Sayakos Muratos nepritapimo jausmas
Sayaka Murata. Gyvybės ceremonija. Apsakymai. Iš japonų k. vertė Rūta Aleksandravičiūtė. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023. 253 p.
Netolimoje ateities distopijoje Japonijos valdžia, spręsdama mažėjančio gimstamumo problemą, įveda naują įstatymą – asmeniui leidžiama nužudyti kitą asmenį, jeigu ji arba jis pagimdo / pradeda dešimt naujų gyvybių. Visi apvaisinimai išskirtinai reguliuojami biurokratinio aparato ir abi lytys turi vienodas galimybes pradėti ir išnešioti embrionus, nes vyrams implantuojamos dirbtinės gimdos. Atlikęs šį reikalavimą ir pagimdęs dešimt sveikų vaikų, umihito, arba augintojas, gauna teisę oficialiai užsakyti norimo asmens nužudymą. Taip trumpai galima nusakyti Sayakos Muratos apsakymo „Gimimo žmogžudystė“ (Satsujin Shussan, 2014), dar neišversto į lietuvių kalbą, siužetą.
Šis Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimo“ problematiką primenantis turinys leidžia suprasti rašytoją dominančių temų spektrą ir kuo ji galbūt šokiruoja daugumą skaitytojų. Palyginti neseniai išpopuliarėjusi Japonijos rašytoja Sayaka Murata lietuvių skaitytojams žinoma kaip romano „Kombinio moteris“ (2016 m. pelnė prestižinį Akutagawos prizą, tai pirmas rašytojos romanas, išverstas į anglų, vėliau – į daugiau kaip trisdešimt kitų kalbų) autorė. Tai istorija apie vienišę Keiko, daugelį metų dirbančią būtiniausių buities prekių parduotuvėje ir savaip reflektuojančią ją supantį „normalių žmonių“ pasaulį. Parašyta autobiografiniais motyvais, „Kombinio moteris“ patraukia su niekuo nesupainiojamu autorės stiliumi, pasižyminčiu suvaldytais, taupiais sakiniais, kandumu. Romane justi šalta, robotiška visą parą veikiančios parduotuvės atmosfera.
Gruodį Vilniuje surengtame „Paviljono knygų savaitgalyje“ kaip tik vyko diskusija, kuo japonų literatūra taip traukia Lietuvos skaitytojus – jos ypač daug pradėta versti nuo 1960 m., o ryškiausias pavyzdys – nuolat perleidžiamos Haruki Murakami knygos. Klausimas liko atviras, bet renginio metu pristatyta dar viena naujiena – Sayakos Muratos apsakymų rinkinys „Gyvybės ceremonija“.
Pirma mintis jį perskaičius: tikriausiai nenorėčiau gyventi jos kuriamuose pasauliuose – distopiniuose, niūriuose ir keistuose, kur nedaug vietos individualizmui, žmonės nejaukiai supanašėję su gyvūnais. Savotiškai, dažniausiai per absurdo prizmę, vaizduojamos šiuolaikinės Japonijos visuomenės problemos: nelygūs vyrų ir moterų vaidmenys, mažėjantis gimstamumas ir gyventojų skaičius, visuomenės senėjimas. Čia pat jos ir ironiškai sprendžiamos: kodėl, taupant gamtos išteklius, neperdarius žmogaus kūno į įvairios paskirties daiktus? Knygos herojai – nepritapėliai iš visuomenės paribių, visą laiką šiek tiek „nesusipratę“, – išgyvena konfliktą su sociumu, bet kartu ir stipriai ilgisi įsiliejimo į jį. Kitaip tariant, bando atrasti bendrą dažnį su gyvybe perpildyto megapolio vibracijomis.
Beveik kiekviename iš dvylikos apsakymų plėtojama socialinio priekabiavimo (social harassment) tema, išryškėjusi jau „Kombinio moteryje“. Tai visuomenės spaudimas atitikti tam tikras jos nustatytas normas, pateisinti lūkesčius. Visuomenės ritualai – valgymas, seksas, mirusiųjų laidojimas – permąstomi kitu kampu, apvertus vieną ar kitą etinę nuostatą, klausiama: kas normalu, o kas ne? „Tai, ką mes vadiname sveiku protu, yra vienintelė visuomenėje toleruojama beprotystės forma“ (p. 46).
