Poetinio teksto autorystės atitaisymas

 

Žinia

 

Juozapo Gudavičiaus giesmė „Kur giria žaliuoja“, galima sakyti, kilusi iš Klaipėdos krašto – čia ji buvo pradėta giedoti, o klaida – supainiojome jos žodžių autorių – vėlgi buvo pastebėta Klaipėdos krašto dainų šventėje. Nustebome ir patys nenutuokiame, kaip čia dabar išėjo: „Kur giria žaliuoja“ dabar giedama visose dainų šventėse ir kitomis iškilmingomis progomis ir še tau! Jeigu jau ji iš pamario, tai Klaipėdos miesto chorinei bendrijai „Aukuras“ pirmiausia parūpo klaidą ištaisyti namuose; nesvarbu, kuriame mieste ji įsivėlė, bet dūmus pirmiausia reikia išsklaidyti savo namuose. Tas darbas pavestas šio straipsnio autoriui.

 

Dvi viena kitai prieštaraujančios žinios

 

Aleksandro Sako straipsnis „Kur giria žaliuoja, ten kieno namai?“ („Šiaurės Atėnai“, 2023 m. liepos 7 d.) atsirado po šią vasarą įvykusios Lietuvos vakarų krašto dainų šventės, kurioje kaip ir iki tol buvo pagiedota J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja, ten mano namai“. A. Sakas pažymi, kad „garsiai ir iškilmingai visiems buvo pranešta ir kas dainos teksto kūrėjas – Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863–1938), žinomas kitos anksčiau labai populiarios dainos – „Kur banguoja Nemunėlis“ – autorius.“ Grįžęs į namus gerb. A. Sakas sklaidė Ks. Vanagėlio „Raštus“, išleistus 1921 metais Kaune, bet juose „Kur giria žaliuoja“ žodžių nerado. Vėl cituoju: „Šiuose „Raštuose“ yra ir autoriaus biografija, turbūt jo paties rašyta ar bent aprobuota. Joje dainai „Kur banguoja Nemunėlis“ skirta atskira pastraipa, o apie „Kur giria žaliuoja“ nė užuominos nėra. Kodėl? Todėl, kad Vanagėlis jos neparašė! // 1910 metais Mažosios Lietuvos „Birutės“ draugija Tilžėje išspausdino lietuviškų dainų rinkinį „Byrutės garsai“. Yra ten „Kur banguoja Nemunėlis“ keturi posmai, pasirašyti Vanagėlio, ir toji pati „Kur giria žaliuoja“, pasirašyta Aužuolaičio. Ten pat yra ir daugiau Aužuolaičio dainų: „Mieloji Lietuva“, „Kaip mėnesėlis prie dangaus“ ir kt. // Tų kitų Aužuolaičio dainų Ksavero Sakalausko-Vanagėlio „Raštuose“ taip pat nėra. Ir būti negali – juk ne Vanagėlis jas parašė! // O kas parašė, išsiaiškinti galima bematant – tereikia susirasti, kas „Aušros“ gadynėje pasirašinėjo Aužuolaičio vardu. [...] // Aužuolaitis – tai Jonas Vanagaitis (1869–1946), enciklopedijų žodžiais tariant, vienas žymiausių Mažosios Lietuvos politikos ir visuomenės veikėjų, lietuvybės skleidėjas, Tilžės akto signataras.“

Toliau gerb. A. Sakas daro išvadą: „Kas ir kada susipainiojo tarp tų dviejų vardų ir dar kitus supainiojo? // Kol abu poetai buvo gyvi, visi žinojo, kieno namai ten, kur giria žaliuoja. Bet vėliau, gerokai po karo, kažkas Tarybų Lietuvoje juos atėmė iš vieno ir lengva ranka dovanojo kitam. Tyčia ar netyčia, nežinau, bet 1984 metais Vilniuje išleistame gaidų rinkinyje „Dainų šalelėj“ Juozapo Gudavičiaus dainos „Kur giria žaliuoja“ žodžių autoriumi jau nurodomas ne J. Vanagaitis, kaip iki tol, o Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis.“

Prisiminimų knygoje „Susitikimai su tėvu“ (1998) J. Gudavičiaus duktė Regina Algė Gudavičiūtė pasakoja: kompozitorius ilgus metus ir artimai bendravo su poetu K. Sakalausku-Vanagėliu. „Vieno susitikimo metu Ksaveras parodė Juozapui parašytą eilėraštį, kuris buvo dažnų jų pokalbių išraiška. Su dideliu dėmesiu Juozapas perskaitė šiuos posmus [...]. Šią dainą jis parašys mišriam chorui, kur didybę išreikš vyrų balsai, o lyrizmą apdainuos moterys. Taip užgims jo originalioji daina „Kur giria žaliuoja“, nepaprastai subtiliai ir aiškiai išreikšdama meilę Lietuvai. Ruošdama šiuos atsiminimus, norėjau surasti tikslią datą, kada buvo parašytas šis Ksavero Sakalausko-Vanagėlio eilėraštis. Man to padaryti nepavyko, nes šio eilėraščio nėra jo raštuose. Tačiau pavyko šį eilėraštį, bent jau kaip dainą, surasti „Birutės garsai. Parinktos dainos Lietuvos jaunuomenei“, kuris išleistas 1910 m. Bet tame leidinėlyje yra tik dainos žodžiai, o gaidų nėra. Ši daina su gaidomis įeina į J. Gudavičiaus dainų rinkinį „Žemaitiškos dainos“, išleistą 1912 m. Tilžėje.“

