Iš „Gėlių parduotuvės su azalijomis“

 

Debora Vogel-Barenblüth (1900–1942) – žydų kilmės poetė, rašytoja modernistė, meno kritikė ir filosofė, vertėja. Gimė Burštyne (Rytų Galicijoje), per Pirmąjį pasaulinį karą su šeima išvyko į Vieną, vėliau studijavo Lvive ir Krokuvoje. Rengėsi tuoktis su rašytoju Bruno Schulzu, bet, pasipriešinus motinai, 1932 m. ištekėjo už Lvivo inžinieriaus Szulimo Barenblütho, jiedu susilaukė sūnaus Anzelmo. 1942 m. su motina, vyru ir mažamečiu sūnumi buvo nužudyta Lvivo gete.

Čia pateikiamos ištraukos iš „Gėlių parduotuvės su azalijomis“ (1933), vienos iš trijų dalių, sudarančių rinkinį „Akacijos žydi“ (1935 m. pasirodė jidiš kalba, 1936 m. – pačios autorės išverstas – lenkiškai). Vogel eksperimentiniai kūriniai – montažai – pasikartojančiais motyvais, spalvomis ir geometrinėmis formomis primena kubistinį paveikslą.

 

Vertėja

Pavasaris ir skrybėlių dėžutės

 

Rytmečiais pavasaris mojavo sodrios žalumos skaromis, sudaigstytomis – žvilgtelėjus iš arčiau – iš pirštuotų kaštonų ir alyvų lapų, be galo „panašių į žmonių širdis“.

Žalumos jūra apsėmė namų ir tramvajų langus; link pusiaudienio tvino kaip pilki marių vandenys, kad įdienojus aprimtų, o pavakare sustingtų į žalumos luitą.

Taip praėjo antrasis lipnių pumpurų ir žydro oro mėnuo.

Tuomet žmonės nutarė, – nors iš tiesų ir dabar, kaip visada, nebuvo kam ir dėl ko, – „gyventi“ ir visi suprato to žodžio reikšmę.

Buvo pradėta ruoštis dienoms, kai kaitra išsiskleidžia tarsi apvali ir standi stiklinė gėlė, kaip ruošiamasi ilgai lauktam susitikimui.

Žaluma buvo tarsi susitikimas su pačiu gyvenimu, su didžia gyvybės paslaptimi, tąsyk pasireiškusia – kaip įprasta – žvilgančia ir slegiančia kaitra ir neregėtomis galimybėmis.

Pasireiškė neįtikėtinai banaliai, beveik kaip visuomet, būtent taip:

Visi šaligatviai ir gatvės ūmai paskendo gelsvo kartono dėžutėse ir popieriaus maišeliuose nuo skrybėlių ir moteriškų drabužių taip, kaip rausvi kaštonų žiedlapiai nubarsto pilkas birželio gatves.

Šaligatviais ir skverais lingavo moterų torsai: garbanotų šukuosenų beakiai antikiniai torsai; neregintys sultingos žalumos bangų ir daugybės įvairiausių neįprastų ir subtilių dalykų, kurie vyko aplink ir buvo tokie laikini. (Antikinių torsų, biustų kirpyklų vitrinose ir moterų biustų gatvėse įdubusios akiduobės ieško nepažinto laimės drebulio ir galimybių.)

Tai, kas slypėjo žmonių galioje, buvo daroma: ruošiamasi priimti gyvenimo staigmenas. Pasirodė, kad krūtingi porceliano torsai nemoka kitaip pasitikti gyvenimo, kaip tik vilkėdami naujomis, dar nesunešiotomis suknelėmis.

Tais metais madingi buvo šiurkštūs ir tankūs audiniai; spalvos – šiltas chromas ir matinė mąsli siena. Jose dar pasireiškė neišvaizdus ilgesys ir gyvybės bei daiktų nerimas.

