Socializmas, jidiškaitas, doikaitas: trumpa žydų Bundo istorija

 

Pastarasis siaubingas kraujo praliejimas Izraelyje ir Palestinoje skatina mus prisiminti ne tik liūdną šio nelaimingo regiono likimą, bet ir žydų istoriją. Šiandien viską, kas susiję su žydais ir jų praeitimi, „monopolizavo“ Izraelio Valstybė. Tačiau taip buvo ne visada. Rytų Europoje buvo sionistinio projekto „surinkti visus žydus Palestinoje“ alternatyvų, kurios buvo pakankamai galingos, kad galėtų su juo konkuruoti. Įtakingiausias iš jų buvo Bundas – žydų nacionalinis judėjimas, kuris, kaip ir daugelis kitų Rytų Europos tautų (ukrainiečių, lenkų, kartvelų ir kt.) nacionalinių judėjimų, buvo socialistinės orientacijos ir nacionalinio išsivadavimo nelaikė atskiru nuo socialinio išsivadavimo.

 

Brider un shvester fun arbet un noyt

 

Darbo ir skurdo broliai ir seserys, visi, kurie yra išblaškyti ir išsklaidyti.

[...]

Mes prisiekiame kovoti šventą kovą,

kol pasaulis bus atnaujintas:

be elgetų, be turtuolių, be šeimininkų ir be vergų –

tegul stiprieji ir silpnieji būna lygūs!

 

Tai eilutės iš dainos „Di Shvue“ („Priesaika“), kurią XX a. pradžioje parašė garsus rašytojas ir etnografas Semionas Anskis (beje, autorius mistinės pjesės „Dibukas“, kurią gyrė pats „siaubo karalius“ Howardas Phillipsas Lovecraftas). Šią dainą kitados žinojo beveik kiekvienas žydas nuo Rygos iki Odesos. Juk tai buvo Bundo himnas, o Bundas buvo ne tik dar vienas politinis judėjimas, bet ir ištisa atskira Rytų Europos žydų filosofija ir kultūrinė tradicija. Tradicija, kuri siūlė alternatyvą sionizmui, sustabarėjusiai religinei ortodoksijai ir žydų asimiliacijai.

Bundo istorija prasidėjo 1897 m. rudenį. Kitą dieną po Jom Kipuro šventės trylika žmonių susirinko į namą Vilniaus pakraštyje ir pasižadėjo kartu kovoti, kad pagerintų žydų darbininkų padėtį tuometinėje Rusijos imperijoje. Tai buvo laikas, kai negailestinga modernizacija ir industrializacija naikino nusistovėjusį Rytų Europos žydų gyvenimo būdą, kaip ir tradicinį Ukrainos kaimo gyvenimo būdą. Šimtmečius žydai gyveno štetluose (miesteliuose), vertėsi amatais ar smulkia prekyba. Tačiau atėjo nauji laikai. Batsiuvys su savo maža dirbtuve negalėjo konkuruoti su batų fabriku, o smulkus parduotuvėlės savininkas – su didele parduotuve. Daugeliui žydų teko uždaryti savo smulkius šeimos verslus ir eiti dirbti į fabriką.

Darbininkų gyvenimas tuo metu jau buvo kupinas skurdo, priekabiavimo, neteisybės ir teisių atėmimo. Tačiau žydų atveju prie viso to prisidėjo ir tautinė diskriminacija. Visoms šioms blogybėms pasipriešinti buvo pakviesta nauja organizacija pavadinimu Algemeyner Yidisher Arbeter-bund, Bendroji žydų darbininkų sąjunga arba tiesiog Bundas. Per dešimt metų ji tapo viena didžiausių žydų organizacijų Rytų Europoje. 1906 m. Bundui priklausė 43 000 narių; palyginkime: pavyzdžiui, Ukrainos socialdemokratų darbininkų partija tuo pačiu metu turėjo tik 6 000 aktyvistų¹.

 

 Doikaitas prieš sionizmą

 

Bundo programa buvo grindžiama trimis pagrindiniais principais: socializmu, jidiškaitu ir doikaitu. Būdami Darbininkų socialistų partijos nariai, Bundo nariai kovojo už demokratinę respubliką, moterų ir vyrų lygybę, socialines reformas ir 8 valandų darbo dieną. Tačiau kartu Bundas buvo ir nacionalinė partija, kuri gynė žydų tapatybę, jidiš kalbą ir Rytų Europos žydų kultūrą, kovojo su diskriminacija ir antisemitizmu. Tai, Bundo narių nuomone, buvo jidiškaito, arba „žydiškumo“, principas. Paprastai šis žodis buvo vartojamas kalbant apie judėjų religijos laikymąsi kasdieniame gyvenime ir buityje. Bundo nariai bene pirmieji jam suteikė naują reikšmę: jiems jis reiškė visą žydišką gyvenimą, bendruomenių ir žmonių savęs identifikavimą kaip judėjų.

