galinės sėdynės. Atrėmiau galvą į stiklą, bet sulig pirma duobe atsitiesiau. Dėdė pirmiau užvežė Temurą, atsisveikindamas riktelėjo: „Linkėjimai tėvui!“ – o tada nuvažiavo namo.

Ką mes gėrėme, teta suuodė iškart. Man ji užvažiavo per sprandą ir liepė nešdintis į kambarį, o dėdę niuksais nuvarė virtuvėn. Man net jo pagailo. Minutėlę stovėjau palei duris ir klausiausi, kaip teta Lidka koneveikia vyrą, o tada nuėjau miegot.

Rytą niuksai pažadino jau mane. Teta, palinkusi virš manęs, tąsė už rankų.

– Tu pinigus paėmei? Prisipažink, tu?

Promiegiais negalėjau suprasti, ką ji vis kartoja įsiūčio iškreiptu veidu. Mano dėdė dirsčiojo jai per petį savo firminiu kaltinamojo žvilgsniu. Užsidengiau galvą rankomis. Atrodė, kad tetos riksmai, skriejantys į mano ausis, be atvangos daužosi į kaukolės sieneles.

– Ko jūs iš manęs norite? – suvaitojau, nuleisdamas kojas ant grindų.

– Vakar iš mašinos dingo pinigai. Tu juos pasisavinai?

Sėdėjau išsižiojęs ir neįstengiau išspausti nė žodžio. Galiausiai prabilau:

– Ne…

– Taip ir žinojau! – teta buvo taip arti, kad jaučiau jos purškiamas ant savęs seiles. – Nukniaukė tas mažas niekšelis, kurį buvai pasiėmęs obuoliaut!

Dėdė Savikas susigūžė ir nuleido pečius.

– Eime! – sukomandavo teta. – Ir tu ruoškis, – burbtelėjo man.

Trijų žmonių eisena žygiavome į Temuro kiemą. Procesijai vadovavo teta. Tai, kaip smarkiai jos sijonas plaikstėsi nuo šono į šoną, rodė, kokia ji įsiutusi. Atėjusi kumščiais ėmė daužyti vartus.

– Bulatai, išeik! – užriko.

Dėdė pasitraukė jai už nugaros, aš pasislėpiau už jo.

Barkštelėjo skląstis, atsidarė varteliai. Išėjo Bulatas raudonai nutaškytais drabužiais, šluostydamasis rankas skuduru.

– Dovanokit už vaizdą, aviną skerdžiau.

Aš supratau, kad raudona – tai kraujas, ir manęs vos nesupykino. Net teta akimirką sustingo, bet netrukus atsitokėjo ir piktai prapliupo:

– Tavo vaikis vakar pavogė pinigus už obuolius! Pasiėmė iš mašinos bardačioko, kai prie jūros važiavo!

– Temuras? Negali būti, – vyras žiūrėjo ne į tetą Lidką, o į savo rankas, nuo kurių kruopščiai valėsi kraują.

– O tu jį pasišauk ir pats paklausk!

Bulatas šūktelėjo Temurą.

Tas pasirodė po minutės, nustebusiu žvilgsniu apmetė mūsų kompaniją, pamėgino akimis pagauti mane, bet aš įsibedžiau į savo purvinas kojas guminėse šlepetėse.

– Lidija-chanym** sako, kad vakar paėmei kažkokius pinigus. Ėmei svetimą? – ramus Bulato balsas.

Pauzė.

– Ne, tėve, neėmiau.

– Nu, kaip neėmė! Meluoji! Tu pavogei! Išskyrus tave, nėr kam paimt! – isteriškas tetos Lidkos spiegimas.

– Mano sūnus sako, kad ne jis. Aš juo tikiu.

Slapčia pažvelgiau į Temurą. Nenuleisdamas akių, jis stebeilijo į mane, ir aš dar labiau užsislėpiau už dėdės nugaros.

Teta plūdosi, žarstė įžeidimus.

– Kiek? – nutraukė ją Bulatas.

Ji tarsi negirdėjo, žviegė toliau.

– Kiek tau reikia, kad atstotum nuo mano sūnaus?

Dėdė nusispjovė man po kojomis. Teta Lidka įvardijo sumą. Bulatas be žodžių nuėjo į kiemą, atnešė pinigus. Visą tą laiką Temuras stovėjo nenuleisdamas galvos.

– Laikyk. Ir pamiršk kelią į šituos namus, – Temuro tėvas įdavė tetai į rankas pinigus, patraukė sūnų kieman ir užtrenkė vartelius.

Apstulbusi ir išsižiojusi teta Lidka atsigręžė į mus.

– Nu, jūs matėt, kokie akiplėšos! Vagys! Mes į juos visa širdimi, o jie… Juk sakoma – įžūlūs totorpalaikiai!

Ji pakraipė galvą, pasičiupo dėdę už parankės ir nuėjo pakeldama dulkių debesį. Nupėdinau įkandin.

Taip sumautai nesijaučiau niekados gyvenime.

Tos pat dienos vakarą su uždirbtais pinigais mane išsiuntė namo. O dar už poros dienų vis dėlto nusipirkau Antochos motorolerį. Jo tviskantis raudonas korpusas, buvusio šeimininko nušveistas prieš pardavimą, ilgainiui apsiblausė ir surūdijo. Taip ir prastovėjo uždengtas mūsų kieme. Nė sykio ant jo nesėdau. Kiekvieną rudenį nuo senos antaninės obels krito obuoliai ir riedėjo iki jo ratų, primindami man tą savaitę Kryme.

 

●

 

Šit ir dabar šitie obuoliai Dievo pamirštame Donbaso sodelyje grąžino mane tenai…

 

●

 

– Pas mus dušimtasis! „Tramontana“ dušimtasis! Palauk, bliat, regis, pulsas yra… Yra! Yra pulsas!!! Gyvas! Guldykit jį ten. Ne į obuolius, bliat! Ech, „Tramontana“… Tik tu nemirk, girdi?.. Girdi, Romka, nemirk… Nemirk…

2021 m. spalis, Charkivas

 

posestry.eu

Vertė Donata Rinkevičienė