Iš draugystės teologijos
Antanas Sutkus. Iš ciklo „Lietuvos rokeriai“, 1992
Antano Sutkaus dovanota nuotrauka. 1992 metų ciklas „Lietuvos rokeriai“. Didelio formato, puošia dabar „Šiaurės Atėnų“ redakcijos sienas. Ir šiuo metu, galima sakyti, kartu su mumis laukia šventų Velykų, nes tada slavišku papročiu reikės pulti vienas kitam į glėbį, bučiuotis ir patvirtinti, jog Kristus tikrai prisikėlė. Šventasis pavasaris.
Šis fotomenininko ciklas, keliasdešimt nuotraukų, pilnas panašių vaizdų. Nesuvokiamo džiaugsmo, švelnumo ir meilumo. Klausčiau jų pačių, nuotraukų personažų, iš kur tie dalykai. Iš jaunystės? Iš visus jungiančios aistros, bendro kelio, vienodos uniformos, tos pačios meilės laisvei ir ją įkūnijusiam motociklui?
Kai išgirsti gatvėje motociklo žviegimą, ir jeigu dar jų ne vienas, o visa govėda, pirma mintis tikrai ne apie švelnumus.
Ši rokerių karta, aišku, ypatinga. Pats fotografas juos vadina idealistais. Daug dienų prasitampė su jais kartu po visą Lietuvą. Nebuvo jokio alkoholio. Žygiai, trispalvės vėliavos, laisvės triumfas.
Dar nuostabu, kad tuose rokerių portretuose, Šventojo Rašto žodžiais tariant, dažnai nėra nei vyro, nei moters. Lyg matytum įgyvendintą apaštalo Pauliaus pažadą krikščionių bendruomenei. Arba, jei dar toliau, – ir pačią rojaus būseną. Kai rodai šią nuotrauką, kas nors būtinai pagalvos, kad bučiuojasi dvi merginos. Iš pirmo žvilgsnio panašu. Net autoriaus prašiau dėl visa ko patikslinti, kas ten: jis ir ji ar ji ir ji. Bet buvo atsakyta: „O koks dabar skirtumas!“ Iš tiesų, apaštalui svarbiausia buvo naujas kūrinys. Jis turbūt ir yra čia, gyvena, džiaugiasi, myli.
Neišmanau nei motociklų pasaulio, nei rokerių gyvenimo. Kai buvau klierikas, per vasaros atostogas kaimo parapijoje Aukštaitijoje į svečius užsukdavo draugas iš Vilniaus, anuomet irgi svajojęs apie kunigų seminariją. Turėjo motociklą „Jawa“ ir tuo neapsakomai puikavosi. Sėdint jam už nugaros ir saugiai įsitvėrus į jo pečius, išmakaluota visa Labanoro giria ir apylinkių paežerės. Iki šiol prisimenu kvapą gniaužiantį greitį, savo baimę ir norą kuo stipriau glaustis, laikytis draugo kūno, suaugti į viena. Galiu suprasti, kaip pasidaro motociklinė komunija, brangi, šventa, kaip ir visos kitos mums įmanomos komunijos.
Kadangi Kovo 11-osios išvakarės ir metas dėkoti už savo laisvą tėvynę, reikia pasakyti, kad tie jauni žmonės juodomis striukėmis ir visa jų praktikuojama motociklinė komunija atgimimo metu turbūt buvo ne mažesnė paspirtis Lietuvos nepriklausomybei negu badavimas prie katedros ar Laisvės lygos mitingai. Rokerių giminės nei išgąsdinsi, nei sugaudysi. Režimas neturėjo jokių šansų juos papirkti, prisivilioti į savo pusę.
Komunija vėl bus ir didžioji Velykų tema. Už jus ir už visus, – sakė Viešpats apie savo kraują, praliejamą ant kryžiaus. Sėkmingas Evangelijos skelbimas yra draugystės, ne hierarchijos vaisius. Paimk bet kurią garsią krikščioniškos misijos ar atsinaujinimo istoriją. „Žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą!“ – visi girdėję apie tą pirmųjų Kristaus sekėjų vizitinę kortelę. Be jos stringa Velykų tiesa, ir daug kam vis nejaukiau Bažnyčioje.
Kad pasiilgstama tų dalykų, irgi aišku. Pavyzdžiui, „Mažasis princas“, karo lakūno mūšių fone pasekta pasaka, šį pavasarį ima ir prabyla žemaičių kalba. Pažaisk so monėm, – prašo princas. – Mon īra dėdlė liūdnā. Jis ką tik gulėjo žolėje apsižliumbęs: Tai kuoks po biesū ėš monės princos. Čia dėl to, kad princas neturi draugų. Tada ateina lapė – proga prisijaukinti ir susidraugauti. Bet princui reikės išvykti, ir žliumbia (kriuokia) jau lapė. Lieka kviečių laukas. Prisiminimas, vėjui siūruojant varpas. Vis dėlto – komunija.
Beje, prancūziškame originale rašoma ne „lapė“, o „lapinas“ – le renard, nors prancūzai vartoja ir moteriškosios giminės daiktavardį (la renarde). Kai kas ir verčia pažodžiui: lapinas. Nežinau, kaip čia teisingiau. O gal dar kartą – koks skirtumas?
Lapinas ar lapė, princas ar princesė – kad tik dažniau pultų vienas kitam į glėbį. Visais metų laikais. Ir net kai karas, kai graudūs verksmai – labai tikri.