Jau 1901 m. gegužę vykusiame ketvirtajame suvažiavime Bundas pareiškė: „Kiekviena tautybė, be ekonominės, pilietinės ir politinės laisvės bei lygybės siekio, taip pat turi nacionalinių siekių, pagrįstų [...] kalba, papročiais, gyvenimo būdu ir kultūra apskritai, kuriems turi būti suteikta visiška laisvė vystytis.“² Taigi, Bundo nariai siūlė pasaulietinę, nacionalinę tapatybę, kuri pakeistų išimtinai religinę žydų tapatybę. Beje, priešindamiesi konservatyvių religinių lyderių dominavimui tradicinėse žydų bendruomenėse, Bundo nariai – kitaip nei asimiliacijos šalininkai – gynė pačių šių bendruomenių išsaugojimą, teigdami, kad jose yra „ne tik senojo, bet ir, su tam tikromis išlygomis, naujojo užuomazgos“³.

Kaip nacionalinė partija, Bundas po kruvino 1903 m. Kišiniovo pogromo pareiškė, kad smurtui prieš žydus reikia kuo griežčiausiai priešintis⁴. Partijos nariai kūrė savigynos būrius. Vienas iš šių Bundo dalinių 1904 m. išsklaidė juodašimtininkų gaujas, kurios ketino sunaikinti žydų kvartalus Daugpilyje.

Tuo pat metu su kitu žydų nacionaliniu judėjimu – sionizmu – Bundas nepalaikė gerų santykių. „Sionistai kalba apie tautinės valstybės kūrimą Palestinoje. Tačiau mūsų partija remiasi visiškai priešinga pozicija – mūsų namai yra čia: Lenkijoje, Rusijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Amerikoje, – sakė vienas iš Bundo lyderių Vladimiras Medemas (buvęs Kyjivo universiteto studentas, pašalintas už dalyvavimą studentų streike). – Tai mūsų namai, ir mes čia nesame svetimi. Tuo grindžiame savo veiklą.“⁵ Tai buvo trečiasis principas, doikaitas, „mūsų šalis yra ten, kur mes gyvename“. Anot Bundo narių, žydai turėjo daug stipresnius ryšius su šalimi, kurioje gyveno ištisas kartas, nei su tolima „istorine tėvyne“. Persikėlimo į Palestiną idėją jie laikė utopija, be to, pavojinga. Bundas teigė, jog, pirma, Palestina yra per maža, kad joje galėtų apsigyventi šimtai tūkstančių imigrantų iš viso pasaulio, antra, toks persikėlimas neišvengiamai sukeltų konfrontaciją su vietos arabų gyventojais⁶.

Bundas manė, kad etniškai įvairialypėse Rytų Europos šalyse būtina sukurti sistemą, kuri leistų visoms tautybėms, įskaitant žydus, laisvai gyventi ir plėtoti savo nacionalinę kultūrą. Nei ištirpstant tarp aplinkinių gyventojų, kaip reikalavo asimiliacijos šalininkai, nei atsiskiriant nuo jų, kaip norėjo religiniai ortodoksai. Bundas pasisakė už žydų savivaldos, kuri spręstų švietimo ir kultūros klausimus, sukūrimą. Ši savivalda turėjo būti renkama remiantis visuotine, laisva ir lygia rinkimų teise, kurią turėjo turėti žydais save laikantys vyrai ir moterys. Žydų mokyklos ir universitetai būtų finansuojami valstybės ir vietos valdžios ir būtų nacionalinio mokyklų tinklo dalis. Pagal Bundo planą žydų bendruomenė neturėjo dalyvauti sprendžiant religinius reikalus, nes religija buvo „asmeninės sąžinės reikalas, privatus reikalas, į kurį nei valstybė, nei proletariatas kaip klasė neturėtų kištis, suteikdama kiekvienam tik sąžinės laisvę“⁷.