R. A. Gudavičiūtė dar primena, kad daina turėjo daug leidimų: „Kituose leidiniuose, gryninant kalbą, daug padaryta teksto pakeitimų. Tačiau pasitaiko šios dainos leidimų, kurie neteisingai nurodo žodžių autorių. 1967, 1979, 1988 m. išleistuose leidiniuose „Kur giria žaliuoja“ žodžių autorius nurodytas J. Vanagaitis. Šiuo klausimu spaudoje yra pasisakęs ir prof. K. Kaveckas, kritikuodamas Dainų šventės programose įsivėlusią klaidą.“ Kaip matome, R. A. Gudavičiūtė liudija, jog tikrasis giesmės žodžių autorius yra Vanagėlis.

R. A. Gudavičiūtė gimė 1933 m., vadinasi, tėvo mirties metais (1939) jai buvo penkeri. Tiesiogiai tėvo prisiminimų atpasakoti tokio amžiaus vaikas, aišku, negali, todėl, galima manyti, ji perpasakoja savo motinos – J. Gudavičiaus žmonos Teodoros Kriaučiūnaitės (g. 1896) – pasakojimą. Šiuo atveju R. A. Gudavičiūtė negali būti laikoma patikima kompozitoriaus pasakojimo liudytoja, nes iš tikrųjų ji tėra kompozitoriaus žmonos atsiminimų perpasakotoja (t. y. antros eilės liudytoja). Todėl būtų galima manyti, kad kitados J. Gudavičius su K. Sakalausku-Vanagėliu skaitė ir aptarinėjo ne Vanagėlio, bet J. Vanagaičio eiles. Visi trys autoriai tuo metu buvo pažįstami tarpusavyje, juos siejo bendros idėjos, pasišventimas tautos labui. Galimos ir kitos prielaidos.

(Rengiant šį straipsnį, norėta apsilankyti pas R. A. Gudavičiūtę, kuri dabar gyvena Panevėžyje, bet nepavyko – ji šiuo metu yra įsiligojusi ir susitikimą bei platesnį pokalbį telefonu atidėjo ateičiai.)

 

Kodėl mus taip sujaudino žinia apie klaidą?

 

Todėl, kad J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ – ypatinga tautinė giesmė / himnas, kitos tokios neturime.

Dainas mes dainuojame sau ir kitiems dėl estetinio pasitenkinimo, meninės saviraiškos, o giesmes, kaip senais laikais odes didvyrių, tėvynės garbei, giedame dažniausiai ritualinėje aplinkoje, simbolizuodami tam tikras vertybes. Seniau ir „Kur giria žaliuoja“ buvo dainuojama, dabar mes ją giedame. Įsigyvenome į jos inspiruotą tautinę dvasią, išmokome ją pajausti ir iškilmingai reikšti ištikimybę tautai. 1980 ir 1985 m. dainų šventėse mes ją dainavome kaip ir kitas dainas, dabar jau giedame. Per Jonines ant legendomis apipinto Rambyno kalno ji priimama kaip Mažosios Lietuvos himnas, giedamas visiems stovint. Ji mums ir giesmė, ir malda už tėvynę.

Išskirtinė ji ir kaip muzikos kūrinys. Maldų už tėvynę turime ne vieną, tačiau tokią menišką ir įtaigią – tik ją vieną. Prilygti jai gali tik Česlovo Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ (Maironio žodžiai). Stasio Šimkaus „Lietuviais esame mes gimę“ – tautinio pasipriešinimo kovos devizas, kaip seniau sakydavo, obalsis. Mūsų pamėgtoji Juozo Naujalio „Lietuva brangi“ – romantinė, lyrinė daina. Nors taip pat apie tėvynę, bet ją mes dainuojame, grožimės jos melodijos vingiais, įsijaučiame į kiekvieną posmą, dirigentai su ja demonstruoja savo gebėjimus kuo raiškiau atskleisti tekstų grožį, įtaigoti publiką etc. Giedodami „Kur giria žaliuoja“ mes meninių įmantrybių nesiekiame, dirigentai nerodo išmonės, nes to nereikia. Ji iškilminga, griežtoka, pasižymi aiškia muzikine forma, puikiu kantilenos ir herojinių intonacijų deriniu. Galima teigti, turi giminystės su Mažosios Lietuvos protestantiškuoju choralu gerąja prasme. Stipri vidinė ekspresija, klasikinė racionalumo ir jausmingumo pusiausvyra ir atvira patriotinio žodžio deklamacija – tai vėl bus pamario, Mažosios Lietuvos aidai. Ir tai yra savotiška estetinė norma, kuriai intuityviai paklūstame ir tos, sakytumei, drausmės laikomės. Kartu tai gryniausia mūsų chorinė tautinė giesmė a cappella – vienas pats jos nesugiedosi! Ją galime sugiedoti tik būdami „visi drauge“.

