Šekspyro palikimas Dešimtajai mūzai
Irena Balčiūnienė. Iliuzija, kad skaitome Šekspyrą. Straipsnių rinkinys. V.: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2023. 292 p.
„Po Dievo Šekspyras sukūrė daugiausia“, – „Ulise“ tvirtina Jamesas Joyce’as. Anglų genijaus kūrybinis palikimas išties įspūdingas: 37 komedijos, istorinės dramos, tragedijos, tragikomedijos bei poemos ir sonetai. Šekspyro kūrinių žodyną sudaro apie 20 tūkstančių žodžių, anglų kalba praturtėjo 1 700 rašytojo sukurtų naujažodžių. Šekspyro kūriniai versti į 75 pasaulio kalbas, didžiuma jų prakalbinti ir lietuviškai. Jo kūrinių vertėjai atvėrė per keturis šimtmečius nutolusią slėpiningą Renesanso meninio žodžio semantinę panoramą. Anglakalbės literatūros vertėja, Šv. Jeronimo premijos laureatė Irena Balčiūnienė per ilgametę kūrybinio darbo praktiką sukaupė daug vertingos patirties, pastebėjimų, pasvarstymų ir tai sudėjo į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos leidyklos „Hieronymus“ išleistą knygą „Iliuzija, kad skaitome Šekspyrą“ su dedikacija vertėjui šekspyrologui Antanui Danieliui (1942–2002).
„Ne burtų lazdele mostelėjus parašytas kūrinys užgieda kita kalba, todėl norėjosi ne mokslininkės, o vertėjos akimis pabandyti pažvelgti ir į vertimo Lietuvoje istoriją, ir į sunkumus, susijusius su kitos šalies, kitos mąstysenos, kitos jausenos perteikimu lietuviškai, kadangi kiekvienas laikas, įgydamas naujų idėjų, įgyja ir naujas akis, kuriomis žvelgia į praeities autorių kūrinius“, – prisistato knygos autorė.
Istorija primena, kad meninio žodžio kūrėjai ne tik garbino, bet ir kritikavo Šekspyro kūrinius. Štai britų leksikografas ir rašytojas Samuelis Johnsonas (1709–1784) tvirtino: „Nėra šešių iš eilės Šekspyro eilučių be kliauties. Gal įmanoma rasti septynias, bet tai iš esmės nepaneigtų mano tvirtinimo.“ Pasak Molière’o, Šekspyras negebėjo atskirti komedijos nuo tragedijos. Voltaire’ui „Hamleto“ autorius buvo barbaras. Atvirai priekaištavo Samuelis Tayloras Coleridge’as, George’as Bernardas Shaw, Levas Tolstojus ir kiti prozininkai, poetai, bet tai nesutrukdė Šekspyrui išlikti genijumi ir XXI amžiuje.
Įvairiu metu autorės parašyti tekstai ir juos lydinčios vertingos išnašos kuria informatyvų žvilgsnį į Šekspyro kūrinių vertimo Lietuvoje istoriją, angliško teksto perteikimo lietuviškai sunkumus. I. Balčiūnienė atskleidžia, kaip Šekspyras meistriškai naudojosi gimtąja kalba, daiktavardžius keisdamas veiksmažodžiais, veiksmažodžius būdvardžiais, pridėdamas priešdėlius ir priesagas, ir pateikia išvadą, kad „vertėjams neįkainojama mikroskopinė Šekspyro tekstų analizė, o atskirų žodžių, posakių, metaforų pavertimo suprantamais įvairovė įdomesnė net už detektyvinį romaną“. Konkrečiais vertimo pavyzdžiais parodo, kaip vertėjams tenka narplioti pinklias pangramas, chronogramas, spunerizmus, kalambūrus, frazes ir posakius, užgaulius žodžius, šiuolaikinėje anglų kalboje nebevartojamus žodžius ir t. t. Ne veltui Šekspyro sukurtos frazės ir posakiai anglakalbiame frazių ir posakių žodyne pagal citatas eina po Biblijos. Tad Šekspyras vertėjams yra kūrybinio meistriškumo paieškų etalonas.