Svarbu tai, kad Bundo nariai nematė prieštaravimų tarp savo socialistinių ir nacionalinių tikslų. Jie tikėjo, kad kova už švietimą gimtąja kalba ir netrukdomą kultūrinį vystymąsi yra bendros darbininkų kovos dalis. Kartu Bundas pabrėžė, kad jo požiūris į nacionalinį klausimą nėra „panacėja visoms tautoms“: kalbama tik apie specifinę žydų padėtį⁸.

 

Bundas ir „tautų kalėjimas“

 

Kaip nacionalinė darbininkų partija, Bundas Rusijos imperijoje padėjo žydų darbininkams steigti profesines sąjungas ir organizuoti streikus (taip pat ir prieš darbdavius žydus). Pavyzdžiui, Ukrainoje Bundo įtaka vyravo spaustuvininkų ir siuvėjų profesinėse sąjungose⁹. Tarp žydų darbininkų ir jaunimo Bundo nariai turėjo tokį autoritetą, kad kartais į juos buvo kreipiamasi pagalbos sprendžiant sudėtingus teisinius ar net moralinius klausimus. Vladimiras Medemas prisimena juokingą nutikimą, kai nėščia mergina kreipėsi į vietinį Bundo skyrių, kad jis įtikintų vaiko tėvą ją vesti.

Kartu Bundo nariai, būdami socialistai, laikė save visos imperijos darbininkų judėjimo dalimi. Taip Bundas prisidėjo prie Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos kūrimo (RSDDP). Tačiau žydų socialistų ir RSDDP santykių istorija pasirodė esanti gana sudėtinga. Bundo nariai gynė savo organizacijos autonomiją ir tikėjosi būti pripažinti žydų darbo judėjimo atstovais. Kai kurie visos Rusijos socialdemokratijos lyderiai, tarp jų ir Leninas, tokius reikalavimus pavadino „nacionalistiniais“ ir reikalavo visiško abiejų organizacijų susijungimo. Dėl to Bundas tai išstodavo iš RSDDP, tai vėl prie jos prisijungdavo¹⁰. O į kitų Rusijos „tautų kalėjime“ engiamų tautybių socialistinius judėjimus Bundas žiūrėjo kaip į natūralius sąjungininkus. Pavyzdžiui, kairiojo kranto Ukrainoje, ypač Poltavos gubernijoje, Bundo nariai noriai bendradarbiavo su Ukrainos revoliucine partija (URP)¹¹. Būsimasis Ukrainos Liaudies Respublikos diplomatas Maksimas Hechteris buvo ir Bundo, ir URP aktyvistas.

 

 

Bundas ir Ukrainos revoliucija

 

1917–1921 m. revoliucijos metu Bundo nariai dirbo Centrinėje radoje ir Ukrainos vyriausybėse. Jie rėmė III Universalą, paskelbusį Ukrainos Liaudies Respubliką. „Matydami, kad išsivadavusi ukrainiečių tauta suteikia laisvę mūsų tautai, mes prisiimame dalį atsakomybės už šį aktą ir visa širdimi pasirašome šį Universalą“, – sakė Bundo atstovas Centrinėje radoje¹².

Tačiau partija gana šaltai vertino visišką Ukrainos nepriklausomybę ir už IV Universalą nebalsavo. Bundo nariai baiminosi, kad nepriklausomybės paskelbimas neišvengiamai sukels nacionalinius konfliktus, kurie ypač gali paliesti tautines mažumas¹³. Kai kurie šiuolaikiniai istorikai teigia, kad žydų socialistai taip pat galėjo baimintis galimo bolševikų keršto, nes raudonieji tuo metu artėjo prie Kyjivo (pavyzdžiui, Serhijaus Hiriko nuomonė, išsakyta per „Hromadske“ radiją). Jau 1918 m. balandį Bundo nariai balsavo už Ukrainos Liaudies Respublikos konstituciją, o 1919 m. rugpjūčio pabaigoje vykusioje Ukrainos žydų partijų konferencijoje, kurioje dalyvavo ir Bundas, buvo išreikšta parama nepriklausomai Ukrainos Liaudies Respublikai.