Ir susipainiojome su poetinio teksto autoriaus pavarde – negirdėtas dalykas! Pirmas toks atvejis mūsų dainos istorijoje! Vis dėlto, gilinantis į tokio keisto reiškinio aplinkybes, ne viskas atrodo taip paprasta ir nors galima muštis į krūtines mea culpa, tačiau tą kaltę mes pasąmonėje prisiimame su lengvinančia išlyga, ieškodami pasiteisinimo. O prisiimti kaltę galime tik dėl vieno – tam tikru momentu apimti euforijos mes užmiršome atitaisyti laikiną, būtent laikiną klaidą.

 

Klaida buvo įvelta turint kilnų tikslą

 

Ta klaida ir kartu per ją giesmės „Kur giria žaliuoja“ sėkmė siejama su 1980 m. Dainų švente. Netuščiažodžiauju, žodžiai „klaida“, „ypatinga laimė“ bus teisingi ir prasmingi.

Taigi, „Kur giria žaliuoja“ žodžių autoriumi buvo sąmoningai paskelbtas J. Vanagaičio amžininkas, aišku – laikinai, įtraukiant ją į 1980 m. Dainų šventę. Manyta, kad būtina keisti, nes cenzūrai poeto patrioto ir aktyvaus tautinio veikėjo Jono Vanagaičio pavardė galėjo prišaukti veto. Panašiai skambanti poeto Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, pagal įsitikinimus kairuolio, pavardė, manyta, bus tinkamesnė. Pastarąjį nurodant kaip žodžių autorių giesmė neužkliūdama valdžiai skambėjo 1980 ir 1985 m. dainų šventėse. Nepriklausomybės atkūrimą manifestavo 1990 m. Dainų šventė; ekonominės blokados sąlygomis chorai susirinko įkvėpti, su nematyta iki tol energija, šventėje po ilgų okupacijos metų skambėjo tautinis repertuaras. Euforija, džiaugsmas – „Kur giria žaliuoja“ giedota jau be jokios potekstės tikint kiekvienu jos žodžiu ir intonacija kaip skaidria, nesutepta tiesa. Sugrąžinti tikrojo žodžių autoriaus pavardę užsimiršta. Paskui vyko Pirmoji pasaulio lietuvių dainų šventė, iš tolimųjų kontinentų suplaukė didžiulis išeivijos muzikų būrys. Išeiviai veteranai gerai žinojo K. Sakalausko-Vanagėlio veiklą Amerikoje, kur jis reiškėsi ir kaip muzikas, ir kaip aktorius. Turėjo žinoti, kad „Kur giria žaliuoja“ ne Vanagėlio, bet, matyt, ir jie nesusigaudė, neperspėjo.

Ir dabar, nėra ko slėpti, šis apmaudus susigyvenimas su klaida, užsiliūliavimas dėl gerb. A. Sako straipsnio „Šiaurės Atėnuose“ (prie to dar grįšiu) nemaloniai sukrėtė visą mūsų dainų švenčių kūrėjų ir gerbėjų ratą. Klaida bus ištaisyta.

Vis dėlto be jokių išlygų tenka pripažinti: siekiant įtraukti „Kur giria žaliuoja“ į 1980 m. Dainų šventę, žodžių autorystę laikinai prirašyti Ksaverui Sakalauskui-Vanagėliui buvo sąmoningas, gerai apgalvotas kultūros veikėjų veiksmas.

Dėl tos sėkmės ir laimės?

Visuomenei, o ypač tos giesmės gerbėjams dera žinoti, kad J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ buvo pamiršta arba ignoruojama ir chorų neatliekama ištisus penkiasdešimt metų. Mano žiniomis, ji viešai, stambesniuose koncertuose nebuvo giedama nuo antrosios Klaipėdos krašto dainų šventės, t. y. 1933 m., iki pat 1980 m. Dainų šventės. Tuo tarpu ano meto vadinamojoje Didžiojoje Lietuvoje ji apskritai nebuvo giedama (apie tai dar pakalbėsiu).

Po tokios ilgos pauzės šios giesmės įtraukimas į Dainų šventės repertuarą buvo išties kažkas neįtikėtino, pavyzdžio mūsų muzikos istorijoje neturintis dainos šuolis per aspera ad astra.

Klaida pastebėta, kas neteisingai įrašyta – taisoma, laikui bėgant ištaisyta visur. Kita vertus, gal išpūsti šį atsitikimą ir nereikėtų; tai labiau moralinė skriauda patiems Dainų šventės kūrėjams ir kartu paguoda – jei ne Dainų šventė, tai į tokią reprezentacinę aukštybę giesmė nebūtų prasiveržusi. Klaida buvo dainų švenčių programose ir repertuaro leidiniuose. O jeigu iš ten ji pateko kitur, tarkime, ir į Vikipediją, tai nėra tiesioginė Dainų šventės kaltė.

Toliau rašinyje aptarsiu aplinkybes ir įvykius, susijusius su giesmės atsiradimu, jos gaidų publikavimu etc.

 

Tiesos tikrinimas ir Jono Vanagaičio vardo įtvirtinimas

 

Tikrasis „Kur giria žaliuoja“ autorius yra tautinis veikėjas, spaudos platintojas, publicistas Jonas Vanagaitis.

