Nejučia persigando

 

Jeigu rašytoją būtų įmanoma apibūdinti pora žodžių, turbūt nesuklystume amerikietę Lydią Davis (g. 1947) pavadinę lakoniškumo meistre. Jos vertimai iš prancūzų kalbos ir eseistika yra sulaukę ganėtinai aukštų įvertinimų, tačiau Jungtinėse Valstijose niekas kitas trumposios prozos nerašo taip, kaip Davis. Taip taupiai, kad dažnai apsakymas neužpildo net puslapio, išsitenka vieno paragrafo rėmuose, o neretai esti trumpesnis ir už patį knygos pavadinimą. Neprilygstama žodžio precizija ir taiklia ironija Davis tarsi išrengia savo pasakojimus iš konkretų laiką ir erdvę išduodančių detalių, deklaratyviu tonu skaitytojui pateikdama nuogas istorijas. Nuogas todėl, kad autorė, turėdama jautrumo gyvenimui dovaną, užčiuopia temas, kurios, glūdėdamos kasdienybės rūke, daugumai praslysta pro akis, prisiliečia prie pažeidžiamumo, prie to, apie ką kalbėti sunku, nepatogu, o kartais – nepakeliama.

Literatūrinės Davis miniatiūros, kartais vadinamos žaibiškąja proza (flash prose), atrodo, yra sąmoningai nutolusios nuo gigantiškos ir komplikuotos prustiškosios sintaksės, su kuria autorė grumiasi vertimuose į anglų kalbą (beje, „Svano pusėje“ vertimas 2003 m. pelnė Prancūzijos ir Amerikos fondo apdovanojimą), balansuoja tarp prozos ir poezijos, esė ir nepretenzingo įrašo dienoraštyje, tačiau visada jose atkreipiamas dėmesys į žmogiškumą. Naujausias Davis rinkinys „Nepažįstamieji“ (Our Strangers, 2023) būtent ir tęsia paieškas atsakymų, rodos, į vieną pamatinių autorės klausimų: ką reiškia gyventi tarp tų, kurie mums yra nepažįstami, nepažinti, keisti arba tiesiog – kiti?

Pati Davis daugelį dalykų irgi renkasi daryti kitaip nei dauguma. Pavyzdžiui, ji nekeliauja lėktuvu, nevalgo mėsos ir nežudo vabzdžių. Savo naujausią knygą atsisakė platinti per „Amazon“ ir, pasirinkusi sudėtingesnį kelią, surado leidėją (beje, iki tol neišleidusį nė vienos knygos), su kuriuo pademonstravo pavyzdį, kad leidyba galima užsiimti apeinant Jeffo Bezoso gniaužtus, knygai suteikiant garbingesnį statusą nei lentynoje tarp dantų pastos ir telefonų kroviklių. Rinkinys „Nepažįstamieji“, į kurį sudėta 150 apsakymų, parduodamas tik knygynuose ir internetinėje parduotuvėje Bookshop.org, kuri suteikia skaitytojams galimybę perkant knygą paremti norimą vietinį knygyną.

2013 m. Davis buvo apdovanota Tarptautine Bookerio premija, pažymint, kad jos proza prilygsta „poezijos trumpumui ir tikslumui“.

Davis su vyru dailininku Alanu Cote’u ir trimis katėmis gyvena Niujorko valstijos šiaurėje, savo namus įkūrę rekonstruotoje senoje mokykloje.

Čia spausdinami kūriniai parinkti iš knygų „Rinktiniai Lydios Davis apsakymai“ (The Collected Stories of Lydia Davis, 2009) ir „Nepažįstamieji“.

Vertėja

Galva, širdis

Širdis ašaroja.

Galva bando gelbėti širdį.

Galva kartoja širdžiai, kaip iš tiesų yra:

Tu neteksi tų, kuriuos myli. Jų neliks. Bet netgi ir žemės vieną dieną neliks.

