Karo žymė
Žymus britų istorikas Ericas Hobsbawmas rašė, kad XX amžius turėjo karo žymę, gyveno ir mąstė pasaulinio karo sąvokomis net tuomet, kai pabūklai tylėjo ir bombos nesproginėjo. Du pirmieji XXI amžiaus dešimtmečiai leidžia prognozuoti, kad ši žymė vis dar neišnyko. Minint antrąsias karo Ukrainoje metines Lietuvoje netrūko įvairiausių vertinimų, prognozių ir tikėjimo, kad mes nugalėsime. Karo būgnai dunda toliau. Kalbu ne apie Rusiją, nes su šios šalies politika ir propaganda viskas aišku. Tačiau propagandinis gaudesys stiprėja ir Lietuvoje, tiktai neaišku, ar tai sudėtinė prasidėjusios rinkimų kampanijos dalis ar profesionalais apsimetusių žiniasklaidos verslo atstovų planas. Karo pavojus, nedraugiškų jėgų veikimas ir panašiai – tad ir iš valstybės biudžeto bus skiriamos lėšos „melagienoms“ užkardyti. Ir kas gi sugalvojo tokį keistą terminą? Yra melas ir yra tiesa, o kas yra ta „melagiena“? Kažkokie pasakojimai apie „geruosius rusus“ Vilniaus forumuose?
Tęsiasi brutalus karas, kuris, atrodo, jau kariaujamas ne dėl kokių ribotų objektų (Donbaso ir Krymo), o dėl neturinčių ribų tikslų, ir šio karo fone skausmingai pasikartoja vaizdai iš senųjų frontų. Pirmojo pasaulinio karo didvyris vokietis Ernstas Jüngeris atsiminimuose rašė, kad jie turėjo taupyti amuniciją ir negalėjo efektyviai atsakyti į nuolatinę anglų ugnį. „Mūsų pusėje nesimatė nė vieno pririšamojo aerostato, tuo tarpu anapus ištisos trys dešimtys susitelkė į didelę ryškiai geltoną kekę ir Argo akimis sekė kiekvieną krustelėjimą išmaltoje vietovėje, kad ten tučtuojau nukreiptų geležinę krušą“ (Ernst Jünger, Plieno audrose, iš vokiečių kalbos vertė Laurynas Katkus, Vilnius: Kitos knygos, 2016, p. 97). Kuo ne dronai Ukrainos fronte?
Kartojasi santykio tarp kovotojų patirčių mūšio lauke ir taikaus gyvenimo užnugaryje, ką nelengvai suvokia kariai, sugrįžę iš fronto trumpų atostogų, aprašymas. Į frontą vykstantį Ernstą Jüngerį sujaudino taikus vaizdas Hanoverio geležinkelio stotyje: „Pakeliui į stotį pro mane praėjo trys merginos šviesiais drabužiais, su teniso raketėmis po pažastim – spindintis gyvenimo atsisveikinimas, kurį fronte dar ilgai prisimindavau“ (p. 86). Marcelis Proustas epopėjoje „Prarasto laiko beieškant“ aprašo Paryžių Pirmojo pasaulinio karo metais: „Pietų metu restoranai būdavo pilni; ir jeigu eidamas gatve pamatydavau vargšą atostogininką, kuris šešioms dienoms paspruko nuo nuolat gresiančios mirties ir yra pasiruošęs vėl grįžti į apkasus, o dabar jo žvilgsnis trumpam stabteli prie nušviestų vitrinų, jausdavau skausmą kaip Balbeko viešbutyje, kai žvejai žiūrėdavo į mus pietaujančius, bet mano skausmas buvo dar didesnis, nes žinojau, kad kareivio kančia dar didesnė nei vargšo, nes sujungia visas kančias, ir dar labiau jaudinanti, nes joje daugiau rezignacijos, kilnumo; filosofiškai, be pykčio krėstelėjęs galvą, jis sakydavo, jog yra pasiryžęs grįžti į frontą, ir matydamas, kaip užnugario žmonės braunasi prie staliukų, tardavo: „Nepasakytum, kad čionai vyksta karas“ (Marcel Proust, Prarasto laiko beieškant. Atrastas laikas, iš prancūzų kalbos vertė Galina Baužytė-Čepinskienė, Vilnius: Vaga, 2018, p. 36).
Praėjus daugiau kaip šimtui metų panašūs ir ukrainiečių rašytojo ir kario Artemo Čecho įspūdžiai sugrįžus į Kyjivą (veiksmas vyko dar iki didžiosios rusų invazijos): „Pirmas įspūdis apie sostinę, grįžus iš brigados mokymų poligone netoli Mykolajivo, buvo itin neigiamas. Niekaip nepajėgiau adekvačiai suvokti paprastų ir logiškų dalykų. Tarsi šydas ant akių. Kodėl vyrai ne su uniformomis? Argi mūsų šalis nekariauja, argi niekas nežūsta rytiniuose frontuose? Naujos mėsaininės reklama: „Beprotiška naktis, open-air!“, „Nepražiopsok karščiausių šios vasaros ritmų!“, „Dar nesi buvęs pajūryje?“ […] Parvykęs kelias dienas neturėjau jėgų išeiti iš buto. Negalėjau žiūrėti į žmones prekybos centruose ir metro, buvo sunku suvokti mane supančių žmonių nerūpestingumą. Barzdylos languotais marškiniais erzino. Brangius automobilius suvokiau kaip potencialius „bėtėerus“ daliniui“ (Artem Čech, „Nulinis taškas“, Šiaurės Atėnai, 2024 m. vasario 23 d.). O štai ir lietuvių poetas Marius Burokas rašo: „Šį lapkritį stoviniavome su poetu Arturu Droniu, grįžusiu trumpam iš fronto, prie Lvivo kavinės šeštadienį, rūkėm – žmonių minios, groja muzika, barai pilni. Jis mostelėjo ranka į pilną pėsčiųjų gatvę ir sako: „Va, kodėl dalis mano bendražygių net nenori grįžti iš fronto atostogų. Pažiūrėk, matai, kiek čia sveikų, įmitusių vyrų vaikštinėja? Kodėl jie ne apkasuose? O mums jau ėmė siųsti ir paliegusius, ir su negalia“ (Marius Burokas, „Laiškas redaktoriui“, Naujasis Židinys-Aidai, 2024, Nr. 1, p. 1).
Bet sugrįžkime į Lietuvą, kurioje galima matyti kažkokius politiškai šizofreniškus bruožus. Iš vienos pusės politikai iš valdančiųjų tarpo kalba apie „egzistencinę grėsmę“ Lietuvai ir būtinybę didinti išlaidas krašto gynybai išleidžiant specialias valstybines obligacijas arba didinant mokesčius, kurie būtų skirti karo reikmėms. Iš kitos pusės tebevyksta diskusijos apie naujojo stadiono Vilniuje ir koncertų rūmų ant Tauro kalno statybas (žurnalistas Rimvydas Valatka aštriai prabilo šia tema, kad laikas nustoti mėtyti valstybės pinigus ir kad apie stadionus pakalbėsime po pergalės, bet kažkodėl šis patriotinis diskursas nebuvo palaikytas ir išplėtotas), o dar vienos valdančiosios partijos atstovai Seime suorganizavo diskusiją „Kaip mes ginsime Vilnių ir Lietuvą?“. Kaip tame Odesos žydų anekdote apie pasiūlymą stačiatikių dvasininkui vyrų pirtyje: „Arba jūs, batiuška, trumpikes užsimaukite, arba kryžių nusiimkite.“