Po Spalio revoliucijos Bundo nariai Centrinėje radoje parengė rezoliuciją, kurioje „griežtai pasmerkė bolševikų sukilimą“. O kai 1918 m. pradžioje raudonieji užėmė Kyjivą, vienas iš partijos lyderių pareiškė, kad jie „sušaudė visus nacionalinius revoliucijos laimėjimus Ukrainoje“. Tačiau jau kitais metais Bundo viduje atsirado probolševikinių grupių – kurį laiką veikė net atskiras „komunistinis Bundas“. Dauguma jo šalininkų vėliau įstojo į komunistų partiją. „Autentiškąjį“ Bundą ištiko toks pat likimas kaip ir kitas bolševikams alternatyvias partijas Sovietų Sąjungoje – jis buvo uždraustas. Dešimtys jo aktyvistų, įskaitant ir tuos, kurie prisijungė prie komunistų, žuvo per Stalino terorą ketvirtajame dešimtmetyje.

Tačiau Bundas toliau veikė naujose nepriklausomose Rytų Europos valstybėse – Lietuvoje, Latvijoje ir ypač Lenkijoje. Lenkijos Bundo nariai steigė jaunimo ir moterų organizacijas, profesines sąjungas, dalyvavo kuriant mokyklų jidiš kalba tinklą. Jie taip pat turėjo savo centrus Lenkijos valdomose Galicijoje ir Voluinėje. Lvive žydų socialistų mitingai paprastai rinkdavosi Zbožova aikštėje (dabar Zernova gatvė), iš kurios per miestą žygiuodavo kolonos su orkestru¹⁴. O kai Vokietijoje į valdžią atėjo naciai, Lvivo Bundas pradėjo vokiškų prekių boikoto kampaniją. Bundas artimai draugavo su Ukrainos radikaliaisiais socialistais („Ivano Franko partija“), pasirašinėjo su jais bendrus pareiškimus, kvietė jų atstovus į savo suvažiavimus¹⁵.

 

Katastrofa

 

Antrasis pasaulinis karas ir Holokaustas nutraukė Bundo, o kartu ir viso žydų gyvenimo Rytų Europoje egzistavimą. Prie Bundo sunaikinimo prisidėjo ne tik naciai – Lenkijos Bundo vadovus Wiktorą Alterį ir Henryką Erlichą, kaip ir daugelį jų partijos narių, nužudė Sovietų Sąjungos stalinistai. Stebėdamas savo tautos žūtį, Bundo atstovas Lenkijos vyriausybėje tremtyje Szmulis Zygielbojmas nusižudė protestuodamas prieš antihitlerinės koalicijos neveiklumą genocido akivaizdoje.

Tačiau Bundas ne tik merdėjo – jis žuvo mūšyje. 1942 m. Bundo narių sūnus ir pats Bundo jaunimo aktyvistas, 23 metų Varšuvos žydas Marekas Edelmanas, tapo vienu iš pogrindinės Žydų kovos organizacijos vadovų nacių okupuotos Lenkijos sostinės getuose. Po metų, 1943-iaisiais, jis jau buvo vienas pagrindinių pasmerkto geto sukilimo dalyvių, o po sukilėlių vado socialisto-sionisto Mordechajaus Anielewicziaus mirties perėmė vadovavimą. „Mes kovojome vien už tai, kad vokiečiai nespręstų, kada ir kaip mirsime“, – vėliau prisimins jis. Tačiau Marekas Edelmanas išgyveno ir po metų su ginklu rankoje vėl grįžo į barikadas, šį kartą kaip viso miesto lenkų sukilimo dalyvis. Sukilimas taip pat pralaimėjo, bet jis vėl liko gyvas.

Lvive taip pat veikė pogrindinė Bundo grupė. Jos nariai padėjo pabėgėliams iš geto ir darė jiems suklastotus dokumentus. Išliko 1942 m. kovą išleistas Lvivo Bundo narių lankstinukas, kuriame geto kaliniai raginami kurti slėptuves ir įsigyti ginklų¹⁶.

 

Nuolaužos ir atmintis

 

Po Antrojo pasaulinio karo Marekui Edelmanui, Varšuvos geto didvyriui, buvo pasiūlyta galimybė išvykti į naujai susikūrusį Izraelį. Jis atsisakė, sakydamas, kad jo žmonės palaidoti čia, Lenkijoje, ir jis liks saugoti jų kapų. Tai nebuvo perdėta – iš beveik 3,5 mln. žydų, gyvenusių prieškario Lenkijoje, 1945 m. išgyveno tik 100 000. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl bandymai po karo atnaujinti Lenkijos Bundo veiklą buvo pasmerkti žlugti. Kita, ne mažiau svarbi priežastis buvo ta, kad naujoji prosovietinė valdžia neketino toleruoti jokios nepriklausomos politinės veiklos. 1949 m. valdžia likvidavo Bundą Lenkijoje.