Širdžiai tuomet palengvėja.

Bet galvos žodžiai neužsibūna ilgai širdies ausyse.

Širdis ir vėl iš naujo.

Noriu, kad jie grįžtų, sako širdis.

Galva yra viskas, ką širdis turi.

Gelbėk, gálva. Gelbėk širdį.

Nejučia persigando

nes niekaip negalėjo parašyti žodžio, reiškiančio ją pačią: mo mat eris motris teris

Ką ji žinojo

Žmonės nežinojo, ką ji žinojo: kad ji nebuvo visiškai moteris, o vyras, dažnai storulis, bet dažniausiai turbūt senis. Tai, kad ji buvo senis, jai kliudė būti jauna moterimi. Jai, pavyzdžiui, buvo sunku bendrauti su vaikinu, net jeigu tą vaikiną ji neabejotinai domino. Ji klausė savęs: kodėl tas vaikinas flirtuoja su šituo seniu?

Kūno pažinimas

Jeigu akies obuoliai bėgioja, tai reiškia, kad galvoji arba tuojau imsi galvoti.

Jeigu kažkuriuo momentu nenori galvoti, pabandyk nejudint akies obuolių.

Saugi meilė   

Ji buvo įsimylėjusi savo sūnaus pediatrą. Viena, kažkur užmiestyje – visiškai suprantama.

Prie tos meilės prisidėjo galinga aistra. Dargi tai buvo saugu. Tas vyras buvo kitoje barikadų pusėje. Tarp jo ir jos: vaikas ant apžiūros stalo, pats kabinetas, darbuotojai, jo žmona, jos vyras, jo stetoskopas, jo barzda, jos krūtys, jo akiniai, jos akiniai ir t. t.

Nemiga

Maudžia visą kūną…

Turbūt dėl to sunkaus čiužinio, mane slegiančio.

Dvigubas neiginys

Tam tikru savo gyvenimo metu ji suvokia ne tai, kad labai nori susilaukti vaiko, o kad labiau nenori nesusilaukti vaiko arba nebūti jo susilaukusi.

Idėja trumpametražiam dokumentiniam filmui

Įvairių maisto produktų gamintojų atstovai bando atidaryti savo pačių pakuotes.

Ilgesinga senmergė

Kas čia

taip švelniai paliečia ją vonioje,

grimztančią į šiltą vandenį?

Ak,

plūduriuojantis skirtukas…

Bendruomenės skelbimas: daugžodžiavimo pavyzdys

Primename,

kad bendruomenė

renkasi šiandien

po pietų

susiburti kaip

bendruomenė.

Brandi moteris per priešpiečius baigdama aptarinėti lietpalčius su kita brandžia moterimi

Racionaliu tonu pareiškia:

„Tai nebūtinai turi būt „Burberry“!“

Vieniša (konservuotas kumpis)

Sulysusi menka senutė

droviai įeina

į parduotuvę

Padėkos dienos išvakarėse.

Klausia:

„Gal turite konservuoto kumpio?“

Antras gėrimas

Ji žino, alkoholis kala į galvą,

kai ilgesingai susimąsto:

„Mielas senuk Šekspyrai!“

Šlykšti?

Nesu tikra, ar ta lempa šioje parduotuvėje šlykšti.

Gal ir šlykšti, bet gal tiesiog neįprasta, spalvota ir keista.

Kita vertus, viskas šitoj parduotuvėj šlykštu.

Taigi lempa irgi greičiausiai šlykšti.

Nebaigti reikalai

Virtuvėje tvarkydamasi ji nuo spintelės buvo benubraukianti juodą sėklytę.

Tačiau juoda sėklytė krusteli ir pasileidžia ropoti į kitą pusę.

Ne, aš ne sėkla, rodos, sako tas vabalėlis.

Ne, jis nieko nesako, tik ropoja sau, tai jos kempinei priminus, kad turi reikalų kitur.

 

Vertė Miglė Domašiūtė