Greiti ir kerštingi
Pasodink medį, pamaitink benamį
Šiandien aš pagalvojau. Ne tiesiog. Pagalvojau apie mūsų ateitį. Ypač ilgai galvojau apie tai, kaip atrodys Z kartos benamiai, bomžai ir kitais žodžiais vadinami visuomenės pamestinukai. Aš šiandien pagalvojau, kad jie nebeprašys nupirkti jiems alaus, geriausiu atveju tik „Seksą paplūdimyje“. Aš manau, kad jie suks varkes. Tik už 20 pinigėlio centukų jie tau pasakys, kad tu esi svarbus ir išskirtinis žmogus. Jie tau papasakos, kad tu, surinkęs visus psichinių ligų infinity stones, esi sveikas kaip ridikas ir tik šiek tiek quirky. Jie neberėks gatvėse. Jie šauks, kad tą dieną tavo outfitas yra slaaay. Jie nebesmirdės alkoholiu, bet atsiduos fronteros vynu. Jie nebebus barzdoti dėdės. Jie bus ūsuoti dėdulės. Jie nebevaikščios su fanarais ant akių. Jie vaikščios su tais pačiais fanarais, bet jie bus taip užmaskuoti, kad atrodys kaip dūminis makiažas. Jie nebesislapstys miškuose ir bunkeriuose. Jie reikalaus tavo dėmesio ir prašys pažiūrėti jų tiktokus. Jie neberinks butelių. Buteliai rinks juos. Jie norės tavo širdies. Bandys okupuoti tavo akis. Mintis. Kad ir kiek jų bus. Ar bus? Turėtų būti. Dėl metaforos paskirties sakykime, kad bus. Jie visi bandys būti kitokie. Išskirtiniai. Jų idealas, žinoma, išliks Rožytė. Bet ji ir ne bomžui idealas. Jie vežiosis lagaminus, nes negalima į miestą bus išeiti su tuo pačiu rūbu. O jų rūbai bus „Zaros“ ir „H&M“ senosios kolekcijos. Ir galbūt jie pirksis juos „Humanoj“, tačiau dabar jau kito rūbelio nebeprieina, tačiau neigs tai. Jie visados pirksis „Humanoj“, nes tai yra labai kietai. Šiandien aš pagalvojau. Ne tiesiog. Pagalvojau apie mūsų ateitį. Ypač ilgai galvojau apie tai, kiek Z kartos mano pažįstamų bus bomžai.
Greiti ir kerštingi
Vakar išsilaikiau teises. Turiu jas rankose. Pagaliau. Negaliu patikėti, kad tuo labiau – iš pirmo karto. Grįžusi sėdau daryti svarbiausią dalyką, ką turi padaryti kiekvienas gavęs teises pilietis. Peržiūrėjau visus „Greiti ir įsiutę“ filmus. Ryte atsikėlusi nežinojau, kur dėtis. Tik žinojau, kad noriu veiksmo. Noriu greičio. Noriu žaist gaudynių tarp dviejų linijų. Griebiau tečio raktus. Užplojau tą žalią gandžios lapą ant savo tojotytės subinytės. Išriedėjau į asfaltuotą kelią. Laikau sankabą, spaudžiu greičio pedalą. Per radiją klausau „Velniško greičio“. Ir šaunu 50 40 zonoje. Aš esu greitis. Aš esu žaibas. Aš tavo didžiausias košmaras. Už savęs pastebiu mėlyną žibintuką. Panikuoju, hiperventiliuoju. Galvoje atsiverčiu TOP 10 pispročių policijai žurnalą. Mano žmona nėščia, blet, aš pana. Aš nėščia? Bet vaiką pakelėj pamečiau gal. Ne, netiks. Imu bijoti, kad prašys kyšio, tada imu jaustis išdidžiai, prisimenu visas reklamas. Kyšiui – ne! Pisprotys numeris trys – močiutė merdėja Santarose. O jeigu siūlys palydėt į Santaras? Ble, tingiu grūstis iki ten, neverta. Yo no comprendo, señor. Nch, dar deportuos. Je m’appelle „Boltas“? Oui, as turiu darbo visa! Suprantu, kad nė kiek neišmanau Lietuvos migracijos įstatymų. Sustoju šalikelėj ir tikiuosi, kad perlaikyt teisių nereikės, ruošiuosi turėti normalų pirmą kontaktą su policija – apsiverkti ir maldauti. Pro mane pralekia dalbajobas su mėlyna tesla. Susirenku ašaras ir suku į kelią. Seku jį. Aš jo didžiausias košmaras. Kerštas – patiekalas, geriausiai patiekiamas šaltas. Susirandu jį „Maximos“ aikštelėje, išlipu iš savo tačkytės, surenku visą galią. Pakeliu jo valytuvus ir pabėgu iš įvykio vietos. Su manimi juokauti nedera. Aš – tavo didžiausias košmaras.
Gražulio morning routine
Jis atsikelia ne per anksčiausiai. Tiesa, ir ne per vėliausiai. Tip top, kad spėtų į savo tikrai labai sunkiai užsitarnautą poziciją darbe. Jis nusiprausia. Išsivalo dantis. Suformuoja savo nuostabiai amžiais skulptuotą šukuoseną. Pažvelgia į veidrodį ir šauna kiekvieno ryto dienotvarkės svarbiausią punktą – motyvuotą kalbą. Tu esi nuostabus. Tu esi protingas. Tu dar ir galingas. Tu patriotas. Tu ne idiotas. Tu esi kovotojas. Tu – puikus darbuotojas. Tu gražus. Tu esi dar ir darbštus. Tavęs niekas nesustabdys. Net tu pats! Jis apsirengia. Išvažiuoja į darbą. Jis nežiūri į jį rimtai. Bet didžiuojasi, ką turi. Jis mėgsta rizikuoti, daryti klaidas, nes jis žino, kad tik taip išmoks dirbti geriausiai. Jis mėgsta aiškinti, kad kiekviena klaida – tai tik būdas tobulėti. Aiškinti ne tik sau, visiems. Bet klaida po klaidos ir vienoji nudobė kitas. Jam dabar yra pranešama, kad jis į darbą nuo rytojaus prašomas negrįžti. Ar jis verkia? Ar jis ginčijasi? Ar jis pyksta? NE! Jis žino, kad jis kaip tik to ir norėjo. Taip ir turėjo būti. Jis grįžta namo. Persirengia. Pavalgo. Išsivalo dantis. Nusiprausia. Ir vėl pažiūri į veidrodį. Jis žino, kad kai dievas užveria duris, jis atveria langą. Jis sau pasako: tu – nuostabus. Tu – nesustosi. Tu – kovosi. Tavęs nesustabdys niekas. Net Lietuvos gėjų sąjunga. Nes nuo rytojaus tu – kandidatas į Europos Parlamentą. Tu – tautos ateitis. Tu – Petras Gražulis.