Nors šio straipsnio autorius dėl „Kur giria žaliuoja“ eilių autoriaus didesnių abejonių neturėjo*, turėdamas omenyje tos klaidos neįprastumą ir jos išplitimą ne tik gaidų leidyboje, bet ir rašto darbuose, siekdamas tvirčiau įtikinti visuomenę, paramos kreipėsi į autoritetus – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Moderniosios literatūros skyriaus vadovę prof. dr. Gitaną Vanagaitę. Profesorė mielai sutiko aptarti tą klausimą su bendradarbiais ir pateikti galutinį atsakymą. Atsakymas buvo toks: „Kur giria žaliuoja“ eilių tikrasis autorius yra Jonas Vanagaitis, publikavęs eilėraščius Aužuolaičio slapyvardžiu. Profesorė atsiuntė tų eilių ankstyvosios publikacijos – žurnalo „Birutės garsai“ (Tilžė, 1914) – kopiją ir J. Vanagaičio slapyvardžių sąrašą. Taigi tiesa tokia: garsiosios tautinės giesmės žodžių autoriumi buvo ir ant amžių amžinųjų lieka garbusis Jonas Vanagaitis.

 

Šiek tiek iš istorijos: pirmoji ir antroji giesmės publikacijos

 

Giesmė „Kur giria žaliuoja“ keturių balsų mišriam chorui pirmą kartą buvo publikuota 1912 m. J. Gudavičiaus dainų rinkinyje „Žemaitiškos dainos“. Kada ji buvo sukurta, tikslių žinių nėra, todėl sukūrimo metus tenka apytikriai sieti su pirmąja jos publikacija. Minėtame rinkinyje yra dvidešimt J. Gudavičiaus harmonizuotų liaudies dainų ir viena originaliosios kūrybos – „Kur giria žaliuoja“. Poetinio teksto autoriaus pavardės prie giesmės partitūros nėra. Dainų rinkinį kompozitorius išleido savo lėšomis.

Praslinkus daugiau nei dešimčiai metų (1929) Klaipėdoje buvo publikuotas chorinių dainų rinkinys „Pajūrio aidos“, sudarytas iškilaus Klaipėdos chorų organizatoriaus ir dirigento Antano Vaičiūno (1890–1932). Šiame leidinyje „Kur giria žaliuoja“ poetinio teksto autorius įvardytas – Jonas Vanagaitis. Kitos šios giesmės publikacijos pasirodys tik sovietmečiu – pirmoji apie 1950 m.

Poetas J. Vanagaitis rinkinio „Pajūrio aidos“ pasirodymo metu dažnai lankydavosi Klaipėdoje, buvo Klaipėdos „Aukuro“ draugijos tikrasis narys, talkino draugijai, paaukojo jai vertingos literatūros**. Giesmė „Kur giria žaliuoja“ buvo žinoma Klaipėdos krašte, ji net skambėjo pirmojoje Mažosios Lietuvos dainų šventėje (1927). Dirigavo pats J. Gudavičius dviejų šimtų dainininkų Tauragės chorui. (Yra išlikusi nuotrauka.) Antrojoje Klaipėdos krašto dainų šventėje (1933) „Kur giria žaliuoja“ dirigavo su Dotnuvos žemės ūkio akademijos studentų choru atvykęs Antanas Budriūnas. (Spaudoje neteko aptikti, kad po Klaipėdos šventės A. Budriūnas su Dotnuvos choru ją būtų plačiau paskleidęs. Tiesa, tas choras koncertine veikla nepasižymėjo.)

Iš to galima daryti išvadą, kad „Kur giria žaliuoja“ yra Klaipėdos krašto giesmė, čia buvo paskelbta jos partitūra, čia buvo giedama, buvo žinoma. Pats J. Gudavičius, kuris dirbdamas karinių orkestrų kapelmeisteriu buvo mėtomas ir vėtomas po visą Lietuvą, nemažai metų praleido Kretingoje, Gargžduose, Klaipėdoje.

Dar keli žodžiai apie J. Gudavičiaus kūrybą. Iš jo originaliosios kūrybos dainų galima išskirti linksmo pobūdžio „Naudą iš dviejų“ (Adomo Jakšto žodžiai). Malonu priminti, kad ji yra choro „Klaipėda“ (vad. prof. Kazimieras Kšanas) repertuare. Išskirsiu ir „Mes broliai sesutės“ („Mes broliai sesutės, branginkim dainas…“). Ji, kaip garbinanti choro meną, taip pat galėtų skambėti ir dainų šventėse. Be to, J. Gudavičius vargonininkavo įvairiose bažnyčiose ir sukūrė nemažai sakralinės muzikos pagal lotyniškus ir lietuviškus tekstus. Nemaža dalis jų nepilnam mišriam chorui – dviem moterų balsams ir vienam vyrų. Neatsitiktinai – kompozitorius skundėsi, jog parapijose sunku rasti gerų tenorų, todėl geriau vyrus jungti į vieną balsų partiją.

Nepriklausomybės metai (1918–1940)

 

Neįtikėtinas, bet tikras dalykas – tarpukario Nepriklausomos Lietuvos gyvenime J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ kaip ir nėra! Nebuvo išspausdinta jos gaidų, chorai negiedojo jos nei koncertuose, nei dainų šventėse: jos nebuvo nei pirmosios, nei antrosios, nei trečiosios repertuare ir net dėl mums suprantamų priežasčių nebuvo įtraukta į neįvykusios ketvirtosios – 1943 m. šventės repertuaro projektą.