Kalbos turtingumą lemia žodžių reikšmės ir atspalviai. Šekspyro kūrinių vertimai suteikia prielaidas pakalbėti apie adekvačios impresijos ir ekspresijos santykio svarbą. Autorė pabrėžia, kad „meniniame vertime siekiame ne filologinio tikslumo, o adekvačios impresijos, t. y. bandome visomis lietuvių kalbos priemonėmis atkurti tolygų originalo keliamą įspūdį svetimkalbiams mūsų amžininkams, privalome nepamiršti, kad stilistinės ekspresijos priemonės kiekvienoje kalboje skirtingos [...]. Mūsų literatūrinė kalba tokia ekspresyvi, jog germaniškos ir net romaniškos kalbos šiuo atžvilgiu atrodo santūrios, sukaustytos.“ Mat lietuvių kalba pagal priesagų įvairovę yra viena pirmųjų pasaulyje. Kai neįvertinamas impresijos ir ekspresijos santykis, žinant lietuvių literatūrinės kalbos ekspresyvumą, ištinka stilistinės nesėkmės
Vertimas prasideda nuo knygos antraštės, kurioje būna užkoduotas santykis su kūrinio tema, jos kultūrine potekste. Informuojant knygų pavadinimai dažniausiai verčiami neperskaičius kūrinio. I. Balčiūnienė, pasiremdama pavyzdžiais iš dvylikatomės „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“, „Amerikiečių literatūros apybraižos“ ir „Amerikiečių novelių“, aptaria knygų antraščių vertimo variantus, netikslumus. Pavadinimų / antraščių įvairovė aptariama šiais skerspjūviais: pavadinimai, paimti iš Biblijos, sąsajos su Senojo ir Naujojo Testamentų pasakojimais, Antika, aliuzijos į kito kūrinio pavadinimą, frazeologizmai, žodžių žaismas, okazionalizmai, anagramos, realijos, vietovardžiai. Autorė nurodo objektyvius („tai literatūrinių, mitologinių, istorinių, kultūrinių realijų nustatymas, citatų šaltinių suradimas, paslėptų aliuzijų iššifravimas, specialios terminijos, charakterių išsiaiškinimas ir t. t.“) ir subjektyvius („kompetencijos stoka, atsainus požiūris į vertimą“) knygos pavadinimo vertimo sunkumus. I. Balčiūnienė primena, kad verčiant aliuzijas svarbu pasidomėti, ar egzistuoja ekvivalentas lietuvių kalboje, ar jos bus suprantamos platesniam skaitytojų ratui. Juk Šekspyro posakių, citatų, aliuzijų pilna anglakalbė literatūra.
Realijos pagal savo esmę ir apibrėžimą dažnai neturi tikslių atitikmenų kitose kalbose, o išversti tenka. Jas vertėjai stengiasi perteikti vietiniu vardu, neperkrauti teksto tarptautiniais žodžiais: „Ir dar geriau, jei tas ryškumas ir savitumas nekrinta į akis, o tik suteikia daugiau tikroviškumo ir žavesio kūrinio visumai.“ Autorė realijas skirsto į keturias grupes: geografines ir etnografines, folklorines ir mitologines, buitines, visuomenines ir istorines.
Verčiant tenka grumtis su keiksmais ir vulgarizmais, nešvankia leksika, nes šiuolaikinis žmogus sunaikino draudimą keiktis. Žargonas lietuvių kalbai kol kas yra galvosūkis. Jo vertimo sunkumai aptariami pasiremiant Povilo Gasiulio verstu Jerome’o Davido Salingerio romanu „Rugiuose prie bedugnės“: „…vieni nukrypimai nuo anglų bendrinės kalbos neprieštaravo normai ir juos buvo galima perteikti lietuvių šnekamosios kalbos elementais, o kiti – iš vulgariosios kalbos – buvo už mūsų norminės kalbos ribų, todėl vertime negalėjo būti perteikti.“
Asmeninę vertimo patirtį autorė atskleidžia tekste „Biblijos atspindžiai Hermano Melville’io romane „Mobis Dikas, arba banginis“ ir jų perteikimas“: kaip jai teko šifruoti aliuzijas, simbolius, perprasti ir perteikti Biblijos citatas. Prisimena: „Sunkiausia vertėjo bendravimo su Dievu forma – lingvistinė. [...] idant žodžio siaurumu nepažemintų Dievo visažinystės.“
Knygoje apžvelgiama Šekspyro kūrinių vertimų į lietuvių kalbą leidyba. Šekspyro vertėjų sąrašas pradedamas XX a. pradžia: nuo Georgo Sauerweino, Antano Kaupo, Kleopo Jurgelionio, Jurgio Talmanto iki Aleksio Churgino, Antano Miškinio, Alfonso Nykos-Niliūno, Tomo Venclovos, Tautvydos Marcinkevičiūtės-Patackienės, Sauliaus Repečkos ir Antano Danieliaus.
Šį įvairiatemį kontekstą papildo informacija apie verstinės literatūros kritiką. Primenami anglų genijaus kūrybos vertimų problemas analizavę šekspyrologai Elena Kuosaitė, Dovydas Judelevičius, Delija Valiukėnaitė, Dalia Vabalienė. Šekspyrišką tematiką papildo praktiški autorės patarimai, kaip į lietuvių kalbą būtina versti karalių vardus. Paskutinis raiškus knygos akcentas – Londono vietovardžių vertimai į lietuvių kalbą, jų adaptavimo principai ir patarimai.
Atsigręžus į Šekspyrą, dar kartą prisiminta lietuviškosios meninio vertimo praktikos istorija, kūrybingi vertėjų atradimai ir vienas kitas riktas, kuriuos galima ištaisyti naujoje kūrinio vertimo redakcijoje. Juk ir Biblijos teksto vertimas į lietuvių kalbą dar tobulinamas link kongenialumo.