Atrasti ir anksčiau nesuvokti, bet neabejotinai paveikūs, nauji, dar lankstūs ir nenudėvėti audiniai: pastebėta, kad jie padeda pamiršti apie beviltiškus reikalus, kur jau nieko nebegalima padaryti; užtat jie gali padėti gyventi.

 

Pilkos jūros ir širdžių kriauklės

 

Ant pilkos Baltijos jūros kranto geltoname smėlyje žaliuoja tuopos. Pilkos jūros pakrantė nubarstyta tūkstančiais kriauklių, išspjautų bangų, siūruojančios gyvos pilkumos.

Pilkoje vasaros gatvės jūroje ūmai kaitriai pakvimpa jūržolėmis. Tas kvapas gatvėje kelia nerimą, kaip staiga atsiradusios slaptos galimybės. Jau vasara.

Tuomet žmonės supranta, kad gyvenimas, kai skundžiamasi „laukimu“ – taip vadintas bejėgiško ir klampaus sunkumo pradas žmoguje, – yra liūdnas ir tuščias: kriauklė, išplauta iš šiltų ilgesio marių.

Tuomet žmonės trokšta ir vėl „ilgėtis“, visai bejėgiškai, kaip kadais.

Ūmai gatves apkrinta dideli neišsipildžiusių vilčių lapai, nelieka jokių abejonių, kad galima pavėluoti į kai kuriuos negrįžtamus gyvenimo įvykius ir kad niekuomet vėliau niekas nebūna kaip pirmąsyk.

Tokią pilką dieną, tartum gelsvoje šviesoje paskendusi Baltijos jūra, tiesiog neįmanoma norėti „to, kas dar bus“.

Tokią dieną, kai gatvės yra lyg jūra ir atspindi pilką dangų, visi gailisi žlugusių vilčių.

O vis dėlto: juk tiek dienų gyvenime, tiek žmonių. Reikia užmiršti: visada kas nors mūsų dar laukia gyvenime.

 

Lietingos dienos

 

Tuomet užėjo kelios lietingos dienos. Pagal kalendorių jos turėjo būti tarsi nulakuotos geltonu, limpančiu prie pirštų ir sielos laku, nesuvokiamo erdvumo, kur viskas turi nelauktą prasmę.

Tąsyk dienas trumpino buka, pasninkinė pilkuma, ir vėl reikėjo atsiremti į ryškiais plakatais nuklijuotą sieną, apsimetant, kad esi su kuo nors susitaręs, nors laukti nebuvo ko.

O kai kurios popietės ir vakarai buvo tarsi išėjęs iš mados šlageris, kur dainuojama apie tai, kad „laimę reikia raškyti it prisirpusias vyšnias, kol dar laikas ir kerai neišsisklaidė…“

Neabejotinai tai buvo žodžiai, primenantys lipnų ir beviltišką iki skutelių sunešiotų suknelių kvapą ir kokias nors senas, beviltiškas situacijas, kurias norėtųsi pamiršti, atsimenant jas neįmanoma gyventi.

Tomis lietingomis 1933 metų dienomis žmonės reabilitavo lemtį. Tačiau, kaip geriausiai pažįstami ir banaliausi dalykai, taip ir šis pasirodė nepaprastai tolimas gyvenimui ir kone išgalvotas.

Tada irgi pastebėta, kad net herojiško gyvenimo figūra, kurią nuo senų senovės siejo su judesiu ir stačiakampio forma, slepia lašelį melancholijos tame blankiame linijų ištęstume ir liūdname pasikartojime; gal vis dėlto gyvenime reikalingas lašelis melancholijos?

Taip gautos netikėtos progos: visi „sudaužytų širdžių“ reikalai, „klaidžiojimas gatvėmis, kur jau nieko nebetrokštama“ ir „gyvenimo laukimas“. Visa tai, pasirodė, priklauso gyvenimui.