Tenka priminti, kad pirmosios Dainų dienos antroje dalyje ir antrojoje šventėje (1928) dalyvavo ir didelis klaipėdiečių jaunimo choras – jis atliko gana sudėtingas dainas, tarp jų Juozo Gruodžio „Žvejus“ ir Juozo Žilevičiaus „Anoj pusėj ežero“. Kyla klausimas, kodėl jų repertuare nebuvo „Kur giria žaliuoja“, nes meniniu požiūriu ji būtų tik papuošusi delegacijos pasirodymą. Be to, juk klaipėdiečių chorui dirigavo A. Vaičiūnas, pats parengęs minėtą klaipėdiečių leidinį „Pajūrio aidos“.

Nerasta platesnės informacijos ar šiaip pasisakymų apie J. Gudavičiaus giesmę ir bendresnėje lituanistinėje literatūroje. Daina, padainuota Klaipėdoje, tarsi išnyko.

Keistokas reiškinys, nes tarpukario chorinės literatūros bendras fondas buvo gana siauras kiekybiniu ir kokybiniu aspektu. Dominavo liaudies dainos ir lyrika. Bendrame tarpukario choriniame repertuare pagal atlikimo sudėtingumo laipsnį „Kur giria žaliuoja“ tektų priskirti prie „vidutinio sudėtingumo“, tai yra daugumai chorų ji nebuvo per sunki, taigi, visiškai prieinama.

Grįžkime prie 1943 m. Dainų šventės repertuaro projekto, kuris turėjo reprezentuoti vertingiausią Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio chorinę muziką. Jį sudarė „stipriesiems“ mišriems chorams (suprask, pajėgiausiems chorams – R. G.) skirtos dainos: Juozo Gruodžio „Tėve mūsų“ ir „Žiema“, Juozo Tallat Kelpšos „Meno daina“, Juozo Naujalio „Vasaros naktys“, Teodoro Brazio „Tu berželi“, Jeronimo Kačinsko „Pjovėjas“, Stasio Šimkaus „Vėjo dukra“ ir „Lietuviais esame mes gimę“. „Visiems“ mišriems chorams skirtos dainos: J. Gruodžio „Šią naktelę“, Pijaus Adomavičiaus „Keleliu ėjau“, Kazimiero Viktoro Banaičio „Atsikėlus ankstųjį rytelį“ ir „Už jūrių marių“, Vlado Jakubėno „Risčiau, risčiau dolerėlį“, Juozo Karoso „Pasėjau linelis“, S. Šimkaus „Žolelė žydėjo“, Juozo Žilevičiaus „Laisvės daina“, Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“. Vyrų chorams: K. V. Banaičio „Valio pjovėjėliams“, Juliaus Štarkos „Jojau dieną“, V. Jakubėno „Nurimk, sesut“, J. Gruodžio „Kam šėrei žirgelį“ ir „Šiltas gražus rudenėlis“, Miko Petrausko „Gaudžia trimitai“.

Repertuaro projektas netolygus autorių ir dainų žanro požiūriu: J. Gruodžio 5 dainos, K. V. Banaičio – 4, S. Šimkaus – 3, V. Jakubėno – 2 etc. Išskyrus „Lietuviais esame mes gimę“, visos dainos a cappella, nuotaikos požiūriu – tautinė romantika. Erdvės giesmėms „Lietuva brangi“ ir „Kur giria žaliuoja“ tikrai buvo.

Tenka stebėtis, kad J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ tarpukariu nedainavo ir pavieniai chorai. To laiko spaudoje aprašytų chorinių koncertų programose šios giesmės nėra.

Keisto reiškinio priežasčių galėjo būti bent dvi: pirma, dainų šventės tarpukario Lietuvoje buvo rengiamos individualiomis iškilių muzikų ir visuomeninių religinių organizacijų pastangomis. Kas turėjo didesnį autoritetą, buvo arčiau organizatoriaus, to dainos buvo ir Dainų šventėje. Kompozitoriaus J. Gudavičiaus situacija tokiai praktikai nebuvo palanki, nes jis daug dirbo su kariniais orkestrais ir buvo kilnojamas iš vieno pulko į kitą. Darbe su orkestrais jis buvo kapelmeisterių „dievas“, tačiau nors nemažai vargonininkavo ir organizavo chorų, šioje srityje prilygti chorų elitui (Šaulių sąjungos, „Jaunosios Lietuvos“, universiteto chorams) negalėjo. Antra priežastis galėjo būti tuo laikotarpiu komplikuoti Lietuvos ir Vokietijos politiniai santykiai, sunki ir nesaugi Tilžės lietuvininkų padėtis. J. Vanagaitis toje politinėje aplinkoje buvo matoma figūra. Gal tai komplikavo giesmės padėtį? Sunku spręsti, tai jau istorikų sritis.

Taigi tarpukariu Didžiojoje Lietuvoje J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“ publikuota nebuvo, nebuvo ir giedama. Ji buvo plačiau žinoma tarp lietuvių išeivijos chorų JAV ir Kanadoje.