Daug Bundo narių atsidūrė užsienyje, o organizacijos Pasaulinis koordinacinis komitetas persikėlė į Niujorką. O kitoje pasaulio pusėje, Australijoje, iki šiol veikia vaikų Bundo organizacija SKIF, kasmet rengianti vasaros stovyklas. Bundo delegacija dalyvavo 1951 m. Frankfurte vykusiame Socialistinio internacionalo steigiamajame kongrese. Taip pat buvo bandymų įkurti Bundo padalinį Izraelyje. Tačiau jie nebuvo labai sėkmingi – 1959 m. Kneseto rinkimuose Izraelio bundistai patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Naujojoje žydų valstybėje, kurioje atsisakyta jidiš kalbos ir atmesta didžioji dalis to, kas Rytų Europoje buvo suprantama kaip jidiškaitas, bundistai taip ir neįsitvirtino. Be to, jų požiūris į sionistinę utopiją ir jos skelbėjus išliko skeptiškas. „Izraelio tragedija yra ta, kad, viena vertus, jį supa šalys, kurių nacionalistiniai lyderiai nori jį sunaikinti, kita vertus, jis pats yra apsėstas lyderių, apsvaigusių nuo šovinistinės ir militaristinės beprotybės“, – rašė Izraelio bundistų laikraštis „Unser Zeit“.

Marekas Edelmanas, bene paskutinis Bundo tradicijos Rytų Europoje puoselėtojas, taps garsiu lenkų kardiologu ir gelbės gyvybes ant operacinio stalo. „Komunistinėje“ Lenkijoje jis priešinsis prosovietiniam režimui, rems darbininkų streikus ir profesinę sąjungą „Solidarumas“. Naujasis darbininkų judėjimas, pasak jo, „buvo toks pat kaip mano jaunystės Bundas. Man tai buvo tęsinys, tos pačios vertybės: brolybė, socialinis teisingumas, neapykanta diktatūrai.“

Žlugus sovietų lageriui, Edelmanas, kuriam jau buvo virš septyniasdešimt, asmeniškai gabeno humanitarinę pagalbą ir išvežė vaikus iš karo nuniokotos Bosnijos; „Hitlerio pergalė iš kapo“ – taip senas maištininkas vadino tai, kas vyko Balkanuose. Jis taip pat kalbėjo apie Izraelio neteisybę palestiniečių atžvilgiu. O 2002 m. net parašė laišką palestiniečių judėjimo kovotojams, ragindamas rasti taikų sprendimą – kaip „senas partizanas“ „naujiesiems partizanams“. Už tai jį boikotavo oficialusis Tel Avivas. Nė vienas Izraelio diplomatas nedalyvavo „paskutinio Europos maištininko“ laidotuvėse, išskyrus buvusį ambasadorių Shevahą Weissą, kuris atvyko savo noru.

 

●

 

Bundo istorija yra dalis pamirštos žydų ir apskritai Rytų Europos istorijos, kuri yra tarp imperializmo ir nacionalizmo. Bundistai bandė pasiūlyti alternatyvą abiem, kuri užtikrintų lygybę ir kartu išsaugotų įvairovę. Jie įspėjo apie sionistinio projekto pavojus – pavojus pirmiausia patiems žydams – ir, deja, daugeliu atžvilgių buvo teisūs. Jie taip pat daugeliu atžvilgių patyrė nesėkmę. Galiausiai Bundo nebėra, kaip nebėra ir jį pagimdžiusio pasaulio, Rytų Europos žydų pasaulio su jo kalba, pasaulėžiūra ir tradicijomis.

Tačiau Bundo atminimas tebėra gyvas. Millenial Bundist – taip vadinasi debiutinis albumas, kurį 2020 m. išleido jauna kairiųjų pažiūrų aktyvistė ir dainininkė iš Austrijos Isabel Frey. Jos albumą sudaro Bundo dainų perdainavimai, tarp jų ir „Di Shvue“. Sionistine dvasia auklėta mergina pakeitė savo pažiūras po to, kai metus gyveno Izraelyje ir lankėsi Vakarų Krante. Isabel sakė: „Bundas leido žydams rasti aukso vidurį: galima būti jidiš kalbančiu žydu revoliucionieriumi, kuris tiki, kad galime gintis nuo antisemitizmo ir propaguoti jidiš kultūrą, ir kartu būti internacionalistu socialistu.“

 

https://commons.com.ua

Vertė Marta Žadeikaitė