Tomis papilkusiomis nuo liūčių dienomis bare „Femina“ visą mėnesį iš eilės, kiekvieną vakarą, grojo tango, kurio žodžiai skamba: „Arba viskas, arba nieko…“

 

Kalnai ir upės iš 1926-ųjų

 

Tas nuostabus nuotykis su mąsliais kobalto spalvos kalnais ir šalto metalo upėmis gali praversti tik tuomet, kai ir vėl – po kelerių metų – esi „visiems laikams nusivylęs“.

Tuomet vėl galima pasinerti melsvoj lyg slyvos kalnų migloje, prisiminti vandeningą žmogaus ilgesį; o kalnai pilkoje migloje – tarsi obuoliai, primenantys vienišus žmones popietinėse miesto gatvėse. Upės – tarsi tvirti sprendimai, o ne virpantys lašai, neapsisprendę mėlynų dažų lašai.

Tuomet, nežinia kaip, nutinka nuotykis: reikia ir vėl „gyventi“ ir negalima „užmiršti“.

Ar tai kyla iš to, kad tūkstantmečius rymo kalnai ir teka upės, o vis dėlto – „gyvena“? Ar todėl, kad jie yra kaip sunkūs ir tragiški sprendimai? Ar dėl to, kad jie nenori nieko daugiau, kai turi viską: erdves, pilkšvai melsvas miglas?

Pasirodė, kad reikia reabilituoti tai, ką gyvenimo nugalėti žmonės dažnai vadino „pabėgimu į kalnus“.

Visai tikėtinas tapo dalykas, visuomet turėjęs lipnios beviltystės poskonį; tas dalykas, susijęs su žmonių, atimančių mums gyvybę, portretu: neturinčių kur dėti laiko, nuolat užsiėmusių savimi, amžinai nepatenkintų.

Svarbiausias dalykas: laimingi žmonės. Tik jie „gyvena“.

 

Antras traktato apie gyvenimą skyrius

 

„O vis dėlto verta gyventi.“

Taip prasidėjo antras traktato ir gyvenimo skyrius.

Kaip įprastai – vasara, o lipni, ištįsusi ir šiurkšti pasaulio medžiaga kirba nuo pažadų, kvapsnių ir galimybių. Ji padalinta į įvairius luitus: grublėtus, padribusius ir gremėzdiškus; įsitempusius ir lanksčius kaip laukimas; lėkštus, nesvarbius, anonimiškus metalinės skardos lakštus ir bejėgiškas popierines gyvenimo medžiagos atraižas, pasitikinčias savimi beveik iki nepadorumo.

Visa tai telpa nuglostytuose, pilnuose dvasios kontūruose: kūnų ir krūtinių, piktžolių, lapų, mūrų, butelių ir įvykių. Tuomet pasaulyje yra dėl ko gyventi.

Miesto parkų alėjomis linguoja sunkūs torsai apvaliomis krūtimis, platūs, netvarkingi kūnų klodai ir bangos, įsispraudusios į odos ir abrikosų spalvos brokatinius korsetus. Kūno yra per daug. Kūnas kvepia vešliais vasaros lapais. Kunkuliuoja galimybėmis.

Tuomet juos apžiūrinėja pavytusios ponios apsmukusiomis sukniomis, labiausiai nukarusiomis krūtinės srityje, kaip ir žmonės, „negalintys gyventi“.

Tuomet galima būti užtikrintam, kad visi praeiviai mąsto tik apie tą patį: kad gyvenimas praeina negrįžtamai, ir tėra vienintelė tokia medumi dvelkianti, pilna galimybių ir tūkstančių ženklų diena.

Tuomet visada karaliauja bronzinė kaitra; pasaulis – tai metalinis verdantis ugnies kamuolys, o gyvenimas vertas pastangų.

 

Iš: Debora Vogel. Akacje kwitną. Kraków: Austeria, 2006

Vertė Ugnė Ražinskaitė