Nemažą išeivijos chorų JAV repertuaro dalį sudarė J. Naujalio, Č. Sasnausko, S. Šimkaus dainos, šalia jų buvo giedama ir J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“. Paminėtinas jos atlikimas 1934 m. vasarą Vajomingo slėnio Dainų dienoje, kurią surengė vietiniai vargonininkai. Toje šventėje dalyvavo 11 chorų (per 450 dainininkų) ir apie 10 000 klausytojų. „Kur giria žaliuoja“ taip pat skambėdavo ir atskirų chorų pasirodymuose. Giesmės gaidas išspausdino lietuvių muzikos žurnalas „Muzikos žinios“ (1940, Nr. 9). Tiesa, jos balsus šiek tiek redagavo kompozitorius Antanas Pocius. Poetinio teksto autoriumi nurodytas J. Vanagaitis. Pažymėsiu: A. Pocius redagavo, kas matyti, siekdamas palengvinti balsų įsisavinimą. Dėl to kai kurios vietos nežymiai suprastėjo.

 

Giesmės atgimimas 1980 m. Dainų šventėje

 

Paradoksas: didelio patrioto J. Gudavičiaus, Lietuvos Respublikos apdovanoto Vyčio Kryžiaus ir Vytauto Didžiojo ordinais, tautinė / patriotinė giesmė „Kur giria žaliuoja“ atgimė sovietiniais metais! Išmušė jos valanda – tautai gyvybiškai reikėjo tokios giesmės, o muzikų bendruomenė ir jos elitas jau buvo išaugę iki tokios intelektualios aukštumos, kad gebėjo įvertinti tos giesmės meniškąsias savybes ir įtraukti ją į muzikinį gyvenimą. Tuo momentu, kai politinė atmosfera buvo priešiška ir nepalanki.

Pasak bibliografinių duomenų, pirmą kartą giesmės gaidos pasirodė dar 1950 m. dviejų dainų – „Kur lygūs laukai“ ir „Kur giria žaliuoja“ – leidinyje, kurį parengė Antanas Gimžauskas. (Jo aptikti nepavyko.) 1959 m. pasirodė jau solidus chorinių dainų rinkinys su gražiu žaliu viršeliu „Kur lygūs laukai“. Jame ir „Kur giria žaliuoja“, jos poetinio teksto autorius įvardytas – J. Vanagaitis. Tas rinkinys išplito muzikos mokyklose, chorvedybos skyriuose, taip pat LSSR valstybinėje konservatorijoje. Sunkiai būtum radęs studentą, kuris jos būtų nežinojęs ar bent nepergrojęs fortepijonu. Bet choro studijos jos nedainavo. Pasui dar buvo išleisti du gaidų rinkiniai pavadinimu „Kur giria žaliuoja“: I (1968) ir II (1970). Antrame tilpo kelios originalios J. Gudavičiaus dainos, taip pat harmonizuotos liaudies dainos ir „Kur giria žaliuoja“ (žodžiai – J. Vanagaičio).

Vis dėlto tai buvo lyg šiek tiek privati, nuo visuomenės nuošalesnė erdvė, nes tos giesmės grojimas fortepijonu nereiškė jo aktualiojo būvio scenoje. Chorai lyg ir bandė giedoti, tačiau ne perdėm drąsiai.

Bet viena yra chorinės giesmės grojimas mokyklose fortepijonu, kita – jos atlikimas koncerte, tuo labiau Dainų šventėje. Dainų šventė – kiekvienos dainos „svajonė“, nes tautos kultūroje tai aukščiausias jos reprezentacijos laipsnis.

Kada chorai pradėjo dainuoti „Kur giria žaliuoja“?

Atmintis kažką bando atgaminti, bet kolegų padedamas jau galiu drąsiai konstatuoti – prieš 1980 m. Dainų šventę. Kompozitorius profesorius Vytautas Miškinis laiške rašinio autoriui rašo: „Gerbiamas Regimantai, man skambino J. Mikutavičius. Jis ir pats nieko nebeatmena, nes tuo laiku LLKC vadovavo S. Sverdiolas. „Ąžuoliukas“ prie H. Perelšteino pradėjo dainuoti šią giesmę dar gerokai prieš 1980 metų dainų šventę. Natose jau buvo Ksavero Sakalausko-Vanagėlio pavardė. Traktavo jos pirmo posmo tekstą kaip savotišką choro himną, artimą choro pavadinimui ir prasmei. Antro posmo nedainavome dėl tiesmukiško patriotinio teksto. Kartodavome jį nuo pradžių balse „a“, baigdavome mormorando prieš vidurinę (lygių balsų) dalį. Šiandien bandysiu choro archyve ieškoti senesnių natų. Bet mano atmintis siejasi tik su Vanagėlio pavarde.“

Įsidėmėtina: atrodo, Vanagėlis lyg ir dėl atsargumo, nes antrąjį posmą („Tėvynės likimą garsina daina…“) dainavo mormorando ir skiemeniu „a“.

(Džiugi žinia mums, septintojo dešimtmečio konservatorijos (dabar LMTA) studentams, kad prie šios giesmės atgimimo tiesiogiai prisidėjo tuo laiku šalia „Ąžuoliuko“ ir konservatorijoje dirbęs visų ypač garbinamas ir mylimas maestro Hermanas Perelšteinas.)

Dabar jau į Dainų šventę!