Sayaka Murata sukuria pasaulį, kuriame kanibalizmas, arba žmogaus kūno perdirbimas į daiktus, – norma, o tada tarsi apversto veidrodžio principu provokuoja skaitytoją ją kvestionuodama, bet visada laimi visuomenės, įtvirtinusios šią normą, autoritetas. Keista, kaip apie tai rašydama Murata išvengia žiaurumo. Apsakymas „Gyvybės ceremonija“ – groteskiškas, bet nežiaurus savaime, nes pagrįstas gyvybės atsiradimo iš mirties idėja, vietomis netgi romantiškas. Mirus žmogui, artimieji ir draugai vaišinasi velionio kūnu ir ceremonijos metu pradeda naują gyvybę, taip simboliškai pagerbdami mirusįjį. Sunku išlikti abejingam, kai autorė smulkiai aprašo kulinarinį žmogienos paruošimo procesą receptas po recepto. Ruošdama patiekalą iš savo žuvusio draugo mėsos, apsakymo herojė pastebi, kad jis labai gražus. Kitame apsakyme puikia vestuvine dovana laikomas iš žmogaus odos pasiūtas nuotakos nuometas. Dar pridėkite įprastą japonišką mandagumą: „labai ačiū“, „atsiprašau už sutrukdymą“, „žemai lenkiuosi“ – ir turėsite kafkišką, absurdo prisotintą knygos atmosferą.
Apsakymų „Bučinys vasaros naktį“ ir „Dviejų asmenų šeima“ veikėjos – dvi iš pažiūros labai skirtingos pagyvenusios moterys, tačiau tai visiškai netrukdo jųdviejų draugystei. Kikuė ir Jošiko viena kitai prisiekė, kad jeigu iki trisdešimties metų nesusituoks, tada gyvens kartu. Taip dvi moterys, nebūdamos homoseksualios, suranda sau tinkantį šeimos modelį. Buitinėmis, paprastomis scenomis bei dialogais ramiai ir be patoso nagrinėjamos mirties, aseksualumo ir potraukio, nepriklausančio nuo amžiaus, temos.
Istorijoje „Dėlionė“ apie moterį, besijaučiančią kiborge ir besiilginčią kūniškumo, priešingai, juntama mokslinės fantastikos įtaka (būdinga Muratos kūrybai apskritai) ir pagrindinės veikėjos egzaltuotas noras susilieti su visuma – nesvarbu, ar susispaudus kūnų minioje metro ar įsiurbtai į betoninius pastatus. Minia traktuojama kaip gyva masė, vienas organizmas. Žmogaus kūnas redukuojamas iki mėsos ir kaulų mašinos, aptrauktos membrana ir pilnos kūno skysčių.
Linksma diskusija, kas yra normalus maistas, tęsiama prie stalo apsakyme „Įspūdingas vaišių stalas“. Tai, ką mes valgome, yra labai ideologizuota: „Tik tikėdami maistu, galime valgyti ir pačius keisčiausius dalykus“ (p. 79). Ši mintis toliau tęsiama ir istorijoje „Valgyti miestą“, kur pasakojama apie moterį, atradusią savotišką mitybą miesto džiunglėse ir siekiančią užkrėsti savo ideologija ir kitus.
„Didžiosios žvaigždės metas“ ir „Mylimasis vėjyje“ – du trumpesni apsakymai, šiek tiek iškrentantys iš bendro konteksto, sentimentalūs etiudai. „Mylimasis vėjyje“ – tai skaidri istorija apie nekaltą vaikų meilę iš netikėto rakurso – personifikuotos kambario užuolaidos, kuri tampa trečiuoju veikėju, jaučiančiu pavydą ir ilgesį. Siužetas trapus, lakoniškas, rašytoja virtuoziškai kuria berniuko personažą pasitelkdama vien vėjo metaforas.
Palyginus su pirmaisiais, emociškai stipriais apsakymais, paskutinių rinkinio apsakymų veikėjų vidiniai konfliktai tarsi atrodo paviršiniai. Apsakymo „Išsiritimas“ veikėja Haruka turi daug tapatybių – kiekvienam gyvenimo etapui po vieną. Viename socialiniame rate ji organizuota, vadovaujanti ir atsakinga lyderė, kitame – nerūpestinga princesė, o trečiame dėvi grubaus mačo kaukę. Artėja keblus pasirinkimo momentas, po kurio moters gyvenimas pasikeis amžiams.
Nuo pirmo iki paskutinio apsakymo Sayaka Murata nuosekliai tyrinėja prisitaikymą ir verčia abejoti visuotinai priimtomis normomis. Jos idėjos tiesmukos, provokuojančios, proza nepalieka abejingų. Joje nerasime vingrių poetiškų metaforų, būdingesnių mūsiškei eseistikai. Detalės svarbiau už abstrakciją, kūniškumas – pirmiau už dvasingumą. Skaitytojui prieš akis atveriamas juslingas, trapus intravertų pasaulis, kuriame užuolaidos glamonėja, o močis – kaip aistringas bučinys.
Vieniems knyga bus šokiruojanti, kitiems – atstumianti, o tretiems galbūt „itin rytietiška“, bet neabejoju, kad ji dar labiau pakurstys jau ilgiau nei pusę amžiaus trunkančią Lietuvos skaitytojų japonomaniją.