Priminsiu, pirmoji iš tautinių giesmių į sovietmečio Dainų šventę (1970) grįžo Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ (dainuota be paskutinio posmo). Toliau – 1975 m. Dainų šventėje jau dainuota ir „Lietuva brangi“. Jai radosi palankios aplinkybės: vyrų choras „Varpas“, diriguojamas Adolfo Krogerto, 1969 m. parsivežė laurus iš Areco (Italija) konkurso, kur, be kita ko, didelio pasisekimo sulaukė būtent lyriškoji „Lietuva brangi“. Italams tokia daina, aišku, negalėjo nepatikti! Grįžęs iš konkurso „Varpas“ savo koncerte LSSR valstybinės filharmonijos salėje šalia kitų atliko ir „Lietuva brangi“. Perpildytoje salėje pasisekimas buvo nematytas! Po to furoro jos neįleisti į Dainų šventę valdžia jau negalėjo, juo labiau kad garsas apie „Varpo“ žygį buvo pasklidęs po visą sovietiją. Beje, S. Šimkaus chorų konkurse (Klaipėda) vienas iš rusų choro vadovų man tiesiai išrėžė – „Varpas“ po Areco mums (suprask, rusų chorams – R. G.) atidaro duris į Vakarus. Tai va! Be to, „Lietuva brangi“ – pagal Maironį: lyrika, romantinė chorinė kantilena, patriotiniai vaizdai, susieti su gamta. Taigi, valdžiai nepavojinga; tautinį meną, jeigu tas neprovokuoja politinių minčių, o su jomis ir rezistencinių siekių, valdžia net skatino! „Kur giria žaliuoja“ – jau kas kita, o dar žodžių autorius tautinis veikėjas, dešinysis J. Vanagaitis.

Tenka suabejoti gerb. A. Sako pastaba, jog „kažkas Tarybų Lietuvoje juos [giesmės žodžius] atėmė iš vieno ir lengva ranka dovanojo kitam. Tyčia ar netyčia, nežinau [...].“ Lengvos rankos tikrai nebuvo! Ir tarp Dainų šventės kūrėjų buvo daug menui ir tautai pasišventusių žmonių. Aišku tik viena: prieš pat 1980 m. Dainų šventę giesmės teksto autoriumi dar buvo J. Vanagaitis (šventės repertuaro leidinys „Tarybų Lietuvai“ (1979), o pačioje šventėje staiga atsirado Vanagėlis.

„Kur giria žaliuoja“ renesansas įvyko 1980 m. Dainų šventėje, oficialiai skirtoje Pergalės 35-osioms ir Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 50-osioms metinėms. Jos organizacinį komitetą sudarė 57 nariai: pradedant LKP CK sekretoriumi Lionginu Šepečiu, LSSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju Aleksandru Česnavičiumi (kuravo kultūrą), baigiant LSSR kultūros ministro pavaduotoju Dainiumi Trinkūnu ir Mokslinio metodinio kultūros centro direktoriumi Salomonu Sverdiolu. Jie repertuaro nerinko, tačiau per juos, ypač per A. Česnavičių, kaip per rėtį ėjo visi šventės projekto politiniai ir meniniai dalykai. Nė vieno iš jų nebėra tarp gyvųjų, nėra ką iš jų paklausti.

Be jokių abejonių. J. Vanagaičio pavardė ausylai ir akylai cenzūrai buvo ne prie širdies: daug nusipelnęs „nacionalistinis veikėjas“, o kur dar žmonių ne visai pamirštas bendrapavardis vargonininkas, chorvedys, kompozitorius, visuomenininkas Antanas Vanagaitis (1890–1949) – gyvenęs Amerikoje, o Lietuvoje išgarsėjęs kovos prieš lenkus himnu „Ei, pasauli, mes be Vilniaus nenurimsim!“. Dar KGB ir „sekretoriams“ žinomas tautos didvyris, partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas! Tokioje situacijoje, galima manyti, pačiai giesmei saugiau buvo su lyriko, kairuolio Vanagėlio pavarde.

Anksčiau pateikta maestro V. Miškinio įžvalga taip pat sakytų, kad ir „Ąžuoliukas“ toje situacijoje nesijautė visai saugus, nors „Ąžuoliuko“ nuopelnai Lietuvoje ir net Maskvoje buvo ypatingi, nemažai aukščiausio rango užtarėjų.

Puoselėdamas viltį ką nors aptikti Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvuose, kalbėjausi su Juozu Mikutavičiumi, po 1980 m. Dainų šventės ėjusiu tuometinio Mokslinio metodinio kultūros centro direktoriaus pavaduotojo, o nuo 1986 m. ir direktoriaus pareigas. Jis patikino, kad jei tokia diskusija ir būtų kilusi, protokoluose ji nebuvo užfiksuota. Tokie dalykai buvo daromi subtiliai, be reklamos. Bet absoliučiai aišku, kad tai buvo sąmoningas veiksmas, poeto pavardė sąmoningai pakeista, kad tą giesmę būtų galima įtraukti į Dainų šventę. O vėliau? Mes tiek džiaugėmės šia giesme, kad iš akių išleidome tą įkeltinę „klaidą“. Gal todėl, kad repertuaro leidinius rengė „Vagos“ leidykla, tekstus redaguodavo literatai. Bet ir anuometinei „Vagai“ priekaištų taip pat nėra, nes jos išleistame 1980 m. šventės Dainų dienos repertuare „Tarybų Lietuvai“ (redaktorius – chorvedys, pedagogas, muzikologas, humanitarinių mokslų (istorijos) daktaras Bronislovas Zubrickas, 1979), giesmė „Kur giria žaliuoja“, kaip minėjau, publikuota būtent su J. Vanagaičio pavarde. Ir tai nebuvo iš dangaus nukritusi diplomatijos praktika.

Vėl tenka priminti, kad originalių poetinių tekstų keitimas, lygiai kaip ir autorių pavardžių keitimas norint skelbti gerą muziką sovietmečiu buvo įprastas. Pas rusus keitė religinius tekstus į pasaulietinius be paliovos ir jokių ceremonijų etc.

Tokių atvejų buvo ir pas mus. Antai 1975 m. Dainų šventėje buvo atlikta nedidelė Edvardo Griego kantata „Landkjenning“ (Bjørnstjernės Bjørnsono žodžiai, vyrų chorui). Dirigavo maestro Jonas Aleksa. Muzika puiki, tinkanti Vingio estrados akustikai. Bet va, kantata prestižiniame leidinyje „Klasikų kūriniai chorams III“ (1958) buvo publikuota pavadinimu „Tėvynės atradimas“. Tekste pasakojama apie Norvegijos karalių Olafą Trigvasoną (X a.), kuris po klajonių grįžta į tėvynę ir pastato bažnyčią – Norvegijos ir katalikybės simbolį. Aišku, sovietinei nomenklatūrai kantatos muzika gal prie širdies, bet ne prie ideologijos! Išeitis rasta – kantatai buvo pritaikytos laisvos kūrybos Vytauto Barausko eilės „Jūra ir krantas“, kuriose net paties herojaus Trigvasono neliko. O kaip pradėjome giedoti „Kur bėga Šešupė“? Sakiau – be paskutinio posmo („Apsaugok, Aukščiausias, tą mylimą šalį…“), net ir J. Naujalio „Vasaros naktyse“ kurį laiką vietoj „Noris mylėti Dievą brangiausią“ dainavome „Noris mylėti savo brangiausią“. Juokinga ir nelabai! Tokios skaudžios kolizijos nelengvai pasimiršta.

Ir dar įdomi aplinkybė. Prisiminkime 1980 ir 1985 m. programas – „Kur giria žaliuoja“ nebuvo nei pradžioje – ritualinėje dalyje, nei finale. Ji tiesiog „ramiai“ įsiterpdavo tarp kitų dainų. Bet tauta ją jau išgirdo, jos mokėsi, prie jos artėjo masinė publika. Ją dvi šventes iš eilės dirigavo švenčių meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, LSSR valstybinės konservatorijos Choro dirigavimo katedros vedėjas profesorius Antanas Jozėnas. Meninis autoritetas ir figūra, lyg simboliškai atitvėręs ir saugojęs tą giesmę nuo galimos piktos kritikos. Koks politrukas galėjo anuomet pasišakoti prieš kieto charakterio ir įtakingą A. Jozėną ir suabejoti ta giesme ideologiniu požiūriu?! Lyg ir būtų galima manyti, kad būtent A. Jozėnas ir įsiūlė ją į Dainų šventę. Deja, belieka sakyti „lyg“.

Beje, R. A. Gudavičiūtė, be kita ko, mini, kad „šiuo klausimu spaudoje yra pasisakęs ir prof. K. Kaveckas, kritikuodamas dainų šventės programose įsivėlusią klaidą“. Apie tai užsimena ir A. Sakas. Deja, K. Kavecko publicistinių pasisakymų sąvado nėra, nebeatkasi, nes jo tekstai būdavo trumpi. Tikėkime, maestro tarė pozityvų žodį. Tačiau jo paties arkliukas dainų šventėse buvo Aleksandro Svešnikovo harmonizuota rusų liaudies daina „Variago“ žuvimas“ (Pleščiut cholodnyje volny…). Ją K. Kaveckas efektingai dirigavo net trijose dainų šventėse, galima manyti, ją pats ir įsiūlydavo. 1975 m. ji dainuota rusų kalba. Nelabai buvo jauku dainuoti: V bitve vragu my ne zdalis – / Pali za russkuju čest’!..

Tokiuose istorijos verpetuose teko plaukioti ir laimingai išplaukti tai mūsų sakraliajai giesmei. Aišku viena: kol bus lietuvių tauta – tol bus Dainų šventė, kol bus Dainų šventė – tol joje skambės J. Gudavičiaus „Kur giria žaliuoja“.

 

Ir užsklanda

 

Gerb. A. Sakas savo straipsnyje siūlo: „Taisyti klaidą visur!“ Aišku, bus taisoma!

Per Jonines ant Rambyno kalno nuolatos dalyvauja keli chorai – jie pasirepetuoja, koncerte pasirodo atskirai, paskui kartu, susiklostė ir tradicija pagiedoti „Kur giria žaliuoja“. Prieš įžiebiant šventės aukurą ir skaitant Amžinąją Rambyno knygą, tikėkimės, jie nužygiuos į Bitėnų kapinaites, kur 2009 m. rugsėjo 19 d. perlaidoti Jono Vanagaičio ir jo žmonos Marijos Brožaitytės-Vanagaitienės palaikai, ir ten pagerbdami iškilųjį lietuvį sugiedos šią giesmę, padės gėlių.